
Naujausios
Regionus gelbės jaunos šeimos?
Valdžia tobulina projektą, kaip stabdyti regionų tuštėjimą jaunų šeimų sąskaita. Vienas iš variantų – lengvatinė paskola būstui provincijoje. O darbo vietos? Pavyzdžiai rodo, kad net ir gerai apmokamas darbas, garantuotas būstas nesuvilioja jaunų specialistų.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Jauna šeima išbandė valstybės „rūpestį“
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tobulina projektą, kaip stabdyti regionų tuštėjimą. Nuo vasaros, žadama, Lietuvoje įsigalios jaunų šeimų, nusprendusių gyventi regione, pirmojo būsto paskolos kompensavimo tvarka. Kol kas siūlomi įvairūs variantai, kiek kompensuoti, kokiose vietovėse. Didmiesčiuose, tarp jų ir Šiauliuose, siūloma nekompensuoti net ir iš dalies pirmojo būsto paskolos.
Pirmojo būsto paskolos dalinė kompensacija mokama dabar. Jaunos šeimos jau išbandė, kaip ji veikia.
26-erių Justas ir bendraamžė Karolina (pašnekovai pageidavo neviešinti tikrųjų vardų) santuokoje pragyvenę metus nusprendė įsikurti gimtinėje – Šiauliuose, prieš tai buvo pabandę ir gyvenimo emigracijoje.
Susirado tinkamą butą pietiniame miesto rajone, kreipėsi į banką. Jų šeimos pajamos per mėnesį siekia 1 300 eurų, abu turi nuolatinius darbus. Šiek tiek daugiau, nei 30 tūkstančių eurų paskolą su 2 procentų palūkanomis iš banko ėmė 20-čiai metų. Bankas iš jaunos šeimos reikalavo 15 procentų įnašo.
Jauna šeima sutiko su banko sąlygomis, nes žinojo, kad šalyje veikia jaunų, mažas pajamas gaunančių šeimų pirmojo būsto subsidijų sistema. Kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę su viltimi, kad valstybė apsidžiaugs, jog jauna šeima gyvenimui renkasi Šiaulius ir kompensuos nuo 10 iki 20 procentų paskolos. Tačiau sužinojo, kad valstybės paramos negaus, nes nebėra pinigų tam reikalui, o eilė norinčiųjų – nemaža. Be to, jie nė netelpa į valstybės nustatytus rėmus – šiek tiek per daug uždirba.
Jauna šeima įžvelgia klastą – valstybė remia vos minimalų atlyginimą uždirbančias šeimas, kurios nelabai gali pretenduoti į banko paskolą, nes dėl menkų pajamų neturės jos iš ko sugrąžinti, o uždirbantys šiek tiek daugiau, nei minimumą, kompensacijų negauna.
„Kai pamatėme situaciją iš arti, supratome, kad niekas Lietuvoje jaunų žmonių nelaukia. Tik gražios kalbos – sugrįžkite, gyvenkite Lietuvoje, bet jokios realios pagalbos negausite“, – neslėpė apmaudo jauna šeima.
Pinigai baigėsi spalį
Šiaulių miesto savivaldybės pateiktais duomenimis, per 2017 metus 37 šeimos gavo valstybės subsidiją iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti – iš viso 171 595,34 euro. Valstybės skirti pinigai metams Šiaulių mieste baigėsi dar spalį.
Šiemet dar laukiama, kokie bankai teiks paskolas jaunoms šeimoms, todėl dar neskirta nė vienos subsidijos. Nors jaunos šeimos, Šiaulių miesto savivaldybės Socialinio būsto poskyrio vedėjos Ijos Jencienės teigimu, jau kreipiasi dėl galimybės pretenduoti į lengvatinį kreditą. Vedėja paaiškino, kad pernai vos su dviem bankais ir keliomis kredito unijomis buvo sudarytos sutartys dėl lengvatinių būsto kreditų jaunoms šeimoms.
Norėdama pretenduoti į lengvatinį kreditą, jauna šeima kreipiasi į Savivaldybę pažymos, kurioje yra nurodoma, ar šeima atitinka visus nustatytus valstybės kriterijus, kurie jiems suteikia teisę gauti 10 ar 20 procentų kompensaciją būsto paskolai. Su tokia pažyma jauna šeima kreipiasi į vieną iš bankų, su kuriuo yra sudaryta sutartis ir tada jau bankas sprendžia – dėl paskolos ir palūkanų dydžių.
Svajonių provincija – tik optimistams
Ar noriai jauni žmonės renkasi provinciją?
Praėjusių metų lapkritį socialinį tinklą „Facebook“ dešimtimis tūkstančių peržiūrų ir patiktukų „sprogdino“ Akmenės rajono Ventos ambulatorijos direktoriaus Marijaus Lopaičio skelbimas, kuriuo buvo ieškoma ambulatorijai šeimos gydytojo.
