
Naujausios
UKRAINOS REPORTAŽAI (2)
Kova su virusu
„Su Dievo pagalba“, – prieš sėsdamas į automobilį, Aukščiausiojo globos paprašo ukrainietis, nuolat vykstantis į frontą. Po maždaug septynių valandų kelio naktinis dangus šviečia Donecko žiburiais. Tik išlipus iš automobilio, girdisi kulkosvaidis. Name įkurtoje bazėje apsistoję kariai nekreipia dėmesio – tokia kasdienybė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Patinė situacija
Pusryčiai gydytojų Alinos ir Georgijaus namuose Kremenčuke. „Kokios Ukrainos sritys priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei?“ – klausia Georgijus paauglės dukters. „Voluinė, Galicija, Podolė“ – išvardija mergaitė.
Georgijus sako, kad ukrainiečiai lietuvius labai gerbia: dar nuo sovietmečio Baltijos šalys garsėjo ir išsiskyrė savo aukšta kultūra. Giria Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę už tvirtą poziciją.
„Girdėjau, lietuviai sako „mūsų Dalia“, tai skamba su pasididžiavimu. Mes sakome „mūsų Paša“ be pagarbos.“
Kalba neišvengiamai pakrypsta apie frontą. „Situacija patinė, – svarsto Georgijus. – Ukraina gali pradėti intensyvius karo veiksmus, bet Rusija atsakys tuo pačiu. Pasaulio didieji bijo Rusijos. O kur dar ekonomika: eksportas, nafta, dujos.“
Diena pralekia akimirksniu. Vakarėjant ekipažai ruošiasi vykti į frontą. Tenka apsirengti visus turimus drabužius ir dar parūpintu vyrišku megztiniu ir striuke. Jei oras Kremenčuke rudeniškas, Donecko srityje jau žiema.
„Atmaitinsime fronte“, – paerzina Nadia.
Donecko kryptimi
„Su Dievo pagalba“, – prieš sėsdamas prie vairo, Aukščiausiojo globos paprašo vyriausias iš bendrakeleivių, visų vadinamas Grigorjevičiumi. Atlape jis segi įvertinimą – rėmėjo medalį.
Kelionė – maždaug 7 valandos. Po keleto valandų kelio ženklai pradeda rodyti Donecko kryptį ir likusius kilometrus. Ore uodžiamas anglies kvapas. Tamsoje šviečia anglies kasyklų lemputės.
Pirmasis blokpostas pasitinka likus 65 kilometrams iki Donecko. Iš viso teks įveikti penkis. Postai įrėmina ir pakeliui esantį Pokrovsko miestą, buvusį Krasnoarmeiską. Pagrindinė miesto gatvė nukabinta Ukrainos vėliavos simbolika.
Kaskart priėję ginkluoti Ukrainos kariai perlieja keleivius prožektoriaus šviesa. Slaptažodžiai čia būtini. Teritoriją, pasakoja bendrakeleivis, pasiekia ir priešo žvalgai.
Miesto ženklas sufleruoja, kad važiuojame pro Pervomaiską. Galiausiai automobiliai įsuka į nuosavo namo kiemą. Gili naktis. Tik išlipus, girdėti kulkosvaidžio kalenimas. Horizonte dangus švyti nuo Donecko šviesų.
Namas – buvusi kalvio vasarvietė, šiandien pritaikyta kariškai bazei. Viduje kūrenasi krosnelė. Nadia visus iš batų išauna dar prie lauko durų. Tvarka geležinė.
Kambaryje dviem aukštais išrikiuota keliolika lovų. Vyrai ilsisi.
Kažkas ant lovos padeda miegmaišį. Laukia pirmoji naktis fronte.
Propaganda – iš televizoriaus
Ryte vaikinas plačia šypsena, Saša, siūlo kavos, arbatos. Trise jie – iš Kijevo.
„Kijevas – purvinas miestas, praradęs reputaciją“, – sako ukrainietis.
