Kaimo istorija sujungė lietuvių ir lenkų šaknis

Kai­mo is­to­ri­ja su­jun­gė lie­tu­vių ir len­kų šak­nis

Ge­gu­žių kai­mas (Šiau­lių r.) tu­ri kuo di­džiuo­tis – sa­vait­ga­lį bend­ruo­me­nė pa­mi­nė­jo 400 me­tų ju­bi­lie­jų. Į šven­tę iš Len­ki­jos at­vy­ko Ge­gu­žių kai­mo dva­ri­nin­kų pa­li­kuo­nis žur­na­lis­tas, gi­das Mar­cin Plew­ka, su­rin­kęs iš­sa­mią gi­mi­nės is­to­ri­ją. Ge­gu­žių kai­me te­bes­to­vi per 120 me­tų skai­čiuo­jan­tis jo pro­tė­vių Pliuš­ke­vi­čių dva­ro gy­ve­na­ma­sis na­mas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­ger­bė praei­tį

Ge­gu­žių kai­me gy­ve­na apie pu­sė tūks­tan­čio žmo­nių. Į kai­mo gim­ta­die­nį su­si­rin­ko pil­nu­tė­tė bend­ruo­me­nės na­mų sa­lė. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai pa­ren­gė ir is­to­ri­nę, ir me­ni­nę pro­gra­mą.

Šven­tės ati­da­ry­mas pra­si­dė­jo iš­kil­min­gai: su­gie­do­tas Lie­tu­vos him­nas, vė­lia­vą pa­kė­lė ak­ty­vūs bend­ruo­me­nės na­riai An­ta­nas Vyš­niaus­kas, Rim­tau­tas Damb­raus­kas, Al­gi­man­tas Sė­jū­nas.

Di­de­lis dė­me­sys ren­gi­ny­je skir­tas is­to­ri­jai. Paš­ven­tin­tas pa­mink­las knyg­ne­šiams, ja­me su­ra­šy­tos lie­tu­viš­ko žo­džio sau­go­to­jų pa­var­dės: „Čia, Ge­gu­žių pa­li­var­ke, 1895–1904 spau­dos drau­di­mo me­tais Alek­sand­ro Do­mei­kos, vė­liau ba­jo­rų Pliuš­ke­vi­čių na­muo­se, bu­vo sle­pia­ma lie­tu­viš­ka spau­da, so­dy­bo­je rink­da­vo­si gar­sūs Lie­tu­vos švie­suo­liai, lie­tu­vy­bės sklei­dė­jai, knyg­ne­šiai: Po­vi­las Vi­šins­kis, Jo­nas Jab­lons­kis, Bro­nius Lau­ce­vi­čius-Varg­šas, Jo­nas Amb­ro­zai­tis, An­ta­nas Po­vy­lius, Sta­sys Šal­kaus­kis, Ka­zys Šal­kaus­kis.“

Ge­gu­žių kai­mo ju­bi­lie­jaus da­ta sie­ja­ma su fak­tu, kad, val­dant Len­ki­jos ka­ra­liui ir LDK ku­ni­gaikš­čiui Zig­man­tui III Va­zai, 1617 me­tais Šiau­lių eko­no­mi­jos ad­mi­nist­ra­ci­ja Ge­gu­žių kai­mą kar­tu su ap­lin­ki­niais kai­mais ati­da­vė Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čiai.

1843 me­tais čia bu­vo įkur­tas ru­sų ca­rui pa­val­dus vals­ty­bi­nis dva­ras, pri­klau­sęs Kau­no gu­ber­ni­jos Šiau­lių vals­čiaus Paš­vi­ti­nio že­mės ta­ry­bai. Dva­rui pri­klau­sė 2 108 hek­ta­rai že­mės.

1860 me­tais dva­ras iš­nuo­mo­tas prie­vaiz­dui Gort­ma­nui, vė­liau jį nuo­mojo Po­cius, Me­ci­kaus­kas, Ku­ka­naus­kas, 1887 me­tais val­dė ku­ni­gas Kru­kovs­kis, o vė­liau gy­ve­no Pliuš­ke­vi­čiai, ku­rių pa­li­kuo­nis M. Plew­ka ir da­ly­va­vo bend­ruo­me­nės šven­tė­je.

Svei­ki­ni­mo laiš­ką iš Vil­niaus at­siun­tė aka­de­mi­kas Re­gi­man­tas Pliuš­ke­vi­čius: Ge­gu­žių kai­me gy­ve­no jo se­ne­liai, čia au­go jo tė­vas An­ta­nas su se­se­ri­mis.

