Kova su virusu

UK­RAI­NOS RE­POR­TA­ŽAI (2)

Ko­va su vi­ru­su

„Su Die­vo pa­gal­ba“, – prieš sės­da­mas į au­to­mo­bi­lį, Aukš­čiau­sio­jo glo­bos pa­pra­šo uk­rai­nie­tis, nuo­lat vyks­tan­tis į fron­tą. Po maž­daug sep­ty­nių va­lan­dų ke­lio nak­ti­nis dan­gus švie­čia Do­nec­ko ži­bu­riais. Tik iš­li­pus iš au­to­mo­bi­lio, gir­di­si kul­kos­vai­dis. Na­me įkur­to­je ba­zė­je ap­si­sto­ję ka­riai ne­krei­pia dė­me­sio – to­kia kas­die­ny­bė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­ti­nė si­tua­ci­ja

Pus­ry­čiai gy­dy­to­jų Ali­nos ir Geor­gi­jaus na­muo­se Kre­men­ču­ke. „Ko­kios Uk­rai­nos sri­tys pri­klau­sė Lie­tu­vos Di­džia­jai Ku­ni­gaikš­tys­tei?“ – klau­sia Geor­gi­jus paaug­lės duk­ters. „Vo­lui­nė, Ga­li­ci­ja, Po­do­lė“ – iš­var­di­ja mer­gai­tė.

Geor­gi­jus sa­ko, kad uk­rai­nie­čiai lie­tu­vius la­bai ger­bia: dar nuo so­viet­me­čio Bal­ti­jos ša­lys gar­sė­jo ir iš­si­sky­rė sa­vo aukš­ta kul­tū­ra. Gi­ria Lie­tu­vos Pre­zi­den­tę Da­lią Gry­baus­kai­tę už tvir­tą po­zi­ci­ją.

„Gir­dė­jau, lie­tu­viai sa­ko „mū­sų Da­lia“, tai skam­ba su pa­si­di­džia­vi­mu. Mes sa­ko­me „mū­sų Pa­ša“ be pa­gar­bos.“

Kal­ba neiš­ven­gia­mai pa­kryps­ta apie fron­tą. „Si­tua­ci­ja pa­ti­nė, – svars­to Geor­gi­jus. – Uk­rai­na ga­li pra­dė­ti in­ten­sy­vius ka­ro veiks­mus, bet Ru­si­ja at­sa­kys tuo pa­čiu. Pa­sau­lio di­die­ji bi­jo Ru­si­jos. O kur dar eko­no­mi­ka: eks­por­tas, naf­ta, du­jos.“

Die­na pra­le­kia aki­mirks­niu. Va­ka­rė­jant eki­pa­žai ruo­šia­si vyk­ti į fron­tą. Ten­ka ap­si­reng­ti vi­sus tu­ri­mus dra­bu­žius ir dar pa­rū­pin­tu vy­riš­ku megz­ti­niu ir striu­ke. Jei oras Kre­men­ču­ke ru­de­niš­kas, Do­nec­ko sri­ty­je jau žie­ma.

„At­mai­tin­si­me fron­te“, – paer­zi­na Na­dia.

Do­nec­ko kryp­ti­mi

„Su Die­vo pa­gal­ba“, – prieš sės­da­mas prie vai­ro, Aukš­čiau­sio­jo glo­bos pa­pra­šo vy­riau­sias iš bend­ra­ke­lei­vių, vi­sų va­di­na­mas Gri­gor­je­vi­čiu­mi. At­la­pe jis se­gi įver­ti­ni­mą – rė­mė­jo me­da­lį.

Ke­lio­nė – maž­daug 7 va­lan­dos. Po ke­le­to va­lan­dų ke­lio ženk­lai pra­de­da ro­dy­ti Do­nec­ko kryp­tį ir li­ku­sius ki­lo­met­rus. Ore uo­džia­mas ang­lies kva­pas. Tam­so­je švie­čia ang­lies ka­syk­lų lem­pu­tės.

