Tremtinė iš ešelono numeris 97913

Trem­ti­nė iš eše­lo­no nu­me­ris 97913

Prieš sep­ty­nias­de­šimt me­tų sep­tyn­me­tė Ge­no­vai­tė Sta­pu­lio­ny­tė (da­bar – Bu­kan­tie­nė) su ma­ma, te­ta ir pen­ke­rių bro­liu at­si­dū­rė eše­lo­ne, ve­žan­čia­me į Bu­ria­ti­jos-Mon­go­li­jos ASSR. Šei­mos gal­va jau bu­vo la­ge­ry­je. Ma­mos pa­ra­gin­tas nuo trem­ties pa­bė­go dvy­li­ka­me­tis sū­nus: li­kęs vie­nas, ap­si­ka­bi­nęs šu­nį kar­tu kau­kė skaus­mą. Šei­ma pa­si­ma­tė tik po dvy­li­kos me­tų.

Per ma­siš­kiau­sią trė­mi­mą „Ves­na“ ("Pa­va­sa­ris") 1948 me­tų ge­gu­žės 22–23 die­no­mis iš Lie­tu­vos bu­vo iš­vež­ta apie 40 tūks­tan­čių žmo­nių.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ma­mą iš­ve­žė ba­są

Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čios G. Bu­kan­tie­nės tė­viš­kė – Gus­to­nių kai­mas, anks­čiau bu­vęs Jo­niš­kė­lio, o da­bar – Pas­va­lio ra­jo­ne.

Tė­vai bu­vo ūki­nin­kai. „Kai ve­žė, sa­kė, kad tu­rė­jo­me 40 hek­ta­rų že­mės, o kai rei­kė­jo at­siim­ti be­li­ko 17 hek­ta­rų. Tė­tu­kas dar dir­bo ir kar­tu ne­gy­ve­nu­sios se­sers že­mę, ir mi­ru­sio bro­lio“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

G. Bu­kan­tie­nė ro­do nuo­trau­ką, jo­je dar vi­sa šei­ma: tė­vai Elz­bie­ta ir Pet­ras bei trys vai­kai. Ge­no­vai­tė sė­di tė­vui ant ke­lių, jai – maž­daug tre­ji. „Bu­vau tė­tu­ko nu­my­lė­ti­nė“, – aki­mis pa­glos­to nuo­trau­ką.

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai dė­lio­ja­si vaiz­dais, kaip ir to­se se­no­se fo­tog­ra­fi­jo­se. Se­nas, dvie­jų ga­lų na­mas – ir gry­čia, ir sek­ly­čia. Iš­lie­ti pa­ma­tai nau­jam na­mui, su­vež­ta me­džia­ga. Nu­dau­žy­ti vai­kų ke­liai, bė­gio­jant sta­tyb­vie­tė­je.  Duk­ters gi­mi­mo pro­ga prie kie­mo tė­tės pa­so­din­tos dvi tuo­pos.

Tė­vą suė­mė anks­čiau – 1945 me­tais. Trum­pam pa­lei­do, bet 1946 me­tų pra­džio­je pra­si­dė­jo jo la­ge­rių ke­lias: Tai­še­tas, Brats­kas... Kal­ti­ni­mas – tė­vy­nės iš­da­vi­mas pa­gal gar­sų­jį 58 straips­nį.

Ma­ma li­ko su tri­mis ma­ža­me­čiais vai­kais ir kar­tu gy­ve­nu­sia se­se­ri­mi Bar­bo­ra.

Lem­tin­gą 1948 me­tų ge­gu­žę, kai pra­dė­jo su­pti Sta­pu­lio­nių so­dy­bą, kai ėmė lo­ti šu­nys, ma­ma, už­si­siau­tu­si ska­rą, pa­bė­go ba­sa pro vir­tu­vės lan­gą.

