Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Visuomenė turi pabusti
77-erių Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras šiaulietis Algimantas SĖJŪNAS vėl sugrįžo į aktyvią veiklą – padeda ginti Kurtuvėnų regioninio parko miškus nuo plynų kirtimų. Jį paskatino „Šiaulių krašto“ publikacija „Kurtuvėnų miškai vėl virsta plynėmis“ (2018 10 24). Prieš 30 metų su bendraminčiais jis budino visuomenę dėl ekologinių problemų – užterštų upelių, degančios, pilnos žibalo Zoknių žemės. Tada nuo ekologijos prasidėjo Sąjūdis ir Lietuvos išsilaisvinimas. Ar pabudins visuomenę Kurtuvėnų girių plynės?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Kas jus labiausiai sukrėtė straipsnyje apie Kurtuvėnų miškų kirtavietes?
– Kažkiek žinojau, kad kertama, bet nedaug. Didžiausia naujiena man buvo, kad veikia iniciatyvinė grupė – vėl atsiranda veiklūs žmonės, kaip prieš 30 metų atsirado gamtos paveldo klubas „Aukuras“. Tuometinio „Aukuro“ klubo aktyviausi atstovai dirba Kurtuvėnų regioninio parko direkcijoje. Suprantu, jie atsidūrė dviguboje situacijoje.
Labai džiugu, kad atgimsta, atsiranda žmonių, kuriems rūpi medis, gamta, Kurtuvėnai. Po „Šiaulių krašto“ straipsnio iš karto užmezgiau kontaktus su Salomėja Jastrumskyte ir klausiau, kiek galiu jiems būti naudingas ir padėti.
– Reikėjo jūsų pagalbos?
– Šį tą jau esame nuveikę. Rengiame oficialų raštą Vyriausybei, Seimo Pirmininkui, Seimo Aplinkos apsaugos komitetui su labai aiškiais reikalavimais. Pagal Orhuso konvenciją (Jungtinių Tautų konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais) skelbiamės, kad esame suinteresuota visuomenės grupė, todėl prašome informuoti visuomenę, kokie dabar yra vykdomi kirtimai Kurtuvėnų regioniniame parke, kokie planuojami, kaip bus vystomas regioninis parkas.
Reikia visuomenei imtis teisinių instrumentų, kad nebebūtų taip, kaip įvyko – iškirto ir to niekas nebeištaisys. Kol kas tokią informaciją apie miškų kirtimus valdo miškininkai, bet reikia, kad ta informacija pasiektų ir visuomenę. Iniciatoriai – yra, įrankiai, kaip kovoti – yra, dabar reikia teisiškai užregistruoti organizaciją, kuri įgis visas teises veikti visuomenės vardu ir visuomenės labui. Iniciatyvinė grupė „Saugokime Šiaulių medžius!“ galėtų tapti oficialia asociacija ir įgyti teisinius instrumentus veikti, prašyti visuomenės pagalbos.
Tada nebereikės lakstyti su fotoaparatu po miškus pavieniui ir lieti ašarų.
– Koks įspūdis susidarė pamačius plynus kirtimus valstybės saugomuose miškuose?
– Siaubingai atrodo, lyg karo tankų vilkstinė būtų pervažiavusi tokias nuostabiai gražias vietoves. Ten ne tik medžiai iškirsti, ten dirvožemis ir miško paklotė – visa struktūra – yra pažeista. Dar labiau gąsdina nežinomybė: o kada bus nauji kirtimai? Nes jie tikrai bus – juk yra išduoti leidimai.
Baisu pagalvoti: 80–90 metų miškas yra sunaikinamas iki nulio. Toks pat miškas toje vietoje bus tik po 80–90 metų. Kelios žmonių kartos pasikeis, jau nekalbant apie tai, kad žmonės yra ištikti šoko, kai mato, kad jų gyvenimo nebeužteks užaugti tokiam brandžiam miškui, koks buvo. Visuomenei daroma didelė žala, kai medžiai kertami – nesvarbu, miške ar mieste.
– Stebėjote kovą ir dėl kertamų Šiaulių miesto medžių Varpo, Tilžės gatvėse, ketinimus dėl Kaštonų alėjos?
– Teko apie tai kalbėtis su kai kuriais miesto Tarybos nariais. Stebisi: kas čia tokio – juk atsodinsim! Taip su medžiais negalima elgtis. Taip su žmonėmis negalima elgtis – naikinti jų aplinkos. Todėl gyventojams reikia kreiptis į miesto Savivaldybės administraciją ir prašyti pateikti – ką dar žada mieste kirsti. Visuomenė turi dalyvauti ketinimų lygmeniu ir pasisakyti, ką mano, o ne tada, kai jau iškirsta.
