Gimimo diena – Vasario 16-oji – įpareigoja

Gi­mi­mo die­na – Va­sa­rio 16-oji – įpa­rei­go­ja

Va­sa­rio 16-ąją, Lie­tu­vai mi­nint 100-ąsias vals­ty­bės at­kū­ri­mo me­ti­nes, šiau­lie­tis Aras Kriau­čiū­nas švęs 47-ąjį gim­ta­die­nį, o jo duk­rai Gry­tei su­kaks 14-a. Šių me­tų gim­ta­die­nis Gry­tei ypa­tin­gas – Šiau­lių Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je ji kels Lie­tu­vos vė­lia­vą.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Išs­kir­ti­nis gim­ta­die­nis

A. Kriau­čiū­nas su duk­ra Gry­te gi­mę tą pa­čią die­ną – va­sa­rio 16-ąją. Nedaug trū­ko, kad ir jau­nė­lė šiau­lie­čių Šar­lo­tos ir Aro Kriau­čiū­nų duk­ra No­ra į pa­sau­lį bū­tų pa­si­bel­du­sį tą pa­čią va­sa­rio die­ną. Tė­tis juo­kau­ja, kad vis­gi No­ra pa­si­rin­ko in­di­vi­dua­lią da­tą – va­sa­rio 18-ąją.

Šie­met Gry­tei šven­tė dvi­gu­ba – ji kels Lie­tu­vos vė­lia­vą Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je.

Gry­tė – Jo­va­ro pro­gim­na­zi­jos sep­tin­to­kė. Ge­rai mo­ko­si, šo­ka tau­ti­nius šo­kius mo­kyk­los vai­kų ir jau­ni­mo tau­ti­nių šo­kių an­samb­ly­je „Šėl­ti­nis“, lan­ko šo­kio stu­di­ją „In­cog­ni­to“, dai­nuo­ja „Lau­ros stu­di­jo­je“. Vi­sos sep­tin­to­kės die­nos pil­nos vei­kos. Ko­kias ir kur stu­di­jas atei­ty­je rink­sis, dar ne­ži­no – pa­si­rin­ki­mų daug.

A. Kriau­čiū­nas sa­ko, kad tai, kas jam yra Lie­tu­vos pa­sie­ki­mai, Gry­tei jau at­ro­do kaip sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas. Gry­tė šyp­so­si: ti­ki, ką tė­tis pa­sa­ko­ja apie so­viet­me­tį, bet to­kio gy­ve­ni­mo ne­beį­si­vaiz­duo­ja.

A. Kriau­čiū­nas pui­kiai pri­si­me­na me­tus, kai gim­ta­die­nis va­sa­rio 16-ąją ap­lin­ki­niams kė­lė įta­ri­mų.

„Kar­tą pa­mo­kos pa­bai­go­je per­si­me­tė­me ke­liais žo­džiais: „Ką va­ka­re? Ren­ka­mės!“ Mo­ky­to­ja nu­gir­do. Po pa­mo­kos pa­ro­dė, kam pa­si­lik­ti kla­sė­je. „Kur ren­ka­tės? Ko­dėl? Ži­no­te, ko­kia die­na šian­dien?“ Sa­ko­me, ži­no­me. Ji klau­sia to­liau: „Ko­dėl rei­kia rink­tis?“ Sa­ko­me, gim­ta­die­nis! Tuo­met ji: „Ai, o aš gal­vo­jau... se­ny­vi žmo­nės šven­čia to­kią die­ną, at­seit Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės die­ną, bet jei gim­ta­die­nis, tai ge­rai“, – mo­kyk­li­nių die­nų is­to­ri­ją pri­si­me­na šiau­lie­tis.

Šei­ma gy­ve­no Šiau­lių cent­re, prieš bu­vu­sį „Bal­ti­jos“ res­to­ra­ną. Kai­my­nai, tarp ku­rių bu­vo ka­ri­nin­kų, po ge­ro vasario16-osios šven­ti­mo nu­sto­da­vo svei­kin­tis. Iki ge­gu­žės 9 die­nos: kai švęs­da­vo ma­mos gi­mi­mo die­ną. „Kai­my­nai pa­ma­ty­da­vo, kad ne to­kie blo­gi žmo­nės, ir vėl vi­si drau­gau­ja­me“, – juo­kia­si A. Kriau­čiū­nas.

Kad yra gi­męs ypa­tin­gą die­ną, A. Kriau­čiū­nas ži­no­jo, kiek sa­ve at­si­me­na. Apie lais­vą Lie­tu­vą kal­bė­jo ir tė­vai, ir se­ne­liai. Šei­mos praei­ty­je bū­ta skau­džių is­to­ri­jų: tė­vo bro­lis, se­suo, ma­ma – trem­ti­niai.

Kai su Są­jū­džiu grį­žo ir Lie­tu­vos sim­bo­liai, vie­no iš A. Kriau­čiū­no gim­ta­die­nių ak­cen­tas bu­vo tris­pal­vė. Šie­met pla­nuo­ja tris­pal­vį gim­ta­die­nį pa­kar­to­ti.

