Aukštyn kojom

Aukš­tyn ko­jom

Šiau­lie­čiai skau­tai Ša­rū­nas Mont­vi­las ir Re­mi­gi­jus Poz­nia­ko­vas tris sa­vai­tes gy­ve­no aukš­tyn ko­jo­mis – Aust­ra­li­jo­je. Skau­tai da­ly­va­vo Mel­bur­ne vy­ku­sio­je X tau­ti­nė­je skau­tų sto­vyk­lo­je, or­ga­ni­zuo­ja­mo­je kas de­šimt­me­tį. Šiau­lie­čiai pa­ty­rė, ką reiš­kia 40 laips­nių karš­tis sau­sį.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Nuo 1 iki 101 me­tų

Lie­tu­vos skau­ti­jos Šiau­lių kraš­to Šiau­lių tun­to tun­ti­nin­kas R. Poz­nia­ko­vas ir tun­ti­nin­ko pa­va­duo­to­jas Š. Mont­vi­las į Aust­ra­li­ją iš­skri­do per Kū­čias, o na­mo grį­žo tie­siai į šal­čius – sau­sio 14-ąją.

Re­mi­gi­jus Sid­nė­jų pa­sie­kė per Frank­fur­tą ir Sin­ga­pū­rą. Ša­rū­no skry­dis bu­vo pa­gar­din­tas nuo­ty­kiu: dėl vė­la­vu­sio lėk­tu­vo ne­ti­kė­tai die­ną te­ko pra­leis­ti Abu Da­by­je (Jung­ti­niai Ara­bų Emy­ra­tai).

Sto­vyk­la Mel­bur­ne vy­ko de­šimt die­nų, jo­je da­ly­va­vo apie 200 da­ly­vių. Iš Lie­tu­vos ir JAV – po 30, iš Ka­na­dos – 6, li­kę – Aust­ra­li­jos skau­tai.

Ma­žiau­sia sto­vyk­los da­ly­vė bu­vo vie­ne­rių, vy­riau­sias – 101 me­tų Aust­ra­li­jos lie­tu­vis. Išs­kir­ti­nė is­to­ri­ja – da­bar Mel­bur­ne gy­ve­nan­čio Jur­gio Žal­kaus­ko, šis skau­tas da­ly­va­vo pir­mo­jo­je Lie­tu­vo­je vy­ku­sio­je tau­ti­nė­je sto­vyk­lo­je 1928 me­tais.

Iš Šiau­lių at­skri­do sep­ty­nie­se. Sto­vyk­lo­je pa­sta­ty­ta ro­dyk­lė ro­dė, kad iki na­mų „var­nos skry­džiu“ yra 15 345 ki­lo­met­rai.

Ki­toks skau­ta­vi­mas

Vė­lia­va skau­tų sto­vyk­lo­je vi­suo­met ke­lia­ma ir lei­džia­ma gie­dant him­ną.

„Sma­gu, kai 200 žmo­nių gie­da Lie­tu­vos him­ną, nors ne vi­si kal­ba lie­tu­viš­kai, – sa­ko Re­mi­gi­jus. – Jiems rū­pi, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je, kaip ver­ti­na­me da­bar­ti­nę val­džią, se­ka ži­nias. Sma­gu, kai 88 me­tų mo­čiu­tė sa­ko: „Aš dar pa­skai­tau ži­nias apie Lie­tu­vą.“

Skau­tai per ri­kiuo­tę tu­ri ra­por­tuoti lie­tu­viš­kai – kad ir min­ti­nai iš­ka­lę. Ne­mo­kan­tie­ji lie­tu­viš­kai bend­rau­da­mi var­to­ja bent ke­le­tą žo­džių: sto­vyk­la, ri­kiuo­tė.

X tau­ti­nės sto­vyk­los pro­gra­ma bu­vo la­bai įvai­ri: skau­tai kū­rė, spor­ta­vo, mo­kė­si, da­ly­va­vo iš­vy­ko­se.