„Dniepre jau žmonės nebežino, kas čia vyksta, ne tik Kijevui nerūpi“, – į pokalbį įsijungia miniatiūrinė Margarita, visų vadinama Kvitka – Gėle.
„Kokio reikia sprendimo Ukrainai, nežinau. Visi vagia“, – šalies situaciją įvertina Saša. Ir paprašo: „Nekalbėkime apie ateitį.“
Už lango saulėta, sodo medžiai apkloti stambiais sniego kąsniais. Šaltis čia jau buvo paspaudęs iki minus šešiolikos. Dabar temperatūra artėja prie nulio.
Televizoriaus ekrane transliuojamos Donecko televizijos žinios. Čia galima matyti tik separatistų arba Rusijos televizijų laidas, ukrainiečių programų nėra.
Į žinias pakliūva ir naujiena iš Estijos: apie Taline vykusį rusų kalbos konkursą.
Iš Donecko pranešamos vien puikios žinios – apie šventes, konkursus, festivalius. „Pas juos vien šventės, gal važiuojame pasižiūrėti“, – plačiai nusišypso išstypęs ukrainietis. Surimtėjęs priduria: „Nieko nepraneša apie tai, kad žūsta žmonės.“
Blogosios žinios – iš Ukrainos ir pasaulio. Iš Lucko pranešama, kad „ukrainiečių neonaciai“ užpuolė veteranus, žiūrėjusius filmą.
Reklamoje nuskamba kalėdinės dainos motyvas. „O, reikėtų ir mums eglutės!“ – atkunta Saša. Kiek pagalvojęs, priduria: „Bet gal dirbtinės – man gaila gyvos.“
Ekrane kalba Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. „O, caras!“ – komentuoja Saša. „Ko nenusilenki?“ – erzina jį bendražygis.
„Kursantų atkėlė, mokysis ant mūsų, laikys egzaminus“, – nuo televizoriaus atitrūksta Saša.
„Jis vaikas, jam 19 metų, kare nuo 17-os. Jis jau beprotis“, – per pasilenkusio Sašos nugarą draugiškai patapšnoja Nadia. Vaikinas atsilenkia raustelėjusias žandais.
Namais tampa frontas
Ant sofos susirango katė, savanoriai ją rado sužeistą. Kai pernai netoliese kilo gaisras ir pasileido pelių jūra, švelniakailė pasidarbavo kaip reikiant – suguldė sumedžiotas 28 peles. Šalia įsitaiso meilus jauniklis Liolekas – kitus kačiukus savanoriai išdalijo.
Šunytė Pulia (Kulka) buvo visa sulaužyta – ir dabar glostant justi neteisingai suaugę kaulai. Akyje įstrigusią skeveldrą Nadia pati išoperavo.
Prie stalo prisėda Margarita, vaikinams skirsto vaistus. „Būsiu sužeistas ir dar reikės durtis švirkštu?!“ – bando juokauti Saša, imdamas ampules.
Margarita į frontą pradėjo važinėti su mama, ši dirbo virėja. Galiausiai liko. Mergina – farmacininkė, bet dirba visus darbus, kokių tik prireikia bazėje. Ir taikliai šaudo. Tik kariška kuprinė jai – beveik nepanešama. Avi 34 dydžio batus – tokie maži kariški net negaminami.
„Man nieko nereikia, viską palikau, užtenka to, ką turiu su savimi“, – paaiškina mergina. Ji prisipažįsta: frontas tapo namais, civiliniame gyvenime jau sunku pritapti.
„Čia yra Ukrainos patriotai iki panagių“, – sako Margarita. Ir priduria, jog dauguma jų – našlaičiai, fronte radę atramą – tarsi šeimą.
