Angelai neturi išeiginių

An­ge­lai ne­tu­ri išei­gi­nių

Kur­šė­nų L. Ivins­kio gim­na­zi­jos do­ri­nio ug­dy­mo (eti­kos) ir teat­ro mo­ky­to­ja Vi­ta Ples­kū­nie­nė ži­no, kaip pa­si­ga­min­ti an­ge­lą, ku­ris pa­keis­tų žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Ji ke­lio­li­ka me­tų pra­kti­kuo­ja sa­va­no­rys­tę, pi­lig­ri­mi­nes ke­lio­nes, į ku­rias iš­si­ve­da po šim­tą ir dau­giau vai­kų. Ji ne­si­ren­ka, ka­da pa­dė­ti ki­tiems, juk ne­bū­ti­nai tu­rė­si lais­vo lai­ko, kai pri­reiks ta­vo pa­gal­bos. Sa­vait­ga­lis mo­kyk­lo­je su vai­kais, ku­riems rei­kia dva­si­nės ra­my­bės – įpras­tas reiš­ki­nys. An­ge­lai juk nei­na išei­gi­nių.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

To­le­ran­ci­jos an­ge­lo ko­ji­nės

Kai su kur­šė­niš­ke Vi­ta Ples­kū­nie­ne su­si­ti­ko­me po­kal­bio Kur­šė­nų L. Ivins­kio gim­na­zi­jo­je, ji mū­vė­jo skir­tin­gas ko­ji­nes. Gim­na­zi­jos do­ri­nio mo­ky­mo (eti­kos) ir teat­ro mo­ky­to­ja po pa­mo­kų taip mū­vė­da­ma iš­žings­nia­vo per vi­są mies­tą į bu­vu­sios sa­vo mo­ki­nės or­ga­ni­zuo­tą poe­zi­jos ren­gi­nį.

Skir­tin­gos ko­ji­nės vi­sa­me pa­sau­ly­je yra ta­pu­sios to­le­ran­ci­jos sim­bo­liu žmo­nėms, turintiems Dau­no sind­ro­mą. Skir­tin­gos ko­ji­nės ne­bu­vo jo­kia Vi­tos po­za ar vė­ja­vai­kiš­ku­mas. Ji sa­va­no­riau­ja Die­nos cent­re su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims.

Sa­va­no­rys­tės ke­lią su su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nė­mis skai­čiuo­ja pa­gal sa­vo duk­ros Sau­le­nės am­žių. Sau­le­nė dar ne­lan­kė mo­kyk­los, kai Vi­ta ją nu­si­ve­dė pa­bū­ti su kiek ki­to­kiais vai­kais. Iš pra­džių in­te­lek­to ne­ga­lią tu­rin­tys jau­nuo­liai žiū­rė­da­vo, kad gu­vi mer­gai­tė neį­gar­mė­tų nuo til­tu­ko į eže­rą, nors ofi­cia­liai – Sau­le­nė bu­vo jų glo­bė­ja ir pa­gal­bi­nin­kė.

Da­bar Sau­le­nei aš­tuo­nio­li­ka, ji šie­met bai­gia L. Ivins­kio gim­na­zi­ją ir iš­vyks­ta stu­di­juo­ti.

Sau­le­nė, kaip ir dau­gy­bė Kur­šė­nų mo­kyk­lų vai­kų, ži­no, kas yra An­ge­lų va­lan­da. Dau­ge­lis jo­je no­riai da­ly­vau­ja, nors pir­mą kar­tą pa­ma­čius, kas ten vyks­ta, dau­ge­liui net ža­dą už­trauk­da­vo iš ne­ti­kė­tu­mo.

