Už kokią Lietuvą kovojome?

Už ko­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me?

Šį klau­si­mą ma­gist­ro dar­be iš­kė­lė bu­vu­si šiau­lie­tė, Mo­bi­li­za­ci­jos ir pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo de­par­ta­men­to prie Krašto apsaugos ministerijos Pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo sky­riaus pa­ta­rė­ja Lu­ka Si­ne­vi­čie­nė. Is­to­ri­kės tiks­las bu­vo iš­siaiš­kin­ti, ar lo­giš­ka sa­ky­ti, jog „ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“. „Paaiš­kė­jo, kad lo­gi­kos ne­la­bai yra, nes vi­suo­ti­nio pla­no, įsi­vaiz­da­vi­mo, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti Lie­tu­va, mes ne­tu­rė­jo­me.“ Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos vi­zi­jų is­to­ri­kė ieš­ko­jo 1988–1990 me­tais.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pla­no Lie­tu­vai paieš­kos

– Vil­niaus uni­ver­si­te­te ap­si­gy­nė­te ma­gist­ro dar­bą „Už ko­kią Lie­tu­vą ko­vo­jom? Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos vi­zi­jų beieš­kant 1988–1990 me­tai“ (dar­bo va­do­vas doc. dr. Ne­ri­jus Še­pe­tys). Kas pa­ska­ti­no im­tis šiuo ty­ri­mo?

– Pa­si­rin­ki­mą kaž­kiek su­po­na­vo Lie­tu­vos vals­ty­bės 100-me­čio, Są­jū­džio 30-me­čio ju­bi­lie­jai.

Ki­tas da­ly­kas – jau se­no­kai bu­vo įstri­gę žo­džiai, ypač iš­sa­ko­mi prieš vals­ty­bi­nes šven­tes: „Ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“. Daž­niau­siai to­kį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą iš­reiš­kia bu­vę to me­to po­li­ti­niai vei­kė­jai. Jei ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me, tai už ko­kią?

Pra­dė­jau ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos. Į ran­kas pa­te­ko 2000 me­tais iš­leis­ta kny­ga „Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mo ak­to sig­na­ta­rai 1990“, jo­je paim­ti in­ter­viu iš Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­rų. Bu­vo ap­klaus­ti 124, iš jų 46 pa­si­sa­kė, kad ko­vo­ję ne už to­kią Lie­tu­vą. Skai­čius di­de­lis, bend­ra ten­den­ci­ja – žmo­nės ne­pa­ten­kin­ti.

Pa­si­ta­riau su dės­ty­to­ju: bū­tų įdo­mu pa­nag­ri­nė­ti, ar ap­skri­tai ga­lė­jo bū­ti to­kia idė­ja – Lie­tu­vos vi­zi­ja. Jei at­ku­ria­me vals­ty­bę, tu­ri­me tu­rė­ti pla­ną, ką no­rė­tu­me iš­vys­ti.

– Ko­kį lai­ką ap­si­brė­žė­te, ieš­ko­da­ma Lie­tu­vos idė­jos?

– Chro­no­lo­gi­nės ri­bos pra­si­de­da nuo vie­šo­sios erd­vės Lie­tu­vo­je at­si­ra­di­mo, ku­ri sie­ja­ma su 1988 me­tų ba­lan­džio 20 die­ną Ar­vy­do Juo­zai­čio pa­sa­ky­ta itin drą­sia kal­ba „Po­li­ti­nė kul­tū­ra ir Lie­tu­va“.

Man bu­vo la­bai svar­bu vie­šo­ji erd­vė: tai, kas bu­vo kal­ba­ma tik tar­pu­sa­vy­je ar tu­ri­ma gal­vo­je, ne­ga­li­ma trak­tuo­ti kaip vi­zi­jos.

Ty­ri­mą už­bai­giu 1990 me­tų Ko­vo 11 die­na: Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­vos vals­ty­bė at­kur­ta.

– Ko­kie bu­vo pir­mie­ji pla­nai pri­kel­ti Lie­tu­vą?

