
Naujausios
Ko bijo Šiaulių meras?
Rita ŽADEIKYTĖ
Ketvirtadienį po Šiaulių miesto savivaldybės langais jau antrą kartą mitingavo apie pusšimtis Savivaldybės įmonės „Busturas“ darbuotojų, pusbalsiu vis užsimindami apie streiką. Ir jau antrą kartą Šiaulių miesto meras neišėjo su mitinguotojais pasikalbėti. Kodėl?
Galima nutaisyti „pilietišką“ veidą ir pareikšti, ko tie mitinguotojai nori? Juk merui prieš antrąjį mitingą į Savivaldybę buvo atvežta apie dvidešimt „Busturo“ darbuotojų ir jis jiems solo paaiškino, kaip reikia mąstyti, kaip reikia suprasti „permainas“. Nors atvežtieji patys užsiminė nepritariantys mitingui.
Meras juk jau paaiškino, kodėl į mitingą jis neis, nes „tas mitingas nesąžiningas ir neprasmingas“. Ir tada nepatenkintiems pasiūlė geriausią bendravimo formą – jis juk kviečia dalykiškai spręsti klausimus... feisbuke.
Ar tikrai tame didžiajame iliuzijų burbule ir vyksta didieji problemų sprendimai?
Tariamų nuomonių burbule yra saugu nuo problemų: nori – ištrynei nepatikusį komentarą ar užblokavai neįtikusį, nori – apšaukei k-o-m-u-n-i-s-t-u, nori – pasigyrei, nori – pagirs tave etatiniai gyrėjai, įvairiausi veikėjai, kuriantys netikrus vardus ir netikras naujienas, arba kokie nors „pilietiški piliečiai“.
Arba blogiausiu atveju, kai kas nors paaštrina situaciją kokiu nepatogiu klausimu, bet nebepatogu ištrinti, nes tą klausimą feisbuke spėjo pamatyti ir daugiau žmonių, gali „užtaginti“ savo pavaduotoją, kokį skyrvedį, kad tas atsakinėtų – tegul „vartosi“ iš situacijos, meras savo munduro prieš rinkimus – nesiteps.
O gal yra ir šiek tiek kita priežastis: ar gali būti, kad meras tiesiog bijo?
Bijo akistatos su kitaip mąstančiais ir matančiais?
Bijo, kad lyg kortų namelis grius ilgai kurta iliuzija, kad viskas mieste vyksta labai gerai?
Bijo, kad sugrius iliuzijose susikurtas įvaizdis, kad jo valdomas „miestas keliasi iš pelenų“, nes mieste juk visur tik ir knibžda visokių jo konkurentų, besirengiančių jam pakenkti antrajame žygyje į miesto olimpą?
Gal bijo pasijusti nepatogiai, lyg koks mokinukas, nes dar turbūt prisimena tas nelengvas dienas, kai teko pirmą kartą, vos tapus miesto vadovu, susitikinėti su miesto inteligentija, nusipelniusiais miestui žmonėmis, kurių daugelio iki tol net nepažinojo, ir jiems aiškinti, kad dabar tai jau bus imtasi mūryti mieste kultūros pamatus, o nusipelniusį miesto pramonininką sveikinti išvadinant jį viešai vergvaldžiu?!
O gal dar iki šiol nepatogiai jaučiasi, kai prisimena, kad kadencijos pradžioje stebėjosi sužinojęs, kad ketvirtojo pagal dydį Lietuvos miesto bibliotekose yra kompiuterių ir skaitmeninių knygų?
Meras nemėgsta, kai su jo nuomone nesutinka. Kartais – net susierzina. Gal todėl meras vaikšto ten, kur jam ploja?
O gal tiesiog bijo kritiškai mąstančių žmonių? Juk kaip paaiškinti, kodėl pirmasis miesto asmuo neatėjo į Sąjūdžio 30-mečio minėjimą? Ne plojantys, o kritiškai mąstantys griauna geležinius aptvarus.
Nors, tiesą sakant, nei Artūras Visockas pirmas, nei paskutinis meras, bijantis išeiti susitikti su mitinguojančiais žmonėmis. Ne taip ir seniai buvo 2009 metų sausio 16-oji. Genadijaus Mikšio valdymo laikotarpis. Lietuvai ta diena paženklinta guminėmis kulkomis ir krauju. Šiauliuose tada į aikštę prie Savivaldybės susirinko tūkstantinė minia. Įelektrinta atmosfera, minia ūžia. Atrodė, ne tokio žvilgsnio būtų užtekę, kad pyktis būtų sprogęs ir minia taptų nevaldoma. Savivaldybės durų šturmą pavyko suvaldyti tik specpajėgų pagalba.
Ir tada su įelektrinta tūkstantine minia į Šiaulių merijos balkoną išėjo pasikalbėti irgi ne miesto vadovas, o moteris – vicemerė Alma Javtokienė. Kas dabar prisimins, kur buvo meras. Faktas, kad jo su miesto žmonėmis aikštėje nebuvo.
2000 – 2001 metų miesto merė Vida Stasiūnaitė (dabar – Vida Skačkauskaitė) yra lipusi ir ant šarvuoto kariško „džipo“ aikštėje po savivaldybės langais, kad nuramintų įsikarščiavusią minią. Nebijojo būti nei išversta iš kėdės, nei nuversta nuo šarvuočio.
Eidavo su minia kalbėtis ir meras Alfredas Lankauskas. Jam bene daugiausiai yra tekę tokių akistatų, nes jo vadovavimo metu ypač daug buvo įvairių socialinių bėdų. Yra buvęs ir išjuoktas, bet jis nebijojo žmonių.
Gal todėl, kad tada nebuvo feisbuko?