Pamūšiui sunykimas negresia

Pa­mū­šiui su­ny­ki­mas ne­gre­sia

Pak­ruo­jo ra­jo­no Pa­mū­šio kai­mo (Paš­vi­ti­nio se­niū­ni­ja) bend­ruo­me­nei per­nai įteik­ta Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­dė­ka už sau­gios ap­lin­kos kū­ri­mą. Šeš­ti me­tai bend­ruo­me­nei va­do­vau­jan­ti Da­nu­tė Gau­bie­nė mies­te­liui ne­gai­li ge­rų žo­džių ne tik dėl drau­giš­kų, sa­vo ir kai­my­nų tur­tą sau­gan­čių žmo­nių, bet ir dėl dau­gy­bės ki­tų da­ly­kų, dėl ku­rių, sa­ko ji, mies­te­lis – vie­nas iš pa­trauk­liau­sių ra­jo­ne tiek se­nie­siems gy­ven­to­jams, tiek nau­ja­ku­riams.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas – nuo se­nų lai­kų

Il­ga­me­tė Pa­mū­šio me­di­ci­nos punk­to fel­če­rė, mo­kyk­lų vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tė D. Gau­bie­nė esan­ti dė­kin­ga li­ki­mui, prieš dau­giau nei ke­tu­ris de­šimt­me­čius iš Šir­vin­tų at­ve­du­siam bū­tent į Pa­mū­šį.

Per tiek de­šimt­me­čių, pa­sak va­do­vės, mies­te­lis ne kar­tą kei­tė sa­vo vei­dą. Pa­mū­šis daug me­tų gar­sė­jo kaip ak­ty­vus kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo cent­ras – tai vie­tos ko­lū­kio pir­mi­nin­ko Hen­ri­ko Jur­gio Ši­mo­liū­no, san­dė­ly­je kul­tū­ros na­mus įkū­ru­sio, dė­ka. At­si­ra­dus kul­tū­ros na­mams, čia ėmė plės­tis kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas.

Kul­tū­ros Pa­mū­šy­je, pa­sak D. Gau­bie­nės, ir da­bar ne­trūks­ta: žmo­nės no­riai dai­nuo­ja vie­tos an­samb­liuo­se, jau­ni­mas šo­ka pra­mo­gi­nius šo­kius, ži­no­mi at­li­kė­jai at­vyks­ta, vei­kia dra­mos ra­te­lis.

Tra­di­ci­ja ta­pę, kad kiek­vie­nų me­tų lie­pos 6-ąją vi­si no­rin­tie­ji ant ties įva­žia­vi­mu į gy­ven­vie­tę esan­čio kal­ne­lio, va­di­na­mo Sau­lės pil­kal­niu su au­ku­ru, ei­na gie­do­ti Lie­tu­vos him­no. Ant to pa­ties pil­kal­nio mi­ni­ma ir dau­giau šven­čių.

Gar­sus Pa­mū­šis ir tra­di­ci­ne dar­bų pa­baig­tu­vių va­ka­ro­ne „Pa­rė­jo ru­ge­lis nuo kal­no“. Der­liaus nuė­mi­mo už­baig­tu­vėms į kai­mą su­va­žiuo­ja gau­sy­bė sve­čių iš ki­tų bend­ruo­me­nių.

Apie dar­bą ir na­mus

Pa­mū­šis, anot pir­mi­nin­kės, pa­trauk­lus ir dar­bo po­žiū­riu. Mat čia ūki­nin­kau­ja net trys stam­būs ūki­nin­kai, ku­riems ypač se­zo­no me­tu rei­kia pa­gal­bi­nin­kų: ge­ras dar­bi­nin­kas – di­de­lė ver­ty­bė.

Be to, geog­ra­fi­niu po­žiū­riu Pa­mū­šis pa­na­šiu at­stu­mu nu­to­lęs tiek nuo Šiau­lių, tiek ir nuo Pak­ruo­jo – 29 ir 24 ki­lo­met­rais. Lai­kais, kai šei­mos tu­ri ir ne po vie­ną au­to­mo­bi­lį, toks at­stu­mas nė­ra di­de­lis.