Pir­ma­sis blok­pos­tas pa­si­tin­ka li­kus 65 ki­lo­met­rams iki Do­nec­ko. Iš vi­so teks įveik­ti pen­kis. Pos­tai įrė­mi­na ir pa­ke­liui esan­tį Pok­rovs­ko mies­tą, bu­vu­sį Kras­noar­meis­ką. Pag­rin­di­nė mies­to gat­vė nu­ka­bin­ta Uk­rai­nos vė­lia­vos sim­bo­li­ka.

Kas­kart priė­ję gink­luo­ti Uk­rai­nos ka­riai per­lie­ja ke­lei­vius pro­žek­to­riaus švie­sa. Slap­ta­žo­džiai čia bū­ti­ni. Te­ri­to­ri­ją, pa­sa­ko­ja bend­ra­ke­lei­vis, pa­sie­kia ir prie­šo žval­gai.

Mies­to ženk­las su­fle­ruo­ja, kad va­žiuo­ja­me pro Per­vo­mais­ką. Ga­liau­siai au­to­mo­bi­liai įsu­ka į nuo­sa­vo na­mo kie­mą. Gi­li nak­tis. Tik iš­li­pus, gir­dė­ti kul­kos­vai­džio ka­le­ni­mas. Ho­ri­zon­te dan­gus švy­ti nuo Do­nec­ko švie­sų.

Na­mas – bu­vu­si kal­vio va­sar­vie­tė, šian­dien pri­tai­ky­ta ka­riš­kai ba­zei. Vi­du­je kū­re­na­si kros­ne­lė. Na­dia vi­sus iš ba­tų išau­na dar prie lau­ko du­rų. Tvar­ka ge­le­ži­nė.

Kam­ba­ry­je dviem aukš­tais iš­ri­kiuo­ta ke­lio­li­ka lo­vų. Vy­rai il­si­si.

Kaž­kas ant lo­vos pa­de­da mieg­mai­šį. Lau­kia pir­mo­ji nak­tis fron­te.

Pro­pa­gan­da – iš te­le­vi­zo­riaus

Ry­te vai­ki­nas pla­čia šyp­se­na, Sa­ša, siū­lo ka­vos, ar­ba­tos. Tri­se jie – iš Ki­je­vo.

„Ki­je­vas – pur­vi­nas mies­tas, pra­ra­dęs re­pu­ta­ci­ją“, – sa­ko uk­rai­nie­tis.

„Dniep­re jau žmo­nės ne­be­ži­no, kas čia vyks­ta, ne tik Ki­je­vui ne­rū­pi“, – į po­kal­bį įsi­jun­gia mi­nia­tiū­ri­nė Mar­ga­ri­ta, vi­sų va­di­na­ma Kvit­ka – Gė­le.

„Ko­kio rei­kia spren­di­mo Uk­rai­nai, ne­ži­nau. Vi­si va­gia“, – ša­lies si­tua­ci­ją įver­ti­na Sa­ša. Ir pa­pra­šo: „Ne­kal­bė­ki­me apie atei­tį.“

Už lan­go sau­lė­ta, so­do me­džiai ap­klo­ti stam­biais snie­go kąs­niais. Šal­tis čia jau bu­vo pa­spau­dęs iki mi­nus še­šio­li­kos. Da­bar tem­pe­ra­tū­ra ar­tė­ja prie nu­lio.

Te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne trans­liuo­ja­mos Do­nec­ko te­le­vi­zi­jos ži­nios. Čia ga­li­ma ma­ty­ti tik se­pa­ra­tis­tų ar­ba Ru­si­jos te­le­vi­zi­jų lai­das, uk­rai­nie­čių pro­gra­mų nė­ra.

Į ži­nias pa­kliū­va ir nau­jie­na iš Es­ti­jos: apie Ta­li­ne vy­ku­sį ru­sų kal­bos kon­kur­są.

