Tėvynę stiprina tvirtos šeimos

Tė­vy­nę stip­ri­na tvir­tos šei­mos

„Esu tik ma­žas paukš­te­lis ir dan­gų lai­kau tiek, kiek pa­jė­giu“, – kuk­liai apie sa­vo gy­ve­ni­mą ir sa­vo vai­kams bei mo­ki­niams skie­pi­ja­mą pa­trio­tiz­mo jaus­mą kal­ba Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Jur­gi­ta Se­sels­kie­nė.

Ji yra dau­ge­lio pa­trio­ti­nių ak­ci­jų or­ga­ni­za­to­rė. Už pa­trio­ti­nį auk­lė­ji­mą pro­gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nę ap­do­va­no­jo Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė.

Lie­tu­vos vė­lia­vos spal­vas mo­ki­nius ska­ti­nan­ti pa­mil­ti, šven­čių pra­smę pa­jus­ti mo­kan­ti ir pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo vals­ty­be skie­pi­jan­ti pe­da­go­gė įsi­ti­ki­nu­si, jog pa­trio­ti­nis ug­dy­mas tu­ri pra­si­dė­ti šei­mo­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

So­dy­ba su vė­lia­va

Jur­gi­tos ir And­riaus Se­sels­kų so­dy­ba – pa­čia­me Kel­mės pa­kraš­ty­je. Kie­me ple­vė­suo­ja Lie­tu­vos tris­pal­vė. Kai jau­na šei­ma šio­je vie­to­je nu­si­pir­ko se­ną ap­leis­tą na­mą, dau­ge­lis ste­bė­jo­si: „Ką jūs da­ro­te?“.

Juk jau bu­vo įsi­tvir­ti­nę Šiau­liuo­se. Tu­rė­jo bu­tą. Sa­vo ran­ko­mis jį su­re­mon­ta­vo. Jur­gi­ta dir­bo už­kla­si­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­re Gy­ta­rių mo­kyk­lo­je. And­rius tu­rė­jo sa­vo vers­lą. Šiau­liuo­se gi­mė jų vai­kai Jo­nas ir Ur­tė.

Bet jie­du iš­si­nuo­mojo bu­tą Kel­mė­je. Grio­vė se­ną­jį, sta­tė nau­ją na­mą, ku­rį va­di­na kuk­liai – na­mu­ku, nes iš tie­sų jis ne­pri­me­na dva­ro. No­rė­jo sa­vo na­mu­ko, sa­vo kie­mo. Jur­gi­ta – kel­miš­kė. Ją trau­kė su­grįž­ti na­mo. Gal, kad nuo mei­lės sa­vo že­mės lo­pi­nė­liui, sa­vo kie­mui, sa­vo gim­ti­nei pra­si­de­da mei­lė Lie­tu­vai?

Da­bar jie džiau­gia­si ki­ta­pus gat­vės be­si­ga­nan­čio­mis kar­vė­mis, kai­my­nų gai­džio gie­do­ji­mu kiek­vie­ną ry­tą, į kie­mą at­skren­dan­čio­mis šar­ko­mis.

„Bu­vo sun­ku, – me­na Jur­gi­ta. – Trū­ko lė­šų. Daug dir­bo­me pa­tys. Bet ne­ki­lo min­čių va­žiuo­ti į už­sie­nį. Ka­bi­no­mės į gy­ve­ni­mą čia. Ne­sib­laš­kė­me. Vis­ką da­rė­me nuo­sek­liai.

Tai bu­vo jau ant­ra­sis mū­sų ban­dy­mas įsi­tvir­tin­ti Lie­tu­vo­je. Šiau­liuo­se pra­džia taip pat ne­bu­vo leng­va. Pa­me­nu, kaip vars­čiau Šiau­lių mo­kyk­lų du­ris ir siū­liau­si į dar­bą. Sug­rį­žus į Kel­mę, te­ko per­si­kva­li­fi­kuo­ti, ka­dan­gi čia ne­trū­ko pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jų. Pra­dė­jau dės­ty­ti ti­ky­bą.“

Bend­ra­vi­mui ne­rei­kia daug pi­ni­gų

Nors pa­ti nie­kuo­met ne­pa­lik­tų Lie­tu­vos, J. Se­sels­kie­nė ne­smer­kia tų, ku­rie iš­va­žia­vo. Gal­būt jie tik­rai ne­tu­rė­jo ki­tos išei­ties? Pa­žįs­ta daug lie­tu­vių emig­ran­tų šei­mų. Iš­vy­kę jie dir­ba sun­kiau­sius ir pa­pras­čiau­sius dar­bus, bet puo­se­lė­ja lie­tu­vy­bę, il­gi­si Tė­vy­nės ir sva­jo­ja su­grįž­ti at­gal.

