Nuo šluotos Londone...

Nuo šluo­tos Lon­do­ne...

Kel­miš­kis Vi­ta­li­jus Nor­bu­tas ga­mi­na vie­ne­ti­nius bal­dus iš me­džio. Ga­mi­na su mei­le, nes no­ri su­teik­ti džiaugs­mo sa­vo kraš­to žmo­nėms. Dar­bą pri­ly­gi­na ho­biui. Dirb­tu­vė­se kar­tais už­si­bū­na iki vė­lu­mos.

Pra­džią daug kū­ry­bin­gu­mo ir ži­nių rei­ka­lau­jan­čiam vers­lui da­vė Lon­do­nas, ku­ria­me sa­vo dar­bus jau­nas vai­ki­nas pra­dė­jo nuo šluo­tos. Per pen­ke­rius sve­tur pra­leis­tus me­tus Vi­ta­li­jus die­ną dir­bo, o va­ka­rais tre­jus me­tus lan­kė ko­le­džą, kur mo­kė­si sta­liaus ama­to ir sva­jo­jo apie laip­tų ir bal­džiaus vers­lą gim­ti­nė­je.

„Ten ne­no­rė­jau kur­ti gy­ve­ni­mo. Trau­kė Lie­tu­va“, – sa­ko Vi­ta­li­jus, ku­ris, dar bū­da­mas Lon­do­ne, su žmo­na Jur­gi­ta nu­si­pir­ko na­me­lį Kel­mė­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pa­ma­ty­ti gy­ve­ni­mo

Vi­ta­li­jus Nor­bu­tas – na­mų ūkio meist­ras. Pa­bai­gęs moks­lus pa­trau­kė į Lon­do­ną. Ten dar­ba­vo­si jo dė­dė sta­lius.

„Dar­bus Lon­do­ne pra­dė­jau nuo šluo­tos, – kuk­liai apie pra­džią sve­tur pa­sa­ko­ja bu­vęs emig­ran­tas. – Krei­piau­si į agen­tū­rą. Kur siųs­da­vo, ten ei­da­vau at­lik­ti įvai­riau­sių pa­gal­bi­nių dar­bų.“

Li­ki­mas lė­mė su­tik­ti še­šias­de­šimt­me­tį ang­lą. Jis tu­rė­jo ma­žą įmo­nė­lę, ku­ri at­lik­da­vo smul­kius sta­liaus dar­bus pri­va­čiuo­se na­muo­se. Kar­tais pa­tai­sy­ti du­rų, už­rak­to, laip­tų, su­sta­ty­ti bal­dų jis nu­siųs­da­vo Vi­ta­li­jų. Tuo­met vai­ki­nas ir už­si­de­gė no­ru iš­mok­ti da­ry­ti laip­tus.

Nu­si­pir­ko aš­tuo­ne­tą kny­gų, su­si­ra­do ko­le­džą, ku­ria­me mo­kė sta­liaus ama­to. Pra­dė­jo lan­ky­ti jį va­ka­rais. Ten tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­si­sem­ti dau­giau ži­nių ne­gu Lie­tu­vos pro­fe­si­nė­se mo­kyk­lo­se. Di­des­nė ša­lis, la­biau pa­žen­gu­sios nau­jos tech­no­lo­gi­jos. Lie­tu­vo­je pro­fe­sio­na­lių me­džio meist­rų nie­kas ne­ruo­šia.

„Sta­liaus ama­tas ir ki­ti me­džio dar­bai tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do pa­pras­ti. Me­dį rei­kia pa­žin­ti, ži­no­ti, kaip jis links­ta, kaip de­rin­ti raš­tą, kuo ir kaip ge­riau­sia kli­juo­ti“, – apie sa­vo ama­to su­bti­ly­bes pa­sa­ko­ja Vi­ta­li­jus.

Be­si­mo­ky­da­mas ko­le­dže jis pra­dė­jo dirb­ti drau­ge su dė­de. Iš jo pa­si­sė­mė taip pat la­bai daug pa­tir­ties. Su dė­de at­lik­da­vo vi­daus ap­dai­lą, šil­tin­da­vo na­mus, ver­tė­si ki­to­kiais dar­bais.

