Ąžuolo stiprybės pakanka ir kipšiukui, ir „eurovizijai“

Ąžuo­lo stip­ry­bės pa­kan­ka ir kip­šiu­kui, ir „eu­ro­vi­zi­jai“

Kai cent­ri­nė­je, is­to­ri­nė­je Šiau­lių mies­to da­ly­je bu­vo pra­dė­ti kirs­ti se­nie­ji mies­to me­džiai, ak­ty­vūs mies­to pi­lie­čiai, ėmę gin­ti me­džius nuo su­nai­ki­ni­mo, pra­dė­jo lan­ky­ti is­to­ri­nius me­džius ir pri­min­ti vi­suo­me­nei apie iš­sau­go­tą gam­tos tur­tą. Bu­vo pri­si­min­tas ir se­niau­sias Šiau­lių ra­jo­ne ir gal­būt ant­ra­sis pa­gal am­žių vals­ty­bės sau­go­mas uni­ka­lus Ky­bar­čių (Rus­tei­kų) ąžuo­las. Jis siū­lo­mas da­ly­vau­ti me­džių „eu­ro­vi­zi­jo­je“.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Pa­ra­gi­no da­ly­vau­ti kon­kur­se

Vos po­rą šim­tų met­rų nuo ke­lio Aukš­tel­kė – Sau­gi­niai san­kry­žos su ke­liu į Gi­lai­čių kai­mą yra iš­li­kęs Ky­bar­čių (Rus­tei­kų) ąžuo­las. Ti­kė­ti­na, jis ga­li bū­ti ant­ras pa­gal dy­dį ir am­žių iš vals­ty­bės sau­go­mų Lie­tu­vos ąžuo­lų.

Pir­mo­jo ir se­niau­sio­jo ti­tu­las nea­be­jo­ti­nai pri­klau­so Stel­mu­žės ąžuo­lui, ku­rio am­žius ga­li bū­ti apie 1 500 me­tų, o apim­tis prie že­mės – 13 met­rų.

Ky­bar­čių ąžuo­las 2013 me­tais yra pa­skelb­tas vals­ty­bės sau­go­mu bo­ta­ni­niu gam­tos pa­vel­do ob­jek­tu, taip pat ypa­tin­gas.

1,3 met­ro aukš­ty­je, jei bū­tų svei­kas ka­mie­nas, ka­mie­no apim­tis siek­tų – 8,4 met­ro, aukš­tis – apie 14 met­rų. La­jos plo­tis – 11 – 13 met­rų.

Ky­bar­čių ąžuo­las išskirtinis dar ir tuo, kad vi­dus yra iš­de­gęs, ir ga­lin­gas ka­mie­nas – tuš­čia­vi­du­ris. Tik vie­na ąžuo­lo ka­mie­no da­lis yra gy­vy­bin­ga ir su­bran­di­na veš­lią ža­lu­mą. Ąžuo­lo am­žius ga­li siek­ti apie 700 me­tų.

Do­ku­men­tus, kad šis ąžuo­las bū­tų pri­pa­žin­tas gam­tos pa­vel­do ob­jek­tu dar 2012 me­tais yra pa­ren­gęs Šiau­lių gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos klu­bo tuo­me­tis va­do­vas Da­rius Ra­man­čio­nis. Jis su me­no­ty­ri­nin­ke Sa­lo­mė­ja Jast­rums­ky­te, fo­tog­ra­fu Al­du Ša­raus­ku, dar ke­liais bend­ra­min­čiais, ko­vo­jan­čiais prieš me­džių kir­ti­mą Šiau­liuo­se, su­si­ren­gė ap­lan­ky­ti Ky­bar­čių ga­liū­ną.

Par­si­ve­žę įspū­din­gų Ky­bar­čių ąžuo­lo nuo­trau­kų, jas pa­tal­pi­no so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“. Įs­pū­din­go per­pus ski­lu­sio ąžuo­lo nuo­trau­kos be­ma­tant su­do­mi­no dau­gy­bę žmo­nių.

Ga­liū­no nuo­trau­kas pa­ste­bė­jo ir Lie­tu­vos ar­bo­ris­ti­kos cent­ro va­do­vas Al­gis Da­ve­nis. Bū­tent Lie­tu­vos ar­bo­ris­ti­kos cent­ras kas­met ren­gia "Me­tų me­džio" kon­kur­są, ku­ria­me ren­ka­mas Lie­tu­vos me­dis, at­sto­vau­sian­tis Lie­tu­vai atei­nan­čių me­tų Eu­ro­pos me­džio kon­kur­se.

