„Popiežius pilnas netikėtumų!“

„Po­pie­žius pil­nas ne­ti­kė­tu­mų!“

Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis yra bend­ra­vęs su tri­mis po­pie­žiais: Jo­nu Pau­liu­mi II, Be­ne­dik­tu XVI ir Pran­ciš­ku­mi. Sa­vait­ga­lį E. Bar­tu­lis į Lie­tu­vą at­vyks­tan­tį po­pie­žių Pran­ciš­kų kar­tu su ki­tais vys­ku­pais ly­dės vi­suo­se su­si­ti­ki­muo­se. Šiau­lių vys­ku­pas ti­ki: po­pie­žius Lie­tu­vai at­veš vil­ties ir mei­lės ži­nią. Gal ap­lan­kys Kry­žių kal­ną? „Jis pil­nas ne­ti­kė­tu­mų!“ – juo­kia­si vys­ku­pas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ar pa­ma­tys po­pie­žius Kry­žių kal­ną?

– Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na­te, kaip ruo­šia­tės po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus vi­zi­tui?

– Nuo­tai­kos pa­čios gra­žiau­sios. Pil­nas op­ti­miz­mo, pil­nas džiaugs­mo. Su­tik­ti po­pie­žių – tie­siog ant­ras Kris­tus atei­na į že­mę, pas mus, į mū­sų Lie­tu­vą, to­kį ma­žą kraš­tą. Čia yra ste­buk­lų ste­buk­las.

– Ka­da su­ži­no­jo­te ir pa­ti­kė­jo­te, kad po­pie­žius Pran­ciš­kus ap­lan­kys Lie­tu­vą?

– Ge­ras pus­me­tis, ne­tgi dau­giau. Po­pie­žius vi­sa­da su­dės­to die­not­var­kę, tu­ri žval­gy­bi­nių klau­si­mų, at­siun­čia žval­gy­bą.

Kai bu­vo at­va­žia­vęs po­pie­žiaus sek­re­to­rius į Lie­tu­vą, už­si­mi­nė. Sa­kė, kad ma­no vi­zi­tas ga­li bū­ti la­bai pra­na­šiš­kas. Jo min­tys po tru­pu­tį pa­skli­do, at­si­sklei­dė. Sek­re­to­riaus ap­si­lan­ky­mas bu­vo gra­ži ži­nia mums.

– Kiek kar­tų esa­te su­si­ti­kęs, ko­kį įspū­dį jums pa­da­rė po­pie­žius Pran­ciš­kus?

– Mes bu­vo­me tik vie­no­je mū­sų, vys­ku­pų, ad li­mi­na vi­zi­to au­dien­ci­jo­je. Jis yra vi­sai ki­toks. Su anks­tes­niais po­pie­žiais bend­rau­da­vo­me as­me­niš­kai po 15 mi­nu­čių. Šis po­pie­žius gal­būt no­ri dau­giau apim­ti, daž­niau su­si­tik­ti.

Ka­dan­gi yra la­bai daug kraš­tų, kad ad li­mi­na vi­zi­tai ne­vė­luo­tų, jis vi­sus su­si­kvie­čia ir sa­ko: čia yra kaip fut­bo­lo ko­man­da, ir taip pa­pras­tai bend­rau­ki­me.

Mes ga­li­me jam už­duo­ti klau­si­mus, jis mums už­duo­da klau­si­mus. Bend­ra­vi­mas gan pa­pras­tas, bet la­bai pro­duk­ty­vus.

– Kaip Baž­ny­čia kei­čia­si va­do­vau­jant Pran­ciš­kui?

– Ma­nau, kad Baž­ny­čia ta­po la­bai at­vi­ra sa­vo silp­ny­bėms, sa­vo klai­doms, o kar­tu at­vi­ra mei­lei. Mei­lei, ku­ri tu­ri bū­ti be­tar­piš­ka, nuo­šir­di, pa­pras­ta – kaip Kris­tus.

Pran­ciš­kus la­bai priar­tė­ja prie žmo­gaus, prie jo kas­die­ny­bės. Jo be­tar­piš­ku­mas, ma­nau, už­degs mū­sų šir­dis.

– Kar­tais ne­nus­pė­ja­mas po­pie­žiaus el­ge­sys – gal­vos skaus­mas pro­to­ko­lo ser­gė­to­jams ir ap­sau­gai?

– Taip, jis pil­nas ne­ti­kė­tu­mų! Ir ne­nu­ma­ty­tų da­ly­kų ga­li bū­ti ko­kių nors (juo­kia­si – red. past)!

– Šiau­lių kraš­to žmo­nės ti­kė­jo­si, kad po­pie­žius lan­kys Kry­žių kal­ną.