Į pokalbį įsijungia penkiasdešimtmetis savanoris. „Kažkam reikia su virusu kovoti, – sako vyras. – Tikiu optimizmu, mūsų žmonių mentalitetas europietiškas. O Rusija – depresinė šalis.“ Pagalvojęs papildo: „Dievas nuspręs, kas buvo teisus. Reikia vieną kartą sutvarkyti tą reikalą.“
„Kvitočka, ar mūsų pasiilgsi? Žinau, verksi!“ – berniokiškai erzina vienas per kitą. Mergina juos nepiktai veja šalin. Tik vėliau paatvirauja, jog tyčia neišduoda emocijų. Užtat kiek bus džiaugsmo, jei sveiki ir gyvi grįš į bazę.
Už kelių valandų vyrai jau pasiruošę – išeina į poziciją. Ne kelioms dienoms – mėnesiams. Lauke košia ledinis vėjas.
Nuliniame taške
Automobilis daužosi minų išmušinėtu keliu. Ratai saugosi aštrių skeveldrų. Kelio atitvarai išgriuvinėję nuo smūginės bangos. „Maždaug ten, už medžių eilės, – rusai“, – mosteli ranka bendrakeleivis. Iš akies atstumas – mažiau nei kilometras.
Sustojame viename iš Ukrainos gynybos pozicijų nuliniame taške, prie Donecko oro uosto pakilimo tako, per keletą kilometrų nuo Avdijivkos miestelio. Toliau – jau priešas.
Ant stiebo su simbolinėmis lentelėmis, ant kurių surašyti miestų pavadinimai ir kilometrai, plevėsuoja Ukrainos vėliava. Netoliese stovi melsva ir geltona spalvomis nudažytas riboženklis. Aplink styro nulaužytų medžių stiebai, išvirtusios betono tvoros.
Vėl ir vėl sukalena kulkosvaidis. Išėję kariai parodo eiti į bunkerį.
Prietemoje vyrai žiūri televizorių. Iš lauko atrodžiusi nedidelė erdvė viduje virsta atskiru gyvenimu po žeme.
Aplink kojas pinasi dideli šunys – laukia švelnumo. Išgyvenę karą, jie tiki žmogumi. Kariai sako, kad gyvūnai jaučia pavojų.
Lauke, ant sukrautų šovinių dėžių, tingiai mirksi raudonplaukis katinas. Nereaguoja, savas ar svetimas.
Kelionė tęsiasi. Pakeliui į Opytne kaimą, horizonte matyti Donecko oro uosto siluetas. Šalikelėse rikiuojasi ankstesni gyvenimai: namų griuvėsiai, kyšo kaminai, svyra sušaudytos tvoros. Nors kaimas atrodo kaip vaiduoklis, gyventojų čia dar yra.
Sustojame pas besikuriančius savanorius. „Atsargiai, minos“, – ant kelio vokiškai įspėja užrašas. Kariškas pokštas.
Pastatas, kuriame apsistoję ukrainiečiai, buvo stipriai apgriautas, bet vyrai baigia jį atstatyti. Vadas akimirksniu duoda komandą vaišinti kava ar arbata.
Temsta anksti. Sako, kad metų sandūroje tamsu bus jau trečią valandą. Danguje kabo mėnulis. Grįžus drioksteli taip, kad sudreba namo langai. Minosvaidis.
Kritiniai momentai
Draugiškas vakarienės stalas. Vyrai kalba apie Ukrainą – tiki ateitimi. „Jūs atsikėlėte ir nuėjote“, – įvertina 27-erius Lietuvos metus. Ukraina nuo 1990-ųjų taip ir liko Rusijos įtakos zonoje. Valstybę išsidalijo oligarchai. Korupcija išsikerojusi visose srityse. Pasvarsto: jei Ukraina normaliai gyventų, lyderiautų Europoje. Potencialo yra – žemės ūkis, gamtos turtai, pramonė...
