„Mokykla – ne pastatas, o jos gyvastis“

„Mo­kyk­la – ne pa­sta­tas, o jos gy­vas­tis“

35 me­tai va­do­va­vi­mo tai pa­čiai mo­kyk­lai – iš­ti­sa is­to­ri­ja. Il­ga­me­tis Šiau­lių Dai­nų pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Vik­to­ras Va­ra­na­vi­čius jau ki­tą mė­ne­sį už­vers mo­kyk­los du­ris ir išeis. Kar­tu iš­si­neš di­džiu­lę pa­tir­tį, iš­gy­ven­tą nuo­la­ti­nę mo­kyk­lų re­for­mą, val­džių kai­tą ir sa­vo tie­są.

Jū­ra­tė Rau­du­vie­nė

jurate@skrastas.lt

Mo­kyk­los di­rek­to­rius nuo 29-erių

V. Va­ra­na­vi­čius ga­li ne­sus­to­da­mas kal­bė­ti apie sa­vo va­do­vau­ja­mą mo­kyk­lą, ta­čiau pa­sa­ko­ti apie sa­ve se­ka­si sun­kiau. Iš Ža­ga­rės ki­lęs bū­si­mas di­rek­to­rius dar vai­kys­tė­je su tė­vais per­si­kė­lė į Šiau­lius.

V. Va­ra­na­vi­čius sa­ko, jog mo­ky­to­ju ta­po tik­rai ne dėl to, jog nuo ma­žens apie tai sva­jo­jo. Ne­no­rė­jo iš­vyk­ti iš Šiau­lių, nes įsi­my­lė­jo. Nors jis tur­būt vie­nas iš tų re­tų mo­ki­nių, ku­ris pir­mo­je kla­sė­je tu­rė­jo mo­ky­to­ją vy­rą, o vė­liau – kla­sės va­do­vą. Mo­kė­si Ju­liaus Ja­no­nio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je hu­ma­ni­ta­ri­nė­je kla­sė­je, nors vi­są lai­ką trau­kė tiks­lie­ji moks­lai. „Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip aš ken­tė­jau“, – juo­kia­si šian­dien.

Ga­vęs ates­ta­tą ti­kė­jo­si stu­di­juo­ti Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, bet li­ko Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ir ta­po fi­zi­kos mo­ky­to­ju. Pir­ma­sis pe­da­go­gi­nio dar­bo krikš­tas vy­ko 11-ojoje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­ja). Pa­sa­ko­ja, jog se­kė­si pui­kiai. En­tu­ziaz­mo bu­vo daug, tu­rė­jo bū­re­lį, už ku­rį ta­da nie­kas mo­ky­to­jui ne­mo­kė­jo. Bu­vo alt­ruis­ti­nė veik­la, tie­siog no­rė­jo­si, kad vai­kai pa­mėg­tų ta­vo da­ly­ką.

Po še­še­rių me­tų, anot pe­da­go­go, vir­šų paė­mė ma­te­ria­lūs da­ly­kai – bu­vo jau ve­dęs, rei­kė­jo bend­ra­bu­čio. Pe­rė­jo į Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­ją pa­va­duo­to­ju ug­dy­mui. „Bu­vo la­bai nau­din­ga, psi­cho­lo­giš­kai pa­kaus­tė“, – pa­sa­ko­ja, o be ga­lo in­te­li­gen­tiš­ką mo­kyk­los ko­lek­ty­vą pri­si­me­na iki šiol. Tik dir­bo ­vos kiek dau­giau nei me­tus.

1983-iųjų ru­de­nį iš Švie­ti­mo sky­riaus ga­vo pa­siū­ly­mą va­do­vau­ti 15-ajai vi­du­ri­nei mo­kyk­lai (Dai­nų pro­gim­na­zi­jai), pa­sta­ty­tai vos prieš še­še­rius me­tus. Mo­kyk­la bu­vo mil­ži­niš­ka – per du tūks­tan­čius moks­lei­vių mo­kė­si dviem pa­mai­no­mis. Pa­mo­kos vy­ko nuo 8 iki 20 va­lan­dos. Vos 29 me­tų nau­ja­sis di­rek­to­rius ko­lek­ty­vą ra­do su­si­skal­džiu­sį ir ka­riau­jan­tį tar­pu­sa­vy­je. Sto­ti prie jos vai­ro jau­nam pe­da­go­gui bu­vo di­džiu­lis iš­šū­kis, ta­čiau šian­dien ma­no su juo su­si­do­ro­jęs.