– Jis skris lėk­tu­vu ar ma­lūns­par­niu, jei­gu pa­sa­kys, kad pra­šau nu­si­leis­ti ir nu­si­leis!

– Kaip su­ži­no­ti apie šį no­rą?

– Tą no­rą tik vie­nas Die­vas ži­no ir po­pie­žius.

Ly­dės vi­sur

– Kaip ir kur Jūs su­tik­si­te po­pie­žių?

– Mes bū­si­me vi­sur. Tik oro uos­te ne­bū­si­me, ten, sa­kė, ne­pa­gei­dau­ja, bus la­bai trum­pai, da­ly­kiš­kai. Ir tuoj pat – pas Pre­zi­den­tę, ten mes lauk­si­me. Pas­kui vi­sur ly­dė­si­me, mums skir­tas au­to­bu­siu­kas, vi­si vys­ku­pai bū­si­me kar­tu: va­žiuo­si­me ten, kur po­pie­žius va­žiuo­ja.

– Ko ti­ki­tės iš šios ke­lio­nės?

– Džiaugs­mo. Pask­leis­ti vil­ties ir džiaugs­mo ži­nią mums vi­siems. Ma­nau, kad po­pie­žius pa­mo­kys, jog tu­ri­me my­lė­ti Vieš­pa­tį ir vie­nas ki­tą.

– Ką pa­tar­tu­mė­te žmo­nėms prieš su­si­ti­ki­mą su po­pie­žiu­mi?

– Pir­miau­sia at­lik­ti ge­rą iš­pa­žin­tį. Ten jau ne­bus lai­ko, kiek­vie­nas tu­rės bū­ti sa­vo sek­to­riu­je. Rei­kia iš anks­to ruoš­ti sa­vo šir­dis, iš­pu­ren­ti dir­vą, kad įkri­tu­si Evan­ge­li­jos sėk­la duo­tų gau­sių mei­lės vai­sių.

Reik­tų šil­čiau ap­si­reng­ti iš ry­to, nes žmo­nės rink­sis la­bai anks­ti, po 8 va­lan­dos Kau­no San­ta­ko­je jau ne­be­bus įlei­džia­mi, toks pro­to­ko­las. Ma­nau, kad po­pie­žius ga­li at­va­žiuo­ti apie 9 va­lan­dą. Pap­ras­tai jis at­va­žiuo­ja anks­čiau, su pa­pa­mo­bi­liu va­žiuo­ja ap­lin­kui, svei­ki­na­si, bend­rau­ja. O pa­skui pra­si­de­da šven­to­ji mi­šių au­ka.

– Ko­kia tvar­ka sa­vait­ga­lį bus au­ko­ja­mos šv. mi­šios Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je?

– Šeš­ta­die­nio va­ka­rą šv. mi­šios bus kiek­vie­no­je baž­ny­čio­je. Sek­ma­die­nį šv. mi­šios Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je bus au­ko­ja­mos tik Šiau­lių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čio­je 8 va­lan­dą ir 9 va­lan­dą Kur­šė­nų Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je.

Ra­gi­na­me žmo­nes, kad da­ly­vau­tų šeš­ta­die­nio va­ka­ro šv. mi­šio­se.

– Ar po­pie­žiaus su­ti­ki­mo ko­man­do­je yra šiau­lie­čių?

– Bus sa­va­no­rių iš mū­sų vys­ku­pi­jos. Ine­sė Rat­ni­kai­tė vi­suo­ti­nė­je mal­do­je skai­tys vie­ną in­vo­ka­ci­ją per šv. mi­šias San­ta­ko­je. Neį­ga­lių­jų at­sto­vė bus prie Auš­ros var­tų: po vie­ną neį­ga­lų žmo­gų vyks iš vi­sų vys­ku­pi­jų, po­pie­žius, išė­jęs iš Auš­ros var­tų, pa­svei­kins neį­ga­liuo­sius.

Kau­ne, San­ta­ko­je, yra spe­cia­lūs sek­to­riai neį­ga­lie­siems, kas ga­li nu­va­žiuo­ti, mie­lai kvie­čia­me. Po­pie­žius la­bai my­li žmo­nes, turinčius negalių, tuos, ku­rie pa­lies­ti skaus­mų, kan­čios.

Rei­kia pa­stip­ri­ni­mo

– Jums yra te­kę bend­rau­ti su tri­mis po­pie­žiais. Kaip trum­pai api­bū­din­tu­mė­te šias as­me­ny­bes?

– Dau­giau­siai bend­ra­vau su Jo­nu Pau­liu­mi II, kar­tą – su Be­ne­dik­tu XVI. La­bai skir­tin­gos as­me­ny­bės. Jo­nas Pau­lius II bu­vo cha­riz­ma­tiš­ka as­me­ny­bė, Be­ne­dik­tas XVI – la­bai gi­lus teo­lo­gas, moks­li­nin­kas. O Pran­ciš­kaus yra pra­kti­kas, vis­ką spren­džia la­bai pra­ktiš­kai, da­ly­kiš­kai.

