
Naujausios
Lietuvos šimtmetį atskleidžia vizijos
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, 2018 metų Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas dr. Norbertas Černiauskas siūlo Lietuvos praeitį pažinti kalbant apie ateitį. Pasak istoriko, vizijos parodo ir visuomenės intelektualinę būklę, ir valstybės reformų užmojus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Vizijos ir klausimai
Paskaitą „Lietuvos šimtmečio vizijos: ar kalbėdami apie ateitį galime pažinti praeitį?“ N. Černiauskas skaitė Šiaulių universiteto (ŠU) Humanitarinių tyrimų centro organizuotoje 7-ojoje tarptautinėje tarpdisciplininėje mokslinėje konferencijoje „Regionas: istorija, kultūra, kalba“. Diskusiją moderavo ŠU docentas dr. Simonas Strelcovas.
Pasak N. Černiausko, vizijos parodo, kokia yra visuomenės intelektualinė būklė, kaip valstybė, visuomenė ar individas sprendžia problemas, kiek toli planuoja ateitį, kokio užmojo yra valstybės reformos, koks individualumo, išsilavinimo, ūkinio ar kultūrinio kūrybingumo lygis, politinis išprusimas.
N. Černiauskas pateikė 1918–1940 metų laikotarpio vizijų, o kartu – ir klausimų.
Lietuva – kaip politinė vizija: kaip ji kito nuo XIX amžiaus pabaigos iki Steigiamojo Seimo, nuo Andriaus Vištelio-Višteliausko iki Ernesto Galvanausko, nes valstybė nebuvo vienalytė elito politinėse vizijose?
Lietuvos tautinės vėliavos – simbolio vizija. Ką sako prie šimtą metų vykusios diskusijos apie tai, kaip turėtų ir kaip neturėtų atrodyti vėliava? Kodėl M. Dobužinskis atkakliai kūrė naujos, patobulintos vėliavos eskizus? Ką tai sako apie mūsų santykį su savo valstybės simboliais ir apskritai – santykį su valstybe?
Kodėl ir kaip Vladas Putvinskis kūrė šauliškos ideologijos viziją? Kiek idėja apie XX amžiaus riteriją atliepė jo paties vizionieriškumą, kuris jau nuo ankstyvų laikų pasireiškė jo ūkyje, kiek – krašto problemas, o kiek – tarptautines realijas?
Ką apie Lietuvos problemas ir socekonominius iššūkius pasako Kazio Pakšto ir kitų intelektualų pastangos kurti kryptingos kolonizacijos planus? Ar net atsarginės Lietuvos vizija, portugališkai Angoloje kalbančių lietuvių vaizdinys? Kodėl šis vaizdinys daugiau galėtų pasakyti apie realią tarpukario Lietuvos emigracijos politiką negu 1922 ir 1929 metų emigracijos įstatymai?
Ką apie Lietuvos žydus pasako vietos sionistinių organizacijų kuruojamos pionierių rengimo programos Palestinos kolonijų kūrimo vizijai?
Ką apie mūsų visuomenę pasako A. Dambrausko-Jakšto 1931 metais iškeltas klausimas, kaip surasti ir užsiauginti lietuvišką Edisoną ir jo noras skatinti žūtbūt Lietuvoje sukurti mokslo ir technologijų erdvę, kurioje galėtų rastis vietiniai išradėjai?
Kiek Vilniaus sugrąžinimo „Mes be Vilniaus nenurimsim“ vizija buvo vizionieriška, kiek propagandinė, kiek ji atliepė, kiek formavo visuomenės nusistatymą, požiūrį, politinį sutelktumą? Kodėl ji baigėsi tragiškai?
Radiofikacijos, kaip modernizacijos, ir krašto, ūkio gyvenimo plėtojimo idėja. Kam reikėjo kurti planus apie pigų „Tautofoną“, radijo imtuvą, bei galvoti, kad gatvių sankryžas galės reguliuoti radijopolicistai. Ką tai sako ne tik apie žiniasklaidos istoriją, fantaziją, bet ir apie ūkininkus?