„Ma­mą iš kaž­kur bu­vo pa­sie­ku­si ži­nia: jei na­mie bus vie­ni vai­kai, į trem­tį ne­veš. Bet nie­kas ne­klau­sė nė pa­var­dės, nie­ko. Pa­ma­tė, kad yra suau­gęs žmo­gus, su­kro­vė vi­sus, iš­ve­žė į Jo­niš­kė­lį. Kai ma­ma pa­ma­tė, kad vis tiek mus iš­ve­ža, ba­sa ir atė­jo. Daik­tų mes be­veik ne­tu­rė­jo­me, nes te­ta, ma­no krikš­to ma­ma, sa­kė, kad ne­rei­kia dras­ky­ti na­mų, nes vis tiek mus iš­veš ir su­šau­dys. Mes bu­vo­me la­bai bied­ni...“

Ge­no­vai­tei bu­vo sep­ty­ne­ri, vy­riau­siam bro­liui Si­gi­tui – dvy­li­ka, jau­niau­siam Pet­rui – pen­ke­ri.

Ma­ma vy­riau­sią sū­nų pa­ra­gi­no: „Tu bėk! Jei mus šau­dys, nors tu lik­si gy­vas“.

„Pag­rio­viu jis nu­si­ri­to, – aša­ros už­gniau­žia G. Bu­kan­tie­nės bal­są. – Kai suau­gę su­si­ti­ko­me, jis jau po ka­riuo­me­nės bu­vo, di­džiu­lę nuo­skau­dą lai­kė, kad pa­li­ko jį, kad mes su ma­ma au­go­me, o jis vie­nas. Sa­kė: su­grį­žau į so­dy­bą, ap­si­ka­bi­nau šu­nį ir abu­du kau­kė­me...“

Šir­dis ply­šo ir mo­ti­nai: vė­liau, kai su­pra­to, kad ne­šau­dys, pra­šė suieš­ko­ti, grą­žin­ti vai­ką.

Su­si­ti­ko tik po dvy­li­kos me­tų – Lie­tu­vo­je.

Vie­nuo­lik­tas ba­ra­kas

Pas­merk­tuo­sius trem­čiai su­rin­ko į Jo­niš­kė­lį, siau­ru­ku per­ve­žė į Pa­ne­vė­žį. Iš čia pa­ju­dė­jo trys eše­lo­nai į trem­tį. Ge­no­vai­tė su ar­ti­mai­sias pa­te­ko į eše­lo­ną nu­me­ris 97913.

G. Bu­kan­tie­nė iš­tie­sia kny­gą „Če­la­no ir Ba­rū­no trem­ti­niai“. Jo­je – iš­trem­tų­jų są­ra­šas, vie­to­vės ir ba­ra­kų pla­nas, se­no­sios fo­tog­ra­fi­jos ir ei­lės. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, 1948 me­tų Če­la­no trem­ti­niai kas pen­ke­rius me­tus ir ypa­tin­go­mis pro­go­mis su­si­tin­ka Pa­ne­vė­žy­je. Kai Ario­ga­lo­je vyks­tan­čia­me są­skry­dy­je pa­ma­to len­te­lę „Če­la­nas, 1948“ – ži­no, ten – sa­viš­kiai.

Su­si­tiks ir šį šeš­ta­die­nį: Pa­ne­vė­žio ka­ted­ro­je iš­klau­sys vys­ku­po Jo­no Kau­nec­ko au­ko­ja­mas mi­šias, pa­dės žva­ku­čių ir gė­lių ant ge­le­žin­ke­lio bė­gių. Ten, kur prieš 70 me­tų pra­si­dė­jo jų ke­lio­nė į ne­ži­nią.

„Pri­si­me­nu tik mai­šus ir kad nuo­lat trūk­da­vo van­dens, – į 1948 me­tus min­ti­mis grįž­ta G. Bu­kan­tie­nė. – Kai ati­da­ry­da­vo va­go­ną sto­ty­se, stip­res­nius siųs­da­vo su ki­bi­rais par­neš­ti val­gy­ti. Sriu­bo­je plau­kio­da­vo ko­kia kruo­pa, dar sū­ri žu­vis ke­ta, iki šiol ne­ga­liu į ją žiū­rė­ti.“

Va­go­no grin­dy­se pra­kir­to sky­lę gam­ti­niams rei­ka­lams at­lik­ti: „Vai­kui vis­kas pa­pras­čiau, bet kaip jau­ni­mui, suau­gu­siems...“

Bir­že­lio vi­du­ry­je trem­ti­niai iš­li­po gy­ven­vie­tė­je Ono­choj, Bu­ria­ti­jos-Mon­go­li­jos ASSR (da­bar – Bu­ria­ti­jos Res­pub­li­ka). Dar 80 ki­lo­met­rų ke­lio­nė tę­sė­si at­vi­rais sunk­ve­ži­miais.

