Paminklas – gydyti istorinę amneziją

Pa­mink­las – gy­dy­ti is­to­ri­nę amne­zi­ją

Ar­chi­tek­tas pro­fe­so­rius Al­gis Vyš­niū­nas pri­ta­ria siū­ly­mui Šiau­lių Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je sta­ty­ti pa­mink­lą re­zis­ten­ci­jos pra­džiai Lie­tu­vo­je. Pa­sak pro­fe­so­riaus, mies­tui bū­ti­na is­to­ri­jos įpras­mi­ni­mo stra­te­gi­ja – Šiau­liai tam tu­ri po­ten­cia­lo. Ar­chi­tek­tas kons­ta­tuo­ja: šian­die­niai Lie­tu­vos mies­tai daž­nai trak­tuo­ja­mi kaip ūki­nės veik­los po­li­go­nas, o ne kaip so­cia­li­nis-kul­tū­ri­nis pro­ce­sas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Nė­ra erd­vi­nės ko­ky­bės

Su A. Vyš­niū­nu su­si­tin­ka­me ant Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus sto­go. Iš šio taš­ko pro­fe­so­rius Šiau­lius pa­ma­tė pir­mą kar­tą.

– Ko­kius Šiau­lius iš­vy­do­te nuo sto­go?

– Ma­to­si, kad pa­no­ra­moms ne­ski­ria­mas tin­ka­mas dė­me­sys. Ar­chi­tek­tū­ros stu­den­tams skai­čiau at­ski­rą kur­są apie šiuos da­ly­kus. Dis­cip­li­na va­di­no­si ur­ba­ni­zuo­to kraš­to­vaiz­džio kom­po­zi­ci­ja, o jos pa­grin­di­nis ob­jek­tas – mies­to vi­zua­li­nis iden­ti­te­tas, pa­no­ra­mos, si­lue­tas ir taip to­liau. Tai yra, va­di­na­masis penk­tas fa­sa­das – mies­to pa­no­ra­mi­nis vaiz­das. De­ja, daž­nai ne­mąs­to­ma, ko­kios bus pa­sek­mės, pa­sta­čius vie­ną ar ki­tą pa­sta­tą. Vi­si kal­ba tik apie tan­ku­mus, in­ten­sy­vumą, pri­va­žia­vi­mus, funk­ci­jas, in­te­re­sų de­ri­ni­mus, o ko­ky­bi­niai as­pek­tai lie­ka šo­ne.

Is­to­ri­nia­me cent­re, se­na­mies­ty­je, tu­rė­tų bū­ti iš­lai­ky­tas vie­nas mor­fo­ti­pas, kvar­ta­li­nė sis­te­ma, kur yra ri­bo­tos ga­li­my­bės plėt­rai.

Pa­no­ra­ma yra su­dė­ti­nė mies­to vi­zua­li­nio iden­ti­te­to da­lis. Į šiuos da­ly­kus daug kas ne­krei­pia dė­me­sio. Si­lue­tas, pa­no­ra­ma yra ur­ba­nis­ti­nės struk­tū­ros ele­men­tai, ku­rie nė­ra reg­la­men­tuo­ti, nors yra me­to­di­kos, kaip kont­ro­liuo­ti mies­to vaiz­do ki­ti­mą.

Mies­tui be­veik 800 me­tų, o ne­sup­ran­ta­ma, kad rei­kia sau­go­ti sa­vo vaiz­dus ar pa­no­ra­mas, o ne tik vie­ną ar ki­tą na­mą. Neat­sa­kin­gai el­gian­tis, ga­li atei­ti lai­kas, kai teks keis­ti mies­to at­vi­ru­kus.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl iki šiol pa­si­girs­ta dis­ku­si­jų, ar Šiau­liai tu­ri se­na­mies­tį?

– Jei­gu is­to­ri­nia­me mies­te ky­la klau­si­mas, kad čia nė­ra se­na­mies­čio ar kad jo ne­rei­kia, tai yra silp­nos bend­ruo­me­nės po­žy­mis.

Kaip sa­kė kul­tū­ro­lo­gas L. Mum­for­das, kai­mas ne­tu­ri is­to­ri­jos, nes ja­me yra tik šei­mos is­to­ri­ja. Mies­tas pra­si­de­da, kai pra­si­de­da bend­ruo­me­nės is­to­ri­ja. Jei ne­su­vo­kia­ma, kad Šiau­liuo­se yra iš­li­kę is­to­ri­nių ženk­lų (kal­bu apie erd­vi­nę ur­ba­nis­ti­nę struk­tū­rą) ir ne­su­ge­ba­ma jų su­rink­ti į vie­ną ar­ti­ku­liuo­tą sis­te­mą, ta­da tu­ri­me rei­ka­lą su di­de­le žmo­nių san­kau­pa, bet tai – ne šiuo­lai­ki­nis ci­vi­li­zuo­tas mies­tas.