Pa­si­di­džia­vi­mo Lie­tu­va die­ną iš po­pie­riaus kar­pė tris­pal­vius del­nus, jun­gia­mus šir­de­lė­mis, ra­šė lin­kė­ji­mus Lie­tu­vai, kū­rė lie­tu­viš­kus rank­dar­bius, mo­kė­si Lie­tu­vos is­to­ri­jos.

Fil­ma­vi­mo die­ną fil­muo­ti pa­sa­ko­ji­mai apie S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no skry­dį, Bal­ti­jos ke­lią, so­vie­tų oku­pa­ci­ją, pa­grin­di­nius skau­ti­jos is­to­ri­jos fak­tus: sto­vyk­lą Brown­sea sa­lo­je, Ma­fe­kin­go mū­šį, pir­mą­ją lie­tu­viš­ką Pet­ro Jur­ge­le­vi­čiaus-Jur­gė­los suei­gą Lie­tu­vo­je, skau­tų įkū­rė­jo Ro­ber­to Ba­den-Po­wel­lio (B. P.) vi­zi­tą Lie­tu­vo­je.

Už da­lį pro­gra­mos bu­vo at­sa­kin­gi lie­tu­viai. „No­rė­jo­me pa­ro­dy­ti, kad mes skau­tau­ja­me ki­taip. Pas mus sto­vyk­lo­se nuo ma­žu­mės vai­kai mie­ga pa­la­pi­nė­se, pas juos įke­lia­mi į bend­ra­bu­čio ti­po kam­ba­riu­kus. Jie tu­ri du­šus! Čia ne­re­gė­ta pra­ban­ga“, – juo­kia­si Ša­rū­nas.

Šiau­lie­čiai mo­kė skau­tus iš­gy­ven­ti gam­to­je: iš­gau­ti ug­nį, filt­ruo­ti van­de­nį. Kai R. Poz­nia­ko­vas pa­siū­lė mer­gai­tei iš Ame­ri­kos iš­si­drož­ti šaukš­tą, ji nu­ste­bo: „Baik, ne­hi­gie­niš­ka!“ Vai­kai ne­be­mo­ka paim­ti pjūk­lo į ran­kas, o kir­vio sto­vyk­lo­je net ne­si­ma­tė.

Skau­tams šiau­lie­čiai suor­ga­ni­za­vo van­dens mū­šį, ku­rio tiks­las bu­vo su­šlap­ti. Už­duo­tis pa­si­ro­dė sun­ki, nes per­mir­kę dra­bu­žiai per 15 mi­nu­čių karš­ty­je tap­da­vo sau­si.

Nau­jie­ji – pa­plū­di­my­je

Neiš­sen­kan­ti te­ma – Aust­ra­li­jos oras ir gam­ta.

„Mums sa­kė, kad Aust­ra­li­jo­je ne­ly­ja! Bet ma­no pir­mo­ji nuo­trau­ka, įkel­ta į feis­bu­ką, bu­vo su prie­ra­šu: „Vie­ti­niai sa­kė, kad Mel­bur­ne la­bai re­tai ly­ja... Me­la­vo“. Mel­bur­ne tuo me­tu pri­li­jo ke­lių mė­ne­sių nor­ma! Už­ve­žė­me lie­taus iš Lie­tu­vos!“ – juo­kia­si Š. Mont­vi­las.

Aust­ra­li­jo­je bu­vo neįp­ras­ta ma­ty­ti ka­lė­di­nes eg­lu­tes pa­plū­di­miuo­se ar iš­si­nuo­gi­nu­sį Ka­lė­dų se­ne­lį su bang­len­te.

„Ka­lė­dos su šor­tais prie eg­lu­tės – keis­tas jaus­mas“, – šyp­so­si R. Poz­nia­ko­vas.

Nau­juosius me­tus šiau­lie­čiai su­ti­ko pa­plū­di­my­je. „No­rė­jau Nau­juo­sius su­tik­ti, kad jū­ra bū­tų iki ke­lių“, – juo­kia­si Ša­rū­nas.

