
Naujausios
Su aukso vainiku ir molio paukščiais
Kuršėniškė keramikė Virgilija Silvestra Šufinskienė pastaraisiais metais karūnuota visais svarbiausiais liaudies meno apdovanojimais. Ant jos galvos buvo uždėtos visų spalvų karūnos – nuo molinės iki auksinės. Tačiau jos 80-mečio proga apie karūnas kalbėjomės nedaug. Svarbiau jai gyvenime buvo skambančio „uzbonėlio“ universitetai, gyvybės medžio prasmės tautos tradicijoje ir tai, kad molio žiedimas gali tapti sakraliu menu.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Molio atnašavimas
Kai Virgilija Silvestra Šufinskienė užsiriša prijuostę, vielute atsipjauna iš kampe stovinčios molio kupros dviejų saujų didumo molio riekę ir sėdasi į žiedimo stakles – visa pasikeičia. Staklės ima sukti molio riekę, nedidukė keramikės figūra palinksta, alkūnės šiek tiek atkištos į šalis, sakytumei paukštė sparnais apgaubia viską, kas esminio vyksta šią sekundę jos gyvenime.
Molio riekė ima augti. Neskubėdama, palengva. Atsigauna šiek tiek suvilgyta vandeniu – vėl ima kilti, bet keramikės pirštai moliui paliepia plėstis į kraštus ir tas klauso.
Keramikės veidas ramus, tarsi nieko nevyktų, gal tik akys šiek tiek įtemptos. Lūpos kietai suspaustos – jokių žodžių, jokių kalbų.
Visa keramikės gyvybė ir jėga tarsi perėjusi į rankas, gal net labiausiai į pirštus, jau pažymėtus laiko ir molio sąnarius.
Žiedimo staklės sukasi, delnai ir akys gaudo, kad molio riekės ir staklių centrai sutaptų.
Sakralumą kiek išsklaido, kai vyras Zigmas jai klesteli ant galvos „Aukso vainiką“ – visų Lietuvos liaudies meistrų išsvajotą apdovanojimą. Keramikė nusijuokia ir liepia vyrui nesimaivyti ir netrukdyti. Vėliau Zigmas atneš ir molinę Puodžių karalienės karūną.
„Nuvainikuota“ vėl palinksta prie staklių. Delnų pamatas prilaiko beaugančią molio riekę prie pat staklių pagrindo, pirštai pamažu spaudžia drėgną molį ir tas ima trykšti, raitytis. Tai, kas nereikalinga, nuskęsta dubenėlyje, kai ji mirko rankas, kad dar suteiktų moliui vandens – gyvybės.
Tada abu nykščiai ima spausti molį iš viršaus ir tas jau darosi panašus į indą. Auga, plečiasi, bėga.
„Gal jau gana?“ – tarsi pažadina visus, pasinėrusius į molio atnašavimo apeigą. Ir juokiasi, kad šiandien darbo nebaigs, nes tai ne žaidimas, ne spektaklis.
Molis prilipo atsitiktinai
Žymioji keramikė, draugų vadinama Silva, juokiasi, kad molio nei pažino, nei norėjo, nors polinkį į meną turėjo. Besimokydama paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje pradėjo lankyti Šiauliuose medicinos kursus, nes norėjo stoti į medicinos institutą ir tapti gydytoja, o be kursų – niekas į institutą nepriėmė.
„Bet laimė Dievo, kad po kursų privaloma buvo ir praktika. Kai nuėjau į ligoninę, supratau – ačiū, medicinos nebenoriu! Kol dar buvau Chirurginiame, Vaikų ligų skyriuje – dar lyg ir nieko, bet kai papuoliau į Vidaus ligų skyrių – amen! Taip man pasidarė baisu!“ – juokėsi prisiminusi jaunystės patirtis keramikė.
„Atsikandusi“ medicinos, Virgilija Silvestra nuėjo mokytis piešimo pas dailininką Savicką ir išvyko stoti į Vilniaus dailės institutą, tačiau neįstojo. Pamanė, kad metų nešvaistys ir iš Vilniaus – tiesiai į Kauną, į Stepo Žuko dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas). Įstojo į grafiką – poligrafiją.