Apie gyvenimą ir darbą Ventos ambulatorijoje direktorius rašė lyg apie svajonių miestą: „Atstumas iki pajūrio – bent dukart mažesnis nei nuo Kauno ir triskart – nei nuo Vilniaus. Pramogos Šiauliuose, Mažeikiuose, Telšiuose ar Klaipėdoje – tiesiog ranka pasiekiamos. Miškai pilni grybų ir uogų, o upės – žuvų. „Akmenės cementas“ jau seniai neteršia aplinkos, taigi gryną orą garantuojame. Butai bei namai pigūs, mokyklos geros, vaikų darželiuose nėra eilių“.
Ambulatorijos direktorius šeimos gydytojui garantavo 1 300 eurų atlyginimą po mokesčių. Pasak M. Lopaičio, „graži ir optimistinė buvo tik pati skelbimo istorija, tačiau realybė buvo pesimistiškesnė“.
Į viliones dėl gyvenimo ir darbo Ventoje atsiliepė tik trys žmonės. Du – užsieniečiai iš Pakistano ir Afganistano, kurių vienas net nekabėjo lietuviškai, o kitas „su mūsų kalba gal kokį savaitgalį ir buvo susitikęs“. Vienas jų turėjo bendrosios praktikos gydytojo licenciją, su kuria net nebūtų galėjęs dirbti šeimos gydytoju, o kitas neturėjo net to.
Tik laimingų sutapimų dėka į M. Lopaičio skelbimą atsiliepė gydytoja, kurios šeima pati ieškojo kitos gyvenamosios vietos.
„Šiuo optimistiniu eksperimentu aiškiai įsitikinau dėl vieno dalyko – jaunimo nedomina provincija nei dėl atlyginimo, nei dėl aplinkos. Jeigu aš dabar būčiau jaunas, studijas baigęs miestietis ir gyvenčiau mieste, kur gyvena mano tėvai, draugai, bet staiga sugalvočiau išsiplėšti iš tos aplinkos ir išvažiuoti į provinciją dirbti, gali būti, kad į tokį mano poelgį pasižiūrėtų, kaip į nelabai protingą“, – situaciją modeliavo J. Lopaitis.
Bet juk M. Lopaičio šeima į Ventą atsikėlė iš didmiesčio – Latvijos sostinės Rygos, kur 15 metų gyveno ir dirbo garsioje tarptautinėje kompanijoje.
„Subrendęs žmogus sprendžia pagal visai kitus kriterijus ir prioritetus, nei nesubrendęs žmogus, kuriam reikia visko greitai, daug ir iš karto“, – įsitikinęs M. Lopaitis.
Ambulatorijos direktoriaus nuomone, prioritetas vykti į provinciją yra tikrai ne už lengvatinę paskolą nupirktas būstas.
„Jeigu yra siūlomas tik dalinis paskolos padengimas, bet niekas nesiūlo darbo, nes jo paprasčiausiai ten nėra – tai dar blogesnis variantas, nei siūlė Ventos ambulatorija. Ką jaunas žmogus veiks su tuo būstu provincijoje, kuris jam taps didele našta?“ – svarstė M. Lopaitis.
Medikas teigė negalintis išrašyti „nei kompensuojamo, nei nekompensuojamo recepto“, kaip paskatinti jaunus žmones rinktis gyvenimą regionuose.
„Įsivaizduoti, kad pavyks vien tik kompensacijomis už būstą atgaivinti tuos pusiau mirusius regionus – ne išeitis. Tai nebus efektyvu. Vilioti darbo vietomis? Jos pirmiausia turi būti sukurtos, o tam reikia didžiulių investicijų. Manau, kad reikia bendros socialinės aplinkos, reikia, kad žmonės ten turėtų ką veikti darbo metu ir po darbo“, – įsitikinęs M. Lopaitis.
Gyvybę stimuliuoja ne būstai, o darbo vietos
Buvusi Akmenės rajono ligoninė prieš gerą dešimtmetį taip pat bandė pritraukti jaunų gydytojų: buvo siūlomi nemokami butai, Savivaldybė garantavo apmokėsianti banko paskolos palūkanas, ar jų dalį už paskolą gydytojų šeimai, kuri statosi namą, tačiau tąkart norinčių pasinaudoti privilegijomis neatsirado. Nelabai ką viliojo ir tuomet gana didelis 4-5 tūkstančių litų atlyginimas. Medicinos specialistų poreikį jautė daugelis provincijos medicinos įstaigų.
Buvo metas, kai rajone veltui buvo siūlomi būstai, kad tik kas juose gyventų, kad butai, namai nevirstų vaiduokliais, nors būta ir tokių pavyzdžių.
Akmenės rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Dalės Strakšienės teigimu, mažėti tuščių būstų rajone pradėjo tada, kai atsirado naujų darbo vietų.
„Nors tos naujos darbo vietos ir nėra labai gerai apmokamos, bet jų yra. O atsiradus darbo vietoms, pakilo ir butų kainos rajone“, – sakė D. Strakšienė.
