Fantastinį pasaulį kuria tušinuku

Fan­tas­ti­nį pa­sau­lį ku­ria tu­ši­nu­ku

Va­kar Pak­ruo­jo Juo­zo Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos sa­lė­je ati­da­ry­ta „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tės Ja­ni­nos Ša­par­nie­nės pie­ši­nių pa­ro­da „Čia ir ana­pus“. Siur­rea­lis­ti­nį, sim­bo­lių ku­pi­ną pa­sau­lį au­to­rė ku­ria dvie­jų spal­vų tu­ši­nu­ku.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kruopš­tus ir il­gas dar­bas

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma dau­giau nei 20 dar­bų, su­kur­tų per de­šimt­me­tį. Kū­ri­niai nu­pieš­ti tu­ši­nu­ku dviem spal­vo­mis – mė­ly­na ir juo­da.

„Vie­nos dar­bų te­mos nė­ra. Gal la­biau – sim­bo­liz­mas. Man la­bai pa­tin­ka siur­rea­lis­tų dar­bai, fan­tas­ti­nė dai­lė“, – sa­ko J. Ša­par­nie­nė.

Pie­ši­niams daž­nai įkve­pia gam­ta, ap­lin­ka: net ras­tas keis­tos for­mos me­džio ga­ba­lė­lis ar at­si­lau­pę suo­le­lio da­žai pie­ši­ny­je virs­ta ne­že­miš­ku su­tvė­ri­mu.

Dar­bai – ne­di­de­lės apim­ties, mi­nia­tiū­ros.

„Tech­ni­ka kap­ri­zin­ga. Prie­mo­nė­mis pi­gi, bet dar­bo im­lu­mu... Per me­tus, jei dar­bai di­des­ni, 20x30 cen­ti­met­rų for­ma­to, ga­liu nu­pieš­ti 4–5. Trūks­ta lai­ko, nes rei­kia ne­pa­var­gu­sių akių“, – sa­ko J. Ša­par­nie­nė.

Pieš­ti be poil­sio pa­vyks­ta dvi va­lan­das: ku­riant il­giau, ga­li su­ga­din­ti pie­ši­nį.

„Ši tech­ni­ka – ne­ko­mer­ci­nė, grei­tai nie­ko ne­pa­da­ry­si. Dar­bai tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką – štri­cho ne­si­ma­to. Už­dė­jus vie­ną sluoks­nį spal­vos, tu­ri lauk­ti, kad ga­lė­tum už­dė­ti ki­tą. No­rint, kad li­ni­jos bū­tų su­lie­tos, pri­min­tų ta­py­bą, tu­ri lauk­ti ma­žiau­siai ke­lias va­lan­das“, – sa­ko pa­ro­dos au­to­rė.

Kar­tais kur­ti pra­de­da nuo es­ki­zo. Yra ir ki­tų niuan­sų – ran­ka ne­tu­ri lies­ti po­pie­riaus.

Tech­ni­kos J. Ša­par­nie­nė mo­kė­si pa­ti, o pie­ši­mo gud­ry­bių – iš drau­gės, bai­gu­sios dai­lės stu­di­jas. Daug iš­mo­ko Pak­ruo­jo dai­lės stu­di­jo­je, ku­riai va­do­vau­ja dai­li­nin­kė Lai­mu­tė Ve­lič­kie­nė. Stu­di­ją lan­ko nuo įkū­ri­mo pra­džios – vie­nuo­lik­tus me­tus.

Suau­gu­sių­jų dai­lės stu­di­jo­je iš­ban­dė įvai­rių tech­ni­kų, bet grį­žo prie sa­vo – tu­ši­nu­ko.

J. Ša­par­nie­nė do­mė­jo­si, kas dar pie­šia šia tech­ni­ka. Ra­do au­to­rių Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je ir Sankt Pe­ter­bur­ge. Pe­ter­bur­gie­čio štri­chas griež­tes­nis – tar­si bū­tų pieš­ta plunks­ne­le tu­šu.

