
Naujausios
KAIP GYVENI, ŽMOGAU?
Zoknių „reinkarnacija“
Šiauliai būtų mažiau žinomi pasaulyje, jei ne Zokniuose įsikūrę NATO karinių oro pajėgų kariai, saugantys Baltijos valstybių oro erdvę. Čia veikia tarptautinis oro uostas, Lietuvos karinių oro pajėgų bazė.
Į Zoknius Lietuvos akys buvo nukrypusios dar visai neseniai, kai susigriebta dėl sovietinio lakūno vardu pavadintos gatvės. Ji pervadinta, bet vietiniai juokiasi, kad V. Čkalovo „dvasios“ Zokniuose dar liko.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
„Tarptautinis forumas“ prie Zoknių parduotuvės
Zokiniuose užkalbiname pirmus sutiktus žmones ir išgirstame ukrainietišką „гарний день“ (laba diena). 27-erių Ivanas iš Ukrainos dirba vienoje didžiausių logistikos įmonių, turinčių skyrių ir Zokniuose. Labinasi ir jo draugas bei bendradarbis – Artiomas iš Baltarusijos.
Vyrai savęs nelaiko zokniškiais, nes didžiąją laiko dalį gyvena ant ratų. Tik tada, kai kelias dienas būna išeiginės, vyrai nuomoja būstą Zokniuose.
Tokių privačių namų, kuriuose įrengti nedideli viešbutukai, tikina Artiomas ir Ivanas, Zokniuose – pilna. Tai neseniai zokniškių atrasta verslo niša. Nedidelių namukų pilna buvusioje V. Čkalovo vardu vadintoje gatvėje.
Baltarusis Artiomas sako, kad Zokniuose įsikūrusioje įmonėje dirba „pirmą kadenciją“, o Ivanas – tik pradeda darbą, į Šiaulius atvyko prieš tris savaites. Pirmasis jo darbas buvo išvežioti žmones po svečių namus. Taip jis susipažino ir su miestu, ir su Zokniais.
Su Ivanu ir Artiomu aptariame savo valstybių tarptautinius įvaizdžius.
„Jeigu ne lietuviški gatvių pavadinimai, nelabai ir suprastum, kur esi – Ukrainoje, Baltarusijoje ar Lietuvoje. Ir gatvės duobėtos, ir pastatų architektūra tokia pati“, – rodydamas ranka į Zoknių namus šypsosi Ivanas. Vyras su žurnalistais kalba tik ukrainietiškai.
„Turėčiau pastebėti, kad keliai ir šaligatviai Baltarusijoje net šiek tiek geresni, – šypsosi Artiomas. – Ir rusų kalba su visais vidutinio amžiaus žmonėmis Šiauliuose gali laisvai susikalbėti. Tik jūsų jaunimas visai nemoka rusiškai.“
Tiesa, abu darbo emigrantai randa ir skirtumų – bet kokie susibūrimai jų šalyse yra daug triukšmingesni, nei Šiauliuose.
„Atrodo, didelis būrys žmonių sėdi kavinėje ar renginyje, bet jokio triukšmo! Tai man taip patiko! Pas mus daug triukšmingiau, nors gal dėl to, kad Ukrainoje dar daug jaunimo, o pas jus – labai daug senukų?“ – stebisi Ivanas.
Užuomina į renesansą
Zita Babič Zokniuose – nuo 1974-ųjų, kai čia paskyrė dirbti jos vyrą ir šeima gavo butą. Kai jauna šeima atvažiavo į Zoknius, čia buvo daug kariškių, veikė jiems speciali valgykla, kitos įstaigos. Jų vaikai mokėsi Zoknių mokykloje, kuri ir buvo pastatyta kariškių vaikams. Tuo metu tai buvo rusų vidurinė mokykla, o pirmoji lietuviška klasė atidaryta 1993 metais rugsėjo 1 dieną.
Z. Babič dirbo pradinių klasių mokytoja Zoknių mokykloje.
„Vaikų čia buvo labai daug – pilni kiemai. Buvo įprasta, kad mamos kiemuose savo žaidžiančius vaikus prižiūrėdavo. Vėliau buvo metas, kai Zokniuose absoliučiai nebebūdavo vaikų. Dabar vėl po truputį atsiranda“, – sako ponia Zita.
