Po trijų dešimtmečių „Polifonijoje“ pora laukia pokyčių

Po tri­jų de­šimt­me­čių „Po­li­fo­ni­jo­je“ po­ra lau­kia po­ky­čių

Šiau­lie­čiai Si­gu­tė ir Kor­ne­li­jus Luo­tės Šiau­lių vals­ty­bi­nia­me ka­me­ri­nia­me cho­re „Po­li­fo­ni­ja“ dai­na­vo 30 me­tų 10 mė­ne­sių ir 21 die­ną. Si­gu­tė – pir­ma­sis al­tas, Kor­ne­li­jus – bo­sas. Išė­ję iš cho­ro ti­ki, kad bet koks am­žius tin­ka­mas nau­jai pra­džiai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Atė­jo lai­kas

Su Luo­tė­mis su­si­tin­ka­me ki­tą die­ną po pa­sku­ti­nės re­pe­ti­ci­jos ir iš­leis­tu­vių. Il­ga­me­čių „Po­li­fo­ni­jos“ cho­ris­tų min­tys įvai­rios: ir grau­du, ir nau­ja pra­džia.

Kad rei­kia dė­ti taš­ką, vi­di­nis bal­sas S. Luo­tie­nei jau kir­bė­jo nuo ru­dens: „Gal­vo­jau, vis­kas tu­ri sa­vai­me at­si­tik­ti. Sa­vai­me vis­kas ir iš­si­spren­dė. In­tui­ty­viai pa­ju­tau, kad rei­kia kaž­ką keis­ti.“

„Atei­na lai­kas. Prieš ke­lis mė­ne­sius man suė­jo 60 me­tų. Bal­sas dar lai­ko, ko­jos lai­ko, gal­va dir­ba. No­ri­si bū­ti sa­vo gy­ve­ni­mo šei­mi­nin­ku. Man tai yra lais­vė, ra­my­bė. Švie­su, at­ro­do, kad bus ge­rai. Ge­rai at­si­svei­kin­ti, kai ta­vęs neiš­ne­ša ko­jo­mis į prie­kį, kai ne­pap­ra­šo išei­ti. At­sis­vei­kin­da­mas sa­kiau, kad ne­gal­vo­tų, jog ver­gi­jo­je bu­vau, bet po­ky­čiai yra ge­rai, ir ne­svar­bu, kiek tau me­tų“, – sa­ko K. Luo­tė.

30 me­tų ati­dai­na­vus cho­re vals­ty­bė ski­ria ren­tą – kom­pen­sa­ci­nę iš­mo­ką, tad ne­rei­kia lauk­ti pen­si­jos.

K. Luo­tė tu­ri veik­los: va­do­vau­ja Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro cho­rui „Va­sa­ra“, Šiau­lių neį­ga­lių­jų drau­gi­jos an­samb­liui „Ver­be­na“. Su cho­ru „Va­sa­ra“ da­ly­vaus Lie­tu­vos šimt­me­čio dai­nų šven­tė­je.

Su­lau­kė skam­bu­čio iš Kur­tu­vė­nų: Šv. Apaš­ta­lo Jo­kū­bo baž­ny­čios cho­ris­tai ieš­ko var­go­ni­nin­ko. Šiau­lie­tis ne­gai­li ge­rų žo­džių Kur­tu­vė­nų bend­ruo­me­nei ir pa­tiems Kur­tu­vė­nams. Sus­to­ja Kur­tu­vė­nuo­se ir gro­ži­si: tie­siog sme­to­ni­nis at­vi­ru­kas!

Pas­ku­ti­niai kon­cer­tai

Pas­ku­ti­nį kon­cer­tą K. Luo­tė su „Po­li­fo­ni­ja“ su­dai­na­vo Klai­pė­do­je bir­že­lio 14-ąją, Ge­du­lo ir vil­ties die­ną.

Kai pa­ma­tė su gė­lė­mis atei­nan­čią duk­rą, vy­ras sa­ko pa­jau­tęs mo­men­to svar­bą. Iki tol pa­sku­ti­niam kon­cer­tui ne­tei­kė di­de­lės reikš­mės.