Pa­mū­šiš­kiai dirb­ti va­žiuo­ja ir į gre­ta, tik Šiau­lių ra­jo­ne, esan­čius Nai­sius. Ir į ne­to­li įsi­kū­ru­sį Jo­niš­kio ra­jo­no, Ga­tau­čių gry­by­ną.

„Jei ge­ras dar­buo­to­jas, dar­bo tik­rai ras“, – sa­ko pa­mū­šiš­kių bend­ruo­me­nę vie­ni­jan­ti D. Gau­bie­nė.

Iš­kal­bin­ga ir ši de­ta­lė, kad, kaip tei­gia va­do­vė, Pa­mū­šio gy­ven­vie­tė­je, skir­tin­gai nei kai ku­riuo­se ki­tuo­se Pak­ruo­jo ar ki­tų ša­lies ra­jo­nų kai­muo­se, nė­ra tuš­čių so­dy­bų. Jei se­nas žmo­gus iš­va­žia­vo pas vai­kus gy­ven­ti ar­ba nu­mi­rė, so­dy­bą tuč­tuo­jau nu­per­ka nau­ja­ku­riai. Ne išim­tis ir jau­nos šei­mos ar­ba grįž­tan­tie­ji iš emig­ra­ci­jos.

„Pas­te­bė­jau, kad užau­gę mū­sų vai­kai po stu­di­jų ar­ba už­si­dir­bę už­sie­ny­je, lin­kę su­grįž­ti gy­ven­ti į gim­tą kai­mą. Jei ne į tė­vų na­mus, tai ieš­ko, ką nu­si­pirk­ti“, – sa­ko po­nia Da­nu­tė. Ir pri­du­ria, kad na­mo paieš­kos čia ge­ro­kai už­trun­ka.

Ne­ma­žai so­dy­bų čia pa­ver­čia­mos va­sa­ros „fa­zen­do­mis“ – žie­mą pra­lei­dę mies­te, gy­ven­to­jai, žiū­rėk, ir su­grįž­ta į gim­tą kai­mą va­sa­ro­ti.

Vai­kų yra, mo­kyk­los – ne

Pa­mū­šis, anot pir­mi­nin­kės, ga­li pa­si­gir­ti ir gau­siu jau­no­sios kar­tos bū­riu. Kai­me – apie pen­kias de­šim­tis mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kų.

Tie­sa, nors vai­kų daug, mo­kyk­los mies­te­ly­je nė­ra jau be­veik de­šimt­me­tį – tai va­di­na­mo­sios mo­kyk­lų op­ti­mi­za­ci­jos pa­sek­mė. Mo­kyk­li­nu­kams, kas die­ną iš­si­bars­tan­tiems po Ly­gu­mų, Paš­vi­ti­nio, Nai­sių, Gas­čiū­nų mo­kyk­las, tal­ki­na gel­to­nie­ji au­to­bu­siu­kai.

O su­nai­kin­tą mo­kyk­lą da­bar pri­me­na tik pa­mink­li­nis ak­muo, ku­ria­me už­ra­šas: „Pa­mū­šio mo­kyk­lai – 100“. Už­ra­šas iš­kal­tas 2005-ai­siais. O 2009-ai­siais Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės val­džia nu­spren­dė šią pra­di­nę mo­kyk­lą už­ra­kin­ti.

Dar bu­vu­sią mo­kyk­lą pri­me­na pa­sta­tas: pu­siau gy­vas, pu­siau už­kal­tais lan­gais. Gy­va­me ga­le pul­suo­ja gy­vy­bė – bu­vu­sio­je vir­tu­vės dirb­tu­vės pa­tal­po­je vei­kia tie pa­tys D. Gau­bie­nės va­do­vau­ja­mi Pa­mū­šio bend­ruo­me­nės na­mai. Čia pat ir Vai­kų die­nos cent­ras, ku­ria­me, ti­ki­ma­si, mies­te­lio jau­ni­mui grei­tai bus įreng­tas ne tik lai­ko pra­lei­di­mo, bet ir kom­piu­te­rių kam­ba­rys.