Lai­ko skir­tu­mas tarp Lie­tu­vos ir Aust­ra­li­jos – 9 va­lan­dos, tad Lie­tu­vą su Nau­jai­siais me­tais pa­svei­ki­no pus­ry­čiau­da­mi.

Šiau­lie­čiams ke­lio­nė­je te­ko iš­tver­ti prie že­mės len­kian­tį karš­tį, ter­mo­met­ras ro­dė 42–43 laips­nius.

Vie­tos gy­ven­to­jai 40 laips­nių karš­tį lai­ko nor­ma­lia tem­pe­ra­tū­ra, sun­kiau tam­pa, kai oras įkais­ta iki 45–47 laips­nių. As­fal­tą dar­bi­nin­kai nu­sto­ja ties­ti ties 40 laips­nių karš­čio ri­ba.

Mel­bur­nas, sa­ko Š. Mont­vi­las, yra pa­sau­lio odos vė­žio sos­ti­nė. Virš Aust­ra­li­jos yra di­džiau­sia ozo­no sky­lė, tad ne­bes­te­bi­na, kad kiek­vie­nas di­des­nis mies­te­lis tu­ri on­ko­lo­gi­nę kli­ni­ką. Sto­vyk­lo­je bent ke­liuo­se taš­kuo­se bu­vo pa­dė­ta kre­mų, aust­ra­lai rei­ka­la­vo, kad jais bū­tų te­pa­ma­si.

Ša­rū­nas pa­ty­rė, ko­kia ga­li bū­ti pa­vo­jin­ga sau­lė. Už­te­ko ma­žiau nei va­lan­dos lie­tu­viš­kai ma­lo­niai šil­tą, o ne karš­tą, die­ną, kad nu­svil­tų rau­do­nai.

Šiau­lie­tis žais­min­gai pa­sa­ko­ja, kaip vei­das ta­po tar­si ra­zi­na: odą su­trauk­da­vo, ne­ga­lė­jo šyp­so­tis. Iš ra­zi­nos vėl vy­nuo­ge virs­da­vo pa­purš­kus ali­jo­šiaus purš­kik­liu.

„Mes gal­vo­jo­me, kad aust­ra­lie­tiš­kas karš­tis yra su drėg­me. Mums paaiš­ki­no, kad pas juos drėg­na ta­da, kai iš­skalb­ti dra­bu­žiai sau­lė­je ne­džiū­va“, – sa­ko Ša­rū­nas.

Į Aust­ra­li­ją jis pa­siė­mė ha­ma­ką: ne­no­rė­jo kais­ti pa­la­pi­nė­je. Nak­vo­da­mas lau­ke, įsi­dė­mė­jo, kad že­miau­sia tem­pe­ra­tū­ra bu­vo nu­kri­tu­si iki 8 laips­nių.

Pa­ros tem­pe­ra­tū­ros skir­tu­mai bu­vo di­de­li: la­bai karš­ta, karš­ta, vė­su, nor­ma­lu, šal­to­ka.

Tem­pe­ra­tū­ra, pa­sak R. Poz­nia­ko­vo, pri­klau­so nuo vė­jo kryp­ties, oras ga­li pa­si­keis­ti ne­ti­kė­tai ir kar­di­na­liai. Pas­kel­bus ri­kiuo­tę, bu­vo taip karš­ta, kad vos ga­lė­jo iš­sto­vė­ti, o po ke­lių mi­nu­čių, pa­si­su­kus vė­jui, ta­po vė­su, tem­pe­ra­tū­ra nu­kri­to per 10–15 laips­nių.

Karš­tį pa­dė­da­vo iš­tver­ti van­duo ir mau­dy­nės. Skau­tai mau­dė­si dvie­jo­se van­de­ny­nuo­se – In­di­jos ir Ra­mia­ja­me.

Šiau­lie­čiai juo­kia­si: Aust­ra­li­jo­je daug da­ly­kų at­ro­do at­virkš­čiai. Ne tik va­sa­ra žie­mą.

„Sup­ra­to­me, kad daug ko ne­sup­ra­to­me, kai nak­tį at­pa­ži­nau vie­nin­te­lį žvaigž­dy­ną! Dan­gus aukš­tyn ko­jo­mis!“ – sa­ko Ša­rū­nas.