„Lin­kiu jums vi­siems ge­ros svei­ka­tos, op­ti­miz­mo, tai­kos ir to­liau taip gra­žiai puo­se­lė­ti sa­vo gim­ti­nę bei is­to­ri­nę at­min­tį apie Ge­gu­žius“, – svei­ki­ni­mo laiš­ke lin­kė­jo R. Pliuš­ke­vi­čius.

Iki mū­sų die­nų Ge­gu­žiuo­se iš­li­ko dva­ro gy­ve­na­ma­sis na­mas ir tvar­tas.

Pa­sa­ko­ji­mai bu­vo gy­vi

M. Plew­ka Ge­gu­žių kai­me vie­šė­jo tre­čią kar­tą. Į kai­mo 400-ąjį ju­bi­lie­jų jis at­si­ve­žė seg­tu­vą, ja­me įriš­ta per 200 pus­la­pių iliust­ruo­tos gi­mi­nės is­to­ri­jos. Nau­do­da­ma­sis su­rink­ta me­džia­ga, M. Plew­ka pla­nuo­ja ra­šy­ti moks­li­nį dar­bą apie len­kų, lie­tu­vių, uk­rai­nie­čių san­ty­kius.

Ge­gu­žiuo­se gy­ve­nę Ju­ze­fa ir Adol­fas Pliuš­ke­vi­čiai yra jo pro­pro­se­ne­liai. Šei­ma tu­rė­jo še­šis vai­kus: An­ta­ną, For­tu­na­tą (mi­rė kū­di­kis), Eleo­no­rą, Ma­ri­ją, Eu­ge­ni­ją ir Jad­vy­gą, ku­ri yra Mar­cin pro­se­ne­lė.

Gi­mi­nės is­to­ri­ją M. Plew­ka pra­dė­jo rink­ti prieš ket­ve­rius me­tus, mi­rus ma­mai, Jad­vy­gos anū­kei: „Pa­gal­vo­jau, jog vi­si nueis į ka­pus ir ne­be­liks nie­ko, ko bū­tų ga­li­ma pa­klaus­ti.“

Šei­mo­je kal­bė­ta, kad Pliuš­ke­vi­čių dva­ras bu­vęs ne­to­li Šiau­lių, bet kur tiks­liai, ne­ži­no­ta. Gi­mi­nės są­sa­jas su Ge­gu­žiais Mar­cin ap­ti­ko ieš­ko­da­mas in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te. Su­si­sie­kė su Ge­gu­žių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke Al­do­na Pet­ra­vi­čie­ne.

M. Plew­ka ne­ži­no, ke­lin­tais me­tais Pliuš­ke­vi­čiai at­si­kė­lė į Ge­gu­žių kai­mą: XIX am­žiaus pa­bai­go­je ar­ba XX am­žiaus pra­džio­je.

„Mū­sų šei­mo­je daug bu­vo kal­ba­ma apie lai­ką, pra­leis­tą čia. Pa­sa­ko­ta, kaip čia gy­ve­no, ko­kius šo­kius šo­ko, bet apie sle­pia­mas lie­tu­viš­kas kny­gas, knyg­ne­šius nie­ko ne­ži­no­jo­me. Pas mus, Len­ki­jo­je, bu­vo sa­ko­ma, kad Adol­fas bu­vo „lie­tu­viš­kas na­cio­na­lis­tas“. O Ju­ze­fa bu­vo len­kiš­ka. Ji ki­lu­si iš se­nos lie­tu­viš­kos Rus­tei­kų gi­mi­nės.“

Pa­sak Mar­cin, pro­pro­se­ne­lis, kaip šei­mos gal­va, sa­vo at­ža­loms per­da­vė jaus­mą, kad jie – lie­tu­viai. Šei­mo­je ži­no­ma is­to­ri­ja, jog Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, kai Ju­ze­fa su duk­ra Eleo­no­ra trau­ki­niu vy­ko į Es­ti­ją, sto­ty­je tar­pu­sa­vy­je kal­bė­jo lie­tu­viš­kai, to­dėl jas iš­gir­dę lie­tu­viai ka­riai pa­siė­mė į ka­ri­nį trau­ki­nį.

„Adol­fas gi­mi­nės su­si­ti­ki­muo­se, no­rė­da­mas pa­ro­dy­ti, jog yra lie­tu­vis, į klau­si­mus len­kiš­kai at­sa­ky­da­vęs lie­tu­viš­kai: „Ne­sup­ran­tu“. Tą „ne­sup­ran­tu“ aš te­be­mo­ku iš sa­vo se­ne­lio“, – lie­tu­viš­ką žo­dį į sa­ki­nį įter­pia M. Plew­ka.