Kaip specialistė vertina valstybės planus kompensuoti dalį būsto paskolos jaunoms šeimoms regionuose?
D. Strakšienės teigimu, rajone nuo 2015 metų veikia subsidijų programa, kai valstybė iš dalies kompensuoja būsto kreditą. Pavyzdžiui, pernai Savivaldybė išdavė pažymas, kad galėtų iš dalies kompensuoti būsto paskolą 7 rajono šeimoms. Ar visos jos gavo paskolas ir įsigijo būstą, specialistė nežino. Pasak jos, ši programa turi per daug apribojimų, todėl ryškaus jaunimo proveržio nebuvo.
Į paramą gali pretenduoti tik tos šeimos, kurių pajamos neviršija nustatytos sumos. Pajamų dydis matuojamas pagal šeimos narių skaičių, pavyzdžiui, jaunos dviejų tėvų ir vaiko šeimos pajamos per metus iki šių metų negalėjo viršyti 12 546 eurų. Šiemet ši suma padidinta iki 15 000 eurų. Į šias pajamas įskaičiuojamas uždarbis, dalis pašalpų.
„Išeina taip, kad lengvatos negaus, jeigu viršys tam tikrą nustatytą sumą, tačiau toms šeimoms, kurių pajamos yra labai mažos, bankas tiesiog neduos paskolos, nes nebus iš ko išmokėti kredito“, – teigė D. Strakšienė.
Lengvata galioja tik įsigyjantiems pirmą būstą. Šeimos nariai turi būti ne vyresni, nei 35-erių.
„Jeigu ir būsimai regionų gaivinimo programai per kompensacijas būstui bus prigalvota tiek daug rėmų, ji nepasiteisins. Nereikėtų riboti ir skirstyti – regione ar ne jauna šeima nori pirkti būstą. Jeigu žmonės dėl tos programos judėtų Lietuvoje, o ne emigruotų į užsienį – tai jau būtų didžiulis pasiekimas“, – pataria specialistė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Asmeninė nuotr.
Akmenės rajono Ventos ambulatorijos direktorius Marijus Lopaitis iš patirties žino, kad jaunų žmonių provincija nevilioja.
KOMENTARAS
Butas, darbas ar patogus susisiekimas?
Romas LAZUTKA, ekonomistas, Vilniaus universiteto socialinės politikos profesorius:
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
– Nemanau, kad planuojamos kompensacijos už pirmojo būsto įsigijimą jaunoms šeimoms labai lemtų emigraciją. Tuos jaunus žmones, kurie turi darbą – gydytojo, mokytojo ar kitokį, bet neturi būsto, gali būti, kad ir sulaikytų nuo emigracijos į ten, kur didesni uždarbiai. O kad pritrauktų papildomai žmonių į regionus – abejoju. Pagrindinis faktorius yra darbas. Jeigu yra darbo, jaunas žmogus gali ieškoti čia ir namų.
Laisvų būstų rajonuose ir dėl emigracijos ir dėl to, kad senieji gyventojai mirė, yra pakankamai ir jų kainos nėra didelės. Kokia prasmė jaunam žmogui pasiimti paskolą keliasdešimčiai metų, jeigu ten neturės kaip užsidirbti? Juk paskola – didelė našta keliasdešimčiai metų. Viena vertus, kaip grąžinti paskolą, jei nėra pajamų? Kita vertus, žmogus prisiriša prie buto provincijoje, nes būstą provincijoje sunku parduoti. Todėl efektyviau ši būsto pirkimo lengvata ar kompensacija veiktų ten, kur yra darbo.
Bendriausiais bruožais, daugelis šalių vystosi taip, kad didžioji koncentracija vyksta centruose, megapoliuose, nors tai ir nėra patogu – grūstys, atstumai, didelės būsto kainos. Žmones traukia ten, kur koncentruojasi ekonomika ir yra daugiau galimybių. Net ir socialistinės šalys, kaip, pavyzdžiui, Suomija, neturi kokių nors ypatingai veiksmingų priemonių, kad didžioji dalis žmonių nesikoncentruotų Helsinkyje ar jo regione. O iš šiaurinių Suomijos rajonų žmonės irgi išvažiuoja.
Todėl tenka susitaikyti su tokia situacija ir Lietuvai. Nebent mūsų šalies regionus galėtų išgelbėti geresnis visuomeninis transportas. Jeigu bus gerai organizuotas ir pigus viešasis transportas, kasdien į darbą nuvažiuoti 50 kilometrų – ne problema. Manau, kad investuoti reikėtų ir į gerą viešąjį transportą, kuris kažkiek dar žmones sulaikytų. Žmonės gyventų erdvioje aplinkoje ir patogiai pasiektų darbą didmiestyje.
Tačiau dabar Lietuva eina priešinga linkme – viešojo transporto vis retėja, jis brangsta, naikinami maršrutai ir tik didėja iš savivaldybių biudžetų mokamos kompensacijos vežėjams.