Kon­kur­so tiks­las yra iden­ti­fi­kuo­ti ver­tin­giau­sius me­džius, pa­si­žy­min­čius įspū­din­ga, uni­ka­lia iš­vaiz­da, tur­tin­ga is­to­ri­ja, kul­tū­ri­ne rai­da, svar­ba vie­tos bend­ruo­me­nių ir vi­sos Lie­tu­vos gy­ven­to­jų is­to­ri­nei są­mo­nei ir ta­pa­tu­mui, taip pat po­pu­lia­rin­ti žmo­gaus ir me­džio bend­rys­tę, skleis­ti in­for­ma­ci­ją ir di­din­ti są­mo­nin­gu­mą apie me­džius kaip sa­vi­tus kraš­to­vaiz­džio ele­men­tus. Kon­kur­so nuo­sta­to­se skel­bia­ma, kad jo tiks­las yra „da­lin­tis ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi, kaip me­džiui su­teik­ti pro­fe­sio­na­lią, veiks­min­gą ir tiks­lin­gą il­ga­lai­kę prie­žiū­rą bei ap­sau­gą“.

„Da­ly­va­vi­mas me­džių „eu­ro­vi­zi­jo­je“ – pui­ki pro­ga at­kreip­ti vi­suo­me­nės ir ir val­džios dė­me­sį į au­ga­lo gy­ve­ni­mą ir li­ki­mą. Tei­ki­te!“ – ra­gin­da­mas pa­ro­dy­ti Lie­tu­vai ir pa­sau­liui uni­ka­lų Ky­bar­čių kai­mo ga­liū­ną so­cia­li­nia­me tink­le ra­šė Al­gis Da­ve­nis.

Pa­raiš­kas Me­tų me­džio kon­kur­sui ga­li­ma teik­ti iki ge­gu­žės 30 die­nos.

Ka­rie­ta – ap­lan­ky­ti gi­mi­nės ąžuo­lo

Se­na­sis ąžuo­las tu­ri du ofi­cia­lius pa­va­di­ni­mus. Ky­bar­čių ąžuo­lu jis va­di­na­mas dėl Ky­bar­čių kai­mo pa­va­di­ni­mo, o Rus­tei­kų – dėl čia gy­ve­nu­sių dva­ri­nin­kų Rus­tei­kų pa­var­dės.

Se­no­ji Rus­tei­kų dva­ro so­dy­ba jau ne­bep­ri­me­na dva­ro. Su­ka­me į ki­to­je ke­lio pu­sė­je maž­daug už pus­ki­lo­met­rio nuo se­no­sios dvar­vie­tės esan­čią so­dy­bą, ku­ri iš to­lo pa­si­tin­ka iš­kal­tu už­ra­šu – Rus­tei­kų so­dy­ba.

Čia, prie sa­vo gi­mi­nės šak­nų, prie po­rą šimt­me­čių me­nan­čios Rus­tei­kų gi­mi­nės kop­ly­čios, da­bar gy­ve­na Vik­to­ras Rus­tei­ka su žmo­na Ni­jo­le. Po­niai Ni­jo­lei dar rei­kia mies­to, o Vik­to­ras at­vi­rai sa­ko, kad jo jau nie­kas ki­tas ne­trau­kia – tik sa­vo že­mė.

Rus­tei­kų sve­tai­nė­je, XX am­žiaus pra­džią me­nan­čiuo­se rė­muo­se įrė­min­ti du „Šiau­lių kraš­to“ laik­raš­čiai su straips­niais apie dva­ri­nin­kų Rus­tei­kų ąžuo­lą ir se­ną­ją kop­ly­čią, ku­ri iš­li­ku­si iki mū­sų die­nų. Abu straips­nius ra­šęs kraš­to­ty­ri­nin­kas Da­nie­lius Bal­čiū­nas.

Ant ki­tos sie­nos – dva­ri­nin­kų Rus­tei­kų pa­li­kuo­nių gi­mi­nės su­si­ti­ki­mų nuo­trau­kos. Jos vyks­ta Ni­jo­lės ir Vik­to­ro so­dy­bo­je. Jei­gu į su­si­ti­ki­mą at­va­žiuo­ja Vik­to­ro, bro­lio Hen­ri­ko ir se­sers Onos šei­mos – su­si­da­ro per dvi­de­šimt žmo­nių.