– Jau dau­giau kaip 100 me­tų ieš­ko­me idė­jų, vi­zi­jų bei mo­de­lių atei­ties Lie­tu­vai. Kė­liau klau­si­mą, ar prieš 100 me­tų bu­vo leng­viau, nes vals­ty­bę rei­kė­jo kur­ti nuo nu­lio? Žmo­nės bu­vo ke­lia­vę po pa­sau­lį, įgi­ję ge­rus iš­si­la­vi­ni­mus, jų vaiz­duo­tė bu­vo iš­lais­vin­ta.

Vie­nas ge­riau­sių to me­to vi­zi­jų pa­vyz­džių – 1918 me­tais pir­ma­me mi­nist­rų ta­ry­bos po­sė­dy­je pa­sa­ky­ta Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro kal­ba, ku­rio­je po­li­ti­kas nu­brė­žė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vi­zi­ją, pri­sta­ty­da­mas Vy­riau­sy­bės veik­lą.

Mi­ni­ma, jog Lie­tu­va tu­ri ei­ti žem­dir­bys­tės ke­liu, nes čia jos stip­ry­bė, rei­kia iš­nau­do­ti gam­tos tur­tus van­de­nį ir miš­kus, elekt­ri­fi­kuo­ti ša­lį, sta­ty­ti dau­giau ge­le­žin­ke­lių, fab­ri­kų, kur­ti nau­ją vals­ty­bės apa­ra­tą bei stip­rin­ti švie­ti­mo sis­te­mą ir kt. Ap­čiuo­pia­mi da­ly­kai, ku­rie ir bu­vo įgy­ven­din­ti.

Vi­zi­jų – keis­tų, mo­der­nių, ne­ti­kė­tų – tar­pu­ka­riu bu­vo la­bai daug.

So­viet­me­čiu bu­vo ban­do­ma su­kur­ti vie­no­dą, nuo­bo­džią vi­suo­me­nę, ne­ga­lė­jai dis­ku­tuo­ti, vaiz­duo­tė bu­vo su­var­žy­ta, gy­ve­ni­mas vy­ko dviem fron­tais: ofi­cio­zi­nis, kai kal­ba­ma taip, kaip lie­pia­ma, ir ki­tas gy­ve­ni­mas na­muo­se.

1987–1988 me­tais at­si­ra­do dis­ku­si­jų ra­te­liai, klu­bai, ten žmo­nės kal­bė­jo kiek drą­siau.

Šal­ti­niai dvip­ras­miš­ki: rei­kia mo­kė­ti skai­ty­ti tarp ei­lu­čių, ne­ma­žai in­terp­re­tuo­ti. Rė­miau­si to lai­ko­tar­pio laik­raš­čiais, pa­grin­di­niuo­se mi­tin­guo­se, Są­jū­džio stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me iš­sa­ky­to­mis kal­bo­mis, la­bai svar­bus lai­ko­tar­pis – rin­ki­mai ir rin­ki­mės kam­pa­ni­jos.

Vie­šo­sios erd­vės lai­ko­tar­pį skė­liau į dvi da­lis. Lū­ži­nis mo­men­tas man bu­vo 1989 me­tų Va­sa­rio 16-oji, kai pir­mą kar­tą vie­šai Kau­ne, teat­re, bu­vo iš­sa­ky­ta, jog Są­jū­dis sieks ne­prik­lau­so­my­bės.

Iki tol la­biau orien­tuo­ja­ma­si į bend­raž­mo­giš­kas ver­ty­bes, eko­lo­gi­nes, gam­to­sau­gos pro­ble­mas. Ned­rą­sūs, at­sar­gūs ban­dy­mai pra­dė­ti kal­bė­ti apie vi­suo­ti­nai rū­pi­mus klau­si­mus.

Ra­šy­da­ma to­kį dar­bą lei­dau­si į avan­tiū­rą. Įdo­mus eks­pe­ri­men­tas.

Ke­tu­rios vi­zi­jų užuo­maz­gos

– Ar ap­ti­ko­te konk­re­čias vi­zi­jas Lie­tu­vai?