Į An­ge­lų va­lan­dą Vi­ta pa­kvie­čia Die­nos cent­ro lan­ky­to­jus ir ko­kią nors paaug­lių kla­sę. Vi­si maž­daug va­lan­dą lanks­to, kar­po, kli­juo­ja sa­vo an­ge­lą. Į jį įde­da daug šir­dies ir mei­lės ir la­bai nu­stem­ba, kai va­lan­dos pa­bai­go­je mo­ky­to­ja Vi­ta pa­siū­lo su­si­keis­ti sa­vo an­ge­lais svei­kie­siems vai­kams su neį­ga­liai­siais. Rei­kia ati­duo­ti sa­vo an­ge­lą kaž­kam ki­tam, ki­to­kiam nei pa­ts esi. Pri­si­lies­ti prie ki­to žmo­gaus ir pa­lin­kė­ti jam kaž­ko švie­saus ir šil­to.

„Man ir pa­čiai ne­bū­da­vo pa­pras­ta, nes bū­da­vo gai­la vai­kų, ko­dėl jie neį­ga­lūs. O pa­skui su­vo­kiau, kad aš jiems esu la­bai dė­kin­ga. Pa­bu­vusi su jais sto­vyk­lo­je ar An­ge­lų va­lan­do­je, pra­dė­jau ne­be­pas­te­bė­ti ne­reikš­min­gų smulk­me­nų. Jie man pa­dė­jo su­pras­ti es­mę“, – pa­tir­tis at­vė­rė Vi­ta.

Kas duo­ta nuo Die­vo ir na­mų

Vi­ta sa­ko, kad tik sa­va­no­rys­tės są­vo­ka Lie­tu­vo­je yra šiek tiek nau­ja, bet pa­gal­ba žmo­gui – ar­ti­mam, ne­pa­žįs­ta­mam, bend­ra­min­čiui ar ki­to­kiam – gy­va­vu­si nuo am­žių am­ži­nų­jų.

Vi­ta no­rą pa­gel­bė­ti vi­siems, ku­riems to rei­kia, į sa­vo gy­ve­ni­mą iš­si­ne­šė iš tė­vų na­mų. Vi­ta, bu­vu­si Stan­ku­tė, ki­lu­si iš Drą­su­čių gy­ven­vie­tės ša­lia Kur­šė­nų. Iš tė­vų na­mų at­si­ne­šė ir ti­kė­ji­mą, ir mei­lę žmo­nėms, ir mo­kė­ji­mą džiaug­tis vis­kuo.

Tik be­ga­li­niai sun­kią pa­tir­tį – my­li­mo­jo Sau­le­nės tė­čio žū­tį, ji ga­vo iš li­ki­mo vi­sai ne­pel­ny­tai.

„Ta­da man la­biau­siai rei­kė­jo pa­gal­bos, pa­lai­ky­mo. Ta­da ab­so­liu­čiai vi­si su­tik­ti žmo­nės man la­bai pa­dė­jo. Tai bu­vo tar­si jų sa­va­no­rys­tė man“, – me­na Vi­ta.

Ji ta­da gy­ve­no Vil­niu­je. Stu­di­ja­vo re­ži­sū­rą Klai­pė­do­je ir ne­ga­lė­jo net pa­ma­ny­ti, kad dirbs do­ri­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja.

„Sup­ran­tu, kad aš to­kia ir tu­rė­jau bū­ti, to­dėl nie­kur ki­tur ne­nuė­jau“, – ži­no Vi­ta.

Jai stu­di­juo­jant Lie­tu­vo­je bu­vo pra­dė­ti reng­ti do­ri­nio ug­dy­mo mo­ky­to­jai, nes at­si­ra­do jų po­rei­kis. Į re­ži­sū­ros kur­są in­teg­ra­vo do­ri­nį ug­dy­mą tik trims kur­sams. Vie­na­me iš jų stu­di­ja­vo Vi­ta. Taip jos aukš­to­jo moks­lo dip­lo­me at­si­ra­do dvi spe­cia­ly­bės ir vie­na ta­po pa­grin­di­nė.

Pi­lig­ri­mi­nė ke­lio­nė į sa­ve

Vi­ta pa­sa­ko­jo, kad, ga­vu­si iš­skir­ti­nę spe­cia­ly­bę, ji dar do­va­nų iš li­ki­mo ga­vo ir nuo­sta­bių žmo­nių.