„Ve­žė, ve­žė... At­si­me­nu, kaž­ko­kia mer­gai­tė pa­sa­kė: „Aš ne­sup­ran­tu, ma­ši­na va­žiuo­ja, va­žiuo­ja, tiek me­džių, o neat­sit­ren­kia!“

Sus­to­jo Če­la­ne. G. Bu­kan­tie­nė ro­do vie­to­vės sche­mą: vie­nas ke­lias ve­da į Chal­za­ną, ki­tas į Tal­cus. Bu­vę ja­po­nų san­dė­liai, ko­men­dan­tū­ra, pir­tis, šu­li­nys, kir­vių, pjūk­lų ga­lan­di­ni­mas, žai­di­mų aikš­te­lė, vie­ta, kur bu­vo ruo­šia­mos smul­kios mal­kos ma­ši­noms, ir ba­ra­kai, ba­ra­kai.

„Ši­tas, vie­nuo­lik­tas, mū­sų“, – ro­do pla­ne.

Kiek to­lė­liau – ka­pi­nės.

Bek­raš­tėj tai­goj pa­si­li­ko,
Če­la­ne, bu­ria­tų kal­nuos...
Prieš sa­vo jie va­lią su­ti­ko
Nu­mir­ti ne sa­vo na­muos.

Šios ei­lės – Če­la­no trem­ti­nės Gra­ži­nos Ra­dzi­vo­nai­tės-Na­ruš­ke­vi­čie­nės. Už ei­lė­raš­čius iš trem­ties ji bu­vo iš­siųs­ta į ka­lė­ji­mą.

„Val­gy­ti!“

„Kam­pe sto­vi me­ta­li­nė bur­žui­ka, pa­tal­po­je mi­li­jo­nai bla­kių ir ta­ra­ko­nų. Kaip paė­dė dū­šią – su­val­gy­ti siau­bin­gai bu­vo­me! Ap­siau­ti nė­ra kuo, ap­si­reng­ti nė­ra kuo...“ – to­kia bu­vo kas­die­ny­bė.

Ap­link – tai­ga. Suau­gę dir­bo miš­ke, vai­kai lik­da­vo vie­ni. Rei­kė­da­vo van­dens at­neš­ti, mal­kų pri­pjau­ti. Sau­suo­lių tai­go­je dau­gy­bė. Pa­me­na, kaip su bro­liu varg­da­vo pjau­da­mi sau­są di­džiu­lį me­dį – pjūk­las sker­sai nuei­na, įstrin­ga, ne­beišt­rau­kia...

„Tik miš­kas – jo­kio ki­to­kio dar­bo ne­bu­vo pas mus, jo­kio že­mės ūkio, jo­kios kar­ve­lės. Če­la­ne nie­ko ne­tu­rė­jo­me. Kal­nai, uo­la, ak­me­nys ir tai­ga – pu­šy­nai, pu­šy­nai, pu­šy­nai. Ir bruk­ny­nai. Ru­de­nį, kai į kal­ną pa­si­žiū­ri, vi­sas rau­do­nas rau­do­nas!“

Trem­ti­nių ne­lei­do nuo­lat gy­ven­ti vie­no­je vie­to­je. Šei­my­ną iš Če­la­no iš­kė­lė į Bal­šoj Kul, pa­skui į Ša­nats­ką, už Udos upės. Kil­no­jo ir kai­my­nus – kad tik žmo­nės ne­su­si­gy­ven­tų. Ap­si­gy­ve­nę Bal­šoj Kul, dvie­se su ki­ta šei­ma pa­ga­liau įsi­tai­sė ož­ką.

Ko­kia min­tis pir­miau­sia ap­lan­ko, pri­si­mi­nus trem­tį? „Val­gy­ti!“ – ne­dve­jo­da­ma at­sa­ko G. Bu­kan­tie­nė.

Pri­si­me­na, kaip kram­ty­da­vo mau­me­džių sa­kus, va­di­na­mą „sie­rą“. Ne vi­sa­da „gau­da­vo ka­pei­ką“ nu­si­pirk­ti ap­dirb­tos, tad pri­si­rink­da­vo ir pa­tys iš­si­kram­ty­da­vo.