„Gi­mi­mo die­na įpa­rei­go­ja bū­ti Lie­tu­vos pa­trio­tu“, – šyp­so­si šiau­lie­tis.

Lais­vė rink­tis

„Ar sa­ky­ti, kad gy­ve­ni­mas ge­rė­ja? – juo­kia­si A. Kriau­čiū­nas, pa­klaus­tas, ko­kia jam šimt­me­čio Lie­tu­va. – Aš at­si­me­nu lai­kus, kai ne­bu­vo ga­li­ma iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį, Gry­tė tų lai­kų neat­si­me­na, jai at­ro­do, jog pa­siė­mei pa­są, sė­dai į lėk­tu­vą ir vyks­ti, kur tik no­ri. Kai tu­ri lais­vę, gal ją ne taip ver­ti­ni.“

Te­le­vi­zi­nių sis­te­mų in­ži­nie­rius dar­bo rei­ka­lais yra iš­va­ži­nė­jęs ne­ma­žai pa­sau­lio: nuo Ru­si­jos iki Ku­vei­to, Ka­ta­ro, du treč­da­lius lai­ko per me­tus pra­leis­da­vo ke­lio­nė­se. Vasario16-osios gim­ta­die­nį yra te­kę švęs­ti ir Azer­bai­dža­ne, iš Ba­ku vieš­bu­čio bal­ko­no pa­mo­juo­jant į Lie­tu­vos pu­sę.

Di­džiau­siu Lie­tu­vos pa­sie­ki­mu A. Kriau­čiū­nas lai­ko pa­si­rin­ki­mo lais­vę: kur gy­ven­ti, kur dirb­ti, kur, ga­lų ga­le, leis­ti se­nat­vę.

„Anais lai­kais vis­kas bu­vo kaip ir aiš­ku už ta­ve. O da­bar esi pa­ts sau kal­vis, kaip nu­si­kal­si, taip ir tu­rė­si. Kiek iš­va­ži­nė­jo­me, bet vis tiek, ge­riau­siai yra kur? – krei­pia­si į duk­rą. „Lie­tu­vo­je“, – at­sa­ko Gry­tė.

Kal­bė­da­mas apie emig­ra­ci­ją, šiau­lie­tis pri­me­na liau­dies iš­min­tį, kad ne­ga­li­ma iš­si­ža­dė­ti li­gos, tiur­mos ir uba­go laz­dos. Bet iki šiol min­čių iš­vyk­ti ne­tu­rė­jo: net ir per va­di­na­mą­jį sunk­me­tį.

„Kai dir­bi tarp­tau­ti­nį dar­bą, min­čių yra vi­so­kių. Man at­ro­dė, kad da­rau gė­rį, jog neieš­kau dar­bo už­sie­ny­je. Mo­kes­čius mo­kė­jo­me Lie­tu­vo­je, dir­bo­me už­sie­ny­je, – sa­ko A. Kriau­čiū­nas. – Emig­ra­ci­ja yra at­vi­ras klau­si­mas. Glo­ba­li­za­ci­ja, sie­nų ati­da­ry­mas lei­džia rink­tis pla­tes­nius van­de­nis nei vie­ti­nį prū­dą. Pla­čią­ja pra­sme ge­rai, bet iš­si­laks­ty­mas ke­lia ne­ri­mą.“

Bend­rau­da­mas su iš­vy­ku­siais dirb­ti pa­žįs­ta­mais, gir­di, jog jie grįž­tų į Lie­tu­vą, jei bū­tų už­tik­rin­tos to­kios pat gy­ve­ni­mo są­ly­gos, kaip už­sie­ny­je, kad ga­lė­tų šiek tiek pa­dė­ti tė­vams.

„Ne­ži­nau, kaip ga­li­ma iš sta­tis­ti­nio lie­tu­vio iš­muš­ti lie­tu­viš­ku­mą. Ma­nau, at­si­ra­dus ga­li­my­bei ar pre­teks­tui, 90 pro­cen­tų grįž­tų“, – svars­to A. Kriau­čiū­nas.

Be pyk­čio

Ke­liau­da­mas šiau­lie­tis ne­su­tin­ka prie­šiš­kai Lie­tu­vai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių, nors ne­ma­žai yra iš­va­ži­nė­jęs ir Ru­si­jos re­gio­nų: Ka­za­nę, Pen­zą, Bar­nau­lą...