Kodėl basketbolo, kaip nacionalinės sporto šakos, pasididžiavimo šaltinio, pavertimo krepšiasvydžiu, galiausiai krepšiniu, idėja yra net ne sporto, o Amerikos lietuvių Lietuvai suteiktas puikus valstybės marketingo rezultatas, kuris padėjo racionaliai žemdirbišką visuomenę sutelkti patikėti pergalės jausmu?
Ką sako mūrinės Lietuvos vizija, atliepianti urbanizacijos, miškų tausojimo, šalies įvaizdžio gerinimo idėją?
„Jei pridėsime avangardistus ir jų menines vizijas, nuo K. Binkio iki arsininkų, nuo V. Bacevičiaus kosminės muzikos iki fotoavangardisčių moterų, gausime dar visą plejadą – ką tai sako apie mūsų visuomenę? Netgi partizanų 1949 metų deklaracijoje nusakyta ateities Lietuvos vizija apie partizanus tikriausiai pasako daugiau nei daugelis jų kasdienę veiklą nušviečiančių dokumentų“, – mano N. Černiauskas.
Istoriko nuomone, iš vizijų galima išvesti tris dramas, kurios nusako visą tarpukario Lietuvos istorijos esmę: kaip išlikti, kai neturi draugų ir esi vienas tarp dviejų augančių totalitarinių režimų ir nedraugiškų valstybių bei dar turi Vilniaus ir Klaipėdos problemą; kaip pasivyti Europą, kai 100 metų iš jos buvai iškritęs; kaip būti savimi, sukuriant modernybę ir tradicijas jungiančią tapatybę.
Ne didžiosios vizijos
N. Černiauskas Lietuvos išskirtine vizionieriška šalimi nevadina: nors ir yra originalių įžvalgų, daugelis vizijų atkartoja bendraeuropines arba bendraregionines problemas ir iššūkius.
Viena įdomiausių atgimimo laikotarpio vizijų N. Černiauskas pavadino „gyvensime kaip Švedijoje“.
„Istorikams buvo sunku kalbėti apie tai, kas įvyko po 1990 metų, kokios vizijos. Ne tik istorikų, bet ir visuomenės problema, kad tam tikrus dalykus, kurie 1992, 1993, 1994 metais buvo kaip vizijos, mes įgyvendinome ir tai atrodo savaiminis dalykas, kurio nevertiname. Stojimas į NATO, ES buvo visiškos vizijos, jomis mažai kas galėjo patikėti, o tapo realios.“
Pasak istoriko, sudėtingiausia buvo išskirti šiuolaikinio laikotarpio vizijas. Kaip pavyzdį pateikė Lukiškių aikštės viziją, „kuri pavirto antivizija ir Vilniaus juodąja skyle“.
„Kas yra hipervizijos po 2004 metų? Energetinis saugumas išlikęs. Kartais žmonės sako: Europos gynimas. Gal nematymas hipervizijų nėra taip blogai, nes vizijos persikelia į atskirus žmones, kūrybiškėja visuomenė, atskiruose individuose gimsta projektai, idėjos, kūrybiniai, verslo sumanymai.“
N. Černiausko nuomone, vizijos turėtų atsirasti natūraliai. „Idėją Lietuvai“ jis pavadino „greitu bandymu padaryti neatliktus namų darbus“.
Kitas svarbus aspektas – viziją reikia ne tik iškelti, bet ir įgyvendinti. Istoriko nuomone, esame per daug apolitiški.
Paroda „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“ baigiasi šūkiu: „Dabar pats geriausias metas kurti!“.
„Tikiuosi, kad tai nėra eilinė pranašystė, bet kažkas realesnio ir apčiuopiamo“, – sakė N. Černiauskas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Istorikas Norbertas Černiauskas sako, kad istorija yra ir tai, kas neįvyko: žmonių idėjos, svajonės, planai, troškimai ar fantazijos kartais dar įvairiau ir įtikinamiau atskleidžia laiką ir tikrovę.