Po me­tų į Lon­do­ną iš Kel­mės at­va­žia­vo Vi­ta­li­jaus drau­gė, da­bar­ti­nė jo žmo­na Jur­gi­ta. Jai apie sa­vo sva­jo­nes iš­mok­ti da­ry­ti laip­tus, o gal ir bal­dus pir­ma­jai ir pra­si­ta­rė Vi­ta­li­jus.

Vai­ki­nas po tru­pu­tį pir­ko sta­liui rei­ka­lin­gus įran­kius. Tau­pė pi­ni­gus vers­lo ir gy­ve­ni­mo pra­džiai. Ta­čiau ne­pas­mer­kė sa­vęs val­gy­ti tik kon­ser­vus: „Gy­ve­no­me nor­ma­liai. Mė­go­me pa­ke­liau­ti, pa­pra­mo­gau­ti, nuei­ti į ka­vi­nę. Bet drą­siai ga­lė­jo­me im­ti pa­sko­lą, kai pa­si­tai­kė na­mas Kel­mė­je. Ži­no­jo­me, kad iš­mo­kė­si­me.“

Į Tė­vy­nę, į kri­zę

Tuo me­tu, kai Lie­tu­vo­je siau­tė­jo 2008 me­tų kri­zė, dau­ge­lis bė­go iš Tė­vy­nės. Jur­gi­ta ir Vi­ta­li­jus – at­virkš­čiai, su­grį­žo. Po pen­ke­rių Lon­do­ne pra­leis­tų me­tų.

„Pa­ma­tė­me gy­ve­ni­mo, pa­sau­lio. Šio to iš­mo­ko­me, – aiš­ki­na Vi­ta­li­jus. – Vi­sa­da mus trau­kė Lie­tu­va. Ne­ke­ti­no­me sve­tur kur­ti gy­ve­ni­mo. No­rė­jau sa­vo vers­lo. O Lon­do­ne jį pra­dė­ti bū­tų sun­ku. Rei­kė­tų daug pra­di­nio ka­pi­ta­lo. Bran­gi pa­tal­pų nuo­ma.“

Vi­są lai­ką bū­ti sam­dy­tu dar­bi­nin­ku taip pat ne­si­no­rė­jo. Kol pa­vyk­da­vo už­dirb­ti 150 sva­rų per die­ną, lik­ti Ang­li­jo­je bū­tų ap­si­mo­kė­ję. Bet, vė­liau pri­va­žia­vo ru­mu­nų. Jie dir­bo pi­giau. Už vie­ną lie­tu­vį darb­da­vys ga­lė­jo pa­sam­dy­ti tris ru­mu­nus. Su­ma­žė­jo ga­li­my­bės.

Per pa­čią kri­zę jau­na šei­ma su­grį­žo į Kel­mę, ku­rią ir tuo­met, ir iki šiol kan­ki­na ne­dar­bas. Jau­nai šei­mai tu­rė­jo gim­ti sū­nus. Dar ne­baig­ta grą­žin­ti pa­sko­la ban­kui. Rei­kia re­mon­tuo­ti na­mą. Daug ką Vi­ta­li­jus ga­lė­jo pa­da­ry­ti sa­vo ran­ko­mis. Bet me­džia­goms rei­kė­jo pi­ni­gų. Pri­va­lė­jo ko nors im­tis.

Jur­gi­tos tė­vai Pa­vy­dų kai­me tu­rė­jo lentp­jū­vę. Jo­je bu­vo stak­lių. „Kur­kis ten, da­ryk ką nors“, – pa­ta­rė Vi­ta­li­jui.

Jis nu­si­pir­ko me­die­nos ir nu­spren­dė da­ry­ti laip­tus. Klien­tui pa­ti­ko. Jis pa­re­ko­men­da­vo ki­tiems sa­vo pa­žįs­ta­miems. Kai pri­trūk­da­vo klien­tų, Vi­ta­li­jus dė­da­vo skel­bi­mus į laik­raš­čius.