Iš Do­nec­ko pra­ne­ša­mos vien pui­kios ži­nios – apie šven­tes, kon­kur­sus, fes­ti­va­lius. „Pas juos vien šven­tės, gal va­žiuo­ja­me pa­si­žiū­rė­ti“, – pla­čiai nu­si­šyp­so iš­sty­pęs uk­rai­nie­tis. Su­rim­tė­jęs pri­du­ria: „Nie­ko ne­pra­ne­ša apie tai, kad žūs­ta žmo­nės.“

Blo­go­sios ži­nios – iš Uk­rai­nos ir pa­sau­lio. Iš Luc­ko pra­ne­ša­ma, kad „uk­rai­nie­čių neo­na­ciai“ už­puo­lė ve­te­ra­nus, žiū­rė­ju­sius fil­mą.

Rek­la­mo­je nu­skam­ba ka­lė­di­nės dai­nos mo­ty­vas. „O, rei­kė­tų ir mums eg­lu­tės!“ – at­kun­ta Sa­ša. Kiek pa­gal­vo­jęs, pri­du­ria: „Bet gal dirb­ti­nės – man gai­la gy­vos.“

Ek­ra­ne kal­ba Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas. „O, ca­ras!“ – ko­men­tuo­ja Sa­ša. „Ko ne­nu­si­len­ki?“ – er­zi­na jį bend­ra­žy­gis.

„Kur­san­tų at­kė­lė, mo­ky­sis ant mū­sų, lai­kys eg­za­mi­nus“, – nuo te­le­vi­zo­riaus ati­trūks­ta Sa­ša.

„Jis vai­kas, jam 19 me­tų, ka­re nuo 17-os. Jis jau be­pro­tis“, – per pa­si­len­ku­sio Sa­šos nu­ga­rą drau­giš­kai pa­tapš­no­ja Na­dia. Vai­ki­nas at­si­len­kia raus­te­lė­ju­sias žan­dais.

Na­mais tam­pa fron­tas

Ant so­fos su­si­ran­go ka­tė, sa­va­no­riai ją ra­do su­žeis­tą. Kai per­nai ne­to­lie­se ki­lo gais­ras ir pa­si­lei­do pe­lių jū­ra, švel­nia­kai­lė pa­si­dar­ba­vo kaip rei­kiant – su­gul­dė su­me­džio­tas 28 pe­les. Ša­lia įsi­tai­so mei­lus jau­nik­lis Lio­le­kas – ki­tus ka­čiu­kus sa­va­no­riai iš­da­li­jo.

Šu­ny­tė Pu­lia (Kul­ka) bu­vo vi­sa su­lau­žy­ta – ir da­bar glos­tant jus­ti ne­tei­sin­gai suau­gę kau­lai. Aky­je įstri­gu­sią ske­veld­rą Na­dia pa­ti išo­pe­ra­vo.

Prie sta­lo pri­sė­da Mar­ga­ri­ta, vai­ki­nams skirs­to vais­tus. „Bū­siu su­žeis­tas ir dar rei­kės dur­tis švirkš­tu?!“ – ban­do juo­kau­ti Sa­ša, im­da­mas am­pu­les.

Mar­ga­ri­ta į fron­tą pra­dė­jo va­ži­nė­ti su ma­ma, ši dir­bo vi­rė­ja. Ga­liau­siai li­ko. Mer­gi­na – far­ma­ci­nin­kė, bet dir­ba vi­sus dar­bus, ko­kių tik pri­rei­kia ba­zė­je. Ir taik­liai šau­do. Tik ka­riš­ka kup­ri­nė jai – be­veik ne­pa­ne­ša­ma. Avi 34 dy­džio ba­tus – to­kie ma­ži ka­riš­ki net ne­ga­mi­na­mi.