„Ta­me ke­ly­je, ku­riuo ėjau, at­si­ra­do la­bai daug bend­ra­min­čių, ku­rie glo­bo­jo, kei­tė ma­ne ir ap­link esan­čius. Vie­ni jų – vie­nuo­liai joa­ni­tai. Po stu­di­jų su­grį­žus į Kur­šė­nus man stai­ga at­si­ran­da vie­ta L. Ivins­kio gim­na­zi­jo­je. Ir ne­ti­kė­tai čia dirb­ti ti­ky­bos mo­ky­to­ja atei­na pa­na­šaus li­ki­mo naš­lė Ie­va Gai­rio­nie­nė“, – pa­sa­ko­jo Vi­ta.

Vi­tai Ie­va pa­dė­jo at­ras­ti baž­ny­čią, ti­kė­ji­mą ir sa­ve pa­čią.

„Ie­vu­tė ma­no an­ge­las sar­gas. Ir vi­sa tai, kas įvy­ko ma­no gy­ve­ni­me – jos įkvėp­ta“, – nea­be­jo­ja Vi­ta.

Pir­miau­sia jos at­si­ra­do Šiau­lių Šv. Ig­na­co baž­ny­čio­je ir su tos baž­ny­čios bend­ruo­me­ne Vi­ta pra­dė­jo pi­lig­ri­mi­nių žy­gių ke­lio­nes.

„Pir­ma­sis pi­lig­ri­mi­nis žy­gis prieš aš­tuo­ne­rius me­tus su sa­vo mo­ki­niais man bu­vo di­džiu­lis iš­ban­dy­mas. Sto­viu Kry­žių kal­ne šla­pia nuo lie­taus iki pa­sku­ti­nio siū­lo ir gal­vo­ju – ką aš čia vei­kiu? Ko­dėl aš čia? Kam aš čia rei­ka­lin­ga? At­sa­ky­mus ga­vau šiek tiek vė­liau“, – pa­sa­ko­jo Vi­ta.

Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis jau pen­kio­li­ką me­tų ru­dens pra­džio­je va­do­vau­ja žy­giui į Kry­žių kal­ną ir Ši­lu­vą. Į šiuos žy­gius ei­na šim­tai žmo­nių.

Jos drau­ge su Ie­va į pi­lig­ri­mi­nius tri­jų die­nų žy­gius nuo Šiau­lių į Kry­žių kal­ną, o iš jo – į Ši­lu­vą jau su­ren­ka apie šim­tą Kur­šė­nų vai­kų.

„Ži­nau, kad da­lis vai­kų į tuos žy­gius ei­na ne dėl mal­dos, vi­sai ne dėl gi­laus ti­kė­ji­mo, jiems tie­siog nė­ra kur išei­ti ir kuo už­siim­ti. Jau­ni žmo­nės tuo­se žy­giuo­se iš­ban­do sa­ve la­bai ne­ti­kė­tais ra­kur­sais. Pri­si­me­nu, kuo mes tų žy­gių pra­džio­je su Ie­va bu­vo­me skir­tin­gos: ji im­da­vo vi­sus vai­kus, o aš sa­ky­da­vau – ne, tas praė­ju­siais me­tais bu­vo nu­si­dė­jęs žy­gy­je! Tie pi­lig­ri­mi­niai žy­giai yra vi­sų pir­ma ke­lio­nė į sa­ve“, – ži­no Vi­ta.

Žy­giai – ne pra­mo­ga. Ar yra kas ban­dęs vi­są die­ną ne­šti vė­lia­vą? Tai ga­na leng­va ir sma­gu tik pir­mą­ją žy­gio va­lan­dą. O pa­skui tam­pa tik­ru iš­ban­dy­mu. To­kiuo­se žy­giuo­se vai­kai pa­ti­ria dau­gy­bę ne­ti­kė­tų, ir ne tik dva­si­nių, pa­tir­čių.