„Ko­kia bjau­ras­tis, kol iš­kram­tai! Bet, kai kram­tai, kau­pia­si la­bai daug sei­lių. Vis ry­da­vo­me ir ry­da­vo­me, kad ne taip val­gy­ti no­rė­tų­si, kad ne­reik­tų gal­vo­ti apie duo­ną...“

Ru­de­nį, pri­si­me­na, bū­da­vo par­da­vi­nė­ja­mi ked­ro rie­šu­tai – 20 ka­pei­kų už stik­li­nę: „Jei ma­ma duo­da­vo, bū­da­vo­me la­bai lai­min­gi.“

Pie­ną par­da­vė­jai at­vež­da­vo su­šal­dy­tą „bliū­du­ke": „Ant vir­šaus grie­ti­nė­lė – kaip no­rė­tų­si ją vi­są nu­lai­žy­ti, siau­bas! Ma­ma nu­si­pirk­da­vo pu­sę lit­ro, iš­tir­pin­da­vo, įpil­da­vo į puo­de­lį ir duo­da­vo su duo­na pa­si­da­žy­ti – ger­ti ne­duo­da­vo... Duo­na – pa­gal nor­mas, ne­dir­ban­čiam – 200 gra­mų, dir­ban­čiam – 400 gra­mų. Mes dau­giau gau­da­vo­me – ma­ma nuo sa­vęs nu­suk­da­vo...“

Ma­ma lais­vą mi­nu­tę lėk­da­vo uo­gau­ti, gry­bau­ti. Net kil­pas sta­tė, bet ar pa­ga­vo zui­kį, ne­pa­me­na.

Nuo ba­do ir skor­bu­to trem­ti­nius gel­bė­da­vo bruk­nės ir če­rem­ša – meš­ki­nis čes­na­kas.

Pas­ku­ti­niais trem­ties me­tais at­vež­da­vo ark­lie­nos deš­ros. Vy­res­ni ber­nai, nu­si­pir­kę par­duo­tu­vė­je, ei­da­vo žveng­da­mi: i-ha-ha!

Į mo­kyk­lą

Mo­kyk­lą Ge­no­vai­tė pra­dė­jo lan­ky­ti ant­rais trem­ties me­tais. Nie­kas ne­klau­sė, ar mo­ka ru­siš­kai.

„Gy­ve­no­me vi­du­ry­je miš­ko, nei ra­di­jo, nei lie­tu­vio mo­ky­to­jo – pas mus vie­ni trem­ti­niai ūki­nin­kai bu­vo. Mo­kė mus ta­ry­bi­nė val­džia. Pas­ta­tė ant sce­nos ir tu­rė­jau Sta­li­ną šlo­vin­ti, ei­lė­raš­tį pa­sa­ky­ti. Mo­te­rys tuoj pat: tė­vas ka­lė­ji­me sė­di, o ji Sta­li­ną šlo­vi­na. Lyg nuo ma­nęs pri­klau­sy­tų – ką lie­pia, tą da­rai...“

Nuot­rau­ko­je ro­do 1950–1951 me­tų kla­sę. Ar daug jo­je lie­tu­vių? „Daug. Krikš­čiū­nai­tė, Po­vi­lio­ny­tė, Uo­gin­tas, Ži­do­nis, Sur­vi­lai­tė, Mat­jo­šai­ty­tė, ki­ta Sur­vi­lai­tė, dar vie­na Krikš­čiū­nai­tė, Mi­ko­liū­nai­tė, Sta­pu­lio­ny­tė, Au­gus­ti­nai­ty­tė, Pil­kai­tė, Sta­siu­ly­tė, Ba­jo­rū­nai­tė, Tu­raus­kai­tė...“ – be­ria pa­var­des.

Aukš­tes­nė­se kla­sė­se lie­tu­vių bu­vo jau ma­žiau.