Jis pa­ban­dė at­sek­ti, kaip su­si­pa­ži­no iš skir­tin­gų vie­tų ki­lę jo pro­pro­se­ne­liai Ju­ze­fa Rus­tei­kai­tė ir Adol­fas Pliuš­ke­vi­čius.

Paaiš­kė­jo, kad Ju­ze­fos dė­dė Vik­to­ras Rus­tei­ka bu­vo Šau­kė­nų kle­bo­nas. Bu­vęs 1863 me­tų su­ki­li­mo da­ly­vis, ka­lė­jęs Daug­pi­ly­je, per­kel­tas į Gar­di­ną. Ra­miai baig­ti am­žių ga­liau­siai iš­siųs­tas į Šau­kė­nus. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je Mar­cin ra­do ku­ni­go fo­tog­ra­fi­ją. Ki­tas dė­dė, Sta­nis­lo­vas Rus­tei­ka, Šiau­liuo­se dir­bo teis­me.

Rus­tei­kų gi­mi­nė ge­rai ži­no­ma nau­jau­sių lai­kų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je: Ma­ri­jai Rus­tei­kai­tei su­teik­tas Pa­sau­lio Tei­suo­lės var­das, ji va­di­na­ma „lie­tu­viš­ką­ja Mo­ti­na Te­re­se“. M. Rus­tei­kai­tės pusb­ro­lis Ste­po­nas Rus­tei­ka bu­vo Kau­no mies­to bur­mist­ras, vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras.

De­tek­ty­vo dar­bas

„Įdo­mu, kad lie­tu­viš­ko­se kny­go­se ra­šo­ma, jog P. Vi­šins­kis, J. Jab­lons­kis Ge­gu­žiuo­se vie­šė­da­vo, nes bu­vo ir pui­kių mer­gi­nų. Tai – apie ma­no pro­mo­čiu­tę ar­ba jos se­se­ris. Bet ne­pa­ra­šy­ta, kad ma­no pro­mo­čiu­tė Jad­vy­ga su se­se­ri­mi Eu­ge­ni­ja prie­ši­no­si ca­riz­mui, kad jas iš­me­tė iš mo­kyk­los, Eu­ge­ni­jai bu­vo už­draus­ta gy­ven­ti Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je. Ji iš­vy­ko į Uk­rai­ną, kur gy­ve­no ki­ta se­suo Eleo­no­ra su vy­ru. Vė­liau Eu­ge­ni­ja grį­žo į Lie­tu­vą. Gy­ve­nu­sie­ji Lie­tu­vo­je ta­po lie­tu­viais, o Uk­rai­no­je – len­kais.“

M. Plew­ka na­muo­se tu­rė­jo su­kaup­tą šei­mos fo­tog­ra­fi­jų ar­chy­vą, ke­le­tą nuo­trau­kų ap­ti­ko Vil­niu­je.

M. Plew­ka šyp­so­si: kar­tais jam ten­ka dirb­ti kaip de­tek­ty­vui Šer­lo­kui Holm­sui. Kad gi­mi­nės do­ku­men­tų ga­li bū­ti Vil­niu­je, at­se­kė pa­gal nuo­trau­ką, ku­rios kam­pe ra­do gar­saus Vil­niaus fo­tog­ra­fo pa­var­dę. Ne­ti­kė­tas ra­di­nys bu­vo šei­mos nuo­trau­ka Uk­rai­no­je, Kre­me­ne­ce, na­mo pa­lė­pė­je.

Per vie­ną iš fo­tog­ra­fi­jų M. Plew­ka su­ra­do ir Vil­niu­je gy­ve­nan­tį Re­gi­man­tą Pliuš­ke­vi­čių, An­ta­no sū­nų.

„Ma­no šei­ma, ki­lu­si iš čia, šian­dien va­di­na­si len­kais. Jie ne­ži­no­jo, kad mū­sų šei­mo­je bu­vo ir pra­vos­la­vų, ir ka­ta­li­kų. Gal­vo­jo, kad mes len­kai, Len­ki­jos dva­ri­nin­ki­ja. Ma­no ieš­ko­ji­mai pa­ro­dė, kad bu­vo vis­ko.“

Jad­vy­gos vy­ras Ba­zi­li­jus Kar­po­vi­čius bu­vo pra­vos­la­vas (satčiatikis), bo­ta­ni­kas, aukš­to ran­go ca­ri­nis val­di­nin­kas, ca­ri­nės Ru­si­jos li­cė­jaus Uk­rai­no­je di­rek­to­rius. Šei­mo­je yra le­gen­da, kad jis pir­mas pa­sau­ly­je iš­ve­dė mė­ly­ną ro­žę.