Silp­nos po­li­ti­nės bend­ruo­me­nės at­ve­ju mies­tas su­pran­ta­mas kaip ūkis, o ne kaip kul­tū­ri­nis pro­ce­sas, kur yra vie­nos ar ki­tos kar­tos ženk­lai.

– Ką iš­skir­tu­mė­te is­to­ri­ne, kul­tū­ri­ne pra­sme Šiau­liuo­se?

– Yra gat­vių tink­las, erd­vi­nė sis­te­ma, kvar­ta­li­nė sis­te­ma. Blo­giau­sia, kad vi­sa mies­to pla­na­vi­mo sis­te­ma su­sie­ja­ma tik su nuo­sa­vy­bės san­ty­kiais ir že­mėt­var­ki­niu pro­jek­ta­vi­mu, o ne erd­vi­nės struk­tū­ros ko­ky­be. Kal­ba­ma apie kaž­ko­kią tvar­ko­mą te­ri­to­ri­ją, apie dan­gas, so­cia­li­nes funk­ci­jas, vie­šą­sias erd­ves, bet nie­ka­dos – apie aikš­tę, kaip ur­ba­nis­ti­nės struk­tū­ros bran­duo­lį. Dėl to yra ne erd­vi­nio for­ma­vi­mo, o aikš­tės tvar­ky­mo – ko­mu­na­li­nis – už­da­vi­nys. Taip dir­ba ūk­ve­džiai, bet ne vi­zio­nie­riai. Ir daug kur taip.

Da­bar yra ko­mu­na­li­nin­kų epo­cha. Kas­die­nia­me lek­si­ko­ne ne­bė­ra rak­ti­nių žo­džių: erd­vė, kom­po­zi­ci­ja, an­samb­lis, ašis, ak­cen­tas, for­man­tas. Yra: skly­pas, te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mas, pro­ce­dū­ra, že­mės pa­skir­tis, reg­la­men­tas, in­ten­sy­vu­mas, aukš­tin­gu­mas – sta­tis­ti­niai pa­ra­met­rai, ku­rie iš es­mės ne­pa­sa­ko jo­kios cha­rak­te­ris­ti­kos apie ap­lin­kos ko­ky­bę. Nė­ra ko­ky­bi­nio pa­ra­met­ro.

Kai da­rė­me Šiau­lių mies­to bend­rą­jį pla­ną, sa­kė­me: mies­to cent­re yra fo­ni­nis aukš­tin­gu­mas – ki­taip „pa­skan­din­si­te“ ka­ted­rą tarp aukš­ty­bi­nių pa­sta­tų. Ta­da iš kar­to pa­si­py­lė prie­kaiš­tai: no­ri­te mies­tą pa­da­ry­ti to­kį kaip ca­ri­nė­je Ru­si­jo­je, žlug­do­te sta­ty­bų vers­lą, nie­ko ne­lei­džia­te, vis­ką drau­džia­te.

Vi­sa­me pa­sau­ly­je is­to­ri­nia­me cent­re yra ap­ri­bo­ji­mai. Ar­ba jums jo ne­rei­kia, bet ta­da ži­no­ki­te – re­zul­ta­tas ne­prog­no­zuo­ja­mas.

Kai ma­tau bend­rą Šiau­lių vaiz­dą, yra ir ge­rų da­ly­kų. Mies­to pla­na­vi­mo pro­ce­sas yra pa­žen­gęs, rea­li­zuo­ja­mi pro­jek­tai: Pri­si­kė­li­mo aikš­tės, Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tės.

Du na­ra­ty­vai

– Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je yra su­pla­nuo­ta vie­ta pa­mink­lui. Ko­kio pa­mink­lo, jū­sų nuo­mo­ne, rei­kė­tų Šiau­liams?

– Vi­sų pir­ma, ką va­di­na­me pa­mink­lu? Bend­ra Lie­tu­vos ten­den­ci­ja to­kia: pa­mink­las daž­nai ne­bė­ra mo­nu­men­ta­lios skulp­tū­ros kū­ri­nys. Šiuo­lai­ki­nis me­nas atė­jo iki to­kio taš­ko, kad at­si­sa­ko tra­di­ci­nių, kla­si­ki­nių inst­ru­men­tų ir žan­rų.

Kla­si­ki­nė mo­nu­men­ta­li skulp­tū­ra Šiau­liuo­se yra Po­vi­lui Vi­šins­kiui. Su S. Kuz­ma kar­tu da­rė­me Sau­lės laik­ro­dį, bet jis pa­sta­ty­tas dar 1986 me­tais.

