
Naujausios
„Mokykla – ne pastatas, o jos gyvastis“
35 metai vadovavimo tai pačiai mokyklai – ištisa istorija. Ilgametis Šiaulių Dainų progimnazijos direktorius Viktoras Varanavičius jau kitą mėnesį užvers mokyklos duris ir išeis. Kartu išsineš didžiulę patirtį, išgyventą nuolatinę mokyklų reformą, valdžių kaitą ir savo tiesą.
Jūratė Rauduvienė
jurate@skrastas.lt
Mokyklos direktorius nuo 29-erių
V. Varanavičius gali nesustodamas kalbėti apie savo vadovaujamą mokyklą, tačiau pasakoti apie save sekasi sunkiau. Iš Žagarės kilęs būsimas direktorius dar vaikystėje su tėvais persikėlė į Šiaulius.
V. Varanavičius sako, jog mokytoju tapo tikrai ne dėl to, jog nuo mažens apie tai svajojo. Nenorėjo išvykti iš Šiaulių, nes įsimylėjo. Nors jis turbūt vienas iš tų retų mokinių, kuris pirmoje klasėje turėjo mokytoją vyrą, o vėliau – klasės vadovą. Mokėsi Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje humanitarinėje klasėje, nors visą laiką traukė tikslieji mokslai. „Įsivaizduokite, kaip aš kentėjau“, – juokiasi šiandien.
Gavęs atestatą tikėjosi studijuoti Kauno politechnikos institute, bet liko Šiaulių pedagoginiame ir tapo fizikos mokytoju. Pirmasis pedagoginio darbo krikštas vyko 11-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Rasos“ progimnazija). Pasakoja, jog sekėsi puikiai. Entuziazmo buvo daug, turėjo būrelį, už kurį tada niekas mokytojui nemokėjo. Buvo altruistinė veikla, tiesiog norėjosi, kad vaikai pamėgtų tavo dalyką.
Po šešerių metų, anot pedagogo, viršų paėmė materialūs dalykai – buvo jau vedęs, reikėjo bendrabučio. Perėjo į Juliaus Janonio gimnaziją pavaduotoju ugdymui. „Buvo labai naudinga, psichologiškai pakaustė“, – pasakoja, o be galo inteligentišką mokyklos kolektyvą prisimena iki šiol. Tik dirbo vos kiek daugiau nei metus.
1983-iųjų rudenį iš Švietimo skyriaus gavo pasiūlymą vadovauti 15-ajai vidurinei mokyklai (Dainų progimnazijai), pastatytai vos prieš šešerius metus. Mokykla buvo milžiniška – per du tūkstančius moksleivių mokėsi dviem pamainomis. Pamokos vyko nuo 8 iki 20 valandos. Vos 29 metų naujasis direktorius kolektyvą rado susiskaldžiusį ir kariaujantį tarpusavyje. Stoti prie jos vairo jaunam pedagogui buvo didžiulis iššūkis, tačiau šiandien mano su juo susidorojęs.
Pasikeitus Švietimo įstatymui, į tų švietimo įstaigų, kurioms 30 ir daugiau metų vadovauja tas pats vadovas, direktorių pareigas šįmet turi būti rengiami konkursai. Praėjusį mėnesį jau įvyko Dainų progimnazijos direktoriaus konkursas. Yra laimėtoja. Spalio pradžioje greičiausiai miesto Taryba priims ją į naujas pareigas penkerių metų kadencijai. V. Varanavičius konkurse nedalyvavo.
Kūrė savitą vaikų kultūrą
– Kodėl nedalyvavote konkurse?
– Dievulis dar duoda protą suprasti, kad laikas išeiti. Man vasario mėnesį sukaks 65 metai. Per penkerius būsimos kadencijos metus Dievulis gali mane ir pamiršti... Ateina laikas atsijauninti. Tą aš darau su mokytojais. Žmona manęs klausia: ar tu šiandien priimtum į darbą 65 metų mokytoją, kuris sakytų, kad dirbs iki 70 metų? Žinoma, ne.
– Kokią mokyklą paliekate?
– 2017 metais mūsų mokykla tapo viena iš 6 pažangiausių mokyklų šalyje. Vadyba ir aplinka įvertinti puikiai, o mokymasis ir pasiekimai – gerai. Mes neturėjome nė vieno patenkinamo įvertinimo. Turint tokį gerą kolektyvą, bazę, puikią bendruomenę, atrodo, kad daugiau ar mažiau pasiekei, ką galėjai. Šiandien čia mokosi 844 vaikai. Bendradarbiaudami su verslu pirmieji Baltijos šalyse įkūrėme 3D klasę. Mokykla yra populiari, tėvai jau rūpinasi į ją užsirašyti kitiems mokslo metams. Kolektyvas užvestas, ir mokykla gali iš inercijos dar riedėti kelerius metus.
– Mokykla labai keičiasi. Ar pedagogai spėja keistis kartu?