Vie­nas šiau­lie­tis pa­pra­šė su­meist­rau­ti me­di­nę lo­vą. Įvyk­dė pra­šy­mą. Klien­tui įti­ko. Taip ir kai­ta­lio­jo­si ga­mi­niai – tai laip­tai, tai spin­ta, tai vir­tu­vės spin­te­lės, tai sta­las, tai lo­va...

Iš pra­džių bu­vo sun­ku. Rei­kė­jo su­kaup­ti daug in­for­ma­ci­jos – kur gau­ti ge­ros me­die­nos, kli­jų, la­kų.

Lentp­jū­vę par­da­vė. Te­ko nuo­mo­tis dirb­tu­ves ki­tur. Vi­ta­li­jus pri­si­glau­dė bu­vu­sio li­nų fab­ri­ko pa­tal­po­se. Ke­le­tą me­tų dir­bo ten. Da­bar nu­si­pir­ko bu­vu­sią par­duo­tu­vę prie­mies­ti­nia­me Gaš­ty­nų kai­me­ly­je, įsi­ren­gė  nuo­sa­vas dirb­tu­ves.

Atei­ties pro­fe­si­ja

Daž­ną va­ka­rą sa­vo dirb­tu­vė­se Vi­ta­li­jus už­si­bū­na iki vė­lu­mos. Me­džio dar­bai pa­rei­ka­lau­ja daug kant­ry­bės ir kruopš­tu­mo. Ta­čiau kiek­vie­ną ga­mi­nį meist­ras da­ro su įkvė­pi­mu ir mei­le. No­ri pra­džiu­gin­ti sa­vo klien­tą. Nes jis no­ri vie­ne­ti­nio bal­do, to­kio, ko­kio nie­kas ne­tu­ri.

Ne­re­tai klien­tas at­siun­čia ke­le­tą se­no­vi­nių bal­dų nuo­trau­kų. Vie­nos de­ta­lės no­ri iš vie­no bal­do, ki­tos – iš ki­to. Meist­ras pri­va­lo su­dė­lio­ti tas de­ta­les į vie­ną vi­su­mą ir su­kur­ti vi­siš­kai nau­ją ga­mi­nį. Tai la­bai įdo­mu, ta­čiau uži­ma lai­ko.

Pa­vyz­džiui, lo­vą bal­džius ga­mi­na vi­są sa­vai­tę. Jos sa­vi­kai­na – ne­ma­ža. Kar­tais už dar­bą lie­ka ga­na sim­bo­li­nė su­ma. O iš jos dar rei­kia pirk­ti me­džia­gas.

Me­di­nių bal­dų po­rei­kis di­dė­ja. Žmo­nės no­ri ne trum­pa­lai­kio iš plokš­čių pa­ga­min­to, o na­tū­ra­laus me­di­nio daik­to, pa­da­ry­to pa­gal in­di­vi­dua­lų už­sa­ky­mą.

„Tai atei­ties pro­fe­si­ja, – įsi­ti­ki­nęs Vi­ta­li­jus. – Me­di­niai bal­dai tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę. Juos ga­li­ma nu­šveis­ti, per­la­kuo­ti ar­ba per­da­žy­ti ir taip at­nau­jin­ti. Jų ga­li už­tek­ti ne vie­nai kar­tai.“

Už­sa­ky­mų ne­sto­ko­jan­tis V. Nor­bu­tas kol kas dir­ba vie­nas. Nes­kai­čiuo­ja kiek va­lan­dų su­gaiš­ta prie vie­no ga­mi­nio. Me­džiu kve­pian­čio­se sa­vo dirb­tu­vė­se tie­siog už­si­mirš­ta. Kar­tais dir­ba, kol ne­pas­kam­bi­na žmo­na ir ne­pak­vie­čia va­ka­rie­nės.