„Vie­nu mo­men­tu bu­vo ir bal­są atė­mę, su­si­jau­di­nau, – aki­mir­ką pri­si­me­na K. Luo­tė. – Dai­nuo­jant ėmė įdo­mus jaus­mas, ma­tai, li­ko ke­tu­ri kon­cer­ti­nės vei­kos kū­ri­niai, trys, du... O pa­sku­ti­nio kū­ri­nio ne­bu­vo: tu­rė­jo bū­ti sim­bo­liš­kas, M. Maž­vy­do „Paš­lo­vin­tas“, nuo ku­rio ir pra­dė­jo­me kar­je­rą, bet pro­gra­mos bu­vo per daug ir bai­gė­me V. Au­gus­ti­no kū­ri­niu „Anoj pu­sėj Du­no­jė­lio“.

S. Luo­tie­nė nu­si­šyp­so: pa­sku­ti­nė­je re­pe­ti­ci­jo­je jai ne­pa­vy­ko su­lai­ky­ti aša­rų. Dai­nuo­ti pa­vy­ko, bet kai te­ko pa­si­sa­ky­ti, stip­ry­bės pri­trū­ko, pra­si­ver­žė emo­ci­ja. At­sis­vei­kin­da­ma pa­ju­to: kiek gro­žio per tuos me­tus su­dai­nuo­ta!

S. Luo­tie­nės pa­sku­ti­nis kon­cer­tas su „Po­li­fo­ni­ja“ vy­ko kiek anks­čiau, Kur­šė­nų dai­nų šven­tė­je, ge­gu­žės 19-ąją, per sa­vo gim­ta­die­nį. Su cho­ru dai­nuo­ja­mas „Il­giau­sių me­tų“ skam­bė­jo ir jai.

Min­tis, ką veiks to­liau, po­nia Si­gu­tė ti­ki­si su­si­dė­lio­ti ru­de­niop. Gie­da šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čio­je, jos bal­sas lau­kia­mas ir Šiau­lių Šven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos ne­kal­to­jo pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čio­je, ir Pas­to­ra­ci­nia­me cent­re.

„Kiek­vie­ną die­ną pra­šau Die­vo va­lios, kad ma­ne nu­kreip­tų ten, kur šiuo me­tu esu rei­ka­lin­giau­sia. Gal per va­sa­rą Die­vas lei­džia il­sė­tis, o pa­skui pa­siū­lys pla­ną. Ti­kiuo­si. Tiek me­tų su mu­zi­ka, ne­si­no­ri kirs­ti bam­ba­gys­lės. Pa­ma­tau na­tas: taip vis­kas ar­ti­ma!“

Įsi­jun­gė į At­gi­mi­mą

Mu­zi­ka Luo­tes ly­di nuo vai­kys­tės. Po­nia Si­gu­tė mo­ky­tis gro­ti akor­deo­nu pra­dė­jo bū­da­ma aš­tuo­ne­rių, bai­gė mu­zi­kos mo­kyk­lą. Akor­deo­no kla­sę mu­zi­kos mo­kyk­lo­je bai­gė ir K. Luo­tė.

Su­si­pa­ži­no mo­ky­da­mie­si Klai­pė­dos mu­zi­kos tech­ni­ku­me (da­bar Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­ja). Iš Klai­pė­dos iš­vy­ko mo­ky­tis į Vil­nių. S. Luo­tie­nė bai­gė so­li­nį dai­na­vi­mą, K. Luo­tė – cho­ri­nį di­ri­ga­vi­mą.

Baig­da­mi stu­di­jas svars­tė, kur pa­suk­ti. Abu ne­no­rė­jo pe­da­go­gi­nės veik­los. Bu­vęs K. Luo­tės kur­so drau­gas, dai­na­vęs „Po­li­fo­ni­jo­je“, pa­siū­lė ir su­gun­dė: „Kaip man ten ge­rai, fan­tas­ti­ka!“

Ga­vę pa­sky­ri­mą, at­va­žia­vo į Šiau­lius. 1987 me­tais įsi­jun­gė į Da­nu­tės ir Si­gi­to Vai­čiu­lio­nių su­bur­tą ko­lek­ty­vą.

Iš pra­džių, pri­si­me­na, bu­vo vi­so­kių bai­mių ir kal­bų: Šiau­liai – ka­ri­nis mies­tas, lėk­tu­vai, ra­dia­ci­ja. Ne ku­ror­tas. Prip­ra­to. Svar­biau­sia bu­vo „Po­li­fo­ni­ja“.

