Forumo teatras gali ateiti ir pas politikus

Fo­ru­mo teat­ras ga­li atei­ti ir pas po­li­ti­kus

Užg­niauž­ti sa­vy­je kri­ti­ką ir pa­ža­din­ti da­ly­vį – Fo­ru­mo teat­ro re­pe­ti­ci­jo­se sen­jo­rams ak­cen­ta­vo ak­to­rė Mo­ni­ka Šal­ty­tė. Šiau­lių Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Kul­tū­ros ir me­no fa­kul­te­to stu­den­tės žiū­ro­vus įtrau­kė į pui­kiai at­pa­žįs­ta­mas kas­die­ny­bės si­tua­ci­jas ir pa­siū­lė spren­di­mų ieš­ko­ti kar­tu.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

At­pa­ži­no si­tua­ci­jas

Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos sa­lė tre­čia­die­nį bu­vo pil­nu­tė­lė. M. Šal­ty­tė ener­gin­gai iš­ju­di­no žiū­ro­vus, ra­gin­da­ma įsi­trauk­ti į veiks­mą. Po leng­vo ap­ši­li­mo – pir­ma­sis etiu­das: šian­die­ni­nė si­tua­ci­ja po­lik­li­ni­ko­je.

Ant­ra­sis etiu­das – si­tua­ci­ja šei­mo­je, kai vai­kai emig­ruo­ja ir pa­lie­ka se­nus tė­vus, kai ky­la ir ki­tos pro­ble­mos – se­no žmo­gaus, li­ku­sio vie­nat­vė­je. Tre­čia­sis – psi­cho­lo­gi­nis smur­tas, ag­re­si­ja vie­šo­sio­se vie­to­se.

Į sen­jo­rų pa­si­ro­dy­mą įsi­jun­gė ir jau­ni­mas.

Si­tua­ci­jos pub­li­kai bu­vo la­bai at­pa­žįs­ta­mos, su­lau­kė daug reak­ci­jų, ko­men­ta­rų, pa­siū­ly­mų, juo­ko. Pa­sak M. Šal­ty­tės, juo­kas yra at­pa­žįs­ta­mu­mo ro­dik­lis.

„Mes kal­ba­me apie sun­kias pro­ble­mas, ku­rių pa­pras­tai neišsp­rę­si, bet Fo­ru­mo teat­ro tiks­las ir nė­ra iš­spręs­ti, o su­si­mąs­ty­ti, kal­bė­ti apie pro­ble­mą, gal­vo­ti apie ga­li­mus spren­di­mo bū­dus. Sau­gio­je ap­lin­ko­je iš­gy­ve­nę to­kias is­to­ri­jas, žmo­nės la­bai greit jas at­pa­žįs­ta ir įvar­di­ja rea­lia­me gy­ve­ni­me“, – sa­ko M. Šal­ty­tė.

Su Fo­ru­mo teat­re vai­di­nan­čio­mis mo­te­ri­mis su­si­ti­ko­me prieš pa­si­ro­dy­mą. Sen­jo­rės sa­kė, jog jau­di­na­si nuo iš­va­ka­rių, ge­ne­ra­li­nės re­pe­ti­ci­jos. Svar­biau­sia, kad žiū­ro­vai su­vok­tų, kas ir ko­dėl bus pa­ro­dy­ta.

Pe­da­go­gė, in­ži­nie­rė, bu­hal­te­rė, fi­nan­si­nin­kė, pre­ky­bi­nin­kė – įvai­riau­sias sa­vo pro­fe­si­jas var­di­ja mo­te­rys. Da­bar jos – Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Kul­tū­ros ir me­no fa­kul­te­to stu­den­tės.

Re­pe­ti­ci­jos pra­si­dė­jo prieš po­rą mė­ne­sių. Į pir­mą­jį su­si­ti­ki­mą atė­jo dvi de­šim­tys su­si­do­mė­ju­sių­jų, bet vė­liau da­lis at­kri­to.

Su­si­ti­ki­muo­se ko­lek­ty­vas pir­miau­sia iš­kė­lė ak­tua­lias pro­ble­mas, ku­rias ma­to kas­die­nia­me gy­ve­ni­me. M. Šal­ty­tė jas su­kon­cent­ra­vo į tris etiu­dus.

„Mo­ni­ka pir­miau­sia ug­dė mū­sų kū­ry­biš­ku­mą. La­bai pa­ti­ko etiu­dai, žai­di­mai. Su­si­pa­ži­no­me, pa­bend­ra­vo­me ar­ti­miau, nes Mo­ni­ka la­bai mo­kė­jo mus su­bur­ti,“ – sa­ko Te­re­sė Lu­ko­šie­nė.

T. Lu­ko­šie­nė Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je bu­vo M. Šal­ty­tės mo­ky­to­ja, vė­liau abi dir­bo gim­na­zi­jo­je.