– Šiandien mes keičiamės visi: šeimos, vaikai, mokytojai.
Kai aš atėjau dirbti, mokykloje buvo žinomų mieste mokytojų „pirmūnų“. Jų klasės mokiniais buvo užpildytos. Šiandien jie man nebūtų autoritetas. Dabar mokykla turi žiūrėti į vaiką. Man esmė yra ne dalykininkas, o mokytojas. Jis turi būti asmenybė ir mokėti ugdyti vaiką. Žinios ir įgūdžiai yra viena medalio pusė. Kita – žmogaus asmenybės formavimas. Į mokytoją žiūriu kaip į gerą psichologą. Jis formuoja vaiko pažiūras, kultūrą, asmenines savybes.
Gaila, kad nutolstame nuo tautinės mokyklos koncepcijos. Tai vyksta dėl to, kad visuomenė tampa vis labiau vartotojiška. Galbūt gimnazijose jau reikia daugiau žinių, ruoštis stojimui, asmenybei ugdyti laiko turi mažiau, tačiau progimnazijoje tai labai svarbu.
– Kas padeda kurti mokyklos kultūrą?
– Padeda tai, kad šalia formalaus ugdymo eina neformalus ugdymas. Aš labai daug kovojau, kad neformalusis ugdymas būtų paliktas bendrojo lavinimo mokykloms, o ne tik dailės, muzikos mokykloms. Anksčiau ir į gimnazijas išėję mokiniai dar rinkdavosi mokykloje – šoko, dainavo, pūtė dūdas. Dabar nebegali. Tenka išsisukti, ieškoti būdų, kaip vykdyti veiklą, užtikrinti tęstinumą ir įteisinti teisiškai. Kolektyvai tampa nebe mokyklos, mes tik nuomojame jiems patalpas. Nepadėjo man nei Seimo nariai, nei meras. Visi tie kolektyvai kviečiami į miesto šventes, bet kaip jį išlaikyti – paties reikalas.
Džiaugiuosi, kad pavyko išsaugoti šiuolaikinio šokio kolektyvą „Kosmėja“, tautinių šokių – „Šermukšnėlę“, audiovizualinio meno kolektyvą „Naujosios medijos“, pučiamųjų orkestrą. Dar turime 21 būrelį su įvairiausiomis veiklomis.
„Niekada neprisitaikiau...“
– Kiek laisvas šiandien mokykloje yra vadovas, mokytojas?
– Gyvenimas vyksta taip, kaip tu susitari su kolektyvu, su tėvais, turi viziją, žinai, ko nori. Belieka kūrybiškai prie to prieiti, pažiūrėti, kaip su pinigais, ką nupirkti. Manęs klausdavo, iš kur tų pinigų turi. Krepšelis, trumpalaikė salės nuoma, valgykla – visos galimybės. Nesu mecenatas, kad turėčiau pats pinigų ir neturiu draugo Karbauskio, kuris man ką nors pasiūlytų. Tikslus žinojimas, ko nori, išsiaiškinimas, ar bendruomenė tai priims. Pavyzdžiui, priversti mokytoją dirbti su naujomis technologijomis ne taip paprasta. Jei versi, jis spyriosis. Kai atsiranda vienas kitas lyderis, nebijantis prisiimti iššūkių, įvyksta griūtis. Visi mokytojai šiandien pas mus neverčiami dirba su naujausiomis technologijomis.
– Teko ginti savo pozicijas ir prieš miesto valdžią?
– Esu nelengvo būdo. Jei jaučiu, kad mano tiesa, sudėtinga pakreipti ją kitur. Tai žinojo ir švietimo sistemos vadovai, ir politikai, ir merai. Man kartą meras pasakė: čia ne tavo privati mokykla. Aš jam atsakiau, o ar čia jūsų privatus miestas?
Man aiškino, kad esu I vadybinės kvalifikacinės kategorijos vadovas ir dvi savaites įtikinėjo, kad aš tą kvalifikaciją apsiginčiau. Man neaktualus buvo tas popierėlis. Man aktualu pasitenkinimas, sukurtas rezultatas. Šiandien aš galiu išeiti pakelta galva. Sukurti tokią mokyklą, tokį brandų kolektyvą – tai yra pasiekimas. Nes be kolektyvo tu esi niekas.
– Kaip jums su tokiu charakteriu pavyko įtikti valdžioms, juk ir šiandien akivaizdu, kaip mokyklų vadovai prisitaiko prie dabartinio mero nuotaikų?