„Gal mums ten­kin­tis tuo, ką ga­li­me pa­siek­ti Lie­tu­vo­je, pa­de­da iš se­ne­lių ir tė­vų pa­vel­dė­ti kuk­lūs po­rei­kiai, mo­kė­ji­mas su­ktis. Iš pa­pras­čiau­sių ir pi­giau­sių me­džia­gų sta­ty­ti, iš pa­pras­čiau­sių pro­duk­tų iš­vir­ti val­gį, – svars­to Jur­gi­ta. – Juk per Va­len­ti­no die­ną ga­li­ma iš­vir­ti mil­ti­nių „švil­pu­kų“, pa­puoš­ti juos šir­du­tė­mis – ir bus šven­tė.“

Mo­te­ris sa­ko, jog pa­tys sma­giau­si jų šei­mos pri­si­mi­ni­mai ne­su­si­ję su di­de­lė­mis iš­lai­do­mis. Vai­kai pri­si­me­na ne tą die­ną, kai tė­vai nu­pir­ko nau­ją te­le­vi­zo­rių, o tą va­ka­rą, kai vi­sa šei­ma sė­dė­jo prie lau­žo ar­ba sek­ma­die­nio pus­ry­čiams te­ra­so­je ke­pė šir­du­tės for­mos bly­nus.

Jų šei­ma nea­tos­to­gau­ja už­sie­ny­je ar bran­gia­me Lie­tu­vos pa­jū­ry­je. Bet kiek nuo­sta­biau­sių Lie­tu­vos kam­pe­lių ga­li­ma pa­ma­ty­ti per vie­ną sek­ma­die­nio iš­vy­ką!

Ne pir­mos jau­nys­tės au­to­mo­bi­liu jie su vai­kais ke­liau­ja be­veik kiek­vie­ną sek­ma­die­nį. Pa­sii­ma ar­ba­tos ter­mo­są, su­muš­ti­nių ir ap­va­žiuo­ja ke­lis pi­lia­kal­nius, pa­vaikš­to po ne­di­de­lius mies­te­lius, ap­lan­ko Mo­lu­vė­nus, apei­na Šau­kė­nų Juod­lės pa­žin­ti­nį ta­ką.

Bend­rau­ja. Par­si­ve­ža ne ki­či­nių su­ve­ny­rų, o bran­gių po­ty­rių. Tai la­biau­siai su­vie­ni­ja šei­mą. Su­tei­kia lai­mės po­jū­tį. Be­je, šie­met į dau­ge­lį vie­tų ve­žė­si ir Lie­tu­vos tris­pal­vę. Su ja fo­to­gra­fa­vo­si ap­lan­ky­to­se vie­to­se.

Pe­da­go­gė ap­gai­les­tau­ja, kad dau­ge­lis lie­tu­vių šei­mų ne­mo­ka vers­tis su tu­ri­mo­mis pa­ja­mo­mis. No­ri gy­ven­ti pra­ban­giau ne­gu lei­džia ga­li­my­bės. Ima di­de­les pa­sko­las. Ar­ba var­dan eu­ro va­žiuo­ja ver­gau­ti į už­sie­nį. O iš tie­sų žmo­gui rei­kia ne taip ir daug: sto­go virš gal­vos, duo­nos ir kuo pri­si­deng­ti kū­ną.

Svar­biau­sia ne­nu­leis­ti ran­kų

2002 me­tais ma­gist­ro stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gu­si Jur­gi­ta jau ke­lio­li­ka me­tų dir­ba mo­kyk­lo­se. Jos įsi­ti­ki­ni­mu, stip­ri Lie­tu­va pra­si­de­da nuo stip­rios šei­mos.