Metus studijavo poligrafiją, o antrais ėmė ir panaikino skyrių su visomis poligrafijos studijomis, todėl studentams reikėjo rinktis iš naujo.
Silvestra svarstė – tekstilė (siuvimas), meninis medžio apdirbimas ar keramika?
„Siuvimas – tikrai ne man, medžio apdirbimas – per sunku. Tai kas beliko? Keramika?! Molis?! Nenorėjau, bet kai nuėjau, tai kaip prilipo prie manęs molis, tai visam gyvenimui!“, – prisiminė net keliomis karūnomis už meistrystę karūnuota keramikė.
Gali būti, kad grafika, poligrafijos mokslai taip pat nenuėjo veltui, nes į keramiką kūrėja perkėlė ažūrinius, grafiškus piešinius.
Maras šeimą atginė į Šiaulius
Virgilija Silvestra Šufinskienė gimė Šiauliuose gruodžio 31 dieną lygiai prieš 80 metų. Virgilijos Silvestros gimtieji namai buvo greta Sukilėlių kalnelio. Tiesa, jie nebuvo nuosavi, jauna jos tėvų šeima būstą nuomojosi.
Kaip jos biografijoje – molis, taip jos giminės istorijoje – Šiauliai atsirado visiškai atsitiktinai.
Pomėgį dailei Virgilija Silvestra paveldėjo iš savo tėvo Kazimiero. Jis tapydavo paveikslus – gamtos peizažus, kartais pertapydavo kieno nors kito paveikslus ar patikusias nuotraukas. Iki šiol yra išlikęs vienas tėvo tapytas paveikslas, kurį saugo Silvestros sesuo.
Iš kur tėvo talentas tapyti – Silvestra jam esant gyvam neišsiaiškino, nes jis žuvo, kai ji dar buvo nedidelė. Ši tragiška istorija nutiko per karą bombarduojant Šiaulius: tėvas susižeidė buityje, kreipėsi į gydytoją, kurio klinika buvusi dabartinėje P. Višinskio gatvėje. Belaukiant gydytojo priėmimo, pastatas buvo subombarduotas – tėvas žuvo vietoje.
Silvestra pasakojo, kad jos giminės šaknys – Vilniuje, o į Šiaulius su trimis mažais vaikais atkeliavo jos močiutė, kai senelis mirė Vilniuje tapęs maro auka.
Dar vienas atsitiktinumas – Kuršėnai
Virgilija Silvestra ir Kuršėnuose atsidūrė atsitiktinai – nei norėjo, nei planavo, nei žinojo, kas čia vyksta.
1964 metais baigė Kauno St. Žuko technikumą ir gavo paskyrimą į Kybartus, kur veikė naujai pastatytas „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas.
„Man tie Kybartai atrodė – Sibiras, tolybė, nepažįstamas kraštas, užkampis! Vos nemiriau ant vietos! Man aiškina, nebūk durna, juk naujas cechas, visi įrengimai naujausi, o aš – ne, ir viskas!“, – pasakojo Virgilija Silvestra.
Kitas variantas – Kuršėnai. Bet čia keramikos cechas – senas, apgriuvęs, bet, kaip tada manė Silvestra, – vis ne Kybartai!
„Jiesios“ keramikos cechas Kuršėnuose buvo kuriamas senojoje koklinėje. Senieji Kuršėnų puodžiai rašė tuometei šalies valdžiai, ministerijoms, kad jiems skirtų patalpas, kur jie galėtų dirbti, nes sovietiniais laikais savo dirbtuvių statyti ar turėti laisvai nebuvo galima.
O puodžių Kuršėnuose buvo daug ir jie visi nei mokėjo, nei norėjo mokėti ko nors kito, kaip tik dirbti su moliu.