Užs­paus­ti vi­di­nį cen­zo­rių

Ce­ci­li­jai Lap­ku­vie­nei teat­ras svar­bus nuo ma­žų die­nų. Į teat­rą ei­da­vo ir su moks­lei­viais, ir su stu­den­tais. „Teat­ras bu­vo mū­sų, vi­sų se­nų šiau­lie­čių, ant­rie­ji na­mai. Ir da­bar sten­gia­mės ei­ti, kiek ga­li­my­bės lei­džia.“

Pe­da­go­gei, vi­są gy­ve­ni­mą sto­vė­ju­siai prieš au­di­to­ri­ją, sce­no­je nė­ra taip bai­su.

Pa­sak C. Lap­ku­vie­nės, M. Šal­ty­tė at­sklei­dė teat­ri­nius pra­dme­nis ir iš­lais­vi­no už­siė­mi­mų da­ly­ves.

„Šiais lai­kais vi­sas gy­ve­ni­mas yra spek­tak­lis, – sa­ko C. Lap­ku­vie­nė. – Aš gal­vo­ju, kad at­lie­ka­me la­bai svar­bią so­cia­li­nę mi­si­ją. Mes – ne ar­tis­tės ir ne sa­ve ro­do­me. Ro­do­me si­tua­ci­jas iš gy­ve­ni­mo, no­ri­me ap­tar­ti, kel­ti pro­ble­mas, kaip rei­kia ge­rin­ti kas­die­ni­nius san­ty­kius ir gy­ve­ni­mo ly­gį, kiek­vie­no žmo­gaus jau­ti­mą­si vi­suo­me­nė­je.“

Vir­gi­ni­ja Ma­li­šaus­kie­nė į Fo­ru­mo teat­ro re­pe­ti­ci­jas atė­jo at­si­tik­ti­nai. Nė pa­ti ne­ma­nė, kad lan­kys, o tuo la­biau – iki pa­bai­gos.

„Neaiš­ku, ar spek­tak­lio ma­gi­ja, ar Mo­ni­kos ma­gi­ja įtrau­kė. Ji mo­ka už­deg­ti. Prad­rą­sė­jo­me. Kaip Mo­ni­ka sa­ko, rei­kia už­spaus­ti vi­di­nį cen­zo­rių, kri­ti­ką, iš­si­lais­vin­ti, kal­bė­ti, elg­tis pa­pras­tai“, – sa­ko V. Ma­li­šaus­kie­nė.

Lai­mu­tė Jo­vai­šie­nė į re­pe­ti­ci­jas ir­gi pa­te­ko at­si­tik­ti­nai: „Ne­ži­no­jau, kas yra Fo­ru­mo teat­ras. Atė­jo­me ne­drą­siai, kas čia bus? Nuo pir­mo už­siė­mi­mo taip įsi­trau­kiau! To­kia at­mos­fe­ra, kad at­ro­do, jau se­niai čia da­ly­vau­ja­me. Pa­vy­ko tą vi­di­nį cen­zo­rių už­spaus­ti! Aš bū­da­vau la­bai ne­drą­si di­des­nė­je au­di­to­ri­jo­je, da­bar, žiū­riu, kad vi­siš­kai nie­ko, ga­li­ma!“

Nu­džiu­gi­no im­lu­mas

Fo­ru­mo teat­ro dirb­tu­ves Šiau­liuo­se prieš po­rą me­tų ini­ci­ja­vo VšĮ „Is­tar­tas“. Tuo­met M. Šal­ty­tė už­siė­mi­mus bu­vo su­ren­gu­si Šiau­lių gim­na­zis­tams, sėk­min­gas dar­bas tę­sia­si iki šiol.

Su sen­jo­rais ak­to­rė dir­bo pir­mą kar­tą. Iš pra­džių ne­ri­ma­vo, bet po pir­mų už­siė­mi­mų su­pra­to: žai­di­mas įtrau­kia ir jau­nus, ir vy­res­nius.

„Daž­nai ak­cen­tuo­da­vau, kad są­ly­gi­nai žmo­gaus as­me­ny­bė su­da­ry­ta iš kri­ti­ko-ste­bė­to­jo ir da­ly­vio. Ypač vy­res­nio am­žiaus žmo­nės gy­ve­na kri­ti­ko vaid­me­ny­je. Ži­no: „Ši­to gy­ve­ni­me jau nie­ka­da ne­su­ge­bė­siu. Nie­ka­da ne­dai­na­vau; esu ne­fo­to­ge­niš­ka; kal­boms ne­su ga­bi; ne­mo­kė­jau ir ne­mo­ku šok­ti; tik­rai ne­pra­si­žio­siu, nes pa­sa­ky­siu ko­kią ne­są­mo­nę.“ Mums la­bai rū­pė­jo pe­rei­ti į ki­tą vaid­me­nį – da­ly­vio, ku­ris lei­džia sau pa­sa­ky­ti ne­ver­tin­da­mas, kvai­lio­ti, žais­ti, kur­ti, ieš­ko­ti ki­to­kio sa­vęs. Ma­nau, kad sen­jo­rams pa­vy­ko“, – sa­ko M. Šal­ty­tė.

