„Aukuras“ įžiebė norą gelbėti gamtą ir tautą

„Au­ku­ras“ įžie­bė no­rą gel­bė­ti gam­tą ir tau­tą

1988 me­tų bir­že­lio 6-ąją ofi­cia­liai užre­gist­ruo­tas Šiau­lių gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos klu­bas „Au­ku­ras, už­kū­ręs šiau­lie­čių gal­vo­se no­rą veik­ti, no­rą gel­bė­ti gam­tą, sa­ve ir tau­tą. Šeš­ta­die­nį bu­vę ir esa­mi au­ku­rie­čiai rink­sis Šiau­lių bo­ta­ni­kos so­de. Nes­kai­čiuos nei su­tvar­ky­tų pi­lia­kal­nių, nei iš­dai­nuo­tų dai­nų, nei iš­sau­go­tų me­džių, nes to neį­ma­no­ma be­sus­kai­čiuo­ti.

In­ter­viu su pir­muo­ju „Au­ku­ro“ pre­zi­den­tu, fi­zi­ku, eko­lo­gu, Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­riu­mi Rim­vy­du TA­MU­LAI­ČIU.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Į Šiau­lius su žmo­na Lo­re­ta at­va­žia­vo­te 1986-ai­siais, po stu­di­jų Vil­niu­je. Ko­kį ra­do­te mies­tą ir žmo­nes?

– Nei Lo­re­ta, nei aš ne­pa­ži­no­jo­me Šiau­liuo­se nė vie­no žmo­gaus. Vil­niu­je Lo­re­ta da­ly­va­vo folk­lo­ro veik­lo­je, aš bu­vau žy­gei­vis, da­ly­va­vau dai­nų ir šo­kių an­samb­ly­je.

Kad kaž­kas vyks­ta, apie tai kal­bė­da­vo­me dar be­si­mo­ky­da­mi Vil­niu­je, apie 1984–1985 me­tus, kai pra­dė­jo mir­ti vie­nas po ki­to ge­ne­ra­li­niai sek­re­to­riai. Jau­niems žmo­nėms tai bu­vo tar­si ženk­las, kad kaž­kas kei­čia­si.

Nors bu­vau ap­ke­lia­vęs vi­są Lie­tu­vą, Šiau­liuo­se nė kar­to iki pa­sky­ri­mo ne­bu­vau bu­vęs, iš­sky­rus ge­le­žin­ke­lio ar au­to­bu­sų sto­tis. Pri­si­me­nu, kaip ro­man­tiš­kai man skam­bė­jo Šiau­lių mik­ro­ra­jo­nas "Ra­sa"! Žiū­rė­jau į eže­rą, baž­ny­čią ir gal­vo­jau, kad tik­rai ten ir bus mik­ro­ra­jo­nas "Ra­sa". Įsė­du į au­to­bu­są va­žiuo­ti į "Ra­są"! Ir at­vyks­tu... į vi­siš­kai pra­mo­ni­nį mies­to ra­jo­ną!

– Kaip su­si­bū­rė bend­ra­min­čiai, su ku­riais kū­rė­te „Au­ku­rą“?

– Lo­re­tai rei­kė­jo kank­lių. Zi­ta Kel­mic­kai­tė pa­sa­kė, pas ką Šiau­liuo­se nuei­ti, kad pa­da­ry­tų kank­les. Taip at­si­dū­rė­me ga­ra­že ne­to­li Ser­ben­tų gat­vės pas kal­vį, tau­to­dai­li­nin­ką Al­ber­tą Mar­ti­nai­tį. No­rim kank­lių, bet su Al­ber­tu grei­tai nei­šei­na. Pak­vie­tė ar­ba­tos ir pa­sa­kė, kad kank­lių ne­par­duos, nes aš pa­ts jas tu­rė­siu pa­si­da­ry­ti. Iki šiol tai vie­nin­te­lės ma­no drož­tos kank­lės.