Kai puodas suskamba kaip varpas
Jaunoji specialistė Virgilija Silvestra pačios prašymu buvo paskirta į Kuršėnų keramikos cechą. Atvyko vadovauti dailiosios keramikos procesui, o ceche – tuščia.
Susirinko visi žymiausi to meto Kuršėnų puodžiai – Vladas Damkus, Jonas Vertelis, Jonas Stupuras, Antanas Rupšys, Tautavičius, Vilimas.
Senieji Kuršėnų puodžiai susinešė į cechą savo stakles – ne elektrines, o dar koja spiriamas, atsinešė įrankius, iš kaimynų pasisamdė arklį ir išvažiavo į pelkę. Prisikasė molio ir pradėjo dirbti.
Atvykę į Kuršėnų cechą meistrai iš Kauno perstatė keramikos pečių. Be triukšmo ir senųjų meistrų protesto neapsieita.
„Reikėjo vadovauti. Žinoma, aš labai daug ko mokiausi iš jų, bet dėl naujų technologijų buvo visokių cirkų“, – juokiasi prisiminusi jaunosios ir senosios kartos principus Silvestra.
Senieji buvo įpratę naudoti švininę glazūrą, o naujosios technologijos reikalavo dirbti su frituota glazūra. Senieji – ne ir viskas, jokių žaidimų nebus! Atsinešė švininės – ir taškas. Dvidešimt šešerių Virgilija Silvestra privalėjo griežtai pasakyti patriarchams ne, nes reikia dirbti su naujos kartos bešvine glazūra.
Kai galiausiai ištraukė iš pečiaus pagal naujas jaunos meistrės technologijas glazūruotas puodynes, senieji meistrai atlėgo.
„Vladas Damkus pasiėmė puodą, barškina pirštais ir džiaugiasi, kad puodynė, glazūruota pagal naują technologiją, skamba kaip varpas!“, – džiugų momentą prisiminė Silvestra.
Iš molio ir Dievo
Taip Kuršėnų keramikos ceche, kūrusiame buitinę keramiką – puodus, gėlių vazonus, ąsočius, įsigalėjo naujos technologijos.
Iš Kuršėnų keramikos cecho Silvestra išėjo 1976 metais. Aplinkybės taip susiklostė, kad Silvestra dėl dukros ligos pirmiausia iš cecho meistrės perėjo dirbti į dailininkes-modeliuotojas, kurdavo savo gaminių modelius ir pati juos dekoruodavo, bet ilgainiui tai galėjo daryti tik naktimis, nes dienomis reikėjo būti su dukra.
Galiausiai teko palikti Kuršėnų keramiką, įsidarbino Klaipėdos dailės kombinate – galėjo dirbti namie. Su vyru Zigmu buvo priversti pasistatyti namą, nors iš tiesų reikėjo dirbtuvių Silvestrai.
Keisti laikai buvo, nes individualių dirbtuvių neleido statyti valdžia, jeigu nori – tik namą. Taip šeima pasistatė namą ir jame įsirengė dirbtuves, kurios Silvestrai teikė ir kūrybos džiaugsmą, ir duoną.
Vyras Zigmas juokėsi, kad keramikos ceche dirbo ir šaltkalviu, ir elektriku, ir kuo tik reikėjo, o pas žmoną dirbtuvėje – tik „gizeliu“.
Abu juokėsi pasakodami, kaip Zigmas yra bandęs ir žiesti, bet senieji amato meistrai atėjo pas vedėją į „kontoriuką“ ir pasakė, kad iš jos Zigmo gero žiedėjo nebus.
Bet Zigmas nė kiek nenuliūdo, jis turi kitą aistrą – medžioklę, sukaupė parodinę medžioklės trofėjų kolekciją. Tiesa, kartą išvyko į medžioklę ir pamiršo, kad buvo paliktas keramikos krosnies prižiūrėtojo pareigose. Kai prisiminė, iš krosnies ištraukė išsilydžiusius žmonos sukurtus šedevrus.