Pa­si­kei­tus Švie­ti­mo įsta­ty­mui, į tų švie­ti­mo įstai­gų, ku­rioms 30 ir dau­giau me­tų va­do­vau­ja tas pa­ts va­do­vas, di­rek­to­rių pa­rei­gas šį­met tu­ri bū­ti rengiami kon­kur­sai. Praė­ju­sį mė­ne­sį jau įvy­ko Dai­nų pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus kon­kur­sas. Yra lai­mė­to­ja. Spa­lio pra­džio­je grei­čiau­siai mies­to Ta­ry­ba priims ją į nau­jas pa­rei­gas pen­ke­rių me­tų ka­den­ci­jai. V. Va­ra­na­vi­čius kon­kur­se ne­da­ly­va­vo.

Kū­rė sa­vi­tą vai­kų kul­tū­rą

– Ko­dėl ne­da­ly­va­vo­te kon­kur­se?

– Die­vu­lis dar duo­da pro­tą su­pras­ti, kad lai­kas išei­ti. Man va­sa­rio mė­ne­sį su­kaks 65 me­tai. Per pen­ke­rius bū­si­mos ka­den­ci­jos me­tus Die­vu­lis ga­li ma­ne ir pa­mirš­ti... Atei­na lai­kas at­si­jau­nin­ti. Tą aš da­rau su mo­ky­to­jais. Žmo­na ma­nęs klau­sia: ar tu šian­dien priim­tum į dar­bą 65 me­tų mo­ky­to­ją, ku­ris sa­ky­tų, kad dirbs iki 70 me­tų? Ži­no­ma, ne.

– Ko­kią mo­kyk­lą pa­lie­ka­te?

– 2017 me­tais mū­sų mo­kyk­la ta­po vie­na iš 6 pa­žan­giau­sių mo­kyk­lų šalyje. Va­dy­ba ir ap­lin­ka įver­tin­ti pui­kiai, o mo­ky­ma­sis ir pa­sie­ki­mai – ge­rai. Mes ne­tu­rė­jo­me nė vie­no pa­ten­ki­na­mo įver­ti­ni­mo. Tu­rint to­kį ge­rą ko­lek­ty­vą, ba­zę, pui­kią bend­ruo­me­nę, at­ro­do, kad dau­giau ar ma­žiau pa­sie­kei, ką ga­lė­jai. Šian­dien čia mo­ko­si 844 vai­kai. Bend­ra­dar­biau­da­mi su vers­lu pir­mie­ji Bal­ti­jos ša­ly­se įkū­rė­me 3D kla­sę. Mo­kyk­la yra po­pu­lia­ri, tė­vai jau rū­pi­na­si į ją už­si­ra­šy­ti ki­tiems moks­lo me­tams. Ko­lek­ty­vas už­ves­tas, ir mo­kyk­la ga­li iš iner­ci­jos dar rie­dė­ti ke­le­rius me­tus.

– Mo­kyk­la la­bai kei­čia­si. Ar pe­da­go­gai spė­ja keis­tis kar­tu?

– Šian­dien mes kei­čia­mės vi­si: šei­mos, vai­kai, mo­ky­to­jai.

Kai aš atė­jau dirb­ti, mo­kyk­lo­je bu­vo ži­no­mų mies­te mo­ky­to­jų „pir­mū­nų“. Jų kla­sės mo­ki­niais bu­vo už­pil­dy­tos. Šian­dien jie man ne­bū­tų au­to­ri­te­tas. Da­bar mo­kyk­la tu­ri žiū­rė­ti į vai­ką. Man es­mė yra ne da­ly­ki­nin­kas, o mo­ky­to­jas. Jis tu­ri bū­ti as­me­ny­bė ir mo­kė­ti ug­dy­ti vai­ką. Ži­nios ir įgū­džiai yra vie­na me­da­lio pu­sė. Ki­ta – žmo­gaus as­me­ny­bės for­ma­vi­mas. Į mo­ky­to­ją žiū­riu kaip į ge­rą psi­cho­lo­gą. Jis for­muo­ja vai­ko pa­žiū­ras, kul­tū­rą, as­me­ni­nes sa­vy­bes.

Gai­la, kad nu­tols­ta­me nuo tau­ti­nės mo­kyk­los kon­cep­ci­jos. Tai vyks­ta dėl to, kad vi­suo­me­nė tam­pa vis la­biau var­to­to­jiš­ka. Gal­būt gim­na­zi­jo­se jau rei­kia dau­giau ži­nių, ruoš­tis sto­ji­mui, as­me­ny­bei ug­dyti lai­ko tu­ri ma­žiau, ta­čiau pro­gim­na­zi­jo­je tai la­bai svar­bu.