Al­ber­tas ta­da pa­sa­kė, kad bū­ti­nai tu­ri­me su­si­pa­žin­ti su Ri­man­tu Bra­ziu­liu. Jo folk­lo­ri­nis an­samb­lis, vei­kęs In­ži­nie­rių na­muo­se, bu­vo pa­nai­kin­tas. Da­lis an­samb­lio žmo­nių – ar­chi­tek­tė Ra­sa Bud­ry­tė, gy­dy­to­jai And­rius ir Jū­ra­tė Kaz­laus­kai, Lai­ma Brak­ny­tė, Da­rius Ra­man­čio­nis ta­da bu­vo moks­lei­vis – pen­kio­lik­me­tis, mes su žmo­na, dar ke­li rink­da­vo­mės pas Bra­ziu­lius bu­te pa­dai­nuo­ti. 1986 me­tais pra­dė­jo­me rink­tis ir per žie­mą ar­ba­tą ger­da­mi vis­ko pri­si­kal­bė­da­vo­me. Ta­da jau bu­vo lai­kas, kai žmo­nės kal­bė­jo, do­mė­jo­si, o kny­gų, in­for­ma­ci­jos bu­vo ma­žai. Bu­vo no­ras ki­taip gy­ven­ti.

Pa­gal pa­sky­ri­mą pra­dė­jau dirb­ti „Nuk­lo­ne“, kur tuo me­tu dir­bo Vil­niu­je, Kau­ne moks­lus tik ką ­bai­gu­sių jau­nų spe­cia­lis­tų – tik­rų šiau­lie­čių ta­da dar ne­la­bai ir pa­ži­no­jau, bend­ra­vo­me tie, ku­rie pa­gal pa­sky­ri­mus bu­vome at­vy­kę į Šiau­lius. Vi­si jau­ni, sma­gu gy­ven­ti, sma­gu bend­rau­ti, no­ri­si veik­ti.

Pa­me­nu, kaip R. Bra­ziu­lis nu­va­žia­vo pas sa­vo drau­gus lat­vius. Grį­žo la­bai už­si­de­gęs – lat­viai su­ki­lo ir su­stab­dė hid­roe­lekt­ri­nės ant Dau­gu­vos sta­ty­bą. Sa­ko, ne­gi mes nie­ko ne­ga­li­me pa­da­ry­ti?! Juk tuo me­tu Kur­tu­vė­nų land­šaf­ti­nia­me draus­ti­ny­je bu­vo sta­to­mos fer­mos, ir dar di­džiu­lė in­va­zi­ja į draus­ti­nį bu­vo nu­ma­ty­ta. R. Bra­ziu­lis drau­ge su žur­na­lis­tu Al­gi­man­tu Puo­džiū­nu ėmė­si fik­suo­ti tą in­va­zi­ją. R. Bra­ziu­lis fil­muo­da­vo ka­me­ra bul­do­ze­rius draus­ti­ny­je, pa­žei­di­mus. Rei­kė­jo apie tai vie­šai kal­bė­ti, dis­ku­tuo­ti su žmo­nė­mis, pra­dė­jo­me rink­tis Šiau­lių kul­tū­ros na­muo­se.

Pra­dė­jo bruz­dė­ti ir „Nuk­lo­no“ in­ži­nie­riai. „Nuk­lo­no“ ga­my­ba tuo me­tu bu­vo di­džiu­lė, mik­ros­che­moms ga­min­ti bu­vo nau­do­ja­ma la­bai daug che­mi­nių me­džia­gų, apie ku­rias mes ži­no­jo­me, ko­kios jos pa­vo­jin­gos, o mies­tas ar­tė­jo prie „Nuk­lo­no“ ga­myk­los ir to­kia ga­myk­la da­rė­si ne vie­to­je.

„Nuk­lo­ne“ prie ma­nęs priė­jo ir Al­gi­man­tas Sė­jū­nas – rei­kia kaž­ką da­ry­ti. Sa­kau, kad mes da­ro­me, ren­ka­mės. Ta­da atei­da­vo į su­si­ti­ki­mus ir A. Sė­jū­nas, nors tarp mū­sų bu­vo ge­ro­kas am­žiaus skir­tu­mas.

