
Naujausios
Durys į gyvenimo esmę
Šiaulių rajono dienos centro sutrikusio intelekto asmenims įkūrėja ir vadovė Virginija Norvaišienė užsibrėžė įkurti dar vieną stotelę rajono sutrikusio intelekto asmenims. Tai bus gyvenimo namai, kurių Šiaulių rajonas dar neturi.
Ji jau sukūrė dienos namus sutrikusio intelekto savo ir kitų šeimų vaikams. Šiuose namuose atsiveria durys į gyvenimo esmę ir į suvokimą, ką dėl savo vaikų gali pajėgti padaryti motinos.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nauja viltis
Kai Kuršėnuose įsikūrusio Šiaulių rajono Dienos centro sutrikusio intelekto asmenims direktorė Virginija Norvaišienė vėl mina Šiaulių rajono tarybos posėdžių ir pasitarimų slenksčius, jai prisistatinėti nebereikia. Visų partijų politikai, vos Virginija atsistoja ir pradeda pasakoti, ko reikia rajono sutrikusio intelekto asmenims, pritariamai linksi, padėkoja už darbą ir balsuoja už.
Dabar Virginija užsimojo greta Dienos centro pastatyti grupinio gyvenimo namus sutrikusio intelekto asmenims. Ir pastatys – tą ji žino tiksliai, tik daug kas priklausys nuo aplinkybių, kada ir iš kokio fondo gaus pinigų. Virginija skaičiuoja, kad vien metodika, pagal kurią galės kurti grupinio gyvenimo namus, biurokratiniuose koridoriuose sukosi ir kliuvo ketverius metus.
Dabar dar reikia galutinio Šiaulių rajono tarybos pritarimo, kad rajone būtų visas spektras paslaugų, reikalingų sutrikusio intelekto asmenims, o tada Virginija su bendraminčiais galės ieškoti programos teikti projektą ir gauti lėšų pirmiesiems rajone neįgaliųjų grupinio gyvenimo namams, kur neįgalieji galėtų gyventi iki savo gyvenimo saulėlydžio, kur galėtų gyventi tie, kurie neteko artimųjų, arba jau nebesugeba tinkamai pasirūpinti Dievo siųstu jiems išbandymu.
Kuršėnuose tėra tik vienas toks pastatas, kur langai į miestą žiūri didžiuliais paveikslais, sukurtais pagal Dienos centro projektą, kad pastatas nebūtų toks niūrus ir atsikratytų narkomanų lindynės vardo. Jau atsikratė, nes Dienos centras išrovė visus aplink augusius kemsynus.
Anksčiau čia buvo Kuršėnų slaugos namai, vėliau pastatą perėmė Valstybės turto fondas. Pastatą valstybė pardavinėjo. Dienos centrui pavyko suburti dalininkus – Lietuvos ir Šiaulių rajono „Vilties“ bendrijos bei Šiaulių rajono savivaldybę ir įsigyti apleistą pastatą už 14 tūkstančių litų. Pinigai – iš Dienos centro lėšų, kurios susikaupė centro lankytojams skiriant už paslaugas po 20 procentų neįgaliojo pašalpos.
Rajono Taryba jau yra skyrusi gabalą žemės šalia medinuko su apgriuvusiais garažais, dar liko sutvarkyti kai kuriuos biurokratinius formalumus.
Neringos stebuklas
Virginijos gyvenimas turėjo klostytis kitaip, jei ne jos 1982 metais gimusi dukra. Neringa gimė septynių mėnesių, netrukus vaiką pakirto plaučių uždegimas su komplikacijomis ir klinikine mirtimi. Kai medikams pavyko sugrąžinti Neringą į šį pasaulį, jokių vilčių jie motinai neteikė.
Nevaikščios, nekalbės, nematys, nemąstys. Negyvens.
„Mama, kas čia atėjo?“ – liečia švelniomis it šilkas rankomis Neringa, sutikusi mus Dienos centro fojė.
Tada apsiveja rankomis motinos kaklą ir sako, kad myli. Pabučiuoja ir paglosto motinos veidą. Nusišypso.
Neringa yra Virginijos stebuklas. Virginija turėjo būti amatininkė be išsilavinimo ir didelių užmojų. Nieko ir nebūtų siekusi gyvenime, jei ne vaiko liga.