– Kas pa­de­da kur­ti mo­kyk­los kul­tū­rą?

– Pa­de­da tai, kad ša­lia for­ma­laus ug­dy­mo ei­na ne­for­ma­lus ug­dy­mas. Aš la­bai daug ko­vo­jau, kad ne­for­ma­lu­sis ug­dy­mas bū­tų pa­lik­tas bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­loms, o ne tik dai­lės, mu­zi­kos mo­kyk­loms. Anks­čiau ir į gim­na­zi­jas išė­ję mo­ki­niai dar rink­da­vo­si mo­kyk­lo­je – šo­ko, dai­na­vo, pū­tė dū­das. Da­bar ne­be­ga­li. Ten­ka iš­si­suk­ti, ieš­ko­ti bū­dų, kaip vyk­dy­ti veik­lą, už­tik­rin­ti tęs­ti­nu­mą ir įtei­sin­ti tei­siš­kai. Ko­lek­ty­vai tam­pa ne­be mo­kyk­los, mes tik nuo­mo­ja­me jiems pa­tal­pas. Ne­pa­dė­jo man nei Sei­mo na­riai, nei me­ras. Vi­si tie ko­lek­ty­vai kvie­čia­mi į mies­to šven­tes, bet kaip jį iš­lai­ky­ti – pa­ties rei­ka­las.

Džiau­giuo­si, kad pa­vy­ko iš­sau­go­ti šiuo­lai­ki­nio šo­kio ko­lek­ty­vą „Kos­mė­ja“, tau­ti­nių šo­kių – „Šer­mukš­nė­lę“, au­dio­vi­zua­li­nio me­no ko­lek­ty­vą „Nau­jo­sios me­di­jos“, pu­čia­mų­jų or­kest­rą. Dar tu­ri­me 21 bū­re­lį su įvai­riau­sio­mis veik­lo­mis.

„Nie­ka­da ne­pri­si­tai­kiau...“

– Kiek lais­vas šian­dien mo­kyk­lo­je yra va­do­vas, mo­ky­to­jas?

– Gy­ve­ni­mas vyks­ta taip, kaip tu su­si­ta­ri su ko­lek­ty­vu, su tė­vais, tu­ri vi­zi­ją, ži­nai, ko no­ri. Be­lie­ka kū­ry­biš­kai prie to priei­ti, pa­žiū­rė­ti, kaip su pi­ni­gais, ką nu­pirk­ti. Ma­nęs klaus­da­vo, iš kur tų pi­ni­gų tu­ri. Krep­še­lis, trum­pa­lai­kė sa­lės nuo­ma, val­gyk­la – vi­sos ga­li­my­bės. Ne­su me­ce­na­tas, kad tu­rė­čiau pa­ts pi­ni­gų ir ne­tu­riu drau­go Kar­baus­kio, ku­ris man ką nors pa­siū­ly­tų. Tiks­lus ži­no­ji­mas, ko no­ri, iš­siaiš­ki­ni­mas, ar bend­ruo­me­nė tai priims. Pa­vyz­džiui, pri­vers­ti mo­ky­to­ją dirb­ti su nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ne taip pa­pras­ta. Jei ver­si, jis spy­rio­sis. Kai at­si­ran­da vie­nas ki­tas ly­de­ris, ne­bi­jan­tis pri­siim­ti iš­šū­kių, įvyks­ta griū­tis. Vi­si mo­ky­to­jai šian­dien pas mus ne­ver­čia­mi dir­ba su nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis.

– Te­ko gin­ti sa­vo po­zi­ci­jas ir prieš mies­to val­džią?

– Esu ne­leng­vo bū­do. Jei jau­čiu, kad ma­no tie­sa, su­dė­tin­ga pa­kreip­ti ją ki­tur. Tai ži­no­jo ir švie­ti­mo sis­te­mos va­do­vai, ir po­li­ti­kai, ir me­rai. Man kar­tą me­ras pa­sa­kė: čia ne ta­vo pri­va­ti mo­kyk­la. Aš jam at­sa­kiau, o ar čia jū­sų pri­va­tus mies­tas?

Man aiš­ki­no, kad esu I va­dy­bi­nės kva­li­fi­ka­ci­nės ka­te­go­ri­jos va­do­vas ir dvi sa­vai­tes įti­ki­nė­jo, kad aš tą kva­li­fi­ka­ci­ją ap­si­gin­čiau. Man neak­tua­lus bu­vo tas po­pie­rė­lis. Man ak­tua­lu pa­si­ten­ki­ni­mas, su­kur­tas re­zul­ta­tas. Šian­dien aš ga­liu išei­ti pa­kel­ta gal­va. Su­kur­ti to­kią mo­kyk­lą, to­kį bran­dų ko­lek­ty­vą – tai yra pa­sie­ki­mas. Nes be ko­lek­ty­vo tu esi nie­kas.