„Geram žiedėjui reikia molio pajautimo ir truputį Dievo patepimo. Gerų žiedėjų iš tiesų – vienetai. Žinau daug keramikų, kurie daug metų duoną valgo tik iš keramikos, yra garsūs meistrai, bet žiesti vis tiek nemoka. O kitas – prisėda prie staklių ir žiedžia kaip Dievas, nes – duota!“, – pasakojo Virgilija Silvestra.
Daugelis stebisi, kad smulkaus sudėjimo Silvestra yra puiki žiedėja ir nėra prašiusi, kad jai kas nužiestų norimą formą – viską visada padaro tik pati.
„Žiedėjui jėgos reikia, kol išcentruoji molio gabalą, o kai jau tai pavyksta, tada tik laikykis! Kai pradedi kelti molį, turi jausti, kaip jis bėga tarp rankų, jeigu nejauti ir darai viską iš jėgos – nieko nebus. Nesusišnekėsi su moliu“, – žino kūrėja.
Skambančio „uzbonėlio“ esmė
Dar Silvestrai patinka žiesti, nes tada „molis pasidaro gyvas, jis bėga, šoka, auga“. Lipdomas molis, žino ji, – neturi tokios gyvybinės jėgos.
Ta gyvybė Virgilijai Silvestrai ir patinka, nors yra ieškojusi ir kito kelio. Dabar ji nieko nebelipdo.
Jos gyvenime buvo puikus ieškojimų etapas su keramike Aldona Visockiene ir žinomu akvarelės meistru Antanu Visockiu – sukurta nemažai žinomų sieninės keramikos darbų Šiaulių interjerams, pavyzdžiui, buvusiame Šiaulių galanterijos fabrike sieninės keramikos darbas, „Šiaulių“ viešbučio restorane, „Šiaulių vandenų“ salėje.
Tačiau Silvestra žino, kad tikrieji jos universitetai vis tik buvo Kuršėnų keramikos ceche su senaisiais Kuršėnų puodžiais.
Nors jaunystėje galvojo kitaip.
Grįžusi su keramikės diplomu stengėsi būti greta profesionalių menininkų, dalyvauti parodose, būti modernių menininkų draugijose ir kurti naujovišką keramiką, ieškoti naujų modernių keramikos formų.
Tačiau dabar ji pripažįsta, kad didysis jos mokytojas vis tik buvo Vladas Damkus, Puodžių karaliaus karūna karūnuotas 1974 metais.
„Jis vis ateina pas mane ir sako: „Vedėja, paimk ir pasižiūrėk į tą savo vazą... Gal ji ir nebjauri, bet ar ji jums graži? O paimk uzbonėlį! Žiūrėk, koks kaklelis nuostabus, o ąselė kokia! O paskambink – juk skamba kaip varpas!“, – pasakojo švytėdama iš džiaugsmo žymioji keramikė.
Išgirdusi ir įvertinusi liaudiškų tradicijų skambesį širdimi ji atsisveikino su modernizmu. Pajuto, kad tai, kas stipru – eina iš kartos į kartą, o kažkada buvęs modernizmas jau po poros dešimčių metų kartais gali atrodyti naivus. Tradicinė liaudies kūryba, keramikės nuomone, taip pat šiek tiek tobulėja, bet per amžius atėjusi esmė vis tiek išlieka.
„Tradicinė kūryba neprapuola, nes ji yra mūsų tautos esmė. Labai supratingai, sąmoningai ir jausmingai atėjau prie liaudies meno šaknų. O modernistiniai ieškojimai liko tik vienas iš etapų“, – įsitikinusi kūrėja.
Susižavėjęs Anthony
2017 metų gegužę Virgilija Silvestra Šufinskienė tapo Puodžių karaliene, šis jau tradicija tapęs keramikų titulas, yra pats garbingiausias keramikos srityje.
2018 metų sausio 6-ąją ji buvo karūnuota „Aukso vainiku“. Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigti „Aukso vainiko“ apdovanojimai – svarbiausias šalies tautodailininkų įvertinimas. Dėl „Aukso vainiko“ V. S. Šufinskienės kūryba varžėsi su visos Lietuvos taikomosios dailės – tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos bei paprotinius margučių, verbų, sodų – kūrėjais.