Atė­ję bol­še­vi­kai vis­ką su­grio­vė, pra­žu­vo šei­mos tur­tas, vy­ras išė­jo iš pro­to. Šei­ma pa­ty­rė daug var­go ir ne­pri­tek­lių. Jad­vy­ga mi­rė 1969 me­tais. Ji la­bai my­lė­jo sa­vo anū­kę – Mar­cin ma­mą, ku­ri pa­vel­dė­jo mo­čiu­tės var­dą.

Svar­bu bend­ra­dar­biau­ti

– Jau­čia­tės esąs ne tik len­kas, bet ir lie­tu­vis?

– Tu­riu lie­tu­viš­ko krau­jo, da­lis ma­no šir­dies yra čia. Man la­bai pa­tin­ka šie šei­mos ry­šiai, nes taip ga­liu ge­riau su­pras­ti Lie­tu­vos ir Len­ki­jos is­to­ri­ją.

Ma­nau, klai­da, kad daug lie­tu­vių iš­me­tė iš sa­vo is­to­ri­jos tai, kas su­si­ję su Len­ki­ja, o daug len­kų į Lie­tu­vą žiū­rė­jo tik kaip į Len­ki­jos dva­ri­nin­ki­jos is­to­ri­ją, neat­siž­velg­da­mi į žmo­nes, ku­rie čia gy­ve­no.

– Kaip ver­ti­na­te da­bar­ti­nius Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kius?

– Žvelg­da­mas į is­to­ri­ją, ma­nau, kad nė­ra lais­vos Lie­tu­vos be Len­ki­jos. Lie­tu­va ir da­bar, ir prieš ka­rą, bu­vo ma­ža ša­lis, to­dėl bū­ti­na su kaž­kuo bend­ra­dar­biau­ti. Jei Len­ki­ja bū­tų eli­mi­nuo­ta iš Eu­ro­pos že­mė­la­pio, ne­bū­tų ir Lie­tu­vos. Man Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kiai la­bai svar­būs.

Svar­bu ieš­ko­ti ge­rų spren­di­mų, to, kas is­to­ri­jo­je bu­vo ge­ra. Ma­nau, kad pa­sta­ruo­ju lai­ku Lie­tu­vo­je po­žiū­ris po tru­pu­tį kei­čia­si, pa­vyz­džiui, pa­ma­tė­me, kad pir­mą­ją kons­ti­tu­ci­ją ga­li­me švęs­ti kar­tu (1791 me­tais ge­gu­žės 3 die­ną Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je priim­ta pir­mo­ji ra­šy­ti­nė Kons­ti­tu­ci­ja Eu­ro­po­je – red. past.).

XV am­žiu­je da­lis dva­ri­nin­kų Uk­rai­no­je kal­bė­jo lie­tu­viš­kai. Ne­ge­rai, jei lie­tu­viai už­si­da­ry­tų tik su lie­tu­vių kal­ba, o vi­sa ki­ta bū­tų tik blo­gie­ji len­kų šlėk­tos. Rei­kia tru­pu­tį at­si­ver­ti ir pa­sa­ky­ti: Lie­tu­va bu­vo skir­tin­gų tau­ty­bių, kal­bų ša­lis. Da­lis gy­ven­to­jų, kaip ir ma­no šei­ma, na­muo­se kal­bė­jo len­kiš­kai, bet no­rė­jo iš­sau­go­ti ir lie­tu­vių kal­bą, jie taip pat jau­tė esą lie­tu­viai.

Rei­kia dirb­ti kar­tu, nes si­tua­ci­ja iš Ru­si­jos pu­sės nė­ra ge­ra, vyks­ta pro­vo­ka­ci­jos. Man la­bai svar­bu, kad Len­ki­ja bend­ra­dar­biau­tų su Uk­rai­na ir Bal­ti­jos ša­li­mis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Mar­cin Plew­ka Ge­gu­žių kai­me ap­lan­kė pro­pro­se­ne­lių Ju­ze­fos ir Adol­fo Pliuš­ke­vi­čių dva­rą.

Mar­cin Plew­ka su­rin­ko iš­sa­mią gi­mi­nės is­to­ri­ją.

Knyg­ne­šiams skir­tą pa­mink­lą ati­den­gė Ge­gu­žių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Al­do­na Pet­ra­vi­čie­nė, Rim­tau­tas Damb­raus­kas, Al­gi­man­tas Sė­jū­nas.

Ge­gu­žių kai­mo bend­ruo­me­nė mi­nė­jo 400 me­tų kai­mo su­kak­tį.