„Čia mū­sų „mo­kyk­li­nis au­to­bu­sas“, – ro­do sunk­ve­ži­mio, pil­nu­tė­lio žmo­nių, nuo­trau­ką. „Ki­ril prie­chal!“ – nu­skam­bė­da­vo per vi­są mo­kyk­lą. Di­džiu­lia­me šal­ty­je vie­nas ant ki­to su­kris­da­vo ir va­žiuo­da­vo 30 ki­lo­met­rų. Į mo­kyk­lą ne­rei­kė­da­vo ei­ti, jei spaus­da­vo 42 laips­nių spei­gas.

Dar vie­no­je fo­tog­ra­fi­jo­je – il­ga, me­di­nė Tal­cų mo­kyk­la, jo­je bai­gė aš­tuo­nias kla­ses.

G. Bu­kan­tie­nė pui­kiai pri­si­me­na die­ną, kai mi­rė Sta­li­nas. Kai pa­sa­kė, kad ne­bus pa­mo­kų ir ga­li­ma ei­ti na­mo, vi­si vai­kai pra­dė­jo šauk­ti: „Ura!!!“ Mo­ky­to­jas iš­bė­go už gal­vos su­siė­męs.

Be tė­viš­kės

„Tė­tu­ką po Sta­li­no mir­ties pa­lei­do, jis at­va­žia­vo pas mus į trem­tį. Pri­si­me­nu, kai mo­kyk­lo­je pa­sa­kė: ta­vo tė­tis at­va­žia­vo. Net ne­ma­čiau, kas sė­di, puo­liau į kam­ba­rį ir šauk­da­ma ap­si­ka­bi­nau. Kiek žmo­nių ne­su­lau­kė, o mes su­lau­kė­me...“ Bu­vo 1954-ie­ji.

Ma­ma vai­kams nie­ko ne­pa­sa­ko­da­vo, sa­ky­da­vo: ma­žiau ži­no­si­te, bus ge­riau. Iš tė­vo apie la­ge­rį ir­gi nė vie­no žo­džio ne­gir­dė­jo – kaip ne­bu­vę. Kad tik vai­kai ne­pra­si­tar­tų.

„Tik jūs ne­šne­kė­kit, tik ty­lė­kit, tik ne­tu­rė­kit sa­vo nuo­mo­nės“, – taip mo­kė.

1957 me­tų va­sa­rą šei­ma ga­vo lei­di­mą vyk­ti į Lie­tu­vą. Ne­del­sė, iš kar­to su­si­ruo­šė va­žiuo­ti.

Spa­lio pa­bai­go­je par­vy­ko į Lie­tu­vą. Bu­vo ne­pap­ras­tai lie­tin­gas ru­duo. Gy­ven­ti nė­ra kur. Į dar­bą nie­kas ne­no­ri priim­ti.

Iš tė­viš­kės bu­vo li­ku­si klė­tis ir tuo­pos. „Tė­tis pra­šė, kad nors tą klė­tį leis­tų at­si­pirk­ti. Ne­lei­do. La­bai greit ją nu­grio­vė. Ir tė­čiui ši­to bu­vo per daug. Pats išė­jo iš gy­ve­ni­mo. De­šimt me­tų iš­bu­vo ka­lė­ji­muo­se, bet čia ne­beat­lai­kė...“

Nup­jo­vė ir duk­ros gar­bei tė­vo so­din­tas tuo­pas.

Šei­mą priė­mė kai­me gy­ve­nęs ma­mos mi­ru­sios se­sers vy­ras. Jo sū­nus bu­vo ka­lė­ji­me. Kai grį­žęs sū­nus su­kū­rė sa­vo šei­mą, te­ko išei­ti. Įkur­di­no kai­my­nų Ži­do­nių na­me, kol ga­liau­siai lei­do per­si­kel­ti į tė­vo tė­viš­kę.

G. Bu­kan­tie­nė iki šiol la­bai gai­li­si, kad neiš­sau­go­jo bran­gaus pri­si­mi­ni­mo: tė­vo fa­ne­ri­nio „če­mo­da­no“, su ku­riuo jis grį­žo ir iš ka­lė­ji­mo, ir iš trem­ties.