Jos nuomone, vaikų atsiranda todėl, kad jaunos šeimos pradėjo pirkti butus, nes čia butų pasiūla didelė, nors jie nėra pigūs.
Dar vienas ryškus Zoknių pasikeitimas buvo tada, kai kariškiai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, skubiai kėlėsi iš Zoknių, labai pigiai pardavinėjo savo butus.
„Vietoj jų atsikėlė nemažai ne pačių pavyzdingiausių šeimų. Vienu metu Zokniai buvo pradėję labai smukti. Dabar – prisikelia, tvarkosi“, – šypsosi Z. Babič ir pritaria, kad po truputį prasideda Zoknių renesansas.
Ji pasakoja, kad rusų kalbą retai beišgirsi Zokniuose: „Jeigu autobuse kalba rusiškai – atsisuku net pasižiūrėti. Rusiškai kalba senieji Zoknių gyventojai, kurie taip ir neišmoko, o gal nenorėjo išmokti lietuviškai.“
Tik kažkodėl visais laikais miesto valdžios požiūris į Zoknius nebuvo palankus.
„Jeigu Zokniams – tai autobusai visada prastesni. Į pietinį mikrorajoną važiuoji naujais, patogiais, o į Zoknius – kretantis, traškantis, žiemą – šaltas, vasarą – su nekokiu kvapu“, – pasakojo Zita.
Ilgametės gyventojos nuomone, Zokniai labai patrauklus rajonas: daug gamtos, netoli centras, Rėkyvos ežeras, vakarais čia ramu, mokykla ir gydytojas, vaistinė – „prie šono“, parduotuvių – net kelios.
„O svarbiausia – Zokniuose darbo vietų yra labai daug! Oro uosto prieigose įsikūrę daug didesnių ir mažesnių įmonių. O kur verslas, ten ir viešbutukai. Nebent dėl lėktuvų žmonės čia nenorėtų keltis gyventi. Bet zokniškiai prie lėktuvų keliamo triukšmo – pripratę. Aš, pavyzdžiui, jų net negirdžiu“, – sako moteris.
Kiti sutikti gyventojai skaičiavo, kad Zokniuose nėra nė vieno bankomato ir tik viena kirpykla.
Šaknims Zokniuose – 100 metų
Prie kiosko rusiškai šnekučiuojasi būrelis žilagalvių vyrų. „Tariamės, kiek paimti „vaistų“ iš parduotuvės“, – juokiasi.
Viačeslavui Valentinovičiui – 72-eji. Lygiai tiek jis gyvena Zoknių mikrorajone, jo tėvai į Zoknius atvyko 1944-asiais.
Jevgenijui Michailovičiui – 71-eri, jis gyvena kitoje miesto pusėje, o į Zoknius atvažiuoja pas draugus. Jo šeimos istorijai Šiauliuose maždaug 100-metis.
Jevgenijaus senelis Ivanas Denisovičius Milieška „prie Smetonos“ Šiauliuose dirbo taksistu ir į Zoknius vežiodavo vokiečių lakūnus, kurie mokė lietuvius skraidyti Zoknių aerodrome. Senelio namas buvo toje vietoje, kur dabar P. Cvirkos gatvėje vietoje „Lietuvos dujų“ įmonės įsikūrė teismas.
Jevgenijaus senelis Ivanas į Šiaulius atsikėlė po 1918-ųjų, kai demobilizavosi iš tarnybos kreiseryje „Admirolas Makarovas“, plaukiojusiame Juodojoje jūroje. Atvažiavęs į Šiaulius Bačiūnų elektrinėje dirbo viršininku. Jevgenijus pasakojo, kad po A. Smetonos įvykdyto perversmo jo senelis buvo atšauktas iš šių pareigų ir gavo solidžią kompensaciją, už kurią senelis nusipirko „Ford“ automobilį ir tapo Šiaulių taksistu. Vėliau automobilį nupirko ir vyriausiajam savo sūnui, tada jau abu iki 1940 metų dirbo taksistais.
„Bet atėjo okupantai ir automobilius konfiskavo. Sakė atiduos, kai laimės karą. Iki šiol laukiame“, – skėsteli rankomis Jevgenijus.
