
Naujausios
Šalia popiežiaus Pranciškaus
Šiaulių krašto žmonės kartu su Lietuvoje savaitgalį viešėjusiu popiežiumi Pranciškumi meldėsi šimtatūkstantinėje minioje, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ giedojo popiežiaus aukojamose Mišiose, o šiaulietė Inesė Ratnikaitė perskaitė vieną invokaciją. Šalia popiežiaus buvę žmonės sako jautę ir džiaugsmą, ir pilnatvę, o jo žodžiai palietė asmeniškai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
„Siūliukai džiaugsmo kilime“
„Absoliučios pilnatvės jausmas“, – taip vakar apibūdino sekmadienį popiežiaus Pranciškaus aukotas Mišias Kauno Santakoje Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos dorinio ugdymo mokytoja Vita Pleskūnienė.
Ji su savo mokiniais prieš dvejus metus dalyvavo popiežiaus Pranciškaus aukotose Mišiose Pasaulio jaunimo dienų, vykusių Krokuvoje, Lenkijoje, metu. Kuršėniškiai tada visą savaitę dalyvavo įvairiuose susitikimuose ir maldose.
„Žinojau, kad bus daug žmonių, nes taip buvo ir Krokuvoje, žinojau, kad bus sudėtinga vykti, bet norėjau tokia proga kurti bendrystę“, – pasakojo Vita.
Iš pradžių mokytoja būrė į Kauną pas popiežių suaugusiųjų grupę, tačiau prisijungė ir gimnazistų, o tada gimė mintis pakviesti vykti drauge ir Kuršėnuose veikiančio Šiaulių rajono dienos centro sutrikusio intelekto asmenims ugdytinius ir jų globėjus. Taip bendrystės vardan susidarė beveik 50-ies kuršėniškių grupė.
Mokytoja pasakojo, kad kelionė neįgaliesiems, kai reikia išvykti jau ketvirtą valandą ryto, nėra nei lengva, nei paprasta – tai išbandymas jų sveikatai, įprastam ritmui. Nuo poilsio priklauso ir jų sveikata, ir elgesys.
Nuo vietos, kurioje sustojo autobusas, iki Kauno Santakos parko – apie 5 kilometrus. Neįgaliojo vežimėlyje – tai didžiulis atstumas. Tačiau ir po popiežiaus aukotų Mišių kuršėniškius lydėjo bendrystės stebuklas. Policijos pareigūnai leido atvažiuoti autobusui arčiau parko ir paimti neįgaliuosius.
„Greta bendrystės džiaugsmo buvo nepaprasta patirti absoliučią palaimą. Popiežiaus Pranciškaus mintį, kad karų pasaulyje vyksta, bet sunkiausias karas yra su savimi, palietė tarsi asmeniškai, per bendrystę, kurią galėtume kurti su greta esančiais, nesvarbu, kokie jie. Mačiau, kaip pirmą kartą tūkstantinėje minioje dalyvaujančių gimnazijos pirmokų akys švietė džiaugsmu ir nuoširdumu“, – įspūdžius pasakojo dorinio auklėjimo mokytoja V. Pleskūnienė.
Kuršėniškiai ne tik išgirdo, bet ir išgyveno Mišių metu pasakytus žodžius, kad dalyvaujantys popiežiaus Pranciškaus Mišiose išgyvena tikrovę, kad visi yra šeima.
Kuršėniškiai kalbėjo, kad Bažnyčios vadovas įkvėpė vilties, ramybės, dvasinės šilumos ir bendrystės jausmo, kai visi tarsi šeima ir lygūs prieš Dievą.
„Daugelį palietė Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo žodžiai, kai jis tikinčiųjų minią, laukiančią popiežiaus Pranciškaus aukojamų Mišių, pavadino gerumo kilimu. Tikrai jautėmės tie siūliukai, įausti į gerumo kilimą ir išgyvenome palaimintą laiką“, – sakė V. Pleskūnienė.
„Istorinio įvykio vertė augs visą gyvenimą“
Popiežiaus Pranciškaus aukotose šv. Mišiose Kaune giedojo Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“. Šiauliečių choras buvo vienintelis, kuriam buvo suteikta garbė giedoti šiose ypatingose Mišiose. Iš kitų Lietuvos chorų buvo atrinkta iki dešimt geriausių balsų savininkų, o iš „Dagilėlio“ giedojo 45 berniukai.
„Esam pakylėti. Dalyvavimas Mišiose, kurias aukoja popiežius – istorinis įvykis ir kiekvienam asmeniškai, ir kolektyvui, ir tėvams, ir vaikams. Bet patekti ten, kur mes buvome, nėra atsitiktinumas. Tai seka įvykių, laiko, darbo, kurie atvedė iki šio laimingo taško – kvietimo giedoti ypatingose Mišiose“, – vakar pakylėtas emocijas apibūdino choro vadovas Remigijus Adomaitis.
Apie tai, jog giedos popiežiaus aukojamose Mišiose, sužinojo prieš dvi savaites. Teko intensyviai mokytis daug naujų kūrinių, kasdien berniukai repetavo po porą valandų. O paskutinės dienos buvo didžiulis išbandymas.
