SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (8)

SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (8)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (8)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

 

Pir­ma­sis po­sė­dis sa­vi­val­dy­bės sa­lė­je

Ka­dan­gi esu 7-os apy­lin­kės at­sto­vas, sė­dė­ti man skir­ta pir­mo­je ei­lė­je. Ša­lia jau­čiu tvir­tus ko­le­gų pe­čius, už nu­ga­ros – švie­sius pir­mo­sios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tų vei­dus. Dau­ge­lis mū­sų – ne­pa­žįs­ta­mi, bet mes – mo­no­li­tas, tie­są sa­kant, mes – Šiau­liai!

Tri­bū­no­je – pir­ma­sis pra­ne­šė­jas. Jį pa­kei­čia ant­ra­sis, tre­čia­sis. Kai rei­kia kil­no­ti ran­kas, bal­suo­ja­me: už!.. Į die­nos pa­bai­gą pa­me­ta­me skai­čių – nau­juo­sius de­pu­ta­tus bai­siai trau­kia tri­bū­na, iš ku­rios lie­ja­si vien Do­ra, Švie­sa ir Tie­sa. Da­ro­si nuo­bo­du. Jau pus­va­lan­dis po dar­bo, ma­no­ji kai­my­nė tu­ri duk­ry­tę pa­siim­ti iš dar­že­lio, o ži­la­gal­vis kal­bė­to­jas, vis at­si­pra­ši­nė­da­mas klau­sy­to­jų, aiš­ki­na sa­vo nuo­sta­tas apie do­ru­mą. Kal­bė­to­jo žo­džiai vi­siems len­da pro gerk­lę, aš vie­nin­te­lis juos de­duo­si į šir­dį. Ka­da gi baig­sis po­sė­dis? Dar kaž­koks pro­ce­dū­ri­nis klau­si­mė­lis ir skel­bia­ma po­sė­džio pa­bai­ga. Ga­lų ga­le!

"Ačiū Die­vui! Da­bar ga­lė­si­me ei­ti namo”,- ty­liai už vi­sus at­si­dūs­ta ma­no­ji kai­my­nė, be­si­kel­da­ma iš kė­dės. Aš tū­ra­vo­ju jai: “Ačiū už kvie­ti­mą, bet šian­dien dar nei­siu pas Jus. Aš, ma­to­te, esu ve­dęs, tu­riu šei­mą, žmoną...” – tę­siu tai, ką mo­kė pra­ne­šė­jas. Nau­jo­ji kai­my­nė žiop­te­li, nu­raus­ta kaip uo­ga ir kles­te­li at­gal. Ji – pa­do­ri mo­te­ris. Ji ne­sup­ran­ta, kaip aš ga­lė­jau pa­gal­vo­ti, kad ji – pa­leis­tu­vė, ve­džio­jan­ti vy­rus na­mo.

Kū­ri­nys – vaiz­di­nys

Ap­si­žiū­rė­jau, kad Šiau­lių mies­to ta­ry­bos pir­mo­sios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tai tu­rė­jo ga­na ne­blo­gą pa­var­džių rin­ki­nį. Pa­ban­džiau pa­ra­šy­ti jiems ka­lė­di­nį pa­svei­ki­ni­mą 1992 me­tais. Li­te­ra­tū­ri­nio di­zai­no kū­ri­nys – vaiz­di­nys?

LAU­GA­LY­JE au­go ru­giai, ku­riuo­se žy­dė­jo VA­SI­LIAUS­KAS. Jau­ni­mas KRU­GIŠ­KIU šo­ko MA­ZŪ­RO­NĮ. Ant STUO­PE­LIO nu­tū­pęs ŽVIRB­LIS GRA­KA­VI­NO­SI plunks­nas. ŠI­LENS­KY­JE po ŽA­KA­RIŲ krū­va tū­no­jo VING­RAS, ran­gė­si tik jo GA­LI­NIE­NĖ. VIL­BI­KAS, links­mai CI­VIL­KIN­DA­MAS, le­si­nė­jo ap­link PNIAUS­KĄ. Me­džiuo­se stuk­sė­jo GE­NYS, ku­ka­vo KU­KA­NAU­ZA. LAN­KAUS­KE ga­nė­si BRIE­DIS. Jo gal­vą puo­šė RA­GULS­KIS, o pa­pil­vę – ZO­LU­BAS. Stai­ga iš už KUPS­ČIO iš­šo­ko SA­BA­LYS, ir... KĄS­TI­NAI­TĖ į ko­ją! BRIE­DIS pa­lei­do DŪ­DAS. BART­KUS jį su­ba­rė: „RIM­KUS, nes gau­si GU­ZE­VI­ČIŲ!“... Ne­to­lie­se su­stau­gė VIL­ČIAUS­KAS. Iš bai­mės pa­šiur­po vi­sas VAIT­KAUS VAI­TIE­KŪ­NAS. ŠA­VI­NIO GREI­ČIŪ­NU puo­lė link upės. Pa­si­gir­do KLIUN­KA, iš­tryš­ko TRI­ČYS... PAP­LAUS­KIE­NĖ nu­plau­kė pa­sro­viui.

„Lai­ky­siuos die­tos, – ta­rė LA­DIE­TIE­NĖ, – SAL­DOS nė į bur­ną. Ge­riau TRUČINSKAS” “Ne tau, MAR­TY­NAI­TI, mė­ly­nas dan­gus“, po Vi­liaus at­si­du­so PO­VI­LAI­TIE­NĖ. Są­ži­nės BAL­ČY­TIS ma­ne per­spė­jo: „Esi DIDŽ­GAL­VIS, PU­RO­NAI, oi bus tau KON­ČIUS!“

Bal­suo­da­mas žiū­rėk į vė­lia­vą

Ka­dan­gi de­mok­ra­ti­ja gim­do pliu­ra­liz­mą, tai pliu­ra­liz­mas – nuo­mo­nes, frak­ci­jas ir opo­zi­ci­jas. Be­pi­gu bal­suo­ti klau­si­mais, ku­rie iš­nag­ri­nė­ti frak­ci­jo­se ir ko­mi­te­tuo­se – ra­mu ir aiš­ku. O ką da­ry­ti, kai klau­si­mas ne­ti­kė­tas? Pra­si­de­da dai­ry­ma­sis į lu­bas ar­ba į frak­ci­jos ko­le­gas. To­kio bruz­de­sio me­tu pir­mi­nin­kau­jan­tis sa­lę pa­kvie­tė su­telk­ti dė­me­sį, ne­si­dai­ry­ti. „Tai kur mums žiū­rė­ti?“- iš par­te­rio pa­si­gir­do ne­riš­lūs bal­sai. „Žiū­rė­ki­te į vė­lia­vą!“ – iš vie­tos pa­reiš­kė G. Vil­čiaus­kas.

Nu­sik­va­to­jo­me. Aš su­rim­tė­jau.

G. Vil­čiaus­kas šim­tą kart tei­sus.

 

De­pu­ta­te, tu at­sto­vau­ji Tė­vy­nei!

Ne frak­ci­jai, ne par­ti­jai, ne pliu­ra­liz­mui...

Jei to ne­sup­ran­ti – ne­di­de­lė ta­vo ver­tė.