Kuršėniškiai gydytojai palaikė Virginiją, nors jai buvo pasakyta, kad geriau atiduotų tokį sunkų vaiką į valdiškus namus.
Neatidavė. Užsidarė, užspaudė savo raudą ir gėlą namie ir gyveno. Neringai – šešiolika. Virginijos virkavimai virsta didžiuliu slegiančiu kamuoliu – negi jos vaikui iš tiesų nėra vietos šiame pasaulyje, negi nenušvis saulės spindulys jos vaikui visuomenėje, kuri dar nemokėjo priimti kitokių.
Per televiziją Virginija pamatė laidą apie 1989 metų lapkritį Vilniuje įsikūrusią Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“. Žinia sujudino, nukreipė teisingu ir tikslingu keliu.
Alkstanti
Kuršėnų darželyje „Eglutė“ jau buvo grupė neįgaliems vaikams, į ją priėmė jos Neringą. Tada Virginija pati įkūrė Šiaulių rajono „Vilties“ bendriją.
O tada aiškus – „stop“! Trūksta žinių – šitiek metų praleista užsidarius namie, ligoninėse, didžiulės bendravimo spragos.
1997 metais Virginija tampa Šiaulių aukštesniosios medicinos mokyklos studente. 2004 metais įgyja dar vieną diplomą, kai mokykla tampa Šiaulių kolegijos sveikatos fakultetu, studijuoja tęstinėse studijose. Jos diplominio darbo apie neįgaliųjų integraciją recenzentu, davusiu daug patarimų ir žinių, buvo vienas progresyviausių šalyje socialinių mokslų specialistų, pirmasis Lietuvos atstovas, tapęs Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nariu, neįgalumo srities ekspertas, profesorius, socialinių mokslų daktaras Jonas Ruškus, tada dar dirbęs Šiauliuose.
„Aš mokiausi kaip apkvaitusi. Į mokslus išvažiuodavau kaip į atostogas ir gerte gėriau žinias, buvau begaliniai ištroškusi, tiesiog alkstanti žinių“, – prisimena Virginija.
Virginija karštligiškai ieškojo atsakymų, kaip padėti savo vaikui. Studijuodama suprato, kad būtina atverti duris į visuomenę ne tik savo vaikui, bet visiems neįgaliesiems. Ji suprato, kad privalo būti sukurta visa sistema, tarnybų tinklas, kaip padėti neįgaliesiems. Viskas, ką ji aprašė savo diplominiame darbe apie Kuršėnų neįgaliųjų integraciją, virto tikrove.
Ankstyvoji neįgaliųjų korekcija atsirado apskrities lygmeniu, specialistų, gebančių padėti vaikams, turintiems intelekto, kompleksinę negalią, tinklas buvo kuriamas. Darželio grupė jau buvo. Tačiau vaikai auga – reikia mokyklos. Netrukus pavyko įkurti dvi lavinamąsias klases, iš pradžių Kuršėnų kūrybos namuose, vėliau – Pavenčių mokykloje. Kai Virginija drauge su kitų neįgalių vaikų tėvais įkūrė šias klases, jos Neringa į pirmąją klasę atėjo jau būdama šešiolikos. Lavinamosiose klasėse neįgalūs vaikai ugdomi nuo 7 iki 21-erių. Šios klasės ir dabar veikia.
O kas toliau?
Virginijos nepaleido mintis – jeigu įgaliems žmonėms sukurta visa sistema su darželiais, mokyklomis, įmonėmis ir įstaigomis, kodėl neįgaliesiems to negalima?
Diena, kai tapo namais
Dienos centro sutrikusio intelekto asmenims vizija atėjo tada, kai pasidarė labai aišku, jog tėvams, kurių vaikai, turintys negalią, jau baigė mokyklą, reikia išeiti dirbti arba bent turėti laisvo laiko, nes tokie vaikai „įdarbina“ savo artimuosius 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Yra buvę labai skaudžių atvejų, kai tėvai tiesiog neatlaikė.
Su Virginija sėdėjome trečiame jaukaus Dienos centro pastato aukšte su liftu, saulės spalvomis ir atspalviais išdažytais užsiėmimų kambariais ir saulėta laiptine. Čia neįgaliųjų dienos namai atidaryti 2011 metų rugsėjo 1 dieną.