– Priė­jau pa­grin­di­nės iš­va­dos, kad tos konk­re­čios vi­zi­jos, kaip mes su­pran­ta­me, ne­bu­vo, bet bu­vo ban­dy­mų vie­naip ar ki­taip įsi­vaiz­duo­ti.

Du da­ly­kai la­bai aiš­kūs: siek­ti ge­res­nio gy­ve­ni­mo ir ki­tas na­ra­ty­vas – vis­ką su­griau­ti, kas bu­vo so­vie­tiš­ka, iš­rau­ti iš pa­šak­nų ir ta­da bus ga­li­ma kur­ti sa­vo vals­ty­bę.

Iš to, kas bu­vo iš­sa­ky­ta vie­šo­jo­je erd­vė­je, iš­sky­riau ke­tu­rias vi­zi­jų užuo­maz­gas.

Pir­mo­ji – ma­te­ria­lis­ti­nė – ge­ro­vės vals­ty­bės idė­ja. Jau 1987 me­tais bu­vo pra­dė­ta mąs­ty­ti apie ge­res­nio gy­ve­ni­mo ga­li­my­bes, tu­rint dau­giau lais­vės eko­no­mi­ko­je. No­rė­jo­si pa­to­gu­mo ir ge­res­nio gy­ve­ni­mo, tad pir­mo­sios atei­ties vi­zi­jos ir bu­vo su­si­ju­sios su eko­no­mi­niu sa­va­ran­kiš­ku­mu, ge­ro­vės vals­ty­bės kū­ri­mu, pri­va­čia nuo­sa­vy­be, ko­ky­biš­kes­niu ap­si­rū­pi­ni­mu. Vi­si no­rė­jo gy­ven­ti ge­riau. Bu­vo skir­tin­gi po­žiū­riai, įsi­vaiz­da­vi­mai, kaip to rei­kia siek­ti, iš to gi­mė kal­bos apie eko­no­mi­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą.

Ant­ro­ji – idea­lis­ti­nis atei­ties Lie­tu­vos mo­de­lis. Są­jū­dis su­ge­bė­jo mo­bi­li­zuo­ti vi­suo­me­nę, su­kur­ti vie­ny­bės ir bend­ru­mo jaus­mą.

Per 50 me­tų žmo­nės ne­ta­po ne­mąs­tan­čio­mis bū­ty­bė­mis, bū­rė­si į ra­te­lius, kad jų idė­jos su­si­vie­ny­tų. Pra­dė­ta ape­liuo­ti į bend­raž­mo­giš­kas ver­ty­bes, idea­lus, vie­ny­bę, bend­ru­mo jaus­mą, at­si­ra­do kan­čios na­ra­ty­vas, kad tai nė­ra tei­sin­ga, kad mes tu­ri­me ei­ti į prie­kį, ieš­ko­ti idė­jų ir spręs­ti pro­ble­mas.

1988 me­tų pa­bai­go­je at­si­ran­da sie­kis skelb­ti mo­ra­li­nę ne­prik­lau­so­my­bę ar­ba kur­ti Lie­tu­vą, ko­kios no­ri pa­tys žmo­nės. La­bai idea­lis­ti­niai sie­kiai, bet konk­re­čios atei­ties vi­zi­jos nė­ra. Tai – la­biau ver­ty­bi­niai da­ly­kai.

Tre­čio­ji – tei­siš­kai įtvir­tin­ta ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va. Po 1989 me­tų Va­sa­rio 16 die­nos pra­dė­ta kal­bė­ti apie tei­siš­kai įtvir­tin­tą ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Ypač po 1989 me­tų rugp­jū­čio 23 die­nos Bal­ti­jos ke­lio ne­prik­lau­so­my­bės sie­kis ta­po konk­re­čiu veiks­mu.

Są­jū­dis sie­kė, kad at­si­sky­ri­mas nuo TSRS vyk­tų tei­siš­kai. Kad So­vie­tų są­jun­ga tu­ri pri­pa­žin­ti Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktą ir jį pa­smerk­ti. Tuo pa­čiu tai bu­vo at­sky­ri­mas, kas yra „sve­ti­ma“, kas „sa­va“. Bet tu­ri­nio, kas bus, kai at­kur­si­me ne­prik­lau­so­my­bę, ne­bu­vo.