„Žinojimas, kad tai apskritai tik kartą žmogaus gyvenime gali įvykti – yra ypatingas. Galbūt vaikai ir nevisiškai suvokia dabar, kokiame svarbiame įvykyje dalyvavo, bet tas jausmas, ta vertė tik augs, nes būdamas vaikas turėjo galimybę dalyvauti istoriniame įvykyje – svarbiame ir Lietuvos, ir Katalikų bažnyčios istorijoje, ir kiekvieno žmogaus gyvenime“, – sakė R. Adomaitis.
Choro vadovas sakė dar peržiūrėsiantis įrašus iš popiežiaus Pranciškaus vizito, nes dėl darbų su choru, repeticijų neturėjo galimybės dalyvauti visur. Žino – dar reikės laiko, kad suprastume, pajaustume, įsisąmonintume tai, ką popiežius Pranciškus pasakė Lietuvoje ir Lietuvai.
„Popiežius savo dėmesį kreipia į mažuosius, į silpnuosius. Tai yra nuoroda, kad reikia globoti, padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Simboliškai priėmiau mintį, kad mes vienas kitą galime papildyti taip, kaip upės įtekančios – atiduodamos savo vandenis kitoms upėms. Mes taip pat kiekvienas asmeniškai galime įsilieti į savo bendruomenės gyvenimą, atiduodami savo dalį, kuri papildo, praturtina bendruomenę. Pasidalydami su visais, tampame turtingesni, laimingesni“, – akcentavo R. Adomaitis.
„Žmonės, pasipuošę Meile“
Šiaulių vyskupijos atstovė Inesė Ratnikaitė popiežiaus Pranciškaus aukotose Mišiose Kauno Santakoje skaitė vieną invokaciją.
„Jaudulys“, – taip I. Ratnikaitė apibūdino išgyventą jausmą. Ji sakė, kad labai sunku apibūdinti tai, ką aiškiausiai jauti didingiausiame įvykyje, suvokdamas, kad tai greičiausiai gali vykti tik kartą gyvenime.
Besirengiant, repetuojant skaityti invokaciją I. Ratnikaitė prisimena, jog jaudulys kilo ir dėl to, kad taisyklingiau sukirčiuotų žodžius, kad žmonės kuo aiškiau suprastų, kad „malda taptų gyva, paveiki, o ne šiaip sau ištarta“.
O vienas iš invokacijų skaitytojų paakino, kad visi turi išlikti savimi – kalbėti taip, kaip kalba, atrodyti taip, kaip atrodo, nes svarbiausia yra žodžio mintis, o ne tai, kaip žodis sukirčiuotas. Tokį pavyzdį, pasak I. Ratnikaitės, rodo ir popiežius Pranciškus, mokantis kreipti žvilgsnį ne į išorę, o į esmę, žmogiškumą, Dievo paveikslą, kuris yra kiekviename žmoguje.
I. Ratnikaitei iš sekmadienio ypatingų Mišių įstrigo daugybės žmonių akys, žvilgsniai, pripildyti pasitikėjimo, meilės, džiaugsmo.
„Atlikau labai mažą tarnystę, bet išgyvenau didžiulį džiaugsmą. Mačiau žmonių pasitikėjimą popiežiumi, mačiau laukimą – ką popiežius pasakys, kokią žinią pasiųs, kaip mums gyventi, kaip išgyventi. Mačiau žmones, kurių veidai buvo pasipuošę džiaugsmu, tikėjimu. Žmonės, pasipuošę meile“, – sakė I. Ratnikaitė.
Ji dar kartą peržiūri įrašus iš popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje.
„Įstrigo mintis, kad laikas atsigręžti į tą, kuriam labiausiai reikia pagalbos. Į patiriantį skausmą, skriaudą, nepriteklių“, – sakė I. Ratnikaitė.
Jai labai didelį įspūdį padarė tai, kad popiežius Pranciškus žino lietuviškų upių pavadinimus, kuri upė į kurią įteka. Smagu buvo matyti šiauliečius, dalyvaujančius ypatingose Mišiose.
„Išgirdau popiežiaus raginimą netausoti savęs, daryti tai, ką manai reikalinga – per daug negalvojant apie save, ko neteksi ar koks pats tapsi. Tiesiog eiti ir daryti tai dėl kitų, kad mintis kryptų į šalia esantį, nors tai ir nėra lengva“, – pasidalijo labiausiai įstrigusia popiežiaus Pranciškaus mintimi I. Ratnikaitė.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Popiežių Pranciškų Katedros aikštėje, Vilniuje, tūkstančiai jaunų žmonių pasitiko entuziastingais šūksniais, mojuodami vėliavomis.
Pasaulio Katalikų bažnyčios centras buvo Kauno Santakoje. Čia Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose dalyvavo daugiau nei 90 000 žmonių, jas aukojo per 800 kunigų ir giedojo 260 choristų. Pirmas dešinėje – Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Asmeninės nuotr.
Kuršėnų L. Ivinskio gimnazijos dorinio auklėjimo mokytoja Vita Pleskūnienė su kuršėniškiais Kaune, laukiant popiežiaus Pranciškaus aukojamų Mišių.
Kuršėniškių „pagautas“ kadras su popiežiumi Pranciškumi papamobilyje.
Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas Remigijus Adomaitis diriguoja chorui, giedojusiam popiežiaus Pranciškaus aukojamose Mišiose.