Kar­je­rą pra­dė­jo dai­nuo­da­mi se­ną­ją re­li­gi­nę mu­zi­ką.

„Tais lai­kais dar ne­la­bai bu­vo ga­li­ma dai­nuo­ti po­li­fo­ni­nę mu­zi­ką, tai bu­vo iš­skir­ti­nis cho­ras“, – sa­ko K. Luo­tė.

Įsi­mi­nė pir­mie­ji kon­cer­tai Šiau­lių ka­ted­ro­je, kur „Po­li­fo­ni­ja“ bu­vo pa­kvies­ta gie­do­ti. Tai bu­vo di­džiu­lis įvy­kis.

K. Luo­tė pri­si­me­na: At­gi­mi­mo pra­džio­je „Po­li­fo­ni­ja“ at­li­ko svar­bų vaid­me­nį. Bu­vo pa­ruoš­ta spe­cia­li pro­gra­ma, pri­kel­tos se­no­sios lie­tu­vių dai­nos, ku­rių ne­bu­vo lei­džia­ma dai­nuo­ti. Cho­ras va­ži­nė­jo po Lie­tu­vą, dai­nuo­da­vo, gie­do­da­vo baž­ny­čio­se, kon­cer­ta­vo ir Vil­niaus ka­ted­ro­je.

„Bu­vo pil­nos sa­lės, pil­nos baž­ny­čios žmo­nių. Vi­si klau­sy­da­vo, bu­vo kaž­kas to­kio! Bu­vo­me drą­sūs, va­do­vai bu­vo drą­sūs“, – sa­ko K. Luo­tė.

Nuot­rau­ka su šven­tuo­ju

„Po­li­fo­ni­ja“ ak­ty­viai ke­lia­vo ne tik po Lie­tu­vą, bet ir po pa­sau­lį. Po­niai Si­gu­tei ke­lio­nių ke­lio­nė – į Ar­gen­ti­ną ir Bra­zi­li­ją. Dėl ga­li­my­bės skris­ti me­tais anks­čiau grį­žo iš dek­re­ti­nių ato­sto­gų.

Bu­vo 1990-ie­ji. Rug­sė­jį „Po­li­fo­ni­ja“ va­žia­vo į Bul­ga­ri­ją, o spa­lį iš­skri­do į Pie­tų Ame­ri­ką. Įs­pū­džių, įspū­džių! Ne­pa­kar­to­ja­mi vaiz­dai, eg­zo­ti­ka.

Tuo­met „tie­siau­sias“ ke­lias į Bra­zi­li­ją dar bu­vo per Mask­vą. Po 24 va­lan­dų ke­lio­nės lėk­tu­vu lei­do­si Bue­nos Ai­rė­se, dar 1 000 ki­lo­met­rų va­žia­vo au­to­bu­su į Bra­zi­li­ją.

Kon­cer­ta­vo fes­ti­va­ly­je. Vie­nas po­li­fo­nie­tis Bra­zi­li­jos kal­nų mies­te­ly­je su­ti­ko sa­vo dė­dę. Emig­ra­ci­jo­je gy­ve­nąs lie­tu­vis, su­ži­no­jęs, kad kon­cer­tuos cho­ras iš Lie­tu­vos, at­vy­ko pa­klaus­ti: gal Šiau­liuo­se pa­žįs­ta to­kį žmo­gų?

Ar­gen­ti­no­je cho­ris­tus priė­mė dvi lie­tu­vių bend­ruo­me­nės. Luo­tės gy­ve­no pas Pi­jų Bu­kaus­ką, san­skri­to kal­bos ty­ri­nė­to­ją, kny­gų au­to­rių.

Itin įsi­min­ti­na ke­lio­nė bu­vo į Ita­li­ją 1991 me­tais, kai su­si­ti­ko su po­pie­žiu­mi Jo­nu Pau­liu­mi II. Šei­mos sve­tai­nė­je ka­bo bend­ra nuo­trau­ka su po­pie­žiu­mi, da­bar – šven­tuo­ju.

