Naujausios
Atkurta Lietuvos partizanų vadų kelionė
Vasario 16-ąją Minaičiuose (Radviliškio r.) finišuos dvylikos žygių „Partizanų Lietuva“ ciklas, atkartojęs Lietuvos partizanų vadų kelionę į Ramove vadintą Prisikėlimo apygardos štabo būstinę, kur 1949 metų vasario 16-ąją buvo pasirašyta Deklaracija. Keturių žygių maršrutai driekėsi Šiaulių krašte. Šiemet minimos 70-osios Deklaracijos pasirašymo metinės.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Žygių pabaigtuvės
Projekto „Partizanų Lietuva“ finišas – rytoj. Žygeiviai 10 valandą startuos iš Minaičių. Įveikę maždaug 16 kilometrų, keliautojai grįš ten pat – į Minaičius. Visuose postuose žygio dalyvių lauks karšta arbata.
Pasak projekto idėjos autoriaus, profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus, pakeliui bus lankomos su partizanine kova, senąja Lietuvos istorija susijusios vietos. Organizatoriams pavyko nustatyti partizano Kazimiero Laužiko gimtinę ant Čerkosų ir Paberžių kaimo ribos (namas išlikęs). K. Laužikas dalyvavo 1949 metų partizanų susitikime kaip pagalbininkas, aprūpintojas maistu, saugotojas. Partizanas žuvo 1950 metų birželį.
Toliau maršrutas drieksis palei Šušvę, čia keliautojai aplankys protėvių pilkapius Kelmynų kaime.
„Pasikalbėsime apie tikrus ir dvasios milžinus – Maironio milžinkapius. Yra išlikusi ir brasta, kalbėsime apie senuosius kelius, senuosius žygius“, – sako V. Vaitkevičius.
Kirsdami Pašušvio dvarą, žygeiviai prisimins anksti žuvusio partizano Antano Ligeikos-Perkūno istoriją. Partizanas slapta buvo palaidotas gimtosios sodybos gėlių darželyje.
Balandiškyje, Sajynėje, lauks pietūs, pasakojimas. Čia planuojama įkurti ugnelę, kuri simboliškai bus nešama į Minaičius: nuo vieno ąžuolo, pasodinto Viktoro Šniuolio ir Genovaitės Sajūtės, prie kito, pasodino Julijonos ir Teresės Mikniūčių.
„Šventos ugnies pernešimas – simboliškas dviejų vietų sujungimas. Prisiminkime, kad kaip tik Miknių bunkeris vadintas Ramove, Leonardo Grigonio vienas iš slapyvardžių buvo Krivis, Viktoro Šniuolio – Vaidevutis, Broniaus Liesio – Kaukas: slapyvardžiai irgi iš senosios Lietuvos“, – sako V. Vaitkevičius.
Po žygio Pašušvio kultūros namuose istorikai skaitys pranešimus, bus suneštinės vaišės, dainos, įspūdžių dalijimasis.
„Pavyko sutelkti žmones, atkreipti dėmesį, atrasti naujų dalykų. Tai trūktelėjo į priekį didelį vežimą. Įdomu, kad į žygius stengėsi įsijungti laisvės kovų dalyvių giminaičiai – vyresni, jaunesni. Jų istorijos žygio metu praturtina, sudomina, parodo, kad didvyrių kraujas teka palikuonių, ainių gyslomis“, – sako V. Vaitkevičius.
Keturi žygiai – Šiaulių krašte
Projektas „Partizanų Lietuva“ prasidėjo praėjusių metų rugsėjo 15 dieną ir tęsėsi beveik pusmetį.
Pirmieji trys žygiai vedė Rytų Lietuvos srities vado Jono Kimšto ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininko Juozo Šibailos keliu. 1948 metų spalį partizanai pasiekė Dukto miško apylinkes, kur susitiko su Jonu Žemaičiu – būsimuoju Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininku.
Trečiasis žygis pasiekė Šiaulių apskritį: iš Smilgių (Panevėžio r.) buvo einama į Alksniupius (Radviliškio r.). Trijų paskutinių žygių maršrutai – taip pat Šiaulių krašte, keliauta Tytuvėnų, Šiaulėnų, Radviliškio apylinkėse, kol galiausiai pasiekti Minaičiai.
