Deficito reliktas galvoje

De­fi­ci­to re­lik­tas gal­vo­je

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­ži­nau, kaip pa­va­din­ti vie­ną sa­vo bū­do sa­vy­bę – tau­pu­mu, šykš­tu­mu, se­no­viš­ku­mu ar dar kaip nors ki­taip. La­bai sun­kiai at­si­svei­ki­nu su jau ne­ne­šio­ja­mu dra­bu­žiu ar­ba ko­kiu ki­tu nau­ju pa­keis­tu daik­tu.

At­ro­do, jog to daik­to dar ka­da nors pri­reiks. Apy­nau­jis išei­gi­nis dra­bu­žis vėl taps ma­din­gas. Se­nas, bet dar ne­kiau­ras puo­das ar vir­du­lys dar pa­tar­naus, kai pra­kiurs nau­ja­sis. At­lie­ka­ma lėkš­tė pra­vers, kai su­si­rinks dau­giau sve­čių. Se­nu rankš­luos­čiu dar bus ga­li­ma iš­plau­ti grin­dis. Iš ne­rei­ka­lin­gos su­kne­lės bus ga­li­ma pa­da­ry­ti ser­ve­tė­lių.

O gal ke­ly­je pa­si­tai­kys pa­de­gė­lis, koks var­gin­gas žmo­gus, ku­ris džiaug­sis ga­vęs nau­do­ti dar tin­ka­mą daik­tą?

Pa­na­šiai el­gia­si dau­ge­lis ma­no am­žiaus mo­te­rų. Tik vie­na ki­ta be gai­les­čio iš­me­ta ati­tar­na­vu­sius daik­tus. Ma­no aki­mis, jos sa­vo­tiš­kai ža­vios, jau­nat­viš­kes­nės ir šiuo­lai­kiš­kes­nės.

Su Nep­rik­lau­so­my­be vien­me­tė duk­ra la­bai leng­vai at­si­kra­to ne­pa­tin­kan­čio ar­ba ne­rei­ka­lin­go daik­to. Nors jis dar ge­ras, tin­ka­mas nau­doti, pa­keis­tas ki­tu be­ma­tant at­si­du­ria kon­tei­ne­ry­je. Iš nu­pirk­to se­no bu­to į są­var­ty­ną iš­ve­žė vi­są sunk­ve­ži­mį se­no­jo šei­mi­nin­ko bal­dų ir daik­tų, nors dau­ge­lis dar ga­lė­jo tar­nau­ti.

Tuo tar­pu so­vie­ti­niais lai­kais gi­mu­si ir tuo lai­ku paaug­lys­tės su­lau­ku­si duk­ra jau el­gia­si ki­taip. Daik­tą iš­me­ta tik tuo­met, kai jis vi­sai ne­tin­ka­mas ar­ba jam jau ne­bė­ra vie­tos na­muo­se.

Gal­būt to­dėl šiuos bruo­žus esu lin­ku­si sie­ti su ta­ry­bi­niais lai­kais, kai dau­ge­lis da­ly­kų bu­vo de­fi­ci­tas. O gal šio reiš­ki­nio šak­nys dar gi­les­nė­je lie­tu­vio praei­ty­je. Juk tau­pūs bu­vo mū­sų se­ne­liai ir pro­se­ne­liai. Nes nei jie, nei mes, so­viet­me­čiu pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo pra­lei­dę žmo­nės, ne­gy­ve­no­me per­tek­liaus vi­suo­me­nė­je.

Pa­me­nu, se­ne­lis ag­ras­tus leis­da­vo skin­ti tik nuo jo pa­ro­dy­to krū­mo. Nuo ki­to krū­mo nu­skin­tas uo­gas vež­da­vo į tur­gų. Mo­čiu­tės po­dė­liuo­se taip pat vis­kas bū­da­vo griež­tai su­skai­čiuo­ta. Val­gė ne tai, kas ska­niau­sia, o tai, ką rei­kia su­val­gy­ti pir­miau­sia, kad ne­su­ges­tų.

Išei­gi­nis dra­bu­žis tar­nau­da­vo bent de­šimt­me­tį, nes bu­vo bran­gus, pa­siū­tas iš ge­ros me­džia­gos. Dėl ge­ros me­džia­gos ma­mos iš sa­vo su­kne­lių iš­rin­ku­sios ge­res­nius ga­ba­liu­kus pa­siū­da­vo su­kne­les sa­vo ma­žoms duk­re­lėms.

Gy­ven­da­ma Vil­niu­je tro­lei­bu­suo­se daž­nai gir­dė­da­vau ma­mas be­si­ta­rian­čias, kaip pail­gin­ti duk­rai išaug­tą uni­for­mą, įlei­džiant ga­ba­lą me­džia­gos į lie­me­nį ir įdu­riant po juos­tą me­džia­gos į ran­ko­ves.

Tai­gi, nors jau be­veik tris­de­šimt me­tų gye­na­me Nep­rik­lau­so­my­bės są­ly­go­mis, bal­dų, daik­tų, bui­ties tech­ni­kos, mais­to ir ki­tų da­ly­kų per­tek­lių, kai par­duo­tu­vės lūž­ta nuo vi­so­kiau­sių gė­ry­bių, jau­čia­me gal tik ke­lio­li­ka me­tų.

Gal tai per trum­pas lai­kas, kad įsi­są­mo­nin­tu­me, jog nea­teis lai­kai, kai par­duo­tu­vė­se siau­tės de­fi­ci­tas?

Na­mus nuo ne­rei­ka­lin­gų daik­tų iš­va­ly­ti leng­viau. Gal­vas nuo ten už­si­fik­sa­vu­sių min­čių ir bai­mių – ge­ro­kai sun­kiau.