– Te­ko gir­dė­ti is­to­ri­ją, kaip bu­vo pa­rink­tas klu­bo pa­va­di­ni­mas. Klu­bas tu­rė­jo va­din­tis ne „Au­ku­ru“?

– Kai jau bu­vo priim­ta vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų tvar­ka ir ga­li­ma bu­vo re­gist­ruo­ti klu­bus, nu­ta­rė­me le­ga­li­zuo­tis. Idė­ja nuo 1988-ųjų pa­va­sa­rio nu­si­tem­pė iki va­sa­ros. Bu­vo daug vaikš­čio­ji­mų, ne­ži­no­my­bės, vei­ki­mo. Mus su R. Bra­ziu­liu, ką ir kaip da­ry­ti, pa­rė­mė ir su­tei­kė ži­no­ji­mo, ką ir kur sa­ky­ti, – Kas­ty­tis Če­cha­vi­čius.

Bu­vo­me nu­ta­rę, kad klu­bo pa­va­di­ni­mas bus „Pat­rim­pas“ (Pat­rim­pas – se­no­vės prū­sų upių ir šal­ti­nių, der­lin­gu­mo, vai­sin­gu­mo, ja­vų, ka­ro sėk­mės die­vas), tam ir bu­vo­me nu­si­tei­kę. Al­ber­tas Špo­kas da­ly­vau­da­vo mū­sų veik­lo­je, da­vė daug pra­kti­nių nau­din­gų pa­ta­ri­mų, kaip veik­ti, ka­dan­gi bu­vo su­si­dū­ręs su KGB, o kai jau rei­kia iš­rink­ti ir pa­tvir­tin­ti klu­bo pa­va­di­ni­mą, žiū­ri­me – Al­ber­tas atei­na su bū­re­liu mo­te­rų. Iš kur jis jas bu­vo su­rin­kęs – ne­ži­nau. Stai­ga A. Špo­kas pa­siū­lo pa­va­di­ni­mą „Au­ku­ras“ – pa­gal Klai­pė­dos kul­tū­ri­nę drau­gi­ją tar­pu­ka­ry­je – ir kvie­čia bal­suo­ti. O at­si­ves­tų bal­suo­to­jų pil­na ir nu­bal­sa­vo už A. Špo­ko pa­siū­ly­tą pa­va­di­ni­mą. Kai ku­rių bal­suo­to­jų veik­la ža­lių­jų ju­dė­ji­me ap­si­ri­bo­jo tik tuo vie­nu su­si­rin­ki­mu.

– Kaip ta­po­te „Au­ku­ro“ va­do­vu?

– Kai bu­vo nu­spręs­ta, kad re­gist­ruo­si­me klu­bą, su­ta­rė­me, kad R. Bra­ziu­lis, ta­da ge­rai ži­no­mas Vyk­do­ma­jam ko­mi­te­tui, ne­priim­ti­na per­so­na, o aš ne­ži­no­mas. Rei­kė­jo, kad tas klu­bo re­gist­ra­vi­mas praei­tų ra­miai, be jo­kių truk­džių. Su­ta­rėm, kad aš pa­bū­siu po­rą sa­vai­čių, kol užre­gist­ruos klu­bą.

Ga­li bū­ti, kad pen­ke­rius me­tus bu­vau klu­bo pir­mi­nin­ku.

– Daug kal­ba­me apie veik­lą, o ką ta­da jau­tė­te?

– Pa­jau­tė­me, kad kaž­ką ga­li­me keis­ti. Ta­da, 1988 me­tais stei­giant „Au­ku­ro“ klu­bą, ne­la­bai kas ti­kė­jo, kad po dve­jų (!) me­tų bus pa­skelb­ta Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė. Bu­vo to­kių kal­bų ta­da, kad gal­būt su­lauk­si­me ne­prik­lau­so­my­bės, nes min­čių bu­vo to­kių, kad ne­su­lauk­si­me – to­kie ju­dė­ji­mai tu­rė­jo bū­ti su­traiš­ky­ti.