Žygeiviai ne tik keliavo: juos lydėję vedliai pasakojo apie aplankytas vietas. Per 12 žygių nueita apie 300 kilometrų.
Viename žygyje vidutiniškai dalyvaudavo apie 200 dalyvių, iš viso skaičiuojama apie 2 500. Apie 30 žmonių įveikė visus etapus (neįskaičiuojant organizatorių).
Tą pačią savaitę, kai vykdavo žygis, būdavo organizuojami ir kultūriniai renginiai: susitikimai, koncertai.
Partizanų vadų kelionei paminėti buvo išleistas V. Vaitkevičiaus sudarytas žygio vadovas „Keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą“.
Žygių organizatorius, Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus karių sajungos vadas šiaulietis Nerijus Kundrotas praleido tik vieną žygį.
Pasak N. Kundroto, Deklaracijos 70-mečiui pažymėti pagaminti trijų laipsnių žygio medaliai: aukso, sidabro, bronzos. Įveikusieji nors vieną žygį, gali įsigyti bronzos medalį, įveikę 8–10 žygių – sidabrą, 11–12 – aukso.
Kiekviename žygyje keliautojams buvo įteikiami diplomai, antspauduoti partizanų rinktinės, pro kurios teritoriją žygiuota, antspaudais. Žygeiviai gaudavo ir ženkliuką, o registruodamiesi – partizano ar rėmėjo slapyvardį.
„Žygiais norėjosi labiau priartinti partizanus, kad neliktų arba beveik neliktų sienos, kad nesakytų „jie“ ir „mes“, kad sakytų „savi“, „mes“, „kartu“. O dabar M. Ivaškevičiaus fone matosi susipriešinimas, žinoma, tam yra šimtas priežasčių, įsisenėjusių veiksnių ir ligų. Negalėčiau sakyti, kad darbas baigtas, toli gražu, ne. Pailsėsime ir žiūrėsime, kur toliau žygiuoti, keliauti“, – sako V. Vaitkevičius.
Partizanai buvo ir Vilniuje
Šią savaitę „Partizanų Lietuvos“ renginiai persikėlė į Vilnių. Vakar Valstybės pažinimo centre projekto globėjai Prezidentei Daliai Grybauskaitei buvo įteiktas auksinis „Partizanų Lietuvos“ medalis ir liudijimas.
Antradienį Signatarų namuose vykusiame susitikime „Nepaprasta kovos už laisvę istorija: Lietuvos partizanai Signatarų namuose“ V. Vaitkevičius atskleidė nežinomą istorijos puslapį: Signatarų namai yra ir partizanų kovos Vilniaus mieste vieta.
Pasak profesoriaus, 1946 metų gruodžio 20-osios vakarą istorinėje „Baltojo Štralio“ kavinėje (tuo metu „Valgio“ tresto 3-ioji valgykla) vakarojo, dainavo, pritariant akordeonui, penki Povilo Lukšio rinktinės partizanai. Gerokai po vidurnakčio buvo paprašyti parodyti asmens dokumentus. Kilo staigus susišaudymas. Vienas milicininkas nušautas vietoje, kitas mirė nuo žaizdų ligoninėje.
Iš kavinės ištrūkę partizanai Antanas Kunčius-Daktaras Dolitlis ir Aleksandras Sirusas-Karpa naktį į gruodžio 21 dieną buvo areštuoti ant Žaliojo tilto, sužeistas Jurgis Burnys-Smilga – dar po savaitės. Jo brolis Bronius Burnys-Mauras su Vytautu Motiekaičiu-Paparčiu ištrūko iš sostinės ir grįžo kovoti į gimtąsias Baisogalos apylinkes.
A. Kunčius – Sausio 13-osios aukos Vytauto Koncevičiaus tėvas.
Šis įvykis, sako V. Vaitkevičius, išplečia supratimą, kad partizanai nebuvo tik miškuose, bunkeriuose ar kaimuose, bet ir pačiame Vilniuje, pačiame jo branduolyje.
Džiugina atradimas
Šiemet V. Vaitkevičius su dr. Aiste Petrauskiene planuoja išleisti knygą – Partizanų valstybės istoriją.
1949 metų Deklaraciją V. Vaitkevičius vadina partizanų politine pergale.