– Kaip pri­si­me­na­te Jo­no Pau­liaus II vi­zi­tą Lie­tu­vo­je?

– Bu­vau ku­ni­gas. Vi­sur da­ly­va­vau, bet jo su­si­ti­ki­mas bu­vo ki­toks.

Kau­ne, Žal­gi­rio sta­dio­ne, bu­vo­me kar­tu, la­bai pa­ki­li nuo­tai­ka bu­vo, nors oras bu­vo pra­stas, lie­tus.

Po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II mums bu­vo la­bai ar­ti­mas. Jis pa­ts sa­kė, kad pu­sė šir­dies yra čia. Ir kai kal­bė­jo lie­tu­viš­kai su­si­ti­ki­muo­se, per pa­moks­lus, mums bu­vo ste­buk­las.

Po­pie­žius Pran­ciš­kus tik­riau­siai lie­tu­viš­kai ne­kal­bės. O gal, o gal, ne­ži­nau (juo­kia­si)?! Jo kal­ba yra la­bai da­ly­kiš­ka, la­bai pa­lie­čian­ti žmo­nių šir­dis, ma­nau, ne­liks abe­jin­gų, vi­sus pa­ly­tės, su­dre­bins.

– 1993 me­tai bu­vo per­mai­nų lai­kas, ką tik iš Lie­tu­vos iš­ves­ta so­vie­tų ka­riuo­me­nė. Bet iš­šū­kių ir da­bar ne ma­žiau?

– Net­gi sa­ky­čiau, tam tik­ra pra­sme, dau­giau iš­šū­kių. La­bai daug pa­sau­lie­tiš­ku­mo, kar­tais ir abe­jin­gu­mo, la­bai daug ir ne­jud­ru­mo.

Kaip jis sa­ko, vis rei­kia pa­kil­ti nuo so­fos. Ir pi­lig­ri­mi­niuo­se žy­giuo­se, ir ki­tur, su­si­bė­gi­muo­se, mi­nė­ji­muo­se, ma­to­si ma­žiau jau­ni­mo. Reik­tų dau­giau en­tu­ziaz­mo, dau­giau džiaugs­mo, dau­giau vil­ties. Ma­nau, tą jis ir at­neš mums. Da­bar mums la­bai rei­kia pa­stip­ri­ni­mo.

– Krikš­čio­ny­bė vi­so­je Eu­ro­po­je su­si­du­ria su pro­ble­mo­mis?

– Taip, vi­so­je Eu­ro­po­je. Eu­ro­pai rei­kia nau­jo, gai­vaus vė­jo, džiaugs­min­go ti­kė­ji­mo rei­kia. Žmo­nės kar­tais bū­na la­bai pik­ti, ner­vin­gi, pa­mirš­ta, kad rei­kia tik­tai my­lė­ti – dau­giau nie­ko ne­rei­kia.

Pap­ras­tai, kai žmo­nės tam­pa tur­tin­ges­ni, pra­dings­ta džiaugs­mas. Kai te­ko bū­ti Af­ri­ko­je, ma­čiau vi­siš­kai ki­to­kį vaiz­dą. Vai­kai links­mi, ka­ted­ro­je gie­da su džiaugs­mu. Nors, ga­li­me sa­ky­ti, ma­te­ria­li­ne pra­sme jie nie­ko ne­tu­ri, vi­siš­kai pa­pras­tu­čiai. Bet Vieš­pats ir sa­kė: pa­lai­min­ti dva­sin­gi varg­die­niai.

Kar­tais mes ap­si­krau­na­me daik­tais, o dva­sia ken­čia. Rei­kė­tų iš­va­ly­ti sa­vo šir­dis ir įleis­ti gy­ve­ni­mo da­vė­ją, priar­tė­ti prie šal­ti­nio, prie šak­nų. Ir sta­ty­ti tvir­tai sa­vo gy­ve­ni­mo pa­sta­tą ant tvir­tų pa­ma­tų – ant mei­lės, tei­sin­gu­mo, iš­ti­ki­my­bės. Nes to la­bai, la­bai rei­kia šian­dien.

– Ko­kios to prie­žas­tys?

– Su­sil­po ti­kė­ji­mas. Prie­žas­čių la­bai daug. Yra dvi jė­gos, Die­vas ir pik­ta­sis. Pik­ta­sis ne­snau­džia, vi­so­kių da­ly­kų su­gal­vo­ja: mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai, in­ter­ne­tas ar pa­pras­čiau­sias te­le­vi­zo­rius. Vi­si da­ly­kai ati­trau­kia nuo tik­ro šal­ti­nio, jei mes jais ne­mo­ka­me nau­do­tis.