Ak­to­rę la­bai džiu­gi­no da­ly­vių im­lu­mas, pa­si­da­vi­mas imp­ro­vi­za­ci­jai, ža­vė­jo sen­jo­rų ap­si­skai­ty­mas, eru­di­ci­ja, pla­tus po­žiū­ris į pa­sau­lį.

Da­lis Fo­ru­mo teat­ro pra­ti­mų bu­vo skir­ta kal­bė­ti su­dė­tin­go­mis, ak­tua­lio­mis te­mo­mis.

Vie­na­me iš už­siė­mi­mų M. Šal­ty­tė at­ne­šė pran­cū­zų fo­tog­ra­fo nuo­trau­kų ir pa­pra­šė, kad kiek­vie­nas su­kur­tų žmo­gaus iš nuo­trau­kos mo­no­lo­gą.

Bu­vo ir bend­ras jau­ni­mo bei sen­jo­rų su­si­ti­ki­mas, ja­me vie­ni ki­tiems ro­dė sa­vo etiu­dus, kei­tė­si vaid­me­ni­mis. Ki­lo idė­ja – kar­tu pa­gal nuo­trau­kų su­kel­tus pri­si­mi­ni­mus su­kur­ti spek­tak­lį. Skir­tin­gų kar­tų pri­si­mi­ni­mai tu­ri pa­na­šu­mų: jau­ni­mo pa­ty­čias mo­kyk­lo­je at­pa­ži­no ir vy­res­nie­ji.

Sen­jo­rų fo­ru­mo teat­ras ki­tą pa­si­ro­dy­mą pla­nuo­ja ba­lan­dį. Su­si­ti­ki­mus ir re­pe­ti­ci­jas pra­tęs ru­de­nį.

M. Šal­ty­tė džiau­gia­si, kad Fo­ru­mo teat­ro tra­di­ci­ja Šiau­liuo­se pri­gy­ja. Ak­to­rė dė­kin­ga VšĮ „Is­tar­tas“ di­rek­to­rei teat­ro­lo­gei No­me­dai Šat­kaus­kie­nei, ku­ri la­bai pa­lai­ko idė­ją, pa­siū­lo, kaip me­to­dą pa­da­ry­ti dar ak­tua­les­nį, įvai­res­nį.

Iš­ban­dy­ta daug da­ly­kų: su­for­muo­ta Fo­ru­mo teat­ro gru­pė, grei­to­ji Fo­ru­mo teat­ro pa­gal­ba, da­bar – sen­jo­rų fo­ru­mo teat­ras. Nuo ba­lan­džio mė­ne­sio Fo­ru­mo teat­ro jau­nų­jų gru­pė bend­ra­dar­biaus pro­jek­te „Knyg­ne­šiu­kas ve­ža“, ra­jo­no mo­kyk­lo­se pa­dės pri­sta­ty­ti ge­riau­sių kny­gų vai­kams ir paaug­liams šim­tu­ką.

„Ma­nau, atei­ty­je pri­si­ka­si­me ir iki sa­vi­val­dy­bės fo­ru­mo teat­ro ar po­li­ti­kų fo­ru­mo teat­ro, įsta­ty­mų kei­ti­mo fo­ru­mo teat­ro“, – juo­kia­si M. Šal­ty­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je vy­ku­sia­me pa­si­ro­dy­me sen­jo­rams tal­ki­no ir jau­ni­mas. Priekyje – aktorė Monika Šaltytė.

Fo­ru­mo teat­ras įtrau­kė Šiau­lių tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Kul­tū­ros ir me­no fa­kul­te­to lan­ky­to­jas.

„Aš gal­vo­ju, kad at­lie­ka­me la­bai svar­bią so­cia­li­nę mi­si­ją“, – sa­ko Ce­ci­li­ja Lap­ku­vie­nė.

Fo­ru­mo teat­ro va­do­vė ak­to­rė Mo­ni­ka Šal­ty­tė sie­kė, kad sen­jo­rai pe­rei­tų į ki­tą vaid­me­nį – da­ly­vio, ku­ris lei­džia sau pa­sa­ky­ti ne­ver­tin­da­mas, kvai­lio­ti, žais­ti, kur­ti, ieš­ko­ti ki­to­kio sa­vęs.

Žiū­ro­vai no­riai priė­mė Fo­ru­mo teat­ro tai­syk­les.