Jei kal­ba­me apie mo­nu­men­ta­lią skulp­tū­rą mies­to erd­vė­se, si­tua­ci­ja ne­ko­kia, ne­ma­tau nė vie­no rim­to me­no kū­ri­nio. G. Lu­ko­šai­čio skulp­tū­ra A. J. Grei­mui pui­ki, bet kū­ri­nys lo­ka­lus, jis nė­ra erd­vi­nis for­man­tas.

Pa­sik­lys­ta­ma prie­mo­nė­se, žan­ruo­se. Prie bib­lio­te­kos yra pa­mink­las Pen­ze­liu­kui – G. Bag­do­na­vi­čiui: tai ir da­ryk dai­li­nin­kui G. Bag­do­na­vi­čiui, o ne tep­tu­kui. Jei­gu yra pa­mink­las sig­na­ta­rams, tai da­ryk sig­na­ta­rui, o ne pa­ra­šui. Neat­sa­ko­ma į te­mą. O daik­tai – gra­žūs.

Jei kal­ba­me apie Pri­si­kė­li­mo aikš­tę: prieš 20 me­tų bu­vo kon­kur­sas dėl pa­mink­lo Lais­vės ko­vo­to­jams. Tuo­met pri­klau­siau me­no eks­per­tų ta­ry­bai prie Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro, jai pri­klau­sė ir Sta­nis­lo­vas Kuz­ma, Al­fon­sas Vin­cen­tas Amb­ra­ziū­nas, pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Kau­ši­nis, pro­f. Ge­di­mi­nas Ka­ra­lius, Jo­nas Ja­gė­la, Ro­ma­nas Ja­lo­vec­kas. Tuo­me­ti­nė me­rė V. Sta­siū­nai­tė su­si­ti­ki­me at­vi­rai pa­sa­kė, kad tu­ri ki­tą po­žiū­rį į re­zis­ten­ci­ją. Ge­no­ci­do cent­ras pa­mink­lą Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dai pa­sta­tė Še­du­vo­je.

Bet įver­tin­ki­me fak­tą, kad Šiau­liuo­se yra vi­sos Lie­tu­vos re­zis­ten­ci­jos pra­džia. 1944 me­tų lie­pos 17 die­ną ge­ne­ro­las Mo­tie­jus Pe­čiu­lio­nis Šiau­liuo­se iš­lei­do di­rek­ty­vą, kad kraš­tas pra­de­da ruoš­tis oku­pa­ci­jai – gin­tis. Fak­tas, ma­no su­pra­ti­mu, yra neį­ti­kė­ti­nai reikš­min­gas, neį­ti­kė­ti­nos svar­bos.

Apy­gar­dos pra­dė­tos kur­ti 1948 me­tais, o re­zis­ten­ci­ja pra­si­dė­jo 1944 me­tais. Ket­ve­ri me­tai – neuž­fik­suo­tas pe­rio­das.

Tik ne­rei­kia da­ry­ti ba­la­ga­no, vie­na­die­nių me­ni­nių eks­pe­ri­men­tų. Tai tu­ri bū­ti kla­si­ki­nis, aiš­kus, vi­siems su­pran­ta­mas ir per­skai­to­mas da­ly­kas. Rei­kia aiš­kiai reg­la­men­tuo­ti: pa­mink­las tu­rė­tų bū­ti re­zis­ten­ci­jos pra­džiai, o ne abst­rak­ci­joms – lais­vei, Lie­tu­vai, her­bui. Jo­kių me­ni­nių gin­čų čia ne­tu­ri bū­ti.

Ne­ga­li­ma Lie­tu­vos him­no at­li­ki­nė­ti „ru­siš­kų čes­tuš­kių-daž­nu­čių“ pa­vi­da­lu, o pa­mink­lus re­zis­ten­ci­jai, pa­si­ro­do, ga­li­ma – kaip kam šaus į gal­vą. Dėl Lu­kiš­kių aikš­tės dėl to ir ne­su­si­ta­ria­ma, nes žan­ras pa­mes­tas: vie­nas da­ro ins­ta­lia­ci­ją, ki­tas – skulp­tū­rą.

Pa­žiū­rė­ki­te į Šiau­lius: čia vis­kas al­suo­ja is­to­ri­ja. Ko­kie kul­tū­ri­niai sluoks­niai! Tik rei­kia at­skir­ti, kur pa­mink­las, kur at­mi­ni­mo len­te­lė, kur bius­tas. Rei­kia aiš­kios sis­te­mos, stra­te­gi­jos.