Žmo­gus yra la­bai silp­nas. Skai­čiau apie sa­lą, ku­rio­je gra­žiai, drau­giš­kai gy­ve­no vi­si žmo­nės, ir šė­to­niu­kas su­gal­vo­jo vie­ną da­ly­ką: sa­ko, rei­kia jiems vi­siems pa­do­va­no­ti po te­le­vi­zo­rių. Kai pa­do­va­no­jo, drau­gys­tė, nuo­šir­du­mas din­go, vi­si akis įsmei­gė į te­le­vi­zo­rių, pa­si­bai­gė džiaugs­mas. Tai yra pa­sa­ko­ji­mas, bet to­kia yra ir tik­ro­vė.

Jei­gu jau­ni­mas kar­tu suei­na, ne­ma­to vie­nas ki­to vei­do, o žiū­ri į te­le­fo­nus. Ką kal­bė­ti apie bend­ra­vi­mą. Tai la­bai su­žei­džia žmo­nių šir­dis. Net baž­ny­čio­je, per šven­tas mi­šias, su te­le­fo­nais žai­džia. Va­di­na­si, ne­si­kal­ba­me su Vieš­pa­čiu, o kal­ba­mės su kaž­kuo. Čia ir yra liūd­nas da­ly­kas, iš ku­rio mums rei­kia iš­si­lais­vin­ti.

– Bet ir pa­ti Baž­ny­čia mo­der­nė­ja, atei­na į iš­ma­nią­ją erd­vę?

– Džiaugs­mas yra, jei in­ter­ne­tą pa­nau­do­ji ge­riems tiks­lams. Evan­ge­li­ją skel­biam, sklei­džiam vi­sam pa­sau­liui! Ir po­pie­žius ra­šo in­ter­ne­ti­niuo­se pus­la­piuo­se, jį skai­to daug mi­li­jo­nų žmo­nių.

Iš­mok­ti my­lė­ti

– Ko­kią ži­nią at­veš po­pie­žius Lie­tu­vai?

– Vil­ties ir mei­lės ži­nią. Mums la­bai rei­kia iš­mok­ti my­lė­ti Vieš­pa­tį vi­sa šir­di­mi, o ta­da su­ge­bė­si­me my­lė­ti ir kiek­vie­ną žmo­gų.

– Kaip ma­no­te, ar pa­si­keis vi­suo­me­nė po po­pie­žiaus vi­zi­to?

– Be abe­jo. Kaip ki­taip! Vie­naip ar ki­taip vi­sus pa­lies. Ma­nau, dau­gu­ma žmo­nių pa­kryps ge­ru ke­liu, nes jis sklei­džia ir ro­do ne sa­ve, bet ke­lią į Die­vą.

Kaip gra­žiai skan­duo­tes „Te­gy­vuo­ja Pran­ciš­kus!“ jis pa­krei­pia į „Te­gy­vuo­ja Jė­zus! Te­gy­vuo­ja Kris­tus!“ Jis ve­da tie­siai į Kris­tų. Tai yra nuo­sta­bu.

– Ką pa­lin­kė­tu­mė­te žmo­nėms, ku­rie va­žiuos su­si­tik­ti su po­pie­žiu­mi Pran­ciš­ku­mi?

– Pa­lin­kė­čiau ge­ros nuo­tai­kos, vi­di­nio džiaugs­mo, ty­ros šir­dies ir iš­si­lais­vin­ti iš vi­so to, kas mus sle­gia, kad ga­lė­tu­me su vil­ti­mi, su mei­le pa­si­tik­ti po­pie­žių ir gy­ven­ti pil­ni džiaugs­mo, mei­lės, kant­ry­bės ir ge­ra­no­riš­ku­mo, kad vie­ni ki­tus priim­tu­me su mei­le, kad ne­tu­rė­tu­me išanks­ti­nių nu­si­sta­ty­mų ar pik­tu­mų vie­nas ki­to at­žvil­giu.

Gy­ven­ki­me kur­da­mi Die­vo ka­ra­lys­tę, o Jo ka­ra­lys­tė – mei­lės, ge­ru­mo, tie­sos ir džiaugs­mo ka­ra­lys­tė. Tuo ir gy­ven­ki­me!

EPA-EL­TA nuo­tr.

Po­pie­žius Pran­ciš­kus rug­sė­jo 22–23 die­no­mis pir­mą kar­tą lan­ky­sis Lie­tu­vo­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis da­ly­vaus vi­suo­se su­si­ti­ki­muo­se su po­pie­žiu­mi Pran­ciš­ku­mi.