„Gy­ve­ni­mą stip­riai re­gu­lia­vo kon­cer­tai. Jei yra kon­cer­tas, pla­nuo­ti sa­vo lai­ko ne­ga­li. Bet nė­ra ru­ti­nos. Gy­ve­ni­me tiek ne­nu­va­žiuo­tu­mei! O čia dar­bas“, – sa­ko K. Luo­tė.

S. Luo­tie­nė pri­si­me­na, kaip gast­ro­lė­se krės­da­vo ne­ri­mo dre­bu­liu­kas: kaip vai­kai? Užau­go trys at­ža­los, tik nė vie­nas ne­pa­si­rin­ko dai­ni­nin­ko kar­je­ros, nors duk­ra bai­gė mu­zi­kos mo­kyk­lą, for­te­pi­jo­no kla­sę, o jau­niau­sias sū­nus – „Da­gi­lė­lio“ mo­kyk­lą.

„Kiek dai­ni­nin­kų, di­ri­gen­tų esa­me su­ti­kę! Kiek pa­tir­čių, įdo­mių žmo­nių, sun­ku iš­var­dy­ti! At­vyk­da­vo ir di­ri­gen­tai žvaigž­dės“, – ža­vi­si po­nia Si­gu­tė. Stu­di­jas ji bai­gė kar­tu su dai­ni­nin­kė­mis As­ta Krikš­čiū­nai­te, Sa­bi­na Mar­ti­nai­ty­te. Stu­di­jų me­tais vie­na­me bend­ra­bu­ty­je gy­ve­no su Vio­le­ta Ur­mana­vi­čiū­te-Ur­ma­na. Ta­da bu­vo tie­siog Vi­lė.

Di­de­lį įspū­dį pa­li­ko tu­ras po Lie­tu­vą su Vir­gi­li­ju­mi No­rei­ka.

„Jis man bu­vo vis­kas, da­rė di­džiu­lį po­vei­kį. Pa­sau­li­nio ly­gio dai­ni­nin­kas, su­ge­ban­tis už­bur­ti, – sa­ko S. Luo­tie­nė. – Are­no­je pir­mo­je da­ly­je jis dai­nuo­da­vo so­li­nes dai­nas, ant­ro­je – su cho­ru. Pir­mą da­lį tu­rė­jo­me ga­li­my­bę sė­dė­ti ir jo klau­sy­tis. Bū­da­vo to­kia lai­mė!“

Išs­kir­ti­nių jaus­mų su­kė­lė „Po­li­fo­ni­jos“ kon­cer­tas Lie­tu­vos šimt­me­čio pro­ga, Va­sa­rio 16-ąją, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re Vil­niu­je.

„Die­ve, gal­vo­ju, dar­bas lei­džia bū­tent tą die­ną da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se Vil­niu­je! Ir mes – įvy­kių da­lis, dai­nuo­ja­me pa­grin­di­nia­me kon­cer­te. Jau­ti lai­mę, kad ga­li bū­ti, kad ga­li da­ly­vau­ti“, – sa­ko S. Luo­tie­nė.

Reiš­ki­nys ir tra­di­ci­jos

Ka­da bu­vo „Po­li­fo­ni­jos“ auk­so am­žius? Luo­tės su­si­mąs­to: vi­sas lai­kas kaž­kuo įdo­mus. La­bai ge­ra pra­džia: su­bur­tas stip­rus cho­ras, su­kur­tos stip­rios pro­gra­mos. Va­do­vas Si­gi­tas Vai­čiu­lio­nis – ir di­ri­gen­tas, ir mu­zi­kan­tas, ir as­me­ny­bė.

Atė­jęs va­do­vau­ti Ge­di­mi­nas Ra­ma­naus­kas pra­dė­jo kvies­ti gar­sius Lie­tu­vos di­ri­gen­tus, jie ruoš­da­vo pro­gra­mas. Luo­tės gi­ria G. Ra­ma­naus­ko su­bti­lų sko­nį mu­zi­kai, įdo­mias pro­gra­mas.

Di­džiau­siu cho­ro pa­ki­li­mu įvar­di­ja pir­muo­sius To­mo Amb­ro­zai­čio me­tus.

„Įs­pū­din­ga pra­džia, be ga­lo cha­riz­ma­tiš­kas! Nedaug to­kių di­ri­gen­tų. Su­ži­bo akys, kai T. Amb­ro­zai­tis atė­jo, ir nuė­jo­me pa­skui. Pas­kui pri­pra­to­me vie­ni prie ki­tų“, – sa­ko K. Luo­tė.