Ne­se­niai star­ta­vo nau­jas Se­sels­kų pro­jek­tas stip­ri­nan­tis ir pa­lai­kan­tis šei­mą. „Dar­bas ir kar­je­ra – la­bai svar­bu. Ta­čiau grį­žęs iš dar­bo tu­ri bū­ti lau­kia­mas šei­mo­je, – sako Jur­gi­ta. – Tik ste­bint pro lan­gą kie­me žai­džian­čius sa­vo vai­kus su­stip­rė­ja pra­smė gy­ven­ti.“

Jau­na mo­te­ris ti­ki­na, jog šei­mo­je rei­kia la­bai daug bend­rau­ti, kal­bė­tis. Keis­ta, jog kai ku­rios šei­mos tar­pu­sa­vy­je be­veik ne­bend­rau­ja. Grį­žę na­mo iš­si­skirs­to po sa­vo kam­pus.

Dar­ni šei­ma – taip pat su­dė­tin­gas kas­die­nis dar­bas. Vi­sur ky­la konf­lik­tų, rei­kia nuo­lat gal­vo­ti, kaip juos tai­kiai iš­spręs­ti. Rei­kia daug nuo­lan­ku­mo, var­dan šei­mos kai ko at­si­sa­ky­ti.

Jur­gi­ta ir And­rius Se­sels­kai bu­vo vie­na iš pir­mų­jų Kel­mės šei­mų, ku­ri į vals­ty­bi­nių šven­čių mi­nė­ji­mus at­si­ves­da­vo ma­žus vai­kus, o jie mo­juo­da­vo iš po­pie­riaus pa­da­ry­to­mis tris­pal­vė­mis vė­lia­vė­lė­mis.

„Vai­kams įdo­mu, kai kul­tū­ros cent­ro kie­me ky­la tris­pal­vė, kai ją sal­vė­mis pa­ger­bia ka­riš­kiai. Taip kau­pia­si jų pa­tir­tis, pra­kti­nis ša­lies is­to­ri­jos su­pra­ti­mas“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Po ke­le­rių me­tų ves­tis į ren­gi­nius vai­kus ir mo­juo­ti ne pa­čių da­ry­to­mis, o pirk­ti­nė­mis tris­pal­vė­mis vė­lia­vė­lė­mis iš­drį­so ir ki­tos šei­mos. Tik tų jau­nų šei­mų Kel­mė­je ne tiek daug.

„Žmo­nės bur­no­ja: „Kas ta Lie­tu­va? Ma­žai už­dir­bam. Sun­ku pra­gy­ven­ti. Blo­gai.“ Bet kal­ba, Lie­tu­vos at­ri­bu­ti­ka nė­ra tas pa­ts, kas po­li­ti­ka. Ne­rei­kia plak­ti vals­ty­bės val­dy­mo ir mo­ja­vi­mo vė­lia­vė­lė­mis. Mes pa­tys tu­ri­me kur­ti švie­są, ko­vo­ti už sa­vo ge­ro­vę. Vai­kams ne­ga­li­me sa­ky­ti:"Kuo grei­čiau va­žiuo­kit iš čia!“, – svars­to Jur­gi­ta.

„Kra­žan­tė­je“ pa­trio­tiz­mo ne­pas­lėp­si

Jur­gi­ta Se­sels­kie­nė šiuo me­tu dir­ba di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gi­man­zi­jo­je. Jos rū­pes­tis – po­pa­mo­ki­nė veik­la. Daug dė­me­sio ski­ria pa­trio­ti­niam auk­lė­ji­mui. Su džiaugs­mu prie įvai­riau­sių ak­ci­jų pri­si­de­da vi­sa pro­gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nė.

„Vai­kai ne­mėgs­ta il­gų kal­bų ir pa­skai­tų. Jiems rei­kia veiks­mo, žais­mės. Pas­vars­tė­me, jog rei­kė­tų pra­dė­ti nuo spal­vų. Vai­kai tu­ri pa­mil­ti sa­vo vals­ty­bės vė­lia­vos spal­vas“ – pa­sa­ko­ja pe­da­go­gė.