Šio pastato Kuršėnuose, Pavenčiuose, dabartinėje Durpynų gatvėje istorija nebuvo nei trumpa, nei paprasta. Sovietmečiu šioje vietoje buvo gimdymo namai, vėliau – infekcinė ligoninė. Tarpukario Lietuvoje šie namai buvo statyti šeimos, kuri buvo ištremta į Sibirą. Atkūrus nepriklausomybę šeimai buvo gražinti namai, bet juose jau nebebuvo įmanoma gyventi.
Pastatas buvo ilgai pardavinėjamas, kol Virginija Danos Migaliovos, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ pirmininkės, patarimu išdrįso galvoti, kad Dienos centrą reikia kurti mieste, susirado namų paveldėtoją, gyvenusią Šventojoje, ir namai su įgriuvusiu stogu, skylėtomis sienomis buvo nupirkti už bendrijos „Viltis“ pinigus, o pagal panaudą juos naudoja Dienos centras.
Dėl šio pastato modernizavimo pavyko suspėti į Europos Sąjungos 2007–2013 metų finansavimo traukinį.
„Nelengvai. Aštuonerius metus tuometinei valdžiai įrodinėjome. Tai dabar mums durys atviros, o tada...“, – ilgą kelią pasakoja Virginija.
Virginija mena, kaip jos beveik nereginti Neringa, kai jau Virginija apsiverkdavo iš nevilties ir nuovargio, ar pavyks įkurti Dienos centą, uždėdavo savo rankas ant mamos rankų ir klausdavo: „Mamyt, ar dėl projekto verki? Dėl projekto?..“
Kartais Virginija pas tuometinę rajono valdžią veždavosi ir Neringą. Ne todėl, kad pamatytų jos vaiko negalią. Dėl to, kad nebūdavo kur jos palikti, nes viena ji pabūti negalėdavo.
Laimės rėmai
Rytą 7–8 valandą visus 25 Dienos centro lankytojus tėvai, globėjai arba centro autobusiukas atveža į Durpynų gatvės triaukščius namus, vakare apie 18 valandą išveža. Beveik visų lankytojų negalia – kompleksinė ir gili. Jokių tragedijų atsiskiriant su artimaisiais visai dienai seniai nebūna. Atvirkščiai – net ir visiškai nekalbantys rodo džiaugsmą arba ramybę.
Vis retėja ligos sukelto pykčio protrūkiai, kuriuos Dienos centro darbuotojai, pažindami savo lankytojus, jau atpažįsta iš anksto.
Prieina vaikinas, šypsosi, pasakoja savo kalba kažką džiaugsmingo. Virginija paglosto jo rankas. Vaikinas džiaugsmu netveria. Užsiėmimų kambaryje vyrukai it rimti kortuotojai žaidžia stalo žaidimą – šypsosi kiekvienam.
Dieviški kvapai rodo kelią į virtuvę, čia jaunimas, turintis lengvesnę negalią, kepa sumuštinius su dešra ir sūriu. Visi jaučiasi svarbūs, reikalingi ligos išsukinėtais pirštais tepdami sviestą ant baltos duonos riekių.
Saulytėmis ir šypsenomis nukabinėtos kabinetų ir koridorių sienos. O jau angelų statulėlių – gal net daugiau, nei Dievo padangėje. Jie lipdyti, karpyti, piešti pačių neįgaliųjų. Nenudailinti, su emocijomis, su tikrumu.
Kitame užsiėmimų kambaryje – iš mažyčių plastilino gabaliukų į socialinių darbuotojų nupieštus kontūrus suklijuoti paveikslai. Iš mažyčių karoliukų suverti medeliai. Dienos centras turi ir originalių dailininkų, kurių paveikslai kalba apie grynakraujį kūrybiškumą.
Aikčiojame nuo šypsenų, apsikabinimų, kūrybos.
„Laimingi žmonės. Čia laimingų žmonių namai. Natūraliai laimingų, neįspraustų į visuomenės nustatytus laimės rėmus“, – sako Virginija, kai stebimės, kodėl visi Dienos centrą lankantieji šypsosi.
Virginija niekada nepamirš savo ir kitų motinų ašarų, kai Vilniaus „Vilties“ bendrijoje žiūrėjo dokumentiką iš sovietinės neįgalių vaikų globos įstaigos. Suguldyti dviaukštėse lovose. Kas užklotas, o kas ir neaprengtas. Pririšti. Bejausmiai. Užmiršti. Apsvaiginti „kokteilių“ su raminamaisiais, nuskausminamaisiais. Tai filmavęs žmogus motinoms kūkčiojant pasakė, kad jos dar nejaučia kvapo, kuris nesuderinamas nei su gyvybe, nei su žmogiškumu. Paguoda viena, kad daugeliui tokios sąlygos pagreitindavo susitikimą su amžinybe.