Minaičiuose priimtas dokumentas buvo parašytas maždaug prieš pusantrų metų Kauno šviesuomenės aplinkoje.
Pasak istoriko, pagrindiniai deklaracijos akcentai – vienintelė teisėta valdžia Lietuvoje yra iš partizanų vadovybės atstovų, įgaliotų žmonių, sudaryta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba, jos prezidiumas. Aštuonių partizanų pasirašyta Deklaracija turi daugelį Konstitucijos požymių – yra lyg glaustas jos variantas: kalbama apie socialinę tvarką, apie būsimą valstybės santvarką ir, kas pabrėžtina, atsigręžiama į 1922 metų Konstituciją, kuri laikoma demokratiškiausia.
„Nugludintas priimtas dokumentas yra nuostabiausia, kas galėjo tada įvykti. Mes patenkame tarp pagrindinių Europos partizaninių judėjimų, kurie buvo politiški, aiškiai įsivaizdavo savo šalies ateitį – turiu omenyje Prancūziją, jos nacionalinio pasipriešinimo tarybos su Šarliu de Goliu priešakyje 1944 metų kovo 15 dienos programą, kuri tapo vyriausybės darbo programa, ir Lietuvos partizanų 1949 metų Vasario16-osios deklaraciją, nenustojusią savo reikšmės. Ne veltui jau 20 metų ji pripažinta mūsų valstybės tikru teisės aktu.“
V. Vaitkevičius džiaugiasi, kad pavyko aptikti dokumentų – pačių partizanų, signatarų rašytų juodraštinių tekstų, kuriuose pareigybė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas yra vadinama Prezidentu.
„Tai, dėl ko oponentai nesutinka ir tvirtina, kad Jonas Žemaitis-Vytautas nepagrįstai vadinamas ketvirtuoju prezidentu. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad patys partizanai rimtai svarstė, puikiai suprato tą žodį, turėjo jį net įsirašę į projektus. Bet, gali būti, kad pabijojo smetoninio šešėlio ir pasirinko neutralų prezidiumo pirmininko pavadinimą. Tai – vienas naujausių atradimų. Norisi pasidžiaugti, kad tyrimai ne veltui, jie nėra savatiksliai, jie stiprina mūsų visuomenę šiandien“, – sako V. Vaitkevičius.
Žilvino MONTVYDO nuotr.
„Partizanų Lietuvos“ bendruomenė ant Molavėnų piliakalnio.
X-ajme žygyje dalyviai keliavo maršrutu Lydyvėnai–Tytuvėnai.
Akimirka iš IX žygio Vadžgirys–Viduklė–Šienlaukis.
Žilvino MONTVYDO nuotr.
Dvylikos žygių projekto „Partizanų Lietuva“ idėjos autorius profesorius dr. Vykintas Vaitkevičius sako, kad 1949 metų Deklaracija buvo partizanų politinė pergalė.
Ievos STACHOVAITĖS nuotr.
Priešpaskutiniame žygyje Acokavai–Radviliškis žygeiviams teko keliauti per pusnis ir šlapdribą.
Mariaus MORKEVIČIAUS (ELTA) nuotr.
Vakar Prezidentei Daliai Grybauskaitei projekto „Partizanų Lietuva“ koordinatorius Žilvinas Montvydas įteikė Deklaracijos 70-mečio medalį ir liudijimą.
1949 metų Deklaracija
1949 metų vasario mėnesį vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos.
Vasario 10 dieną Šiaulių apskrities (dabar – Radviliškio r.) Minaičių kaime Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS).
Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.
1949 metų vasario 16 dieną LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, ją pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954, sušaudytas), prezidiumo pirmininko pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957, sušaudytas), LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas (1920–1949), Vytautas Gužas-Kardas (1920–1949), Juozas Šibaila-Merainis (1905–1953), Bronius Liesys-Naktis (1922–1949), Leonardas Grigonis-Užpalis (1905–1950) ir Petras Bartkus-Žadgaila (1925–1949).
Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 metų sausio 12 dieną priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.
Iš aštuonių 1949 metų vasario 16-osios akto signatarų keturi buvo mokytojai, du studentai (būsimas žurnalistas ir būsimas sklandytojas), vienas karininkas ir vienas buhalteris.
Parengta pagal Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centro inf.