– Prisitaiko. Ir šiandien aš matau, kaip prisitaiko. Aš niekada neprisitaikiau, bet ir nenukentėjau, jei buvau teisus. Tu arba nebijai, arba turi platų spektrą pažįstamų politikų. Nė su vienu meru nesipykau, bet incidentų buvo. Man reikėjo kovoti kaip vadovui. Pavyzdžiui, trejus metus pavyko atstovėti, kad Dainų pradinės mokyklos prie mūsų nejungtų. Kai vis dėlto sujungimas vyko, praėjo be triukšmo, nors triukšmavo visos pradinės mokyklos. Iš naikinamos pradinės mokyklos pas mus neatėjo tik du mokiniai. Mes organizavome gražų pristatymą, pasikvietėme tėvelius į klases, kad jie pamatytų, kokia tai mokykla, ką ji gali duoti vaikui. Bet paskui prasidėjo kiti dalykai. Aš žinojau, kad taip bus, nes gyvenu į priekį – pradėjo karpyti mūsų mikrorajoną. Po didelių žygių, darbo su politikais mums su „Saulės“ pradine mokykla padarė bendrą mikrorajoną.
– Ar dažnai pagirdavo?
– Atvažiuodavo merai į mokyklą, padalyvaudavo įvairiuose pristatymuose. Patekome į pažangiausių šalies mokyklų šešetuką. Ar daug kam tai valdžioje rūpėjo? Tai tik mūsų pasididžiavimas, mes su kolektyvu pasidžiaugėme.
– Teko draugauti su kokiomis politinėmis partijomis?
– Aš ilgą laiką nesivėliau į jokią partiją. Paskui įstojau į Naująją Sąjungą. Kaip tai atsirado? Tai pinigai. Į mokyklą atsitempiau Seimo Pirmininką Artūrą Paulauską, aprodėme, kad reikia naujų langų. Pirmieji mieste gavome VIP'inius pinigus. Mes buvome pirmi mokyklų renovacijoje. Pasikeitė meras, mus nubuksavo į šeštą vietą. Į viršų ėmė kilti socdemų proteguojamos mokyklos. 2013 metais pirmąjį renovacijos etapą atliko, antrojo etapo dar nėra. Dabar dalina pinigus parketams. Dalinkite, jei jums nereikia užbaigto projekto. Mokykloje neįrengtos priemonės neįgaliesiems. Vis primenu, gal kada nors...
Savo kelio praeiti dar kartą nenorėtų
– Norėtumėte pakartoti savo kelią?
– Ko gero, ne. Koks buvo malonus ir geras šis darbas, bet kaip vadovas esi supančiotas tam tikrų partinių linijų, kurios ateina į Seimą ir nukreipia Švietimo ir mokslo ministeriją tam tikra linkme. Todėl reformos švietime nesibaigs niekada. Viziją jie pasirašo iki 2030 metų, tačiau veiksmų plano – ne. Ateina į valdžią ir viską keičia.
– Ką veiksite išėjęs?
– Nežinau. Pirmiausia ilsėsiuosi. Laukiame džiugaus įvykio – anūko ar anūkės gimimo. Viena iš galimų veiklų – politika. Esu liberalių pažiūrų žmogus. Tik va, aš niekada nespaudyčiau balsavimo mygtuko, peržengęs savo sąžinę, tad su manimi nebūtų lengva. Todėl nežinau, ar kas į savo gretas kviestų.
– Šių metų iššūkis mokykloms – etatinis apmokėjimas ir direktoriai čia turi labai daug darbo. Paliksite naujai direktorei etatus jau sutvarkytus?
– Šiandien nežinau, kas dar bus. Žinau tik viena, kad etatų pas mus turėtų būti daugiau, nei leidžia ministerijos skaičiuoklė. Tariamės, ką darysime. Pakišti kiaulės negaliu. Teko bendrauti su būsima direktore. Moteris stipri, tikiu, bus tvirtas vadovas.
Tas etatinis apmokėjimas padarys mokytoją vartotojišku. Ir aš pats kažkada dirbau, ir mano mokytojai didele dalimi yra idealistai, daug atiduoda vaikams. Šiandien mokytojo nepajudinsi, jei nemokėsi.
– Direktoriumi tapote jaunas. Kolektyvas – moteriškas. Ar nekilo dėl to problemų šeimoje?
– Kilo. Dar dirbant J. Janonio mokykloje pradėjo kilti. Kokiuose namuose norės tokio „pusdurnio“, kuris visą save atiduoda mokyklai, o ne šeimai. Pirmosios šeimos man nepavyko išsaugoti.
Kodėl mokytojai nenori eiti dirbti į administraciją? Atlyginimai tie patys, o darbe turi sėdėti nuo ryto iki vakaro, 8 ir daugiau valandų. O Dainų mokykla pradžioje dirbo dviem pamainom.
Būdamas vadovu, turi ne mokyklos pastatą, o jos gyvastį, bet tai atima tave iš šeimos. Jei turi verslą, žinai, kad krisi, kilsi, bet turėsi normalias pajamas. Mums nuo 2009 pajamos nekilo. Skaitau – šalyje kyla atlyginimai. Kur? Baikime tyčiotis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Viktoras Varanavičius džiaugiasi mokyklą naujai vadovei paliekantis pažangią, o kolektyvą – brandų.
Kitą mėnesį Dainų progimnaziją paliekantis jos vadovas V. Varanavičius direktoriumi tapo vos 29 metų.