– Kaip jums su to­kiu cha­rak­te­riu pa­vy­ko įtik­ti val­džioms, juk ir šian­dien aki­vaiz­du, kaip mo­kyk­lų va­do­vai pri­si­tai­ko prie da­bar­ti­nio me­ro nuo­tai­kų?

– Pri­si­tai­ko. Ir šian­dien aš ma­tau, kaip pri­si­tai­ko. Aš nie­ka­da ne­pri­si­tai­kiau, bet ir ne­nu­ken­tė­jau, jei bu­vau tei­sus. Tu ar­ba ne­bi­jai, ar­ba tu­ri pla­tų spekt­rą pa­žįs­ta­mų po­li­ti­kų. Nė su vie­nu me­ru ne­si­py­kau, bet in­ci­den­tų bu­vo. Man rei­kė­jo ko­vo­ti kaip va­do­vui. Pa­vyz­džiui, tre­jus me­tus pa­vy­ko at­sto­vė­ti, kad Dai­nų pra­di­nės mo­kyk­los prie mū­sų ne­jung­tų. Kai vis dėl­to su­jun­gi­mas vy­ko, praė­jo be triukš­mo, nors triukš­ma­vo vi­sos pra­di­nės mo­kyk­los. Iš nai­ki­na­mos pra­di­nės mo­kyk­los pas mus nea­tė­jo tik du mo­ki­niai. Mes or­ga­ni­za­vo­me gra­žų pri­sta­ty­mą, pa­si­kvie­tė­me tė­ve­lius į kla­ses, kad jie pa­ma­ty­tų, ko­kia tai mo­kyk­la, ką ji ga­li duo­ti vai­kui. Bet pa­skui pra­si­dė­jo ki­ti da­ly­kai. Aš ži­no­jau, kad taip bus, nes gy­ve­nu į prie­kį – pra­dė­jo kar­py­ti mū­sų mik­ro­ra­jo­ną. Po di­de­lių žy­gių, dar­bo su po­li­ti­kais mums su „Sau­lės“ pra­di­ne mo­kyk­la pa­da­rė bend­rą mik­ro­ra­jo­ną.

– Ar daž­nai pa­gir­da­vo?

– At­va­žiuo­da­vo me­rai į mo­kyk­lą, pa­da­ly­vau­da­vo įvai­riuo­se pri­sta­ty­muo­se. Pa­te­ko­me į pa­žan­giau­sių ša­lies mo­kyk­lų še­še­tu­ką. Ar daug kam tai val­džio­je rū­pė­jo? Tai tik mū­sų pa­si­di­džia­vi­mas, mes su ko­lek­ty­vu pa­si­džiau­gė­me.

– Te­ko drau­gau­ti su ko­kio­mis po­li­ti­nė­mis par­ti­jo­mis?

– Aš il­gą lai­ką ne­si­vė­liau į jo­kią par­ti­ją. Pas­kui įsto­jau į Nau­ją­ją Są­jun­gą. Kaip tai at­si­ra­do? Tai pi­ni­gai. Į mo­kyk­lą at­si­tem­piau Sei­mo Pir­mi­nin­ką Ar­tū­rą Pau­laus­ką, ap­ro­dė­me, kad rei­kia nau­jų lan­gų. Pir­mie­ji mies­te ga­vo­me VIP'inius pi­ni­gus. Mes bu­vo­me pir­mi mo­kyk­lų re­no­va­ci­jo­je. Pa­si­kei­tė me­ras, mus nu­buk­sa­vo į šeš­tą vie­tą. Į vir­šų ėmė kil­ti soc­de­mų pro­te­guo­ja­mos mo­kyk­los. 2013 me­tais pir­mą­jį re­no­va­ci­jos eta­pą at­li­ko, ant­ro­jo eta­po dar nė­ra. Da­bar da­li­na pi­ni­gus par­ke­tams. Da­lin­ki­te, jei jums ne­rei­kia už­baig­to pro­jek­to. Mo­kyk­lo­je neį­reng­tos prie­mo­nės neį­ga­lie­siems. Vis pri­me­nu, gal ka­da nors...

Sa­vo ke­lio praei­ti dar kar­tą ne­no­rė­tų

– No­rė­tu­mė­te pa­kar­to­ti sa­vo ke­lią?