Ži­not, klu­be bu­vo įvai­rių žmo­nių – kaip ir kiek­vie­no­je or­ga­ni­za­ci­jo­je. Su­ta­ria­me, kur ir kaip da­ry­si­me, anie pa­si­ruo­šia, o mes ke­li su­ta­ria­me, kad da­ry­si­me vi­sai prie­šin­gai ir ne to­je vie­to­je...

– Bu­vo ir spe­cia­lių­jų tar­ny­bų žmo­nių?

– O kur jų ne­bu­vo? Bu­vo to­kių, apie ku­riuos ži­no­jo­me, kad jie yra „tie“, bet bu­vo ir to­kių, apie ku­riuos ne­ži­no­jo­me. Ge­rai, kad ap­lin­ky­bės su­si­klos­tė taip, kad ne­pri­rei­kė tos jų su­rink­tos me­džia­gos apie mus...

– Klu­bas pu­sant­ro mė­ne­sio ap­len­kė ir Šiau­lių są­jū­džio įkū­ri­mą.

– Su nie­kuo mes ne­lenk­ty­nia­vo­me. Vie­na iš sro­vių, įsi­lie­ju­sių į Są­jū­dį, ir bu­vo ža­lių­jų eko­lo­gi­nis ju­dė­ji­mas. Anks­ty­vas „Au­ku­ro“ at­si­ra­di­mas pa­stū­mė­jo ir Są­jū­džio Šiau­liuo­se at­si­ra­di­mą.

Ne­la­bai min­ti­nai at­si­me­nu, kas po ko se­kė, nes iš tie­sų tai bu­vo vie­nas di­de­lis spro­gi­mas, ku­ris iš­si­tę­sė per ke­lis la­bai svar­bius mė­ne­sius.

– Ko­kius tiks­lus sau kė­lė­tės kur­da­mi klu­bą?

– Pag­rin­di­nis ir pir­mi­nis tiks­las – su­stab­dy­ti Kur­tu­vė­nų land­šaf­ti­nio draus­ti­nio nio­ko­ji­mą, vė­liau – me­lio­ra­ci­jos su­stab­dy­mas, kai že­mės pa­ge­ri­ni­mas vir­to jos nio­ko­ji­mu ir ėji­mu prieš gam­tą. O vi­sa tai iš­vir­to į kraš­to­vaiz­džio ap­sau­gą. Net ir pir­mo­ji Lie­tu­vos kraš­to­vaiz­džio ap­sau­gos kon­fe­ren­ci­ja vy­ko bū­tent Šiau­liuo­se, suor­ga­ni­zuo­ta „Au­ku­ro“ klu­bo.

Al­gi­man­tas Sė­jū­nas, ki­ti in­ži­nie­riai įne­šė kryp­tį apie pra­mo­ni­nę tar­šą, nes Šiau­liuo­se pra­mo­ni­nė tar­ša bu­vo la­bai žiau­ri, ge­rai, kad ji vy­ko, pa­ly­gin­ti su Va­ka­rais, neil­gai.

Dar vie­na kryp­tis – bend­ra­vi­mas, veik­la per tal­kas, per folk­lo­rą, per tra­di­ci­jas. Be­je, ta­da dar ne­bu­vo žo­džio „pa­vel­das“, to­dėl klu­bas „Au­ku­ras“ va­di­no­si gam­tos ir kul­tū­ros pa­mink­lų ap­sau­gos klu­bu.

Pir­ma­sis klu­bo mi­tin­gas bu­vo prie da­bar­ti­nės Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės dėl be­sai­kio trą­šų ir pes­ti­ci­dų nau­do­ji­mo. At­si­me­nu to­kius pla­ka­to šū­kio žo­džius: „Berk trą­šų sau­ją į bur­ną, pa­ju­si obuo­lio sko­nį“. Že­mė bu­vo at­si­ga­vu­si po be­sai­kio trą­šų var­to­ji­mo, bet da­bar vėl ma­tau pa­vo­jų.