„Pas mus sau­lė te­ka ry­tuo­se, ei­na per pie­tus į va­ka­rus, pas juos te­ka ry­tuo­se, ei­na per šiau­rę“, – pa­pil­do Re­mi­gi­jus.

Iš­pil­dė sva­jo­nę

„Toks jaus­mas, kad už­mi­gau prieš Ka­lė­das, o nu­bu­dau jau Lie­tu­vo­je“, – apie įspū­din­gą ke­lio­nę sa­ko R. Poz­nia­ko­vas. Di­džiau­sią įspū­dį jam pa­li­ko Aust­ra­li­jos gam­ta ir nuo­šir­dūs žmo­nės.

Ap­link skrai­do ka­ka­du, ry­tais ke­lia ku­ka­dū­ros, šuo­liuo­ja ken­gū­ros, eu­ka­lip­tų la­pus ska­nau­ja koa­los. Kas 10 met­rų – vis nau­jas at­ra­di­mas!

„Va­žia­vau į Aust­ra­li­ją pri­si­klau­sęs mi­tų, kad gy­va­tės ko­ne iš po ko­jų šo­ki­nė­ja. Iš tie­sų per mū­sų vi­są vieš­na­gę iš tris­de­šim­ties lie­tu­vai­čių vie­ni te­ma­tė gy­va­tę. Nu­ga­lė­jau sa­vy­je bai­mes.“

Ko ge­ro, pa­ts pa­vo­jin­giau­sias Aust­ra­li­jos gy­vū­nas – ken­gū­ra.

„Sto­vyk­los drau­gas Po­vi­las, 72 me­tai kaip skau­tas, per gy­ve­ni­mą dėl ken­gū­rų „nu­ra­šęs“ dvi ma­ši­nas, pa­sa­ko­jo: „Kvai­los jos, sme­ge­nų ne­tu­ri, pen­kios per­šo­ko per ma­ši­ną, šeš­ta ne­per­šo­ko“, – pa­ty­ru­sio skau­to is­to­ri­ją at­pa­sa­ko­ja Š. Mont­vi­las. Po ma­ši­nos ra­tais ken­gū­riu­kas iš­šo­ko ir lie­tu­viams.

Ša­rū­nas pa­ro­do nuo­trau­ką, jo­je įam­ži­no sto­vyk­los vir­tu­vės ta­lis­ma­ną – Hunts­ma­no vo­rą. Vir­tu­vė­je jis at­li­ko ge­rą dar­bą – me­džio­jo mu­ses.

Aust­ra­li­jos mu­sės, įsi­ti­ki­no šiau­lie­čiai, la­bai ag­re­sy­vios. „Aust­ra­lai klau­sė, ar jau iš­mo­ko­me aust­ra­lie­tiš­ką sa­liu­tą. Pa­si­ro­do, tai – mu­sių vai­ky­mas“, – paaiš­ki­na Š. Mont­vi­las.

Di­de­lį įspū­dį pa­li­ko Blue Moun­tain – Mė­ly­nie­ji kal­nai. Čia au­gan­tys eu­ka­lip­tai iš­ski­ria ete­ri­nį alie­jų – taip su­si­da­ro mels­vas rū­kas. Eu­ka­lip­tų rū­šių skai­čiuo­ja­ma per 300.

R. Poz­nia­ko­vas vai­kys­tė­je bu­vo ga­vęs Aust­ra­li­jos al­bu­mą ir nuo ta­da sva­jo­jo pa­ma­ty­ti Tris Se­se­ris – uo­las, pa­ki­bu­sias virš slė­nio. Vai­kys­tės sva­jo­nę ne tik pa­ma­tė, bet ir prie jos pri­si­lie­tė.