Ket­vir­ta – pa­svars­ty­mai, fan­ta­zi­jos, mi­tai. Per dve­jus me­tus bū­ta ne vie­no pa­svars­ty­mo, kaip Lie­tu­va at­ro­dys. Bu­vo kal­bų, ypač išei­vių už­sie­ny­je, ar Lie­tu­va ga­lė­tų grįž­ti į „sme­to­ni­nius“ lai­kus. Daž­niau­siai ir jie su­tik­da­vo, jog tai ne­la­bai rea­lus sce­na­ri­jus.

Ne vie­nas esa­me gir­dė­ję pa­sa­ky­mą: „Jei ne so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja, tai Lie­tu­va bū­tų kaip Šve­di­ja“. Ieš­ko­jau, iš kur ki­lo šis po­sa­kis, bet ne­ra­dau, kas tai bū­tų iš­sa­kęs. Da­riau prie­lai­dą, kad Šve­di­ja bu­vo lai­ko­ma pa­vyz­di­ne to me­to vals­ty­be, į ku­rią dau­ge­lis no­rė­jo ly­giuo­tis, ir ko ge­ro, to­dėl bu­vo pa­si­rink­ta kaip pa­vyz­dys.

Dau­giau su­si­klau­sy­mo

– Ko­dėl at­si­ra­do po­sa­kis „ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“?

– Są­jū­džio me­tais bu­vo pa­ki­li­mas, jau­tė­si vie­ny­bė, da­bar vi­suo­me­nė su­si­skal­džiu­si, gal­būt na­tū­ra­lu, kad jau­čia­ma Są­jū­džio nos­tal­gi­ja ir kal­ba­ma, kad ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me.

Ma­no tiks­las bu­vo iš­siaiš­kin­ti, ar lo­giš­ka taip sa­ky­ti. Paaiš­kė­jo, kad lo­gi­kos ne­la­bai yra, nes vi­suo­ti­nio pla­no, įsi­vaiz­da­vi­mo, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti Lie­tu­va, mes ne­tu­rė­jo­me.

Ir da­bar mes ne­la­bai ref­lek­tuo­ja­me atei­tį, la­biau gal­vo­ja­me, ko­kios šios die­nos pro­ble­mos ir ban­do­me jas spręs­ti.

Te­be­vyks­ta idė­jų paieš­ka. Įvai­rūs pro­jek­tai – „Idė­ja Lie­tu­vai“, „Lie­tu­va 2030“ – ro­do, jog vi­suo­me­nė ne­la­bai su­pran­ta ir ži­no, ką reiš­kia žo­dis „vi­zi­ja“. Bal­sa­vi­mas dėl ka­na­pių le­ga­li­za­vi­mo, ar dėl to, kad Sei­mo na­riai at­lik­tų kaž­ko­kius tes­tu­kus – tai nė­ra idė­jos, ku­rios kur­tų atei­tį.

– Po įsto­ji­mo į ES ir NA­TO di­džių­jų tiks­lų ne­be­li­ko?

– At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę bu­vo aiš­ku, kad tu­ri­me su­si­ras­ti drau­gų, par­tne­rių, įsto­ti į pa­sau­lio vals­ty­bių šei­mą. Na­mų dar­bus iki 2004 me­tų at­li­ki­nė­jo­me, o pa­skui, at­ro­do, vi­si at­si­pa­lai­da­vo: pa­sie­kė­me ir plau­kia­me pa­sro­viui.

Ypač jei ly­gin­tu­me su tar­pu­ka­riu. Ir par­ti­za­nai tu­rė­jo sa­vo vi­zi­ją. Šie­met mi­nė­si­me 1949 me­tų Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos dek­la­ra­ci­jos ju­bi­lie­jų, dek­la­ra­ci­jo­je jie aiš­kiai iš­dės­tė, ko­kia Lie­tu­va tu­ri bū­ti, kai bus at­gau­ta lais­vė. Dek­la­ra­ci­jo­je ra­šo­ma, jog vals­ty­bės at­sta­ty­mas vyk­do­mas pa­gal 1922 me­tų Kons­ti­tu­ci­ją.