Su Jevgenijumi ir Viačeslavu lenkiame pirštus, kiek ir kokių periodų išgyveno Zokniai: nuo XVI amžiaus čia buvęs dvaras, po pirmojo pasaulinio karo čia prasidėjo aktyvesnis veiksmas, susijęs su aviacija, 1931 metais užbaigtas statyti Šiaulių aerodromas priėmė pirmuosius lėktuvus...
"O tada atėjo okupantai, nebijokite to žodžio. Ir aš jo nebijau, nes viską atsimenu", – šiek tiek kandžiai, pabrėždamas kiekvieną žodį, užsitraukė cigaretę Viačeslavas. Zokniuose gyvena jau ketvirtoji šeimos karta. Jo mama iškentė Leningrado blokadą, blokados metu neteko kelių savo vaikų.
Kai šeima apsigyveno Zokniuose, jo mama dirbo lakūnų valgykloje. Viačeslavas dirbo Zoknių lėktuvų remonto bazėje, mena dar vokiečių statytą baseiną Zokniuose, mena, kaip čia buvo nutiestos asfaltuotos gatvės, padaryti šaligatviai, pastatyta mokykla, daugiabučiai.
Kada jam geriausia buvo gyventi Zokniuose?
"Visada. Nes aš čia gimiau", – vėl pabrėždamas kiekvieną žodį sako vyras.
Neišvengiame kalbų apie Rusijos ir Lietuvos santykius.
"Ar jūs išdrįsite parašyti, kad Rusija, net ir labai prašoma, nepuls Lietuvos?" – klausia Jevgenijus. Ta tema dažnai kalbasi su Rusijoje ir Lietuvoje gyvenančiais savo artimaisiais. Vieni jo giminės, nors šaknys ir slaviškos, laiko save lietuviais, kiti – rusais.
"Lietuviai ir rusai labai nedaug kuo skiriasi. Nepastebėjote?" – sako atsisveikindami vyrai.
"Čkalovas" iš Zoknių nedingo
Prie daugiabučių sutinkame iš parduotuvės einančią trisdešimtmetę moterį ir mergaitę. Moteris sustoja pasikalbėti. Jau metai gyvena emigracijoje, vyras su dukrele – Zokniuose. Moteris grįžo atostogų, kad išsivežtų šeimą. Čia grįš gal tik išėjusi į pensiją. Banaliai klausiame – kodėl? Nebenori egzistuoti ir dėl pinigų stygiaus, ir dėl požiūrio į žmones. Nori gyventi, o ne verkšlenti.
Kitą moterį sutinkame buvusios V. Čkalovo gatvės rajone. Ne iš karto noriai pasakoja apie savo gyvenimą. Neturi kuo pasidžiaugti.
Nuomojasi Savivaldybės socialinį būstą – butuką mažyčiame name. Moteris tikėjosi išsipirkti butuką, tik kai už jį paprašė 16 tūkstančių eurų, nusviro rankos. Už ką tokie pinigai? Jeigu ji tiek turėtų, tikrai pirktų būstą kitur.
Sutikti buvusios V. Čkalovo gatvės gyventojai, rodydami į šiuolaikiškomis medžiagomis iš buvusio "laužo" ir "pusbarakio" į modernų nedidelį namą paverstą statinį, pasakojo, kad tai taip pat socialinis būstas. Kai žmogus, sutvarkęs "laužą", paprašė leisti nusipirkti, Savivaldybė esą sutikusi parduoti už maždaug 60 000 eurų. Ir jam rankos nusviro.
Sutikti gyventojai juokėsi, kad V. Čkalovas, panaikinus tokį gatvės pavadinimą, iš tiesų niekur nedingo. Iki šiol ant daugelio namų, ant neseniai statytų elektros skydinių išlikusi būtent sovietinio lakūno pavardė.
Viena moteris pasakojo, kad į tą rajoną net taksistai nenori važiuoti, nes suka ratus ir neranda gatvių. Pasirodo, buvusi V. Čkalovo gatvė suskilo į daugybę gatvelių ir daugybę pavadinimų. Vienoje žvyrkeliuko pusėje namai turi vienos gatvės pavadinimą, o kitoje pusėje namai – kitos.
Kodėl taip? "O kas čia žino? Negi kas pagalvos apie žmones, kuriems reikia čia gyventi?" – skundėsi gyventojai.