Ant­ra ver­tus, tas grei­tas nu­si­kra­ty­mas vis­ko, kas ne­rei­ka­lin­ga ir per grei­tas daik­to pa­ver­ti­mas ne­rei­ka­lin­gu, par­duo­tu­vė­je vos tik pa­ma­čius ge­res­nį ir to­bu­les­nį, di­so­nuo­ja su mū­sų pi­ni­gi­nė­mis ir bend­ra eko­no­mi­ne ša­lies būk­le.

Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je ban­de­lių ke­pyk­la be gai­les­čio iš­me­ta švie­žias, bet ne­stan­dar­ti­nės for­mos ban­de­les. Ka­vi­nės in­ter­ne­te skel­bia die­nas, kai ne­mo­ka­mai bus ati­duo­da­mi dar ge­ri, bet jau su be­si­bai­gian­čiu ga­lio­ji­mo lai­ku py­ra­gai­čiai. Par­duo­tu­vės va­ka­rais iš­me­ta dau­gy­bę pro­duk­tų, ku­riems tą die­ną pa­si­bai­gė ga­lio­ji­mo lai­kas. Jų pa­siim­ti atei­na kuk­liau gy­ve­nan­čių tė­vų vai­kai, stu­di­juo­jan­tys mies­tuo­se.

To­kių reiš­ki­nių jau yra ir Lie­tu­vo­je. Bet mums sun­ku tai su­vok­ti, kai dar tiek daug neas­fal­tuo­tų vieš­ke­lių, kai daug ko trūks­ta mo­kyk­lo­se ir li­go­ni­nė­se.

Ga­liau­siai sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą ir po­rei­kius ten­ka de­rin­ti ir su sa­vo as­me­ni­nės pi­ni­gi­nės tu­ri­niu. O tas tu­ri­nys dau­ge­lio Lie­tu­vos žmo­nių pi­ni­gi­nė­se – skur­do­kas.

Ir vis dėl­to, jei­gu jau vie­toj se­no­jo nu­si­pir­kai nau­ją daik­tą, ko­dėl taip gai­la se­ną­jį iš­mes­ti?

Tur­būt su mu­mis žai­džia dar ir ne­sau­gu­mo jaus­mas... Ka­pi­ta­liz­mo per­tek­lius as­me­ni­nia­me žmo­gaus gy­ve­ni­me la­bai grei­tai ga­li virs­ti so­cia­liz­mo ne­pri­tek­liu­mi. Gal ne­tek­si dar­bo? Gal ne­tu­rė­si svei­ka­tos dirb­ti tai, ką dir­bi? Gal rei­kės gy­dy­tis – ir vis­ką iš­lei­si vais­tams? Gal išei­si į pen­si­ją ir sun­kiai ver­sie­si?

Juk ka­pi­ta­liz­mo ne­pri­tek­lius – dar skau­des­nis už so­cia­liz­mo de­fi­ci­tą. So­cia­lis­ti­nis pre­kių ir daik­tų de­fi­ci­tas bu­vo vi­suo­ti­nis reiš­ki­nys. Ne­bu­vo, ne­ma­tei – ir ne­rei­kė­jo. Tau­pė­si pi­ni­gai.

Šiais lai­kais, kai par­duo­tu­vės pil­nos tik­ro ir abe­jo­ti­no ge­ru­mo gė­ry­bių, kai ge­ras spe­cia­ly­bes įgi­ję jau­ni žmo­nės ar­ba ne­blo­gai ap­rū­pin­ta ša­lies ir vie­ti­nio ly­gio val­džia gau­na de­šimt ar ke­lio­li­ka kar­tų di­des­nį at­ly­gi­ni­mą už ei­li­nį spe­cia­lis­tą, dir­ban­čiam už mi­ni­mu­mą ar­ba už la­bai kuk­lų vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą žmo­gui – la­bai skau­du ir ne­sau­gu.

Kai te­le­vi­zi­jos lai­dos kaip pa­vyz­dį ro­do tur­tuo­lius, kai so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pra­si­kū­rę lie­tu­viai eks­po­nuo­ja pra­ban­gų sa­vo gy­ve­ni­mą, jis tu­ri su kuo pa­ly­gin­ti skur­dų sa­vo bū­vį, ir tuo­met jis at­ro­do dar skur­des­nis.

Gal­būt jo gal­vo­je fo­muo­ja­si jau ki­to­kia – ne daik­tų, o pi­ni­gų de­fi­ci­to są­vo­ka?

So­cia­li­niai dar­buo­to­jai pa­sa­ko­ja, jog kai ku­rios ir var­gin­gai gy­ve­nan­čios jau­nos šei­mos ne­bes­kal­bia lab­da­ros gau­tų dra­bu­žių. Su­dė­vė­tus iš­me­ta ir pa­kei­čia ki­tais. Sa­ko, skalb­ti neap­si­mo­ka, nes bran­gūs skal­bi­mo mil­te­liai. Pi­giau už eu­rą nu­si­pirk­ti ki­tą dė­vė­tą dra­bu­žį ar­ba ap­si­vilk­ti ki­tą, gau­tą iš lab­da­ros.

Tai­gi, kiek­vie­na kar­ta tu­ri vis ki­to­kį per­tek­lių ir vis ki­to­kį de­fi­ci­tą. Ne­leng­va pa­keis­ti san­tvar­ką. Ta­čiau sun­ku iš­trin­ti ir tai, ką san­tvar­ka už­si­fik­suo­ja žmo­gaus min­ty­se ir gy­ven­se­no­je.

Bet vis ­tiek gal­vo­je nuo­lat kir­ba iš praei­ties ar iš da­bar­ties ky­lan­tis klau­si­mas: ar ka­pi­ta­lis­ti­nis var­to­ji­mas nė­ra per­tek­li­nis?

1973 metai.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.