Sto­vyk­los tę­si­nys

R. Poz­nia­ko­vas skau­tas – penk­ti me­tai. Anks­čiau daug ke­lia­vo po Eu­ro­pą, bet gy­ve­ni­mas ant la­ga­mi­nų nu­si­bo­do. Nusp­ren­dė, kad no­ri pa­žin­ti Lie­tu­vą, Šiau­liuo­se su­si­ra­do skau­tus. Pa­ban­dė, pa­ti­ko, li­ko.

Š. Mont­vi­las skau­tas – šeš­ti me­tai. Pir­mą kar­tą į sto­vyk­lą at­va­žia­vo kaip tu­ris­tas, o iš­va­žia­vo kaip skau­tas, su kak­la­raiš­čiu.

„Sto­vyk­la už­ka­bi­na ir vai­kus, ir suau­gu­sius, ku­rie tu­ri vi­di­nį vai­ką. Skau­tams Ka­lė­dos bū­na per sto­vyk­lą, ji tei­kia to­kį pat džiaugs­mą, – sa­ko Ša­rū­nas. – Skau­ta­vi­mas yra gy­ve­ni­mo mo­kyk­la. Jau prieš dau­giau nei 100 me­tų Ro­ber­tas Ba­den-Po­wel­lis su­pra­to, kad ne­rim­ti vy­rai au­ga jau­no­ji kar­ta, daug ko ne­mo­ka, krei­va­ran­kiai. Ką jis ta­da pa­sa­kė, da­bar de­šimt kar­tų ak­tua­liau. Sa­vai­tė be plan­še­čių, te­le­fo­nų svei­ka ir kū­nui, ir sie­lai.“

Šiau­liuo­se šiuo me­tu yra apie 250 skau­tų, jų skai­čius au­ga.

Šie­met skau­tus į krū­vą su­burs dar dvi tau­ti­nės sto­vyk­los: lie­pą Lie­tu­vo­je, Rum­šiš­kė­se, rugp­jū­tį – Či­ka­go­je. Aust­ra­lai bu­vo pir­mie­ji, nes pas juos pir­miau­sia atei­na va­sa­ra.

Ša­rū­nas Mont­vi­las (kai­rė­je) ir Re­mi­gi­jus Poz­nia­ko­vas (de­ši­nė­je) su Po­vi­lu Kvie­cins­ku, 72 me­tus skau­tau­jan­čiu išei­viu, skau­to įžo­dį da­vu­siu 1946 me­tais Vo­kie­ti­jo­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Lie­tu­vos skau­ti­jos Šiau­lių kraš­to Šiau­lių tun­to tun­ti­nin­kas Re­mi­gi­jus Poz­nia­ko­vas (iš kairės)  ir tun­ti­nin­ko pa­va­duo­to­jas Ša­rū­nas Mont­vi­las iš Aust­ra­li­jos karš­čių grį­žo į Lie­tu­vos žie­mą.

Ša­rū­no MONT­VI­LO nuo­tr.

Mė­ly­nuo­siuo­se kal­nuo­se.

Sid­nė­jaus ope­ros rū­mai iš įlan­kos pu­sės.

Dvy­li­kos Apaš­ta­lų uo­los prie Di­džio­jo van­de­ny­no ke­lio.

Ru­da­sis sa­ka­las Hea­les­vil­le Sanc­tua­ry zoo­lo­gi­jos so­de.

Koa­lų iš­sau­go­ji­mo cent­ras Phil­lip Is­land sa­lo­je

Eu­ka­lip­tų miš­kas kal­no vir­šū­nė­je.

Ša­rū­nas Mont­vi­las ir pa­pū­ga ka­ka­du.

Re­mi­gi­jaus POZ­NIA­KO­VO nuo­tr.

Šiau­lie­čiai da­ly­va­vo X-ojo­je tau­ti­nė­je skau­tų sto­vyk­lo­je Mel­bur­ne.

Gar­sus gam­tos pa­mink­las Trys Se­se­rys.

Iš­vy­ka į War­ran­dy­te sta­te par­ką.

X-osios tau­ti­nės sto­vyk­los Mel­bur­ne emb­le­ma.

Ken­gū­ra – po­pu­lia­rus Aust­ra­li­jos gy­vū­nas.

Sal­dus koa­los poil­sis.