
Naujausios
Kelionė į stovyklą
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Rajono laikraščio redakcijoje buvau padirbėjusi gal trejus metus, kai vieną dieną į kabinetą užsuko komjaunimo komiteto instruktorė. „Puikiai rašai. Gerai dirbi. Siūlome paskatinimą. Keliauk į tarptautinę jaunimo stovyklą. Rajonas gavo du kelialapius. Vienas į Dubajų, kitas į stovyklą Rusijoje – prie Volgos.“
Instruktorė apgailestavo, jog ne abu kelialapiai į Dubajų. Į tą stebuklų šalį vyks komjaunimui nusipelnęs veikėjas. O man teks kelialapis į „Volgar“.
Kelionė visiškai veltui. Tik abejojau, ar mane išleis iš darbo. Buvo vėlyvas ruduo. Atostogos jau išnaudotos.
Pasirodo, jokių problemų. Išvyksiu trims savaitėms, o atlyginimas eis kaip ėjęs. Anais laikais didžioji žurnalisto pajamų dalis būdavo fiksuotas atlyginimas, honoraras sudarydavo tik nedidelį priedą. Taigi, materialiniai nuostoliai – minimalūs.
Ta pati instruktorė padėjo susirasti ir kelionės draugę, į tą pačią stovyklą vykstančią moterį iš Suvalkijos.
Iki Maskvos dardėjome traukiniu. Iš Kauno vykdavo traukinys Kaunas – Maskva. Pavakarę įsėsdavai, kitos dienos rytą jau būdavai TSRS sostinėje.
Nors vietos buvo išpirktos kupė, tačiau vis tiek naktį miegoti beveik neteko. Kadangi kupė keturios vietos, teko važiuoti su visiškai nepažįstamais ir gana triukšmingais bendrakeleiviais.
Iš Maskvos iki artimiausio miesto skridome lėktuvu. Mažiukas, vietinės reikšmės, nedideliais atstumais skraidantis AN lėktuviukas, panašus į taip vadinamą "kukurūzniką". Skrydis – baisus. Lėktuvas čia pakyla, čia krinta lyg į kokią prarają. Atrodė, jog per burną iškris visi viduriai.
Pagaliau po geros valandos skrydžio atsidūrėme mieste, iš kurio autobusu turėjome nuvažiuoti iki stovyklos. Nežinau, kokia to autobuso markė, bet pamenu, kad buvo panašus į PAZ, kurie dar ir šiandien vežioja žmones į kaimus.
Duobėtais keliais riedėjome dar apie porą valandų. Pagaliau iš nuovargio išleidusios liežuvius pasiekėme tikslą. Pirmiausia išvydome plačią Volgos upę. Netoliese mūriniai pastatai. Stovykla „Volgar“. Nusitempėme ten didžiulius lagaminus, į kuriuos buvo sukrauta beveik mėnesiui reikalinga manta. Bet stovykloje – jokio judesio. Nematyti nei jaunimo, nei kokio nors ženklo, kad čia būtų stovyklaujama.
Įžengusios vidun, pamatėme besidarbuojančius kelis vyrus. Rodome savo kelialapius. Jie sako: „A u nas remont“ (O pas mus remontas).
Iš nuovargio ir apmaudo apsiverkėme. Lietuviškai ėmėme keikti rusišką tvarką. Kur dėtis? Atgal važiuoti pusantro tūkstančio kilometrų namo? Tačiau po kelių minučių atėjo vyrukas iš stovyklos vadovybės. Nuramino, jog duos kambarį ir maisto. Galėsime per naktį pailsėti. O rytoj mus nuveš į kitą stovyklą „Beriozovaja roščia“ prie Ivanovo.
Lengviau atsidusome. Iš tiesų gavome šilto, skanaus maisto. Kitos dienos rytą kelionės į tarptautinę jaunimo stovyklą spalvos jau buvo šviesesnės. Daugiau nepatyrėme jokių vargų. Nuvežė iki pat „Beriozovaja roščia“ durų.