– Ko­kia jū­sų vi­zi­ja Lie­tu­vai?

– Ma­nau, tu­rė­tu­me tu­rė­ti bend­rą tau­ti­nės at­min­ties po­li­ti­ką, is­to­ri­jos po­li­ti­ką, kaip ver­tin­ti, kaip rea­guo­ti į tam tik­rus da­ly­kus. Ne tik tu­rė­ti is­to­ri­nį na­ra­ty­vą, bet juo ir ti­kė­ti, juo va­do­vau­tis.

Iš skan­da­lų vie­šo­je erd­vė­je ma­to­me su­si­skal­dy­mą, liūd­na ste­bė­ti, kad neau­ga­me kaip de­mok­ra­ti­nė vals­ty­bė, ku­riai jau be­veik 30 me­tų.

Gal­būt rei­kė­tų di­des­nio su­si­klau­sy­mo, vie­ny­bės – ne tik per „Žal­gi­rio“ var­žy­bas, bet ir bend­ruo­se spren­di­muo­se. Nes tai – tam tik­ras mū­sų veid­ro­dis, ką apie mus ma­no kai­my­nai, Eu­ro­pos vals­ty­bės, jei mes ne­ga­li­me su­si­tar­ti dėl ele­men­ta­rių da­ly­kų.

No­ri­si ti­kė­ti, kad jau­na kar­ta ne­lau­kia su­si­dė­ju­si ran­kas, kad kaž­kas kaž­ką duo­tų. Jau­ni žmo­nės pa­tys ei­na į prie­kį, ku­ria vers­lo, po­li­ti­kos, me­no, moks­lo idė­jas. Po tru­pu­tį, ma­nau, įsi­va­žiuo­si­me.

Dar vel­ka­si da­lies vi­suo­me­nės šlei­fas, kad nuo jų nie­kas ne­prik­lau­so ir rei­kia lauk­ti, ką pa­sa­kys val­džia. Kai to at­si­kra­ty­si­me, Lie­tu­va tu­rės sa­vo vi­zi­ją. Ar tu­ri­me bū­ti pa­žan­giau­si moks­le, me­ne, spor­te – tur­būt ne­svar­bu kur, svar­bu vie­ny­bė, bend­ras tiks­las.

– Ar su­si­du­ria­te su jau­ni­mu, ku­ris sa­ko „ne už to­kią Lie­tu­vą“?

– Ne­su to gir­dė­ju­si. Bet daž­nai jau­čia­si re­gio­nuo­se, kad vai­kai bū­na pe­rė­mę iš tė­vų pa­sa­ky­mų, nu­si­vy­li­mo.

Sma­gu, kai jau­ni žmo­nės su­vo­kia, kad jie pa­tys tu­ri da­ry­ti. Gal­būt rei­kia po­stū­mio, pa­dė­ti, pa­sa­ky­ti, kaip pa­da­ry­ti, bet su­vo­ki­mas yra. Ti­kiuo­si, kad po 20 me­tų vėl ne­reiks klau­sy­tis, kad ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Lu­ka Si­ne­vi­čie­nė ma­gist­ro dar­be ieš­ko­jo, už ko­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me. „Priė­jau pa­grin­di­nės iš­va­dos, kad tos konk­re­čios vi­zi­jos, kaip mes su­pran­ta­me, ne­bu­vo, bet bu­vo ban­dy­mų vie­naip ar ki­taip įsi­vaiz­duo­ti“, – apie pla­ną Lie­tu­vai 1988–1990 me­tais sa­ko is­to­ri­kė.

Lu­ką Si­ne­vi­čie­nę ma­gist­ro dip­lo­mas „pa­si­vi­jo“ Uk­rai­no­je, ten ji su „Na­cio­na­li­ne eks­pe­di­ci­ja“ plau­kė Dniep­ru.