„Man nie­ko ne­rei­kia, vis­ką pa­li­kau, už­ten­ka to, ką tu­riu su sa­vi­mi“, – paaiš­ki­na mer­gi­na. Ji pri­si­pa­žįs­ta: fron­tas ta­po na­mais, ci­vi­li­nia­me gy­ve­ni­me jau sun­ku pri­tap­ti.

„Čia yra Uk­rai­nos pa­trio­tai iki pa­na­gių“, – sa­ko Mar­ga­ri­ta. Ir pri­du­ria, jog dau­gu­ma jų – naš­lai­čiai, fron­te ra­dę at­ra­mą – tar­si šei­mą.

Į po­kal­bį įsi­jun­gia pen­kias­de­šimt­me­tis sa­va­no­ris. „Kaž­kam rei­kia su vi­ru­su ko­vo­ti, – sa­ko vy­ras. – Ti­kiu op­ti­miz­mu, mū­sų žmo­nių men­ta­li­te­tas eu­ro­pie­tiš­kas. O Ru­si­ja – dep­re­si­nė ša­lis.“ Pa­gal­vo­jęs pa­pil­do: „Die­vas nu­spręs, kas bu­vo tei­sus. Rei­kia vie­ną kar­tą su­tvar­ky­ti tą rei­ka­lą.“

„Kvi­toč­ka, ar mū­sų pa­siilg­si? Ži­nau, verk­si!“ – ber­nio­kiš­kai er­zi­na vie­nas per ki­tą. Mer­gi­na juos ne­pik­tai ve­ja ša­lin. Tik vė­liau paat­vi­rau­ja, jog ty­čia neiš­duo­da emo­ci­jų. Už­tat kiek bus džiaugs­mo, jei svei­ki ir gy­vi grįš į ba­zę.

Už ke­lių va­lan­dų vy­rai jau pa­si­ruo­šę – išei­na į po­zi­ci­ją. Ne ke­lioms die­noms – mė­ne­siams. Lau­ke ko­šia le­di­nis vė­jas.

Nu­li­nia­me taš­ke

Au­to­mo­bi­lis dau­žo­si mi­nų iš­mu­ši­nė­tu ke­liu. Ra­tai sau­go­si ašt­rių ske­veld­rų. Ke­lio ati­tva­rai iš­griu­vi­nė­ję nuo smū­gi­nės ban­gos. „Maž­daug ten, už me­džių ei­lės, – ru­sai“, – mos­te­li ran­ka bend­ra­ke­lei­vis. Iš akies at­stu­mas – ma­žiau nei ki­lo­met­ras.

Sus­to­ja­me vie­na­me iš Uk­rai­nos gy­ny­bos po­zi­ci­jų nu­li­nia­me taš­ke, prie Do­nec­ko oro uos­to pa­ki­li­mo ta­ko, per ke­le­tą ki­lo­met­rų nuo Av­di­jiv­kos mies­te­lio. To­liau – jau prie­šas.

Ant stie­bo su sim­bo­li­nė­mis len­te­lė­mis, ant ku­rių su­ra­šy­ti mies­tų pa­va­di­ni­mai ir ki­lo­met­rai, ple­vė­suo­ja Uk­rai­nos vė­lia­va. Ne­to­lie­se sto­vi mels­va ir gel­to­na spal­vo­mis nu­da­žy­tas ri­bo­ženk­lis. Ap­link sty­ro nu­lau­žy­tų me­džių stie­bai, iš­vir­tu­sios be­to­no tvo­ros.

Vėl ir vėl su­ka­le­na kul­kos­vai­dis. Išė­ję ka­riai pa­ro­do ei­ti į bun­ke­rį.

Prie­te­mo­je vy­rai žiū­ri te­le­vi­zo­rių. Iš lau­ko at­ro­džiu­si ne­di­de­lė erd­vė vi­du­je virs­ta at­ski­ru gy­ve­ni­mu po že­me.