Luo­tės džiau­gia­si, kad „Po­li­fo­ni­ja“ ta­po reiš­ki­niu, neat­sie­ja­ma Šiau­lių kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo da­li­mi.

Šie­met vy­kęs jau XXXVI ve­ly­ki­nės mu­zi­kos fes­ti­va­lis „Re­sur­re­xit“, or­ga­ni­zuo­ja­mas „Po­li­fo­ni­jos“, yra se­niau­sias rep­re­zen­ta­ci­nis mies­to pro­fe­sio­na­laus me­no fes­ti­va­lis. Ve­ly­kų sa­vai­tę vyks­tan­tys kon­cer­tai su­trau­kia pil­nas erd­ves klau­sy­to­jų.

Nau­jų­jų me­tų „Po­li­fo­ni­jos“ kon­cer­tas Šiau­lių ka­ted­ro­je – dar vie­na mies­to tra­di­ci­ja. Kaip „Tria­via­ta“ Vil­niu­je.

„Jei žmo­nės atei­na, klau­so­si, va­di­na­si, mū­sų rei­kia – sa­ko K. Luo­tė. – Cho­ri­nė mu­zi­ka tu­ri sa­vo klau­sy­to­ją. Ji ne­nu­si­lei­džia ka­me­ri­nei mu­zi­kai, sim­fo­ni­niam or­kest­rui. Žmo­gaus bal­sas ga­li tu­rė­ti net dau­giau nei inst­ru­men­tas.“

Tra­ge­di­ja il­ga­me­čiai cho­ris­tai va­di­na kon­cer­ti­nių sa­lių si­tua­ci­ją Šiau­liuo­se. Are­na nė­ra skir­ta cho­rui. K. Luo­tė sa­ko ne­ga­lįs klau­sy­tis įgar­sin­to cho­ro ir or­kest­ro: kad ir ko­kio ly­gio bū­tų įgar­si­ni­mas, skam­ba kaip iš skar­di­nės. Kon­cer­tų sa­lė­je „Sau­lė“ akus­ti­ka ne­tin­ka­ma, ne vi­sa mu­zi­ka tin­ka­ma ir ka­ted­rai.

„Po­li­fo­ni­ja“ re­pe­tuo­ja bu­vu­sio par­ti­jos ko­mi­te­to po­sė­džių sa­lė­je. Ka­me­ri­nė sa­lė tal­pi­na be­veik 300 klau­sy­to­jų.

„Pi­ni­gai nuei­na į trin­ke­les. O juk mies­tas tu­ri ne tik „Po­li­fo­ni­ją“, bet ir ka­me­ri­nį or­kest­rą, be to, ga­li­ma pa­si­kvies­ti gast­ro­liuo­jan­čių ko­lek­ty­vų“, – sa­ko K. Luo­tė.

Šiau­lie­čius su­ža­vė­jo lat­vių pa­vyz­dys – Lie­po­jos sa­lė.

Cho­rų atei­tis, svars­to K. Luo­tė, pri­klau­so nuo vals­ty­bės po­žiū­rio. Pa­ly­gi­na – Ry­go­je yra 90 cho­rų.

Il­ga­me­čiai cho­ris­tai džiau­gia­si, kad „Po­li­fo­ni­ja“ jau­nė­ja.

„Lin­ki­me, kad atei­tų jau­ni žmo­nės bliz­gan­čio­mis aki­mis. Ar­tė­ja cho­ro 45 me­tų ju­bi­lie­jus, jei vals­ty­bės po­li­ti­ka ne­pa­kiš ko­jos, su­lauk­si­me ir 50, ir 70 me­tų su­kak­čių.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Si­gu­tė ir Kor­ne­li­jus Luo­tės ti­ki, kad nau­jas gy­ve­ni­mo eta­pas bus sėk­min­gas.

Si­gu­tė ir Kor­ne­li­jus Luo­tės per gy­ve­ni­mą ei­na kar­tu – Šiau­lių vals­ty­bi­nia­me ka­me­ri­nia­me cho­re „Po­li­fo­ni­ja“ dai­na­vo be­veik 31 me­tus.