Stovykloje buvo jaunimo iš visų Tarybų sąjungos respublikų. Buvo ir dar pora lietuvių merginų iš Kauno. Visos laikėmės drauge. Ir užėmėme ypatingą padėtį stovykloje. Iš mūsų kitų šalių jaunimas ėmė pavyzdį, kaip elgtis kavinėje, kaip rengtis. Net vyrukai ėmė nešioti taip surištus šalikus kaip mes. Daugelis klausinėjo, kaip mes sugebame Lietuvoje taip gerai gyventi. Jautėmės tarsi užsienietės, iš kitokio pasaulio.
Stovykloje buvo gana linksma. Vyko konkursai, poilsio vakarai. Vežė į ekskursijas. Lietuvaitėms ypač patiko ekskursija „Rusijos aukso žiedas“ ir... į Ivanovą, vadinamą nuotakų miestu dėl ten išplėtotos tekstilės pramonės, kurioje dirba moterys.
Bet Ivanovas patiko ne dėl to. Galėjome prisipirkti patalynės ir frotinių rankšluosčių. Tuo metu Lietuvoje šios prekės buvo deficitas. Pilni krepšiai pirkinių atpirko kančias visą dieną būti be kavos. Kažkodėl Rusijoje kavinėse kava buvo visiškai nestipri. Vos parudavęs skystis, kurį vadindavome „kava sisi“.
Žinoma, tie tolimi, kelių dešimtmečių senumo įspūdžiai iš kelionės jau išbluko, liko tik atskiri fragmentai.
Prisimenu ir kitų tolimesnių kelionių fragmentus, kurie irgi liks kaip anos epochos žymė. Pavyzdžiui, atostogos Kryme. Skrydis į Simferopolį, paskui kelionė į Jaltą nežinant nei kur, nei kaip apsistosime. Su ketverių metukų dukrele. Autobusų stotyje prieina nepažįstama moteris Jelena. Pasiūlo apsistoti jos dviejų kambarių bute. Viename kambaryje mūsų šeima, kitame – patys šeimininkai. Bendra virtuvėlė. Rytais pusryčiams verdami kiaušiniai, vakare sriuba.
Pietūs kavinėje. Į priekį besispraudžiančios rusakalbės moterys. Paprašius, kad nelįstų be eilės, nes maža dukrelė nori valgyti, aprėkia: „Ko čia atvažiavote. Ilsėkitės prie savo jūros!“ Nepalyginama su šeimininkų, pas kuriuos apsistojome, mokėdami po 15 rublių už parą, draugiškumu!
Vis iš atminties išplaukia pačioje Jaltos širdyje, prie dainuojančių fontanų besimušančios rusakalbės moterys. Susipliekė todėl, kad antroji prie pirmosios per daug prisiglaudė. Mat, prie dainuojančių fontanų žmonių grūstis.
Tokia garsiai problemas sprendžianti, skandalinga ta rusų tauta. Nors keliaujant po anuometinę Tarybų sąjungą teko pažinti ir labai gerų, ypač vyresnio amžiaus, žmonių.
Pamenu, su drauge sugalvojome pasižvalgyti po Maskvą. Apsistojome priemiestyje, pas nepažįstamą, bet mumis patikėjusią ir priėmusią į savo kuklų būstą senutę. Ji laukdavo mūsų, per dieną nusikalusių, grįžtančių traukinuku su garuojančia vakariene ant stalo.
Buvome apie dešimt dienų. Išvažiuodamos norėjome atsilyginti. Ji nepaėmė nė rublio. Tenkinosi iš Lietuvos atvežtomis lauktuvėmis ir iš miesto parvežtu maistu ar kokia malonia smulkmena.
1978 metai.
Aleksandro Ostašenkovo nuotr.