„Tik niuan­sas, kad bend­ra­vau su te­le­vi­zi­jos in­ži­nie­riais, ku­rių pa­sau­lė­žiū­ra pla­tes­nė. Jų ma­ny­mu, mes vis­ką pa­da­rė­me tei­sin­gai ir kiek­vie­na tau­ta tu­ri tei­sę gy­ven­ti taip, kaip no­ri.“

Pa­sak šiau­lie­čio, iš se­nų lai­kų vi­si Lie­tu­vą, „Pri­bal­ti­ką“ pri­si­me­na kaip pa­ža­dė­tą­ją že­mę, į ku­rią, gy­ve­nant So­vie­tų są­jun­go­je, bu­vo bū­ti­na nu­va­žiuo­ti, kad pa­jus­tų Va­ka­rų vė­ją. Pri­si­me­na, kad „Pri­bal­ti­ka“ bu­vo dirb­ti­nai pri­jung­tas kraš­tas. Kad lie­tu­vis ne­tu­rė­jo ten­den­ci­jos su­ru­sė­ti, kai, pa­vyz­džiui, Azer­bai­dža­ne ge­ro to­no ženk­las in­te­li­gen­ti­jos sluoks­niuo­se bu­vo baig­ti ru­sų mo­kyk­lą, ru­sų kal­ba net tar­pu­sa­vy­je kal­bė­da­vo­si. Lai­kai, sa­ko A. Kriau­čiū­nas, kei­čia­si, da­bar azer­bai­dža­nie­čiams bro­liai yra tur­kai, jų ir kal­ba pa­na­ši.

A. Kriau­čiū­no ma­ny­mu, jau­ni­mui pa­gąs­di­ni­mai Ru­si­jos oku­pa­ci­ja ar grės­mė­mis at­ro­do juo­kin­gai, jie neį­si­vaiz­duo­ja, kad koks dė­dė pa­sa­ky­tų: ati­duok pa­są, tau sie­nos už­si­da­ro, sė­dė­si ar­ba va­žiuo­si ten, kur pa­sa­ky­si­me.

Gry­tė ir­gi daug ke­liau­ja. Su tau­ti­nių šo­kių an­samb­liu kas­met ap­lan­ko vis ki­tą ša­lį. „Yra pa­rei­ga at­sto­vau­ti Lie­tu­vai“, – šyp­so­si šo­kė­ja.

Ir da­bar lau­kia ke­lio­nė į Si­ci­li­ją bei daug kon­cer­tų. Ne vie­ną pa­sau­lio ša­lį ap­lan­kiu­si sep­tin­to­kė įver­ti­na: Lie­tu­vo­je jau­kiau nei ki­to­se ša­ly­se.

Žvilgs­nis į atei­tį

„Ko­kią ma­tau Lie­tu­vos atei­tį? Švie­sią. Jei ei­si­me to­kiais tem­pais su kai­no­mis, kaž­ka­da tu­rės pa­si­vy­ti ir at­ly­gi­ni­mai. Ga­lė­si­me so­li­džiai su sa­vo pa­ja­mo­mis ato­sto­gau­ti Uk­rai­no­je, nors dar vi­sai ne­se­niai pra­gy­ve­ni­mo ly­gis bu­vo pa­na­šus, – svars­to šiau­lie­tis. – Sa­ko, kad pas mus kiek­vie­ną die­ną ga­li ma­žiau duo­nos ke­pa­liu­kų nu­si­pirk­ti, bet, per­žen­gus sa­vo tvo­rą, pa­si­ro­do, kad pas kai­my­ną ga­li nu­si­pirk­ti dau­giau. Ar­ba – mais­to kai­nos iš­vy­kus ne­be­gąs­di­na, Vo­kie­ti­jo­je ar Olan­di­jo­je bū­na dar pi­giau. Va­di­na­si, ne taip blo­gai pas mus.“

Di­džiau­sia Lie­tu­vos pro­ble­ma šiau­lie­tis įvar­di­ja pra­gy­ve­ni­mo ly­gį – nė­ra ge­rai, kai dir­ban­tis žmo­gus tu­ri skai­čiuo­ti kiek­vie­ną cen­tą, kai už­dar­bis ne­ga­ran­tuo­ja so­li­daus pra­gy­ve­ni­mo. Ki­tas rū­pi­mas klau­si­mas, kas lau­kia atei­ties pen­si­nin­kų.

Lin­kė­ji­mai Lie­tu­vai

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te Va­sa­rio 16-osios pro­ga?

Aras: – Ba­lan­so tarp is­to­ri­jos ži­no­ji­mo ir ėji­mo į prie­kį – pa­ma­tuo­to ir pro­tin­go. Ži­no­ti praei­tį ir ne­bi­jo­ti ei­ti į atei­tį.

Gry­tė: – Kad vi­sa­da bū­tų ge­riau!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Aras Kriau­čiū­nas ir duk­ra Gry­tė gi­mė tą pa­čią die­ną – va­sa­rio 16-ąją. Šie­met šiau­lie­čių gim­ta­die­nis ypa­tin­gas: Gry­tė kels vė­lia­vą Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je.

Šimt­me­čio pro­ga Aras Kriau­čiū­nas lin­ki ži­no­ti praei­tį ir ne­bi­jo­ti ei­ti į atei­tį, o Gry­tė Kriau­čiū­nai­tė – kad vi­sa­da bū­tų ge­riau.