Vi­ta kar­tais pa­ste­bi, kad pa­ts „chu­li­ga­niau­sias“ vai­ki­nas ne­ti­kė­tai at­si­ran­da gre­ta vys­ku­po ir žen­gia kuo nuo­šir­džiau­siai gie­do­da­mas ką tik iš­mok­tą žy­gy­je gies­mę.

Jau po­rą me­tų Vi­ta į pi­lig­ri­mi­nius žy­gius su Kur­šė­nų jau­ni­mu ei­na vie­na. Ke­tu­ris vai­kus išau­gi­nu­si ir į moks­lus lei­džian­ti Ie­va gy­ve­na emig­ra­ci­jo­je.

Šei­ma – kaip es­mė

Vi­tai su ke­lio­li­ka Kur­šė­nų jau­nuo­lių 2016 me­tais pa­vy­ko iš­vyk­ti ir į Pa­sau­lio jau­ni­mo die­nas Kro­ku­vo­je.

Ji už tai dė­kin­ga sa­vo vy­rui Gy­čiui, ku­ris ti­kė­jo, kad pa­vyks iš­va­žiuo­ti, nors su­rink­ti po rei­kia­mą su­mą pi­ni­gų kiek­vie­nam iš jau­nuo­lių at­ro­dė neį­ma­no­ma. Pa­gel­bė­jo vie­nuo­lis karmelitas Mar­ju­šas – su­ra­do ga­li­my­bę kur­šė­niš­kiams nak­vo­ti vie­na­me iš Kro­ku­vos vie­nuo­ly­nų ir su­ma už ke­lio­nę su­ma­žė­jo be­veik tri­gu­bai. Padėjo ir Šiaulių vyskupijos jaunimo centras, broliai karmelitai.

Vi­ta ma­tė kur­šė­niš­kių, ku­rių dau­gu­ma tik­rai ne­bu­vo uo­lūs ir gi­lūs ti­kin­tie­ji, akis, kai jie žvel­gė į ke­lis mi­li­jo­nus jau­nų žmo­nių, be­si­mel­džian­čių drau­ge ir ne­bi­jan­čių reikš­ti sa­vo jaus­mų.

„Tie pi­lig­ri­mi­niai žy­giai la­bai kei­čia jau­nus žmo­nes. Jie ne­bū­ti­nai tam­pa la­bai pa­mal­dūs. Tie­siog su­si­dė­lio­ja ver­ty­bes, pa­ti­ria nuo­šir­daus ir tik­ro bend­ra­vi­mo. Jau­ni šiuo­lai­ki­niai žmo­nės tu­ri dau­gy­bę skau­džių pa­tir­čių, nes tar­si ne­tu­ri aiš­kios at­ra­mos. Kaip pa­guos­ti paaug­lį, ku­ris pa­si­ge­ria dėl to, kad jo šei­mo­je vyks­ta bar­niai, kai vai­kas šei­mo­je ne­ran­da užuo­vė­jos, o vie­toj jos – tė­vų egoiz­mas?“ – jaut­riai klau­sia Vi­ta.

Žiū­rint vie­ną iš do­ri­nio ug­dy­mo fil­mų, Vi­ta vai­kams už­da­vė klau­si­mą, kas ge­riau – bū­ti tei­siam ar ge­ram?

At­sa­ky­mai pri­bloš­kė, kai vai­kai pra­dė­jo kal­bė­ti apie tai, ko jie no­ri iš sa­vo šei­mos.

„Sup­ra­tau, kad ne­re­tai at­mos­fe­rą šei­mo­je iš­duo­da ele­men­ta­riau­sias klau­si­mas. Tė­vai sa­vo vai­ko, grį­žu­sio iš mo­kyk­los, daž­niau­siai klau­sia – kiek ir ko­kių pa­žy­mių ga­vai, o ne kaip jau­tie­si... Ma­tau, kaip mū­sų vai­kai yra pa­var­gę nuo suau­gu­sių­jų iš­kel­tų tiks­lų, ku­rie aukš­čiau vis­ko“, – sa­kė do­ri­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja.