Pir­miau­sia vi­si gi­mi­nės nu­bren­da per ja­vų lau­ką prie se­no­jo Rus­tei­kų ąžuo­lo. Pa­ry­mo, pa­glos­to se­no­lio, ma­čiu­sio jų pro­tė­vius, ka­mie­ną, pa­si­žiū­ri, kiek dar ąžuo­lo ša­kos tu­ri ža­lio­sios gy­vy­bės.

Ta­da ei­na link Rus­tei­kų kop­ly­čios-mau­zo­lie­jaus, ku­ri ma­čiu­si pir­muo­sius XIX am­žiaus me­tus. Vik­to­ras su Ni­jo­le pa­sa­ko­jo, kad Rus­tei­kų kop­ly­čia – dva­ri­nin­kų mal­dos ir am­ži­no­jo poil­sio vie­ta, at­kur­tą Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę pa­si­ti­ko be lan­gų, be sto­go, su iš­si­mė­ty­tais pro­tė­vių kau­le­liais, ku­rie bu­vo pa­lai­do­ti še­šio­se kop­ly­čios krip­to­se.

Ap­lan­kę kop­ly­čią Rus­tei­kų pa­li­kuo­nys pro bu­vu­sią dvar­vie­tę su­grįž­ta va­ka­ro­ti į Vik­to­ro ir Ni­jo­lės na­mus. Kar­tais vi­są šį marš­ru­tą ap­va­žiuo­da­vo ka­rie­ta, kol Vik­to­ras lai­kė ark­lį. Da­bar li­ko tik ka­rie­ta.

Le­gen­dų kip­šiu­ko ne­su­ti­ko

Rink­da­mas me­džia­gą ąžuo­lą pri­pa­žin­ti vals­ty­bės sau­go­mu gam­tos pa­vel­do ob­jek­tu, D. Ra­man­čio­nis yra už­ra­šęs ir ne­to­lie­se vai­kys­tę lei­du­sio ži­no­mo šiau­lie­čio di­si­den­to Al­ber­to Špo­ko pa­sa­ko­ji­mą, kad į ąžuo­lą daž­nai trenk­da­vęs žai­bas. O ąžuo­lo dre­vė­je esan­ti sky­lė veda į pra­ga­rą ir ten tu­pi kip­šiu­kas. Kai tik Per­kū­nas tren­kiąs žai­bu į vel­niu­ką, tas spė­jan­tis pa­si­slėp­ti sky­lė­je.

Apie se­ną­jį sa­vo gi­mi­nės ąžuo­lą Vik­to­ras Rus­tei­ka sa­ko le­gen­dų ne­gir­dė­jęs, tik se­ne­lių, tė­vų pa­sa­ko­ji­mus. Tai bu­vo pa­sa­ko­ji­mais apie jo di­dy­bę ir Rus­tei­kų šak­nis, pa­sa­ko­ja­mos Si­bi­ro trem­ty­je. Trys Rus­tei­kų kar­tos ma­tė Si­bi­rą. Iš­vež­ti bu­vo Vik­to­ro se­ne­liai, tė­vai. Vik­to­ras ir gi­mė 1951 me­tais trem­ty­je.

Ko­lū­kio lai­kais ąžuo­las sto­vė­jo dir­ba­muo­se lau­kuo­se, prie jo šak­nų ir la­jos bu­vo aria­mi lau­kai.

„Vi­są so­viet­me­tį tas ąžuo­las bu­vo nu­lio vie­to­je. Nei kas jo sau­go­jo, nei jis kam įdo­mus bu­vo“, – me­na Vik­to­ras.

Kad kip­šiu­kas ąžuo­lo sky­lė­je ga­li „gy­ven­ti“ iki šiol, įsi­ti­ki­na­me ir per­žiū­rė­da­mi par­si­vež­tas nuo­trau­kas. Iš to­li – pui­ki ko­ky­bė, iš ar­čiau – „dū­mai“.

Gy­vy­bės kiau­tas

Da­bar prie ąžuo­lo ne­pa­si­len­kęs iki že­mės ar net ne­paš­liau­žęs pil­vu – ne­pa­tek­si. Tą ir da­ro­me, o be­šliauž­da­mi iš ki­še­nių pa­sė­ję ir au­to­mo­bi­lio rak­tus, ir dik­to­fo­ną. Kai Ky­bar­čių ga­liū­nas bu­vo pa­skelb­tas vals­ty­bės sau­go­mu gam­tos pa­vel­do ob­jek­tu, tik ta­da bu­vo ap­tver­tas sto­rų rąs­tų tvo­ra.

