Naujausios
TĘSIAME TEMĄ
Ar upės laukia balos likimas?
„Šiaulių kraštas“ paviešino, kad Ventos upėje ties Kuršėnais (Šiaulių r.) po vandeniu atsidūrė medžiai, salos, takai ir maudyklos. Gyventojai ir specialistai rodo į užtvanką prie Šilėnų malūno. Žmonės baiminasi, kad upė miršta. Dėl užtvankų daromos žalos Aplinkos ministerijoje diskutavo žinomi Europos ir JAV mokslininkai, aplinkosaugininkai, hidrotechnikai. Užtvankos, aplinkosaugininkų teigimu, kliudo žuvims migruoti, kenkia augmenijai, prastina upių vandens kokybę.
Rimantas BRAZIULIS, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas, akcentuoja: upių tvenkimas yra upių naikinimas.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
1 400 užtvankos
„Šiaulių kraštas“ žurnalistiniame tyrime „Užtvenkta Venta atplukdys eurus ar ekologinę nelaimę?“ ("Šiaulių kraštas“, 2018 06 26) atskleidė, kokį poveikį Ventos upei daro netoli Kuršėnų ties Šilėnų malūnu pastatyta užtvanka. Čia ketinama paleisti hidroelektrinę. Su užtvanka susiję buvę įtakingi ekspolitikai.
Žvejai ir vietos gyventojai baiminasi, kad Ventai gresia ekologinė nelaimė, nes upėje nebėra buvusios srovės, joje pradėjo veistis stovinčiame vandenyje gyvenančios žuvys, upė virsta sąžalynais.
Abejojama, ar nebus „sukišti“ po vandeniu ir Europos Sąjungos pinigai, nes planuojama už ES lėšas tiesti pasivaikščiojimo takus palei Ventą Kuršėnuose.
„Šiaulių kraštas“ sulaukė atgarsių iš neabejingų gamtai žmonių. Skambina kuršėniškiai, pasakodami, kaip krenta ar kyla Ventos vandens lygis, į tyrimą sureagavo ir Aplinkos ministerija, žaliųjų judėjimo aktyvistai.
Aplinkos ministerija paskelbė, kad vienas pagrindinių jos tikslų, įgyvendinant Bendrąją vandens politikos direktyvą, iki 2021 metų pasiekti gerą šalies paviršinių vandens telkinių būklę. Todėl reikia atsižvelgti į užtvankų poveikį šiai būklei. Jas išardžius esą būtų sudarytos tinkamos sąlygos upių ekosistemai. Europos Sąjungos šalyse išgriauta daugiau kaip 3 tūkstančiai užtvankų.
Lietuvoje yra apie 1 400 užtvankų, tačiau iki šiol nėra apibendrintų tikslių duomenų.
Aplinkos apsaugos specialistai teigia, kad Lietuvoje užtvankos pernelyg sureikšminamos. Daugeliu atvejų jas reikėtų laikyti nereikalingais ir demontuotinais statiniais, o ne vertingais kultūros paveldo objektais.
Užtvankos griaunamos, o ne statomos
Apie užtvankų įtaką upėms „Šiaulių krašto“ interviu su Rimantu BRAZIULIU, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininku.
– Kokią įtaką užtvankos daro gamtai?
– Pasauliniu lygiu mokslininkų ir gamtosaugininkų yra pripažinta, kad upių tvenkimas yra upių naikinimas.
Visose civilizuotose šalyse užtvankos yra tik griaunamos, bet ne statomos. Išskyrus Kiniją ir dar keletą į gamtosaugą didesnio dėmesio nekreipiančių valstybių.
Užtvankos ir prie jų pastatytos hidroelektrinės pakeičia viską: katastrofiškai pablogina vandens kokybę, užkerta kelią vertingiausių migruojančių žuvų migracijai ir nerštui (dėl to nyksta žuvys, mažėja jų populiacijos), subjauroja kraštovaizdį, užtvindo žemes, paupių miškus, užkerta kelią vandens turizmui.
Dėl dirbtinai sukeliamų vandens lygio svyravimų kenčia ne tik poilsiautojai, visa upės gyvūnija bei augalija, bet ir vietiniai gyventojai. Pavyzdžiui, vietiniai Molėtų rajone skundėsi, kad patvenkus jų upelį, nebeįmanoma jame nusimaudyti, nes nežinai, kiek rasi vandens: ar iki kaklo, ar iki kulkšnių. Tas pats yra Virvytės upėje (Ventos intakas), kur jau pastatyta 10 hidroelektrinių. Viena gražiausių Žemaitijos upių yra sunaikinta.
Ir upes naikina ne kokie nors sovietiniai okupantai. Kartais galvoji, ar gali būti tokie iki šleikštulio godūs ir buki lietuviai?
– Kaip konkrečiai hidroelektrinės kenkia gamtai?
– Ne paslaptis, kad yra atvejų, kai, pavyzdžiui, sausuoju metų laiku hidroelektrinių savininkai naktimis visiškai sustabdo upių tekėjimą, kaupia vandenį, kad rytą galėtų nors keletą valandų pasukti hidroelektrinių turbinas ir gauti šiek tiek pelno. O iš tikrųjų vanduo turėtų stabiliai tekėti natūralia tėkme. Trūksta ir realios gamtosaugininkų kontrolės.
Vasarą mes dažniausiai einame prie upių maudytis, žvejoti, ar tiesiog pasigrožėti upės tėkme, pasiklausyti jų čiurlenimo, o tuo metu hidroelektrinių savininkai „stato“ upėms „klizmas“, iš savo tvenkinių paleisdami sukauptą dumbliną vandenį.
Upių tvenkimas ir hidroelektrinių statyba yra mažos žmonių grupelės apgailėtinas bizniukas, nes mūsų upės yra nesraunios ir nevandeningos, bet tai plėšriai žmonių grupelei vieną kitą milijoną euriukų per metus vis tiek prisuka.
– Gal žalą gamtai atperka pagaminta žalioji elektros energija, juk Lietuvoje skatinami atsinaujinantieji energijos ištekliai bei labai svarbi Lietuvai energetinė nepriklausomybė?
– Lietuvos energetinei nepriklausomybei ir ekonomikai hidroelektrinės gali padėti ne ką daugiau, kaip kompresas „nabašninkui“. Jei užtvenktume ir paverstume dvokiančiais technologiniais kanalais visas Lietuvos upes (be Nemuno ir Neries), tai pagamintume ne daugiau kaip 3 procentus šaliai reikalingos energijos.
Ir godūs žmonės tikrai tą padarys, jei visuomenė jiems nepasakys: šalin rankas nuo mūsų upių! Upės – tai gamtos arterijos, ir jos priklauso mums visiems, o ne grupelei godžių veikėjų, kurie visur mato tik pinigus ir nieko daugiau. Jie nemato ir nematys jokios žalos, nes pinigai juos apakina ir aptemdo jų sąžinę.
– Kaip vertinate „Šiaulių krašto“ aprašytą situaciją ties Kuršėnais ir užtvanką Šilėnų malūne?
– Žinau, kad yra Vyriausybės patvirtintas saugotinų upių ruožų sąrašas. Gali būti, kad jokia užtvanka ant Ventos upės net negalėjo būti nei statoma, nei atstatoma. Yra specialistai, kurie tai labai tiksliai pasakytų. Reikia aiškintis.
Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Rimanto Braziulio manymu, upių tvenkimas ir hidroelektrinių statyba yra „mažos žmonių grupelės apgailėtinas bizniukas“.