– Ko ge­ro, ne. Koks bu­vo ma­lo­nus ir ge­ras šis dar­bas, bet kaip va­do­vas esi su­pan­čio­tas tam tik­rų par­ti­nių li­ni­jų, ku­rios atei­na į Sei­mą ir nu­krei­pia Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ją tam tik­ra link­me. To­dėl re­for­mos švie­ti­me ne­si­baigs nie­ka­da. Vi­zi­ją jie pa­si­ra­šo iki 2030 me­tų, ta­čiau veiks­mų pla­no – ne. Atei­na į val­džią ir vis­ką kei­čia.

– Ką veik­si­te išė­jęs?

– Ne­ži­nau. Pir­miau­sia il­sė­siuo­si. Lau­kia­me džiu­gaus įvy­kio – anū­ko ar anū­kės gi­mi­mo. Vie­na iš ga­li­mų veik­lų – po­li­ti­ka. Esu li­be­ra­lių pa­žiū­rų žmo­gus. Tik va, aš nie­ka­da ne­spau­dy­čiau bal­sa­vi­mo myg­tu­ko, per­žen­gęs sa­vo są­ži­nę, tad su ma­ni­mi ne­bū­tų leng­va. To­dėl ne­ži­nau, ar kas į sa­vo gre­tas kvies­tų.

– Šių me­tų iš­šū­kis mo­kyk­loms – eta­ti­nis ap­mo­kė­ji­mas ir di­rek­to­riai čia tu­ri la­bai daug dar­bo. Pa­lik­si­te nau­jai di­rek­to­rei eta­tus jau su­tvar­ky­tus?

– Šian­dien ne­ži­nau, kas dar bus. Ži­nau tik vie­na, kad eta­tų pas mus tu­rė­tų bū­ti dau­giau, nei lei­džia mi­nis­te­ri­jos skai­čiuok­lė. Ta­ria­mės, ką da­ry­si­me. Pa­kiš­ti kiau­lės ne­ga­liu. Te­ko bend­rau­ti su bū­si­ma di­rek­to­re. Mo­te­ris stip­ri, ti­kiu, bus tvir­tas va­do­vas.

Tas eta­ti­nis ap­mo­kė­ji­mas pa­da­rys mo­ky­to­ją var­to­to­jiš­ku. Ir aš pa­ts kaž­ka­da dir­bau, ir ma­no mo­ky­to­jai di­de­le da­li­mi yra idea­lis­tai, daug ati­duo­da vai­kams. Šian­dien mo­ky­to­jo ne­pa­ju­din­si, jei ne­mo­kė­si.

– Di­rek­to­riu­mi ta­po­te jau­nas. Ko­lek­ty­vas – mo­te­riš­kas. Ar ne­ki­lo dėl to pro­ble­mų šei­mo­je?

– Ki­lo. Dar dir­bant J. Ja­no­nio mo­kyk­lo­je pra­dė­jo kil­ti. Ko­kiuo­se na­muo­se no­rės to­kio „pus­dur­nio“, ku­ris vi­są sa­ve ati­duo­da mo­kyk­lai, o ne šei­mai. Pir­mo­sios šei­mos man ne­pa­vy­ko iš­sau­go­ti.

Ko­dėl mo­ky­to­jai ne­no­ri ei­ti dirb­ti į ad­mi­nist­ra­ci­ją? At­ly­gi­ni­mai tie pa­tys, o dar­be tu­ri sė­dė­ti nuo ry­to iki va­ka­ro, 8 ir dau­giau va­lan­dų. O Dai­nų mo­kyk­la pra­džio­je dir­bo dviem pa­mai­nom.

Bū­da­mas va­do­vu, tu­ri ne mo­kyk­los pa­sta­tą, o jos gy­vas­tį, bet tai ati­ma ta­ve iš šei­mos. Jei tu­ri vers­lą, ži­nai, kad kri­si, kil­si, bet tu­rė­si nor­ma­lias pa­ja­mas. Mums nuo 2009 pa­ja­mos ne­ki­lo. Skai­tau – ša­ly­je ky­la at­ly­gi­ni­mai. Kur? Bai­ki­me ty­čio­tis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Viktoras Va­ra­na­vi­čius džiau­gia­si mo­kyk­lą nau­jai va­do­vei pa­lie­kan­tis pa­žan­gią, o ko­lek­ty­vą – bran­dų.

Ki­tą mė­ne­sį Dai­nų pro­gim­na­zi­ją pa­lie­kan­tis jos va­do­vas V. Va­ra­na­vi­čius di­rek­to­riu­mi ta­po vos 29 me­tų.