Margų namukų rojus
Žygiuodami siauresnėmis ir platesnėmis gatvelėmis, patvoriais ir takiukais stebime visą spektrą iš pačių įvairiausių statybinių medžiagų sulipdytų ir aplipdytų namukų. Dauguma – it margi geniai, paleisti į dar margesnį pasaulį.
Vieni namai atrodo iš viso negyvenami, bet gatvėje sutikti žmonės tvirtino, kad juose gyvybė yra – kai kuriuos apleistus namus užėmę valkatos, kai kuriuos pamėgę vaikai.
Gatve linksmai žygiuoja Gintautas Kubilius. Jis ir paaiškina dėl lopomų namukų. Senieji gyventojai, kurie jau neturi nei lėšų, nei sveikatos, nedaro nieko – jų amžiui užteks. O tie, kurie nori gražiau gyventi – lipdo pagal galimybes, pagal projektus ir be jų.
Gintautas – buvęs kariškis, tarnavęs Zokniuose, o apie 2002 metus čia ir apsigyvenęs. Kai dėl gyvenimo aplinkybių teko ieškoti būsto, norėjo pigau, bet su nedideliu gabaliuku savo žemės. Rado V. Čkalovo gatvėje. Aras – po namuku ir aras – apie namuką. Iš tarnybos išėjo į pensiją, tada pagyveno emigracijoje, o dabar sugrįžo ir vėl atnaujina namus, iš kurių nebesitiki niekur išvažiuoti.
Civilizacijos dovana po kanalizacijos dangčiu
Diena pasivaikščiojimams po buvusią V. Čkalovo gatvę pasitaikė karšta, su lengvu vėjeliu. O jis vis atnešdavo lauko tualetų kvapą, nors mažose gatvelėse į dangų "žiūri" kanalizacijos dangčių akys.
Čia namukai yra pasidaliję į dvi grupes: turintys civilizacijos požymių ir ne.
Tie, prie kurių civilizacija priartėjo, sulaukė savotiškų patyčių. Pasirodo, kai šiame rajoniuke nutiesė vandens ir nuotėkų tinklus, vandens skaitiklius pakišo po kanalizacijos šulinėliais. Nori pasižiūrėti, kiek išnaudojai vandens, atsidarai gatvėje esantį kanalizacijos šulinėlį ir, šiek tiek ten įlindęs, pasižiūri į skaitiklį.
Jeigu nenori lįsti į "civilizacija" atsiduodantį kanalizacijos šulinėlį, tada mokėk už vandenį ir nuotėkas "iš akies", arba pasistatyk prie savo vamzdžių už savo pinigus kontrolinį skaitiklį.
Kodėl taip pasityčiota iš civilizacijos laukusių žmonių?
Gyventojai paaiškino: todėl, kad mažuose namukuose yra ir po kelis butukus. Būtų per brangu statyti kiekviename bute po vandens skaitiklį. Tai pastatė namukui po vieną, o kad skaitikliai nekyšotų lauke – sukišo į kanalizacijos šulinius. Žmonės sakė, kad vandens tiekėjai atvažiuos gal kartą per metus, įlįs į šulinėlį ir pasižiūrės rodmenis, o po to visą išnaudoto vandens kiekį išdalins visiems "po lygiai".
Žmonės stebisi, ar tai neprimena modernioje valstybėje atgimusio, V. Čkalovo laikus menančio, komunistinio gėrybių paskirstymo principo, kai viską žadėjo dalyti: "iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius"?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ukrainietis Ivanas (kairėje) ir baltarusis Artiomas laikinai apsigyveno Zokniuose.
Zita Babič mena Zoknius nuo 1974-ųjų.
Zokniškiai skaičiuoja, kad čia – vos viena kirpykla ir nė vieno bankomato.
Zokniai atsinaujina.
Jevgenijus Michailovičius (kairėje) ir Viačeslavas Valentinovičius Šiaulius laiko savo namais.
Remontuojami ir apleisti apie 1950-uosius metus statyti Zoknių namukai.
Gintautas Kubilius su šeima į prieš 16 metų pirktus namus Zokniuose sugrįžo iš emigracijos. Aras – po namu, aras – apie namą, bet vis ant savo žemės ir žolės.