Medžių kirtimai vyksta ne tik Šiauliuose – ir Vilniuje, ir Kaune, ir Šilutėje. Žmonės, apsikabinę medžius, saugo juos nuo kirtimo – ir teisingai daro, bet ir čia reikėtų „įjungti“ teisinį pagrindą, nes ašarų nebepakanka. Sąjūdžio laikais medžiai buvo ne kertami, o visur sodinami.
– Kalbate apie moralę, esmines vertybes, bet jos, pasirodo, tampa bejėgės prieš pinigus – pakilusią medienos ir dirbtinai užaugintų medžių sodinukų kainas.
– Vien iš mokesčių už medieną į biudžetą įplaukia apie 3 milijardus eurų. O kiek dar „įplaukia“ privačių miškų kirtėjams?
Manau, saugomose teritorijose, kiek bebūtų noro gauti kuo daugiau pelno, plynų kirtimų iš viso neturėtų būti. Vyriausybei yra pateiktas įstatymo projektas uždrausti saugomose teritorijose plynus kirtimus.
Reikia suvokti, kad didžiausias turtas yra – gyvas, o ne nukirstas ir parduotas miškas.
– Prisiminkite laiką, kai prieš trisdešimt metų ekologinės problemos sugebėjo pakelti žmones į Sąjūdį, sugriovusį net sovietinę santvarką.
– Tuo metu dirbau „Nuklone“ – sąjunginio pavaldumo įmonėje, kurioje dirbo nemažai iš Rusijos atvykusių inžinierių. Jau buvo paskelbta M. Gorbačiovo pertvarka, skaitydavome „Literaturnaja gazeta“, kurioje atsirado labai daug straipsnių ekologinėmis temomis – apie šilumines elektrines ant upių, apie atomines elektrines. Pamatėme, kad Rusijoje kyla ekologinė banga, kuri ir mūsų negalėjo nejaudinti.
1988 metais įkūrėme „Aukuro“ klubą, berods, penki inžinieriai iš „Nuklono“, lyderis buvo Rimantas Braziulis, iniciatyvinė grupė rinkdavomės pas jį namuose, pietiniame Šiaulių mikrorajone. Žmonių, besidominčių ekologija, ratas plėtėsi, pradėjome rengti susirinkimus Šiaulių kultūros centro salėje. Tuose ekologiniuose susirinkimuose jau buvo aiški potekstė apie nepriklausomą Lietuvą. Nepriklausomybės mintį pažadino būtent ekologija, nes pradėjome laisviau mąstyti ir susimąstyti.
– Aktyvaus šiauliečių ekologinio judėjimo dėka buvo įkurtas Kurtuvėnų regioninis parkas, siekiant gražuolius miškus apsaugoti nuo fermų, kolektyvinių sodų ir kitokios ūkinės veiklos. Ar gali būti, kad šios teritorijos kraštovaizdis jau seniai galėjo būti visai kitoks, jeigu nebūtų pavykę įkurti saugomos teritorijos?
– Be jokios abejonės, kraštovaizdis būtų visai kitoks, bet juo mes nesidžiaugtume!
Tada daug rengėme pėsčiųjų žygių, ėjome, žiūrėjome, kalbėjomės. Pamenu, „Aukuro“ klubas, Šiaulių žalieji užeiname į tuometinės „Ventos“ baldų gamyklos poilsio bazę, o jos prižiūrėtojas tikina, kad Bijotės ežere šalia jų poilsiavietės vanduo – švariausias, pasiima stiklinę, pasisemia iš ežero vandens ir mūsų akyse išgeria, kad įrodytų, jog neteršia gamtos, nors ir tvartai ten buvo, ir šiltadaržiai.
– O kokios ekologinės problemos prieš 30 metų buvo sprendžiamos Šiaulių mieste?
– Vienas iš svarbiausių ir pirmųjų klausimų buvo, kad pietinis Šiaulių rajonas geria vandenį, kurį sanitarinės tarnybos buvo uždraudusios naudoti, nes jame buvo labai daug geležies. Prisimenu savo pirmąjį straipsnį, su Romualdo Ozolo pagalba išspausdintą „Tiesoje“, apie tai, kad Šiauliai geria uždraustą vandenį. Ta Šiaulių problema nuskambėjo per visą Lietuvą. Kai buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, man su grupe žmonių pavyko gauti finansavimą ir Bubių vandenvietė buvo rekonstruota. Šiauliečiai, gali būti, pirmieji Lietuvoje gavo tinkamą gerti vandenį.
Tada ėmėme žiūrėti – kas darosi sąvartynuose. Rengėme žygį į Aukštrakių sąvartyną, vaikščiojome, rengėme spaudos konferencijas.