– Šie­met mi­ni­me Są­jū­džio 30-me­tį, o is­to­ri­jos įpa­mink­li­ni­mo te­ma – chao­sas be stra­te­gi­jos?

– Bu­vo tur­to ėmi­mo eta­pas, da­bar rei­kia ap­si­dai­ry­ti, kas li­ko, ką dar ne­nu­dė­vė­jo­me, neiš­me­tė­me, ne­sup­ri­va­ti­za­vo­me. Kai man pra­de­da sa­ky­ti, kad ne­rei­kia pa­mink­lų – ne­va, bal­vo­nų, to­kiam mo­der­nis­tui sa­kau: su­ly­gink tė­vų, se­ne­lių ka­pus, iš­mesk šei­mos nuo­trau­kas, pa­si­da­ryk ko­kią ins­ta­lia­ci­ją. Būk nuo­sek­lus iki ga­lo.

Po­li­ti­nė bend­ruo­me­nė tu­rė­tų su­pras­ti: Šiau­liams ei­li­nį kar­tą tin­ka­ma kor­ta kren­ta ant sta­lo. Pa­mink­las re­zis­ten­ci­jos pra­džiai – uni­ka­lus šan­sas įpras­min­ti lais­vės ko­vas. Šiau­rės Lie­tu­vo­je vei­kė Pri­si­kė­li­mo apy­gar­da, Mi­nai­čiuo­se pa­si­ra­šy­ta 1949 me­tų dek­la­ra­ci­ja. La­bai sim­bo­liš­ka: re­zis­ten­ci­jos pra­džia ir 1949 me­tų dek­la­ra­ci­ja.

Kas ga­lė­tų bū­ti prieš? Sa­bo­ta­žo da­ly­kai yra nu­že­min­ti sta­tu­są, pra­dė­ti aiš­kin­ti, kad ne­mo­der­nu, ne­šiuo­lai­kiš­ka – de­ma­go­gai taip kal­bės.

Ats­kir­ki­me: yra Juo­zas Kum­pis, Šiau­liuo­se pa­lai­do­tas pir­ma­sis Lie­tu­vos ka­ro la­kū­nas, žu­vęs mū­šy­je, ir yra bu­vu­sio sta­li­nis­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros po­li­tech­ni­ku­mo au­to­rius Jo­nas Kum­pis (rau­do­no­sios ar­mi­jos ko­mi­sa­ras). Yra NKVD Šiau­lių III sky­riaus ma­jo­ras Chai­mas Fren­ke­lis, ir yra pra­mo­ni­nin­kas Chai­mas Fren­ke­lis. Šiau­liuo­se gi­mė ir A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go kan­kin­to­jas Nach­ma­nas Du­šans­kis.

Yra du na­ra­ty­vai, jie ir yra dvi Lie­tu­vos. Vie­nas – par­ti­za­nų šū­kis: „Ati­duok Tė­vy­nei, ką pri­va­lai“. Ki­tas šū­kis pri­klau­so so­vie­ti­nei no­menk­la­tū­rai: „Ir ta­da dir­bo­me Lie­tu­vai“. La­bai sim­bo­liš­ka. Šis pa­mink­las pa­ro­dy­tų, ar įma­no­mas bend­ras var­dik­lis. Pa­mink­las ga­lė­tų bū­ti na­ra­ty­vas, ku­ris su­ren­ka ver­ty­bi­nius blo­kus į vie­ną sis­te­mą.

Bū­ti­na is­to­ri­jos įpras­mi­ni­mo stra­te­gi­ja. Šiau­liai tam tu­ri po­ten­cia­lo. Pa­mink­lo ne­bu­vi­mas taip pat yra at­sa­ky­mas, tik jis ro­dy­tų, kad vi­suo­me­nė ser­ga is­to­ri­ne am­ne­zi­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Po­li­ti­nė bendruo­me­nė tu­rė­tų su­pras­ti: Šiau­liams ei­li­nį kar­tą tin­ka­ma kor­ta kren­ta ant sta­lo. Pa­mink­las re­zis­ten­ci­jos pra­džiai – uni­ka­lus šan­sas įpras­min­ti lais­vės ko­vas“, – sa­ko ar­chi­tek­tas, pro­fe­so­rius Al­gis Vyš­niū­nas.

„Mies­tui be­veik 800 me­tų, o ne­sup­ran­ta­ma, kad rei­kia sau­go­ti sa­vo vaiz­dus ar pa­no­ra­mas, o ne tik vie­ną ar ki­tą na­mą“, – ap­žvel­gęs Šiau­lius nuo Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus sto­go, įver­ti­no ar­chi­tek­tas Al­gis Vyš­niū­nas.