Pa­dė­jė­jų ne­sam­do. Jei­gu tu­rė­tų dar­buo­to­jų, rei­kė­tų jiems va­do­vau­ti. Ne­bū­tų ka­da dirb­ti pa­čiam. O jam la­biau pa­tin­ka pa­čiam dirb­ti ne­gu va­do­vau­ti.

„Žmo­gus be še­šių šim­tų eu­rų ne­dirbs. Kad tiek gau­tų į ran­kas, tu­ri už­dirb­ti bent tūks­tan­tį. Abe­jo­ju, ar pa­vyk­tų iš­lai­ky­ti to­kią bran­gią dar­bo vie­tą, ap­rū­pin­ti dar­buo­to­ją rei­ka­lin­gais įran­kiais. O jei­gu jis ne­su­ge­bės, ne­tu­rės at­sa­ko­my­bės, ga­mi­nį pa­da­rys ne­ko­ky­biš­kai? Nu­ken­tės ma­no re­pu­ta­ci­ja. Be to, nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ar pa­jėg­si dar­buo­to­ją ap­rū­pin­ti dar­bu. O gal vie­ną die­ną pri­trūk­si už­sa­ky­mų?"– svars­to Vi­ta­li­jus.

Ne­si­gai­li su­grį­žę

Nor­bu­tai ne­si­gai­li su­grį­žę į Lie­tu­vą. Ma­žais žings­ne­liais, ta­čiau ei­na į prie­kį. Au­gi­na aš­tuo­ne­rių me­tų sū­nų ir ke­lių mė­ne­sių duk­re­lę.

„Ma­no vers­le nė­ra auk­so kal­nų. Už dar­bą lie­ka tik apie treč­da­lis ga­mi­nio ver­tės. Ta­čiau pra­gy­ve­ni­mui už­ten­ka. O dar­bas man pri­lygs­ta po­mė­giui. Ne­mo­no­to­niš­kas. Kas­kart da­rai vis nau­jus da­ly­kus. Žmo­nės da­bar pa­mė­go se­no­vi­nį sti­lių. Įdo­mu pa­stu­di­juo­ti nuo­trau­kas. Pa­suk­ti gal­vą, kaip pa­da­ry­ti tą ar ki­tą bal­dą“,– at­vi­rai kal­ba Vi­ta­li­jus.

Jau­na šei­ma ne­si­gai­li grį­žu­si iš už­sie­nio. Ge­rai, kad neuž­si­bu­vo per il­gai, grį­žo anks­čiau. Juk grį­žus vėl vis­ką ten­ka pra­dė­ti nuo nu­lio. Ten­ka vėl iš nau­jo megz­ti so­cia­li­nius ry­šius. Jau­niems tai da­ry­ti leng­viau.

„Ang­li­jo­je li­ko daug mū­sų drau­gų, pa­žįs­ta­mų, gi­mi­nai­čių, – pa­sa­ko­ja Vi­ta­li­jus. – Jie per gi­liai ten įlei­do šak­nis. Jau ne­beg­rįš. No­ri ten už­si­dirb­ti pen­si­jas. O jų vai­kai jau kal­ba tik ang­liš­kai. Ne­no­rės į Lie­tu­vą net se­nat­vė­je.“

Nor­bu­tams už­ten­ka ir Lie­tu­vos. Už­ten­ka rin­kos ne­di­de­liam sa­vo vers­lui. Už­ten­ka ma­žo Kel­mės mies­te­lio, su ku­riuo suau­gę vi­sa šir­di­mi.

Au­to­rės nuo­tr.

Į sa­vo vers­lą Vi­ta­li­jus Nor­bu­tas su­de­da daug mei­lės. To­dėl vis­ką nuo pra­džios iki ga­lo da­ro pa­ts. Sam­dy­tas žmo­gus dirb­tų at­mes­ti­niau.

Vi­ta­li­jus Nor­bu­tas ge­riau­siai jau­čia­si sa­vo Tė­vy­nė­je.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Bal­dus Vi­ta­li­jus Nor­bu­tas nu­ve­ža ir pa­sta­to klien­to na­muo­se.