„Mums to­kių ne­rei­kia“

„Kai grį­žau, ei­nu Jo­niš­kė­ly­je ir gir­džiu, šne­ka lie­tu­viš­kai! Vi­sa­da at­si­gręž­da­vau: au­siai vi­siš­kai neįp­ras­ta. Trem­ty­je bu­vo­me pra­dė­ję su bro­liu ru­siš­kai kal­bė­tis, jei ma­ma iš­girs­da­vo, bar­da­vo: jo­kių kal­bų! Dar kiek, ir bū­tu­me su­ru­sė­ję.“

Įs­to­jo į Jo­niš­kė­lio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Pa­mo­ko­se iš­ti­ko šo­kas. Kai pa­ra­šė pir­mą lie­tu­vių kal­bos dik­tan­tą, mo­ky­to­ja įver­ti­no, jog kuo­las yra per di­de­lis pa­žy­mys. Di­rek­to­rius dve­jus me­tus, de­vin­to­je ir de­šim­to­je kla­sė­je, lei­do nea­tes­tuo­ti lie­tu­vių kal­bos. Pas­ku­ti­nė­je, vie­nuo­lik­to­je, kla­sė­je pa­žy­mio jau rei­kė­jo: „Tru­pu­tį pa­suf­le­ruo­da­vo ir iš­trau­kiau.“

Ki­tas koš­ma­ras – che­mi­ja. „Kas yra tas van­de­ni­lis, cin­kas – nie­ko ne­sup­ran­tu, vi­siš­kai ne­gir­dė­ti žo­džiai. Bet ru­sų kal­bos pa­mo­ko­se bu­vau at­pir­ki­mo ožys, vie­nas, ki­tas ne­su­ge­ba pa­pa­sa­ko­ti, ži­no­jau, kvies ma­ne.“

To­liau mo­ky­tis bu­vu­siai trem­ti­nei ne­bu­vo leis­ta. No­rė­jo sto­ti į me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą. Sus­to­jo ties man­da­ti­ne ko­mi­si­ja. Ant ab­sol­ven­tės ates­ta­to bu­vo pa­ra­šy­ta, ke­lin­tais me­tais įsto­jo į Jo­niš­kė­lio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą.

„Kur mo­kė­tės iki šiol?“ – iš­gir­do klau­si­mą. Ne­me­la­vo.

„Mums to­kių ne­rei­kia, eg­za­mi­nų ne­lai­ky­si­te, pa­siim­ki­te do­ku­men­tus ir va­žiuo­ki­te: ko­lū­ky­je dar­bo yra“, – iš­gir­do tie­siai švie­siai.

Dir­bo ko­lū­ky­je, pa­skui nu­spren­dė va­žiuo­ti į Šiau­lius ir ban­dy­ti sto­ti į me­di­ci­nos mo­kyk­lą. Priė­mė. Vi­są gy­ve­ni­mą ir dir­bo se­su­te.

„Kaip bū­tų, jei bū­tų? Kas iš to, kad gal­vo­si. Kar­tais pa­skau­dė­da­vo šir­dį: esi se­se­lė, tar­nas. Gal bū­čiau aukš­tą­jį moks­lą bai­gu­si, gal bū­tų ki­taip gy­ve­ni­mas su­si­klos­tęs. Bet yra, kaip yra, nie­ko ne­be­pa­kei­si.“

Po aki­mir­kos nu­si­šyp­so: „Iš­gy­ve­no­me, su­grį­žo­me. Aną­dien spin­te­lę kraus­čiau: man bu­vo at­siun­tę „sie­ros“. Gal­vo­ju, pa­kram­ty­siu: vis tiek šlykš­tus sko­nis!“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

Ge­no­vai­tė Bu­kan­tie­nė trem­ti­ne ta­po prieš sep­ty­nias­de­šimt me­tų, per ma­siš­kiau­sią trė­mi­mą „Ves­na“ ("Pa­va­sa­ris").

„Yra, kaip yra, nie­ko ne­be­pa­kei­si“, – per­gal­vo­da­ma gy­ve­ni­mą, sa­ko Ge­no­vai­tė Bu­kan­tie­nė.

Ge­no­vai­tė Bu­kan­tie­nė že­mė­la­py­je ro­do trem­ties vie­tas Bu­ria­ti­jos-Mon­go­li­jos ASSR (da­bar – Bu­ria­ti­jos Res­pub­li­ka).

„Mū­sų pa­sku­ti­nė gy­ven­vie­tė po­sio­lok Ša­natsk“, – už­ra­šy­ta ki­to­je nuo­trau­kos pu­sė­je. Ge­no­vai­tė Sta­pu­lio­ny­tė (kai­rė­je) ir Da­nu­tė Po­vi­lio­ny­tė. 1956 me­tai.