Optimizmą nustelbia realybė: „Atleiskite, bet dabar reikia mokytis už Ukrainą ne žūti, o žudyti.“
Nadia prisimena savo gyvenimą iki karo. Dienas, kai netrūko pinigų, o nuo ryto rūpesčiai sukosi dėl blakstienų, lūpų, manikiūro, pedikiūro ar masažo. „Kam išleisdavau pinigus, kai yra tiek nelaimingų vaikų, vargstančių žmonių?! Ar reikėjo karo, kad tai suprasčiau?“ – apie pasikeitusias vertybes kalba moteris.
Nadia savanoriams yra ir paramedikė, ir psichologė. Išlaikė karo psichologijos egzaminus. Kare, sako moteris, yra du kritiniai momentai: pirmoji mirtis ir pirmas užmuštas žmogus. Po pirmosios mirties kurį laiką akyse lieka raudonas taškas – negali jo atsikratyti. Kai šalia jos buvęs karys pirmą kartą nušovė žmogų, metė automatą ir puolė verkdamas į glėbį. „O aš negaliu verkti. Aš galiu verkti tik grįžusi į bazę.“
Nadia išmoko, kaip atpažinti signalus, jog karys turi sveikatos problemų: patys vyrai negali sau leisti būti silpni ir pažeidžiami. Net ir gydymą moteris turi pasiūlyti, taip, kad neįžeistų.
Dabar Nadia mokosi perskaityti kalbą iš lūpų per 50 metrų atstumą.
Dėl anūkų
„Ar nemiegate? – tyliai kalbina Grigorjevičius. – Kaip jums mūsų Ukraina, turbūt atrodome, kaip iš XIX amžiaus?“ Patikinu, kad ukrainiečiai – puikūs žmonės.
Atvykęs į frontą, vyras veltui tvarko mašinas. Šį mėnesį, skaičiuoja, fronte jau antrą kartą: netikėtai teko parvežti sunkiai sužeistą karį.
Nuo pat karo pradžios Grigorjevičius Kremenčuke rinko paramą, o nuo 2015 metų pats važinėja ir teikia pagalbą esantiems priešakinėse linijose. Pasakoja, kaip bidonais verda ukrainietišką kopūstienę, į stiklainius supila apkepintus riebaluose svogūnus – kad savanoriai galėtų bent bulves pagardinti.
Grigorjevičius sako nekenčiąs Ukrainos nacionalinės gvardijos. „2014 metais nacionalinė gvardija kovojo. O dabar Porošenka gvardiją padarė, – patapšnoja per kišenę, – kišenine. Jie gauna butus, atlygį, yra aprengti, ginkluoti. Kuo Janukovyčiaus laiku buvo „Berkut“, tuo dabar pavertė gvardiją. Jų priešakinėse linijose mažai, didžioji masė – Kijeve arba stovi blokpostuose. Pastovėjo ir užsitarnavo dalyvio ATO (antiteroristinė operacija – red. past.) vardą, gauna lengvatas. Koks tu dalyvis?! Kiek tai kainuoja Ukrainai?“
Klausiu, kodėl jis nuolat rizikuoja – važiuoja į frontą padėti savanoriams? „Aš turiu keturis anūkus. Nenoriu, kad jie taip gyventų“, – sako ukrainietis.
Asmeninė nuotr.
Kare savanoriai sako tapę šeima, jų namai – frontas.
Autorės nuotr.
Vaikų piešiniai kariaujantiems.
Kareivinės įrengtos gyvenamajame name.
Ukrainos simboliai gynybos pozicijų nuliniame taške.
Ant šaudmenų dėžių įsitaisęs katinas į kulkosvaidžio kalenimą nereaguoja.
Užrašas rusų kalba informuoja: „Čia gyvena žmonės“.
Savanoriai gyvena iš rėmėjų aukų. Maiše – duonos kepaliukai.
Virš apgriauto pastato iškelta Ukrainos vėliava.
Sugriauti namai fronto linijoje.
Ukrainietis Grigorjevičius nuolat vyksta į frontą. Atlape vyras segi apdovanojimą.