Ąžuo­lą juo­sian­čio­je tvo­ro­je įtai­sy­ta len­te­lė per­spė­ja – po la­ja, ne­gi­liai že­mė­je esan­čios smul­kio­sios šak­nys me­džiui yra la­bai svar­bios! „Grun­to su­try­pi­mas šak­nims la­bai ken­kia ir ke­lia di­de­lę grės­mę me­džio gy­vy­bin­gu­mui“. To­dėl pra­šo­ma ne­vaikš­čio­ti po la­ja esant drėg­nam grun­tui.

Grun­tas sau­sas. Išd­rįs­ta­me priei­ti ar­čiau, pa­glos­ty­ti jo rie­vė­mis – tar­si sto­ro­mis gys­lo­mis iš­va­go­tą – ka­mie­ną.

Ąžuo­lo ka­mie­nas vi­du­je – tuš­čias, sto­vi ga­liū­nas tar­si ant sa­vo odos kiau­to, ku­ria ir ge­ria gy­vy­bę. Vie­na ka­mie­no da­lis jau at­ro­do pa­na­ši į nu­lū­žu­sį dan­tį, ne­be­ro­dan­tį jo­kios gy­vy­bės. O ki­ta kiau­to pu­sė, nors ir sun­ku pa­ti­kė­ti, yra gy­vy­bin­ga, mai­ti­nan­ti di­džiu­lį, ža­lią ir veš­lų vai­ni­ką. Pa­kė­lęs gal­vą į dan­gų, iš ga­lin­gų krump­lė­tų ša­kų nė neį­tar­si, kad tai tuš­čia­vi­du­rio ga­liū­no gy­vy­bė.

Vi­du­je – ne­ma­žas ak­muo. Kaž­kie­no įri­den­tas gal pa­go­niš­koms apei­goms, o gal tie­siog vie­to­je suo­liu­ko. Me­die­no­je žy­mūs ir de­gi­mo ženk­lai. Ne­ži­nia, kas – žmo­gus ar Per­kū­nas bu­vo pa­de­gęs.

Vi­du­je yra ir ne­gy­vos me­die­nos, bet jos, tei­gia­ma in­for­ma­ci­nė­je len­te­lė­je va­ly­ti ne­de­ra, nes taip „bū­tų su­trik­dy­ta na­tū­ra­li me­džio gy­ny­bi­nė sis­te­ma, pri­klau­san­ti nuo mik­roor­ga­niz­mų veik­los“.

Jei­gu ne krau­ge­riai uo­dai, bū­tų ga­li­ma ra­miai pa­si­klau­sy­ti se­no­jo ąžuo­lo ža­lu­mos šla­mė­ji­mo il­gė­liau.

Grįž­ta­me prie vieš­ke­ly­je pa­lik­tų au­to­mo­bi­lių. Iš to­lo ne­la­bai įtar­si se­no­jo ąžuo­lo di­dy­bės ir ypa­tin­go­jo kiau­to gy­vy­bin­gu­mo. Kol ne­priei­ni ar­čiau ir neį­si­žiū­ri.

Au­to­rės nuo­tr.

Ni­jo­lė ir Vik­to­ras Rus­tei­kos prie Ky­bar­čių (Rus­tei­kų) ąžuo­lo atei­na kas­met per gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą.

Ni­jo­lė ir Vik­to­ras Rus­tei­kos – prie giminės simbolio ąžuolo.

Ni­jo­lė ir Vik­to­ras Rus­tei­kos ly­di per iš­džiu­vu­sią že­mę prie iš­li­ku­sių iki mū­sų die­nų gi­mi­nės sim­bo­lių – me­džio, koplyčios–mauzoliejaus. No­rint pa­siek­ti es­mi­niais Rus­tei­kų dva­ro sim­bo­lius ten­ka pe­rei­ti ir dul­kė­tus vieš­ke­lius, ir so­viet­me­čio fer­mas.

Al­do ŠA­RAUS­KO nuo­tr.

Prieš ke­lias sa­vai­tes ko­vo­to­jai prieš me­džių nai­ki­ni­mą bu­vo nu­va­žia­vę prie Ky­bar­čių ąžuo­lo, kol dar ne­bu­vo su­spro­gę la­pe­liai, kol aiš­kiai ma­tė­si jo tuš­čia­vi­du­rio ka­mie­no si­lue­tas.