Pro­gim­na­zi­jo­je pa­sta­ty­ta iš me­džio iš­pjaus­ty­ta žmo­gaus fi­gū­ra, nu­spal­vin­ta rau­do­nai, ža­liai, gel­to­nai. Vai­kai ant jos su­ra­šė sa­vo var­dus.

Vė­lia­vos spal­vų kar­pi­niais vai­kai puo­šia ka­bi­ne­tų du­ris ir lan­gus. Pa­tys į mo­kyk­lą per šven­tes atei­na pa­si­puo­šę tris­pal­viais rū­bais ar­ba bent se­gė­da­mi ko­kį nors tris­pal­vį at­ri­bu­tą.

Iš pra­džių vai­kai ar šven­tė­se da­ly­vau­jan­tys jų tė­vai ne­drįs­da­vo paim­ti į ran­kas tris­pal­vių po­pie­ri­nių vė­lia­vė­lių. Da­bar pai­ma kar­tais ir dvi. Nu­siun­čia bro­liams, se­se­rims, vai­kams į už­sie­nį.

Pro­gim­na­zi­jo­je pa­siū­ta di­džiu­lė, ke­lio­li­kos met­rų il­gio tris­pal­vė. Ją ne­šda­mi mo­ki­niai ke­liau­ja į vals­ty­bi­nių šven­čių mi­nė­ji­mus mies­to cent­re. Į vė­lia­vą įsi­ki­bę ei­na de­šim­tys mo­ki­nu­kų ir jų tė­vų.

Kel­mė­je kal­ba­ma, jog „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jo­je pa­trio­tiš­ku­mo ne­pas­lėp­si. Pa­ma­tė jį ir Pre­zi­den­tė, ap­do­va­no­jo pro­gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nę.

Va­sa­rio 16 -ąją ir Ko­vo 11 -ąją vi­si 500 pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nių gie­da vals­ty­bės him­ną. Per per­trau­kas dai­nuo­ja liau­dies dai­nas ir šo­ka liau­dies šo­kius.

„Tas jaus­mas už­gniau­žia kva­pą. Kai ma­tai, jog vai­kai jau pa­tys at­si­ne­ša vė­lia­vė­les ir iš pen­kių šim­tų šir­džių lie­ja­si him­no žo­džiai“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Sau­sio 13 -ąją prieš pa­mo­kas pro­gim­na­zi­jos kie­me už­ku­ria­mas lau­žas, kiek­vie­nam tą die­ną žu­vu­siam pa­trio­tui už­de­ga­mos žva­ku­tės. Ke­li šim­tai vai­kų su­ge­ba tas aki­mir­kas ra­miai iš­sto­vė­ti.

Pro­gim­na­zi­jos pra­di­nu­kai iš sa­vo pie­ši­nių su­kū­rė 61 met­ro kny­gą. Jo­je pie­šė Lie­tu­vą.

Pas­kui gi­mė na­mų su vė­lia­vo­mis pro­jek­tas. Pa­da­ry­tas Kel­mės mies­to ma­ke­tas su baž­ny­čia, kir­che ir dau­gy­be na­mų. Vai­kai tuos na­mus spal­vi­no ir prie kiek­vie­no pri­kli­ja­vo po vė­lia­vą. Taip su­vo­kė, jog mū­sų na­mai – Lie­tu­vo­je, ir juo­se tu­ri ka­bė­ti vals­ty­bės vė­lia­va.

„Vai­kų pa­trio­tiz­mas ir su­vo­ki­mas apie Tė­vy­nę for­muo­ja­mas per sim­bo­lius, – sa­ko Jur­gi­ta. – Kai kiek­vie­nas pri­si­de­da prie bend­ro dar­bo, jau­čia­si rei­ka­lin­gas, la­biau tai, ką pa­ts su­kū­rė, tau­so­ja ir sau­go.“

As­me­ni­nės nuo­tr.

Jur­gi­tos ir And­riaus Se­sels­kų šei­ma tvir­ty­bės se­mia­si bend­rau­da­ma ir daug lai­ko pra­leis­da­ma drau­ge.

Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Jur­gi­ta Se­sels­kie­nė sa­ko, jog mo­ki­nius my­lė­ti Tė­vy­nę mo­ko per sim­bo­lius.