Gy­ven­to­jai ra­gi­na­mi lai­ką pra­leis­ti ir spor­to kam­ba­ry­je, pa­spor­tuo­ti kul­tū­riz­mo sa­lė­je, pa­si­vaikš­čio­ti po bu­vu­sios mo­kyk­los sta­dio­ną, pa­žais­ti krep­ši­nį, tink­li­nį, o Pa­mū­šio ma­žie­ji – pa­si­sup­ti ant šiuo­lai­kiš­kų su­py­nių.

Pa­mū­šis gra­ži­na­si

„Mū­sų kai­mas tu­ri atei­tį, tuo net nea­be­jo­ju, – sa­ko D. Gau­bie­nė. – Tai kas, kad iš­va­žiuo­ja žmo­nės iš Lie­tu­vos pa­dir­bė­ti. Bet už­si­dir­ba ir su­grįž­ta, ku­ria­si, vai­kus au­gi­na“.

Ji ma­to, kad gy­ven­vie­tė, ku­rio­je šiuo me­tu gy­ve­na apie tris šim­tus gy­ven­to­jų, ypač pa­sku­ti­nį­jį de­šimt­me­tį smar­kiai kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę: žmo­nės vis dau­giau dė­me­sio ėmę skir­ti ap­lin­kai gra­žin­ti, me­di­niai na­mai da­žo­mi nau­jo­mis spal­vo­mis, sto­gai kei­čia­mi, o ap­lin­kui kiek­vie­nais me­tais vis dau­gė­ja gė­lių, eg­zo­ti­nių žel­dy­nų. Pa­vyz­di­nių so­dy­bų Pa­mū­šy­je pir­mi­nin­kė su­skai­čiuo­tų ne vie­ną ir net ne pen­kias.

Anot Da­nu­tės, jei kai­me ir yra vie­na ki­ta šei­ma, ku­riai al­ko­ho­lis la­biau rū­pi ne­gu sau­gios kai­my­nys­tės ir gra­žios ap­lin­kos kū­ri­mas, tai su to­kia sten­gia­ma­si kal­bė­tis, ieš­ko­ti išei­ties.

Pir­mi­nin­kės no­ras – kad žmo­nės kai­me iš­lik­tų drau­giš­ki, kad ne­nus­to­tų tar­pu­sa­vy­je kai­my­niš­kai bend­rau­ti. Ir kad vai­kai vy­res­nius žmo­nes gerb­tų.

„Tai pa­pras­ti da­ly­kai. Bet jie svar­būs no­rint, kad kai­mas gy­vuo­tų“, – sa­ko iki šiol Pa­mū­šio me­di­ci­nos fel­če­re dir­ban­ti ir su­ne­ga­la­vu­siems kai­my­nams vi­sa­da į pa­gal­bą sku­ban­ti D. Gau­bie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Apie 300 gy­ven­to­jų tu­rin­tis kai­mas lau­kia pa­va­sa­rio. Ta­da, pa­sak po­nios Da­nu­tės, pra­si­dės dar­by­me­tis.

Pa­mū­šio kai­mo bend­ruo­me­nės „Ge­ro­vės na­mai“ pir­mi­nin­kė Da­nu­tė Gau­bie­nė ar­gu­men­tuo­tai pa­nei­gia vi­sas nyks­tan­čio kai­mo kli­šes. Anot jos, Pa­mū­šiui iš­ny­ki­mo da­lia ne­gre­sia.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Prieš ke­le­rius me­tus da­ry­ta Pa­mū­šio kai­mo žmo­nių nuo­trau­ka. Da­lis gy­ven­to­jų su­si­rin­ko į bend­rą ren­gi­nį.