Mo­kyk­lo­je ne­se­niai at­li­ko ano­ni­mi­nį ty­ri­mą apie tai, ko­kios yra jau­ni­mo ver­ty­bės. Ma­nė, šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas at­sa­kys – pi­ni­gai, ma­ši­na...

„Ne! Paaiš­kė­jo, kad ir šiuo­lai­ki­niams vai­kams, jau­nuo­liams di­džiau­sia ver­ty­bė, pa­ti es­mė – šei­ma! Vai­kai la­bai išgy­ve­na dėl to, kas kar­tais vyks­ta jų šei­mo­se. Vai­kas tu­ri jaus­tis šei­mo­je sau­gus ne pa­gal tai, ko­kį jis pa­žy­mį šian­dien „už­dir­bo“...“ – ži­no Vi­ta.

Ji drau­ge su ko­le­ge Ie­va prieš ke­le­rius me­tus pra­dė­jo reng­ti sa­vo mo­ki­niams „Sa­vait­ga­lius ki­taip“ mo­kyk­lo­je. Į su­si­ti­ki­mus at­vyks­ta ku­ni­gai, vie­nuo­liai, be­si­ren­gian­tys dva­si­niam gy­ve­ni­mui žmo­nės, jau­ni­mas bend­rau­ja apie tai, kas rū­pi jų kar­tai.

Do­ri­nio ug­dy­mo pa­mo­ko­se Vi­ta tai­ko įvai­rias pra­kti­kas. Vie­na jų – ap­si­ka­bi­ni­mas, kai sa­vo bend­ra­moks­lį ap­ka­bi­ni lyg ar­ti­mą žmo­gų. Bu­vo jau­nuo­lių, ku­rie muis­tė­si – jie ne­mėgs­ta jo­kių ap­si­ka­bi­ni­mų, už­duo­tį vyk­dė lyg ir ne­no­ro­mis. Ste­bint tų jau­nuo­lių el­ge­sį il­ges­nį lai­ką paaiš­kė­jo, kad jie ne ap­si­ka­bin­ti ne­mėgs­ta, jie tie­siog tė­vų bu­vo per re­tai ap­ka­bin­ami.

Vi­ta ži­no, kad at­ža­ga­rus žmo­gus ga­li bū­ti vi­sai ne dėl sa­vo cha­rak­te­rio, tie­siog jis au­gęs neap­ka­bin­tas, ne­prig­laus­tas, ne­pa­my­luo­tas sa­vo bran­giau­sių­jų, sa­vo šei­mos.

Do­ri­nio ug­dy­mo ka­bi­ne­te prie lan­go nuo­la­tos ka­bo ke­le­tas iš po­pie­riaus iš­lanks­ty­tų an­ge­lų. Jie dar lau­kia su­si­ti­ki­mo su sa­vo žmo­gu­mi.

Au­to­rės nuo­tr.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Kur­šė­nų L. Ivins­kio gim­na­zi­jos do­ri­nio ug­dy­mo (eti­kos) ir teat­ro mo­ky­to­ja Vi­ta Ples­kū­nie­nė ži­no, kad šian­die­ni­niam jau­ni­mui rei­kia ne vien pi­ni­gų ar au­to­mo­bi­lių. Jau­nų žmo­nių sie­los ieš­ko su­pra­ti­mo, mei­lės, at­jau­tos.

Kur­šė­nų L. Ivins­kio gim­na­zi­jos do­ri­nio ug­dy­mo (eti­kos) ir teat­ro mo­ky­to­ja Vi­ta Ples­kū­nie­nė sa­ko, kad jau­nus žmo­nes ug­do pa­tir­tys.

Vi­ta Ples­kū­nie­nė su duk­ra Sau­le­ne. Šyp­se­nos nuo jų vei­dų ne­dings­ta be­veik nie­ka­da.

Pi­lig­ri­mi­nio žy­gio da­ly­viai tiks­lą pa­sie­kė. Į Kry­žių kal­no ir Ši­lu­vos žy­gį kur­šė­niš­kių jau­nuo­lių ne­rei­kia ra­gin­ti.

An­ge­lų va­lan­da suar­ti­na žmo­nes.