Todėl paauksuotas ir gintarais puoštas „Aukso vainikas“, yra vertingesnis visai ne medžiagine verte už Puodžių karalienės molio karūną bei už ankstesniais metais laimėtus „Sidabro vainiką“ ir „Bronzos vainiką“.
V. S. Šufinskienės talentą jau senokai stebi ir juo žavisi ne tik šalies kūrėjai. Jos darbais yra susižavėjęs italų kilmės menotyrininkas iš JAV Anthony Stellaccio. Jis rašė apie tradicinę lietuvių keramiką ir taip atrado V. S. Šufinskienės kūrybą.
Jis ne kartą yra atvykęs į Lietuvą, dalyvavęs ir parodose, kur eksponuojami lietuvių liaudies meistrų, o svarbiausia – V. S. Šufinskienės darbai.
A. Stellaccio „Šiaulių kraštui“ yra pasakojęs, kad jo specialybė – tyrinėti keramiką nuo senųjų liaudiškųjų ištakų iki šiuolaikinės keramikos kūrinių.
„Jūsų Šufinskienė yra kažkas ypatingo. Ji viena koja stovi liaudies tradicijoje, o kita – jau mene“, – susižavėjęs kalbėjo vienoje iš tautodailės parodų, surengtų Šiauliuose, Anthony.
Paukščiukai
80-mečio proga Šiaulių etninės kultūros ir tradicinių amatų centre eksponuojama Virgilijos Silvestros Šufinskienės, jos abiejų dukterų keramikės Renatos Riapšienės ir rūbų siuvėjos-modeliuotojos Virgilijos Bartkienės bei anūkės Kornelijos kūrybos darbų paroda.
Dukros Renatos keramikoje ryškūs, spalvingi ieškojimai iš įvairių faktūrų ir spalvų molio.
O Silvestros darbuose išskirtinis bruožas – paukščiai, giedantys įvairių formų gyvybės medžiuose, atėję iš gilios senovės per liaudies dainas, pasakas, simbolizuojantys gyvastį, jos pradžią, apsaugą ir esmę.
Apžiūrinėdami parodos eksponatus, ieškodami vis kitokių paukščiukų ant dailiųjų „uzbonėlių“ su fotografu užkliudome vieną ąsuotį. Neduokdie, sudaužyti!
Centro vadovė Birutė Poškienė nuramina: keramikė nė kiek nepergyventų. Ji ne kartą sakiusi: „Kas tas puodas – juk ne meistro galva sudužtų!“
Tiesą sakant, keramikė net nelabai gali žiūrėti į savo darbus, labiausiai džiaugiasi tada, kai jos darbai iškeliauja pas žmones gyventi savo gyvenimo ir kurti savo istorijų.
Jos darbų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis muziejus – tai beveik tikra garantija, kad jos kūryba turės ateitį tautos gyvybės medyje ir jame giedančiuose paukščiuose.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Virgiliją Silvestrą Šufinskienę senasis Kuršėnų puodžių karalius Vladas Damkus išmokė išgirsti, kaip nuostabiai skamba moliniai „uzbonėliai“.
Keramikės namuose jos pačios gaminti ir marginti indai.
Kaip auga molis meistro rankose.
Svarbiausias keramikės įvertinimas – „Aukso vainikas“.
Vyras Zigmas, kol Virgilija Silvestra Šufinskienė rodo žiedimo procesą, karūnuoja žmoną „Aukso vainiku“.
Vyras Zigmas Šufinskas „gizeliauja“ žymiajai keramikei prie degimo krosnies.
Dvi karūnos – „Puodžių karalienės“ ir „Aukso vainiko“ , kuriomis V. S. Šufinskienė buvo karūnuota pernai ir užpernai.
Prie žiedimo staklių reikia jėgos ir pajautimo.
V. S. Šufinskienės keramika ir paukščiai.
Keramikės darbuose susijungia tautodailės tradicijos ir dabartis.