Jau­na Sta­pu­lio­nių šei­ma Lie­tu­vo­je. Maž­daug tre­jų Ge­no­vai­tė – ant tė­čio ke­lių.

1955 me­tų moks­lei­viai.

1950–1951 me­tų kla­sė. Ant­ro­je ei­lė­je ant­ra iš kai­rės Ge­no­vai­tė Sta­pu­lio­ny­tė. Kla­sė­je mo­kė­si daug lie­tu­vių.

1957-ie­ji – pa­sku­ti­niai me­tai trem­ty­je. Ge­no­vai­tė Sta­pu­lio­ny­tė – pir­ma iš kai­rės.

Če­la­no ba­ra­kų sche­ma iš kny­gos „Če­la­no ir Ba­rū­no trem­ti­niai“.

Ge­gu­žės pa­bai­ga

Pui­kus lai­kas – pa­sku­ti­nės ge­gu­žės mė­ne­sio die­nos. Gal­būt tai ge­riau­sias me­tų lai­kas, kai vis­kas žy­di, sau­lė ge­ra­no­riš­kai duo­da ši­lu­mą ir švie­są, ža­dė­da­ma ge­rą der­lių ru­de­nį. Šiuo me­tu gy­ve­ni­mo džiaugs­mas pa­si­reiš­kia net ir tiems, ku­rie se­ni ar li­go­ti. O jau­niems kiek­vie­ną die­nos ry­tą – nau­ji ti­kė­ji­mai ir lai­mės lau­ki­mas.

Po­ka­rio Lie­tu­vo­je vai­kai anks­ti bu­vo įtrauk­ti į na­mų rū­pes­čius ir 15 me­tų bu­vo lai­ko­mi jau be­veik suau­gę. Vai­kys­tė jau praė­ju­si, jau­nys­tė at­ne­šė jiems nau­jų jaus­mų, min­čių ir sva­jo­nių... Tai taip pat pa­va­sa­ris – gy­ve­ni­mo pa­va­sa­ris.

Bū­tent tiek – 15 me­tų – bu­vo ma­no bū­si­miems tė­vams, Al­fon­sui Gai­liui ir Sa­lo­mė­jai Bart­ku­tei 1948 me­tų pa­va­sa­rį. Tik tas pa­va­sa­ris bai­gė­si jiems vi­są sa­vai­tę anks­čiau. Ge­gu­žės 23 die­ną jų tė­vai kar­tu su vai­kais ir pa­sku­bo­mis su­rink­ti daik­tai bu­vo su­krau­ti į va­go­nus Ši­lu­tės sto­ty­je. Iš čia jie kar­tu su šim­tais ki­tų nu­si­vy­lu­sių ir iš­gąs­din­tų žmo­nių bu­vo iš­vež­ti tūks­tan­čius ki­lo­met­rų – į šal­tą ir sve­ti­mą Si­bi­rą.

Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ką jau­tė trem­ti­niai, pa­lik­da­mi sa­vo gim­tą­ją že­mę. Jie ne­tgi ne­ga­lė­jo pa­sku­ti­nį kar­tą pa­ma­ty­ti jos: bu­vo ve­ža­mi va­go­nuo­se, skir­tuo­se gy­vu­liams, o gy­vū­nams juk ne­rei­kia žiū­rė­ti pro lan­gą.

Ta­čiau sė­din­tys va­go­nuo­se žmo­nės ir taip ge­rai ži­no­jo, ką pa­lie­ka. Už­sė­ti lau­kai, iš­tuš­tė­ję na­mai, iš­min­ti miš­ko ta­ke­liai, baž­ny­čios ir pa­ke­lės kry­žiai. Su skaus­mu juos nuo vi­sko at­plė­šė pik­ta lem­tis. Nuo šiol juos pa­lai­kė tik vie­na vil­tis – ka­da nors jiems teks lai­mė su­grįž­ti.