Virginija dažnai pasidžiaugia – dėkui Dievui, tai liko tik vaizdo įrašuose.
Reformos dėl sienų nereikia
Kalba krypsta apie naują reformą, kuri numato išformuoti neįgaliųjų globos namus ir kurti grupinio gyvenimo namus.
Virginija įsitikinusi, kad grupinio gyvenimo namai, kuriais pagal Europos Sąjungos standartus turi virsti visos neįgaliųjų globos įstaigos, yra puikus kelias. Ten, kur gyvena keli šimtai sutrikusio intelekto, protinės, psichinės negalios žmonių, švelniai tariant, nėra geri namai, net jeigu juose ir bus padarytas šiuolaikiškas remontaas ir nupirkti už ES pinigus šiuolaikiški baldai.
„Žmogiškojo orumo dideliuose globos namuose nereikia ieškoti. Ar gali vienas žmogus naktį prižiūrėti 45 kompleksines negalias turinčius žmones?.. Nė viena motina, kuri pati prižiūri savo vaiką, to neįsivaizduoja, nes per naktį tenka daugybę kartų atsikelti dėl įvairiausių priežasčių – priepuolių, skausmų, nerimo, nemigos“, – žino Virginija.
Dar ji žino, kad ir skubėti keičiant didžiules globos įstaigas į grupinio gyvenimo namus – jokiu būdu negalima. Tai turi vykti palaipsniui, o ne pagal staigią komandą. Reikia pasiruošti, o ne pervažiuoti buldozeriu.
Dar Virginija žino, kad neįgaliųjų globos namuose galėtų dirbti kuo daugiau neįgalių žmonių artimųjų. Be supratimo, be meilės, o tik už algą dirbančių čia nereikia, nors kai kuriose įstaigose, kur administracija vaikšto po koridorius ir kambarius tikrindama, ar nėra kokio taškelio užtėkšta ant naujai suremontuotų sienų, šiandien dar egzistuoja.
Arčiau gyvenimo esmės
Kai Dienos centro žmonės susirenka rytą, jie turi ritualą parodyti nykščiu, kaip jie praleido vakar dieną ir naktį, kokia buvo jų sveikata. Kalbantys bando papasakoti, o nekalbantys rodo gestą. Jeigu nykštys pakeltas į viršų – puikiai, jeigu „paguldytas“ šonu – pakenčiamai, o jeigu nykštys rodo žemyn – blogai.
Virginija pasakoja, kad patys sunkiausi ligoniai visada rodo pakeltą nykštį.
Jie patys pirmi duoda ženklą, kad nori ką nors veikti, kur nors eiti.
„Jų ambicijos kitokios. Socialinės normos kitokios. Jie gyvena arčiau gyvenimo esmės. Neapsivėlę kaukėmis. Gyvenimas arčiau gyvenimo esmės atveria duris į aiškesnį, nuoširdesnį ir šiltesnį bendravimą. Jie moka džiaugtis mažu žingsneliu“, – sako prisileidžianti labai arti ir pažįstanti neįgaliųjų sielas Virginija.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Pamačiusi mamą Virginiją Norvaišienę dukra šypsosi ir skuba apkabinti. Mamos apkabinimas jai – ir meilės, ir saugumo išraiška.
Šiaulių rajono Dienos centro sutrikusio inteleko asmenims direktorės Virginijos Norvaišienės gyvenimą pakeitė jos dukra, o ji keičia neįgaliųjų gyvenimą.
Neįgaliųjų pieštos sulės, kurias drauge su jų ištartais žodžiais užrašė centro darbuotojos.
Neįgaliųjų kurti angelai – nenudailinti.
Dienos centro neįgaliųjų sukurti darbeliai iš siūlų ir vinučių.
Dienos centre daug saulyčių, šviesos ir nesumeluotų žodžių.
Namas su paveikslais languose, kurį rekonstravus turėtų įsikurti pirmieji grupinio gyvenimo namai Šiaulių rajono neįgaliesiems.
Dienos centras sutrikusio intelekto asmenims atidarytas 2011 metų rugsėjį.