Šiaulių ekologijos klubas drauge su Sąjūdžiu ėmėmės ir Zoknių oro uosto problemų: 1989 metų birželį įvyko protesto maršas ir mitingas prie aerodromo vartų. Surengėme dviračių žygį iš pietinio mikrorajono, apjuosėme visą oro uosto teritoriją, pasisėmėme iš oro uosto teritorijos žibalu permirkusios žemės ir atvežėme į mitingą. Daugybės žmonių, kurie į Zoknius atėjo pėsčiomis, akivaizdoje parodėme, kad dega žemė Lietuvos, nes ji permirkusi žibalu, siaubingai užteršta, sakėme – gelbėkime tą teritoriją.
Tada buvome drąsūs, nors važiuojant dviračiais aplink oro uostą, važiavo ir kariškių "viliukas" su automatais, nutaikytais į mus.
Mitingo metu mes buvome priėmę sprendimą, kad per penkerius metus iš Zoknių oro uosto turi pasitraukti kariškiai. Pasitraukė po ketverių.
Akivaizdu, kai imiesi, kai turi bendrą idėją ir bendrą tikslą – įmanoma padaryti daug.
Buvo rengiama daug ekologinių talkų. Buvo žygis, kuriuo kvietėme gelbėti Kulpės, Vijolės upelius. Miesto taryboje perskaičiau kreipimąsi dėl jų užterštumo ir miesto Taryba reagavo – nelaikė ekologines problemas keliančių žmonių priešais. Dabar, kai kirto Šiaulių medžius, matėme aiškią miesto valdžios nuostatą – ko čia ta visuomenė lenda. Deja, bet miesto valdžios požiūris ne į gerąją pusę pasikeitęs.
– Kai tarėmės interviu, užsiminėte, kad tada – prieš 30 metų – buvo lengviau kovoti dėl ekologinių problemų. Kodėl?
– Visuomenę išjudinti tada buvo kur kas lengviau. O kur dabar ta mūsų visuomenė? Lėktuvuose, emigracijoje... O čia likęs mūsų biurokratinis aparatas dar labai ištobulėjo blogąja prasme, godumas didžiulis.
Nesu visai pesimistas, yra dar įrankių, vienas tokių – teisinis, bet tas kelias sudėtingesnis, nes reikia būti išprususiam, reikia studijuoti įstatymus, išmanyti, reikia pagalbos šviečiant visuomenę.
– Kai pradėjome domėtis apie plynus kirtimus Kurtuvėnų regioniniame parke paaiškėjo, kad jie visi – su institucijų leidimais, su parašais. Teisė veikia ne visuomenės naudai?
– Sunku suvokti, ką su mūsų tauta nori padaryti... Medžius kerta, vaikus atiminėja – pagal įstatymus... Labai negeri procesai vyksta mūsų Lietuvoje.
Bet teisinis kelias vis tiek yra vienintelis realiausias. Aplinkos ministerija pajuto visuomenės galią ir ėmėsi tam tikrų įstatymų pataisų, kirtimų ribojimų.
Užmigti visuomenei negalima, reikia kontroliuoti tą procesą ir toliau. Bet ir vėl – aktyvesni visuomenės nariai aukoja savo laiką, jėgas, kovoja prieš struktūrą, kuri už savo darbą gauna nemažas algas. Norėtųsi, kad ne klubine veikla užsiimantys piliečiai kovotų, o ministerija ir jai pavaldžios institucijos dirbtų savo darbą be priekaištų ir atitiktų savo pavadinimą – aplinkos apsauga.
Suprantu, kad miškininkai, aplinkosaugos pareigūnai patiria didžiulį spaudimą. O miškų kirtėjai turi lėšų pasisamdyti puikiausius advokatus ir kovoti prieš visuomenę ir jos teisėtus interesus.
– Artėja naujas medkirčių sezonas. Teko girdėti, kad leidimų kirsti Kurtuvėnų regioninio parko miškuose yra išduota dar daugiau, ir iškirsta bus dar daugiau nei iki šiol.
– Iki šiol iškirsti plotai Kurtuvėnų regioniniame parke tarsi ir nėra milžiniški, jeigu žiūrėti į skaičius, bet kai pamatai plynus kirtimus iš arti – siaubas ima, kokį tautos turtą iškeitė į pinigus.
O dėl išduotų leidimų, kažin ar begalime ką padaryti. Visuomenei reikia veikti visais įmanomais kanalais, kad tokių leidimų nebebūtų išduodama, bet tam reikia ir žmonių, ir jų brangaus laiko. O dabar kol kas dėl Kurtuvėnų regioninio parko miškų visuomenės labui dirba Salomėja Jastrumskytė su keturiais ar penkiais pagalbininkais. Daugiau žmonių turėtų atsibusti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulietis Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas Sėjūnas prisimena, kad ir prieš 30 metų būtent nuo ekologinių problemų kilo Sąjūdis, išvedęs Lietuvą į nepriklausomybę.
Signataras Algimantas Sėjūnas, „Šiaulių krašte“ perskaitęs publikaciją apie kertamus Kurtuvėnų miškus, vėl įsijungė į ekologinę veiklą.