Apie vis­ką ga­liu pa­sa­ko­ti tik sa­vo ar­ti­mų­jų žo­džiais. Ta­čiau aš ži­nau, kaip, ne­žiū­rint vi­sų sun­ku­mų, su­si­kū­rė sa­vo gy­ve­ni­mus Si­bi­re lie­tu­viai. Jie ta­po ge­riau­siais vai­ruo­to­jais, me­cha­ni­kais, trak­to­ri­nin­kais. Ma­no tė­ve­lis su sa­vo ZIL-u ga­lė­jo va­žiuo­ti bet ko­kia be­ke­le. Jo ge­riau­sias drau­gas Pet­ras Vis­man­tas, bul­do­ze­ri­nin­kas, nu­tie­sė Prin­ga­ry­je šim­tus ki­lo­met­rų nau­jų ke­lių, ku­rie iki šiol tar­nau­ja žmo­nėms. Pui­kiu sta­ty­bi­nin­ku ir kros­nių meist­ru ta­po Ka­zys Do­mar­kas, įstei­gęs sa­vo gy­ven­vie­tė­je ply­tų ga­my­bos li­ni­ją. Ir dar pa­so­di­no ap­link sa­vo na­mus so­dą – Si­bi­re to­kio nie­ka­da ne­bu­vo. Dau­ge­lį lie­tu­vių iki šiol Si­bi­re at­si­me­na su pa­gar­ba.

No­riu pa­pa­sa­ko­ti vie­ną is­to­ri­ją. Vie­nos die­nos pa­va­ka­re tė­vas grį­ži­nė­jo iš to­li­mos miš­ko kir­ta­vie­tės. Iki na­mų bu­vo li­kę nedaug, jis nu­spren­dė pa­suk­ti iš ke­lio ir ap­lan­ky­ti sa­vo bi­čiu­lį ke­li­nin­ką Pet­rą. Ke­lių sta­ty­to­jai va­sa­rą dir­bo vi­są sa­vai­tę ir į na­mus grįž­da­vo tik sa­vait­ga­liais. Drau­gai su­si­ti­ko ir už­si­sė­dė­jo iki vė­lu­mos. Ir kaip daž­nai bū­da­vo, jie pra­dė­jo dai­nuo­ti lie­tu­viš­kas dai­nas. P. Vis­man­tas vė­liau pa­sa­ko­jo, kad ry­te pas juos at­vy­ko geo­lo­gų ma­ši­na. Kai­my­nai už­su­ko pa­dė­ko­ti už pui­kų kon­cer­tą. Kar­tu pa­lin­kė­da­mi, kad dai­ni­nin­kai su­reng­tų ir dau­giau to­kių kon­cer­tų.

Ma­no aky­se daž­nai pa­si­ro­do šis pa­veiks­las – mė­ne­sie­nos nu­švies­ta gū­di tai­ga, o tarp pu­šų skam­ba ga­lin­gi ir tvir­ti bal­sai:

„Ant kal­no mū­rai...“

Jie įvei­kė vis­ką. Aš po daug de­šimt­me­čių pa­ma­čiau dau­gy­bę trem­ti­nių jų tra­di­ci­nia­me su­si­ti­ki­me Ario­ga­lo­je. Iki šiol jie vaikš­to pa­kel­ta gal­va – ne­pa­lū­žę, iš­lai­kę sa­vo stu­bu­rą. Jų neiš­gąs­dins jo­kie sun­ku­mai. Jie ga­li bū­ti mums pa­vyz­džiu.

1948 me­tų ge­gu­žės 23 die­nos ry­te pa­si­bai­gė pa­va­sa­ris dau­gy­bei mū­sų tau­tie­čių. Tur­būt dau­ge­liui ta­da at­ro­dė, kad vis­kas baig­ta ir nie­ko ge­ro jų ne­lau­kia. Ta­čiau jie ne­pa­lū­žo, dir­bo, pa­lai­kė vie­nas ki­tą, au­gi­no vai­kus, mel­dė­si ir ti­kė­jo. Ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mas grį­žo. Juk pa­va­sa­ris ne­prik­lau­so nei nuo po­li­ti­kos, nei nuo blo­gų žmo­nių va­lios. Jis vi­sa­da grįž­ta.

Lai­ma Gai­liū­tė

Kras­no­jars­kas/K­lai­pė­da

žur­na­lis­tė, prieš dve­jus me­tus grį­žu­si gy­ven­ti į Lie­tu­vą