Pie­ši­mas – kaip me­di­ta­ci­ja

J. Ša­par­nie­nė yra su­ren­gu­si aš­tuo­nias per­so­na­li­nes pa­ro­das. Dar­bai eks­po­nuo­ti ne tik Pak­ruo­jy­je, bet ir Tau­ra­gė­je, Pa­ne­vė­žy­je, dar dau­giau mies­tų ap­lan­ky­ta su gru­pi­nė­mis pa­ro­do­mis.

Du dar­bai eks­po­nuo­ti Šiau­liuo­se, Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos pa­ro­do­je.

„Ši­tas dar­bas gy­ve­na Ang­li­jo­je, ši­tas – JAV, Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Gru­zi­jo­je...“ – ro­dy­da­ma nuo­trau­kų ar­chy­vą, var­di­ja au­to­rė.

Tu­ši­nu­ku mo­te­ris pie­šia tris de­šimt­me­čius. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo pra­kti­kos, mo­kan­tis Bui­vy­diš­kių tech­ni­ku­me zoo­tech­ni­kos ir jo­ji­mo tre­ne­rės spe­cia­ly­bės: ra­šant do­ku­men­tą, rei­kė­jo pa­ryš­kin­ti pa­va­di­ni­mą. Tu­ši­nu­ku ėmė brūkš­niuo­ti kaip pieš­tu­ku.

„Pa­gal­vo­jau: ne­blo­gai at­ro­do, ko­dėl ne­pa­ban­dy­ti pieš­ti? Pieš­ti mė­gau nuo vai­kys­tės, mo­kyk­lo­je mo­kė­mės įvai­rių pie­ši­nio tech­ni­kų. Pa­ban­džiau, pa­ti­ko ir taip jau – tris­de­šimt me­tų. Jo­gai nau­do­ja me­di­ta­ci­ją, aš nau­do­ju pie­ši­mą.“

J. Ša­par­nie­nei pa­tin­ka bū­ti mė­gė­ja, ne­var­žo­ma jo­kių įsi­pa­rei­go­ji­mų: pa­ti ga­li rink­tis te­mas ir lai­ką, ka­da pieš­ti. Ne­pa­kęs­tų jo­kių kū­ry­bos rė­mų.

„Bū­na, nu­pie­šiu, at­ro­do, vis­kas ge­rai, bet kaž­kas ne­duo­da ra­my­bės. Ta­da dar­bas ke­liau­ja į ar­chy­vą. Yra pie­ši­nių, ku­riuos iš­si­trau­kiau po 10 me­tų, ir da­bar ži­nau, ką rei­kia keis­ti.“ Anks­čiau pieš­tų, o da­bar „su­tvar­ky­tų“ dar­bų eks­po­nuo­ja­ma ir pa­ro­do­je bib­lio­te­ko­je.

Pir­mu­ti­nį su­kur­tą dar­bą mo­te­ris iš­sau­go­jo. Žiū­rė­da­ma da­bar, pa­si­juo­kia iš kom­po­zi­ci­jos, še­šė­lia­vi­mo, švie­sos, bet idė­ja li­ko įdo­mi.

„Ne­ži­nau, ar tai ga­li bū­ti va­di­na­ma pro­gre­su, gal­būt – po­ky­čiais, – ly­gin­da­ma anks­tes­nę ir da­bar­ti­nę kū­ry­bą, svars­to J. Ša­par­nie­nė. – Per tą lai­ką kei­tė­si te­mos, idė­jos. Pats žmo­gus, ap­lin­ka kei­čia­si, vi­sa tai ir su­si­sie­ja.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tė Ja­ni­na Ša­par­nie­nė tu­ši­nu­ku ku­ria tris de­šimt­me­čius.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Staig­me­na, 2015 me­tai. Šis dar­bas gi­mė Šven­to­jo­je pa­ma­čius įdo­mios for­mos me­džio ša­ką.

Žvilgs­nis, 2015 me­tai.

„Tria­da“, 2016 me­tai.

Pie­ši­niuo­se rea­ly­bė per­si­pi­na su fan­tas­ti­ka.

Ja­ni­na Ša­par­nie­nė pie­šia siur­rea­lis­ti­nį pa­sau­lį.