
Naujausios
Iš tolo Tėvynę mylėti lengviau
Regina MUSNECKIENĖ
Per Lietuvą nuvilnijo Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio renginiai. Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena paminėta įspūdinga dainų švente. Į ją susirinkę gimtąja kalba su akcentu kalbantys pasaulio lietuviai džiaugėsi išgražėjusia Tėvyne, kalbėjo apie besąlygišką meilę Lietuvai.
Tą patį kalba ir šiandieniniai emigrantai. Jie myli Tėvynę, kasdien ilgisi savo artimųjų ir vaikystės bei jaunystės vietų. Tačiau paklausus, ar grįš į Lietuvą, daugelio sentimentus pakeičia praktiškesnis tonas. Jie pradeda vardyti dalykus, dėl kurių labiau apsimoka gyventi užsienyje. Geresnis atlyginimas, skaidresnė sveikatos sistema, teisingesnė visuomenė, išmintingesnis švietimas, geresnės perspektyvos vaikams...
Viena kalbinta inteligentė neslėpė, jog po atostogų Lietuvoje išvažiuodama į svetimą šalį, trokšta perkraustyti visus artimiausius savo žmones ten, kur gyvena ji. Geresnis, labiau užtikrintas ir saugesnis gyvenimas užsienyje nusveria meilę Tėvynei.
Pasirenkama Lietuvą mylėti iš tolo.
Kažkas panašaus į senąsias lietuvių liaudies pasakas ar realistinius apsakymus, kai vyras, mylėdamas neturtingą mergaitę, dėl naudos vesdavo turtuolio dukrą, o mielą beturtę gražuolę mylėdavo iš tolo.
Mylėti iš tolo lengviau, nes tu niekuo neįsipareigoji. Atsiperki retkarčiais nupirkdamas dovanų artimiesiems, parveždamas labdaros savo Tėvynės varguoliams.
Lietuva – puiki. Per pastaruosius Nepriklausomybės metus ji labai išgražėjo. Iš paukščio skrydžio atrodo tarsi perlas. Su unikaliais natūralios gamtos kampeliais. Su miestais, turinčiais įspūdingą istoriją ir stebinančiais architektūra.
Tai – visuma, kurią pajauti stebėdamas iš dangaus arba prisiliesdamas prie intensyviai pulsuojančio didmiesčių gyvenimo. Deklaratyviąją meilę išpažįstantiems užtenka to vaizdo iš tolo, tos visumos. Tarsi žvilgsnio į didžio dailininko peizažą, kuris iš tolo atrodo spalvingesnis ir gražesnis.
Bet kiekvieno žmogaus gyvenimas jau yra to paveikslo detalės, kurias gali pamatyti tyrinėdamas drobę lupa arba pajausti šalia gyvendamas.
O gyvenimas Lietuvoje ne kiekvienam gražus.
Pavyzdžiui, porelė verslininkų pasiskolina iš taupios moteriškės įspūdingą sumą pinigų. Patys važinėja prabangiais automobiliais, atostogauja šiltuose kraštuose, pasiturimą savo gyvenimą demonstruoja socialiniuose tinkluose. O moteriškei beveik dešimtmetį negrąžina skolos. Su teisininkų pagalba dalį skolos išsimuša. Kai pareikalauja likusios dalies, skolininkas ją apkaltina reketu.
Ar gali tokie verslininkai būti sąžiningais darbdaviais?
Kartą kelionėje viena šiaulietė pasakė: „Kai kurie Lietuvos darbdaviai pasiruošę reikalauti, kad žmogus ne tik veltui dirbtų, bet dar už tai, kad gali dirbti, primokėtų.“
Vienas šeimos tėvas per pastarąjį pusmetį pakeitė jau tris darbovietes. Ne dėl savo kaltės. Padirba mėnesį – darbdavys nesumoka atlyginimo. Nesumoka antrą – eina lauk. Susiranda kitą darbovietę – vėl tas pats. Dabar laukia, kaip bus trečiojoje. Ar gali šis kaimo eilinis mylėti Lietuvą, kurioje yra taip įžūliai mulkinamas?
Logikos dar nepametęs vyro protas suvokia, jog ne Lietuva čia kalta. Kalti mes patys, pasiruošę už centą nuvaryti utėlę į turgų. Kalti, nes norime maksimalios prabangos, įdėję tik minimumą darbo arba visiškai jo neįdėję.
Kalti, nes nemokame gerbti nei kito žmogaus, nei jo darbo. Kalti, nes nedrįstame civilizuotu būdu pareikalauti to, kas mums teisėtai priklauso – nei iš valdžios, nei iš darbdavio, nei iš kaimyno, nei iš savanaudžio draugo.
Kaimo žmogus nemoka teisinės kalbos. Savo teisybę jis verčiau įrodinės atkišdamas špygą ar užmesdamas per sprandą skriaudikui. Tai vienkartinė, trumpalaikė kova.
Praprusęs miestietis gaili laiko kovai. Geriau numoja ranka ir leidžia blogybėms toliau vešėti. Turėtų jaustis kaltas, nes apsimesdamas, jog po langais vešančių piktžolių nepastebi, savaip kolaboruoja su blogiu.
Kad kovoti reikia ir įmanoma bent po trupinį keisti mūsų kasdienybę rodo pavyzdžiai. Neseniai publikavome straipsnį „Stažas 37 metai, pensija – 173 eurai“, kuriame rašyta apie mažą pensiją gaunančios kelmiškės prašymą „Sodrai“ ir atmestinai parengtą specialisčių atsakymą, nors surasta nepriemokų. Po publikacijos kelmiškė gavo dar vieną jau aukštesnio lygio specialistės pasirašytą laišką iš „Sodros“. Jame atsiprašoma už nepatogumus, viskas paaiškinama suprantama kalba ir informuojama, kad prašymas dar kartą bus svarstomas neteisminių ginčų komisijoje.
Tokių pavyzdžių, kai įsikišus žiniasklaidai, arba pačiam žmogui apsišarvavus kantrybe, pavyksta rasti teisybę, yra ne vienas.
Budistų dvasinis lyderis Dalai Lama teigia, jog mokslo ir technologijų srityje toli pažengusi žmonija neįstengė pasiekti, kad sumažėtų kančių. Neįstengė, nes trūksta dorų ir altruistiškų asmenybių.
Biblija sako, jog meilė turi būti nepavydi ir kantri. Nesvarbu kam ji skirta – žmogui, ar Tėvynei. Mylėdami Tėvynę galime ją tobulinti. Bet tik būdami su ja. Svetur puoselėjama lietuvybė ir meilė Lietuvai – gerai. Tik ji prilygsta platoniškai meilei arba grožėjimuisi iš paukščio skrydžio.
Tikroji meilė yra gėrio karys. Kas savo meile keis Tėvynę, kai gėrio kariai išvažiuoja?