– Ar įsi­vaiz­duo­ja­te da­bar tą di­dį­jį spro­gi­mą vi­suo­me­nė­je per eko­lo­gi­ją, gam­to­sau­gą?

– Žmo­nės ėjo, vei­kė, no­rė­jo keis­ti, nes no­rė­jo gy­ven­ti ki­taip, nuo to spau­di­mo ir spro­go. O kai nė­ra spau­di­mo, tai nė­ra ir spro­gi­mo.

Iš sa­vo vai­kų, jų drau­gų ma­tau, kad šiuo­lai­ki­nio jau­ni­mo no­ras elg­tis at­sa­kin­gai yra di­džiu­lis, į eko­lo­gi­ją jie krei­pia dė­me­sį ir mai­še­lių ne­pa­siims dau­giau nei rei­kia.

O to­kių žmo­nių, ku­rie su­vok­tų ir ves­tų pa­skui sa­ve... Anks­čiau tai da­ry­da­vo au­to­ri­te­tai. Da­bar­ti­niam jau­ni­mui au­to­ri­te­tų nė­ra. Jei­gu net at­si­ras­tų toks žmo­gus, ku­ris ži­no­tų, kaip kryp­tin­gai veik­ti į atei­tį, jau­ni­mas pa­skui jį neis, nes mū­sų jau­ni­mas – in­di­vi­dua­lis­tai. To­kie, ko­kių mes la­biau­siai no­rė­jo­me, kaip juos išauk­lė­jo­me.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Rim­vy­das Ta­mu­lai­tis bu­vo pir­muo­ju „Au­ku­ro“ klu­bo, sau­go­jan­čio gam­tą ir kul­tū­ros pa­vel­dą, va­do­vas.

Rim­vy­das Ta­mu­lai­tis šeš­ta­die­nio ju­bi­lie­ji­niam su­si­ti­ki­mui su au­ku­rie­čiais spe­cia­lios kal­bos ne­ruo­šia. Juo­kė­si, pa­si­džiaugs, kad klu­bo pir­mei­viai dar gy­vi.

„Au­ku­ro“ klu­bo ar­chy­vo nuo­tr.

„Au­ku­ro“ klu­bo iš­ta­kos. 1988 me­tų va­sa­ra. Folk­lo­ro fes­ti­va­ly­je Kau­ne „Ata­ta­ria lamz­džiai“ „Au­ku­ro“ klu­bo kū­rė­jai (iš kai­rės) Da­rius Ra­man­čio­mis, Ri­man­tas Bra­ziu­lis, V. Bra­ziu­lie­nė, Ra­sa Bud­ry­tė, Rim­vy­das Ta­mu­lai­tis, Lo­re­ta Ta­mu­lai­tie­nė, Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis, Jo­nas Juš­kys.

Ro­mual­do STRUO­GOS nuo­tr.

„Au­ku­ro“ klu­bo na­riai vie­na­me iš pro­tes­to pi­ke­tų prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos, Vil­niu­je. Ri­man­tas Bra­ziu­lis (kai­rė­je), sig­na­ta­rė Zi­ta Šli­čy­tė, Rim­vy­das Ta­mu­lai­tis.

Vie­nam iš pro­tes­to pi­ke­tų prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos, Vil­niu­je, dėl eko­lo­gi­nių pro­ble­mų Rim­vy­das Ta­mu­lai­tis (cent­re), Ri­man­tas Bra­ziu­lis (kal­ba į me­ga­fo­ną).

Šiau­lių gam­tos ir kul­tū­ros pa­mink­lų ap­sau­gos klu­bo „Au­ku­ras“, Kau­no ža­lių­jų klu­bo “Atgaja”, Vil­niaus eko­lo­gi­jos klu­bo “Žemynos” na­riai vie­no­je iš pro­tes­to pi­ke­tų.