Ap­link ko­jas pi­na­si di­de­li šu­nys – lau­kia švel­nu­mo. Iš­gy­ve­nę ka­rą, jie ti­ki žmo­gu­mi. Ka­riai sa­ko, kad gy­vū­nai jau­čia pa­vo­jų.

Lau­ke, ant su­krau­tų šo­vi­nių dė­žių, tin­giai mirk­si rau­donp­lau­kis ka­ti­nas. Ne­rea­guo­ja, sa­vas ar sve­ti­mas.

Ke­lio­nė tę­sia­si. Pa­ke­liui į Opyt­ne kai­mą, ho­ri­zon­te ma­ty­ti Do­nec­ko oro uos­to si­lue­tas. Ša­li­ke­lė­se ri­kiuo­ja­si anks­tes­ni gy­ve­ni­mai: na­mų griu­vė­siai, ky­šo ka­mi­nai, svy­ra su­šau­dy­tos tvo­ros. Nors kai­mas at­ro­do kaip vai­duok­lis, gy­ven­to­jų čia dar yra.

Sus­to­ja­me pas be­si­ku­rian­čius sa­va­no­rius. „At­sar­giai, mi­nos“, – ant ke­lio vo­kiš­kai įspė­ja už­ra­šas. Ka­riš­kas po­kštas.

Pas­ta­tas, ku­ria­me ap­si­sto­ję uk­rai­nie­čiai, bu­vo stip­riai ap­griau­tas, bet vy­rai bai­gia jį at­sta­ty­ti. Va­das aki­mirks­niu duo­da ko­man­dą vai­šin­ti ka­va ar ar­ba­ta.

Tems­ta anks­ti. Sa­ko, kad me­tų san­dū­ro­je tam­su bus jau tre­čią va­lan­dą. Dan­gu­je ka­bo mė­nu­lis. Grį­žus drioks­te­li taip, kad su­dre­ba na­mo lan­gai. Mi­nos­vai­dis.

Kri­ti­niai mo­men­tai

Drau­giš­kas va­ka­rie­nės sta­las. Vy­rai kal­ba apie Uk­rai­ną – ti­ki atei­ti­mi. „Jūs at­si­kė­lė­te ir nuė­jo­te“, – įver­ti­na 27-erius Lie­tu­vos me­tus. Uk­rai­na nuo 1990-ųjų taip ir li­ko Ru­si­jos įta­kos zo­no­je. Vals­ty­bę iš­si­da­li­jo oli­gar­chai. Ko­rup­ci­ja iš­si­ke­ro­ju­si vi­so­se sri­ty­se. Pas­vars­to: jei Uk­rai­na nor­ma­liai gy­ven­tų, ly­de­riau­tų Eu­ro­po­je. Po­ten­cia­lo yra – že­mės ūkis, gam­tos tur­tai, pra­mo­nė...

Op­ti­miz­mą nu­stel­bia rea­ly­bė: „At­leis­ki­te, bet da­bar rei­kia mo­ky­tis už Uk­rai­ną ne žū­ti, o žu­dy­ti.“

Na­dia pri­si­me­na sa­vo gy­ve­ni­mą iki ka­ro. Die­nas, kai ne­trū­ko pi­ni­gų, o nuo ry­to rū­pes­čiai su­ko­si dėl blaks­tie­nų, lū­pų, ma­ni­kiū­ro, pe­di­kiū­ro ar ma­sa­žo. „Kam iš­leis­da­vau pi­ni­gus, kai yra tiek ne­lai­min­gų vai­kų, vargs­tan­čių žmo­nių?! Ar rei­kė­jo ka­ro, kad tai su­pras­čiau?“ – apie pa­si­kei­tu­sias ver­ty­bes kal­ba mo­te­ris.

Na­dia sa­va­no­riams yra ir pa­ra­me­di­kė, ir psi­cho­lo­gė. Iš­lai­kė ka­ro psi­cho­lo­gi­jos eg­za­mi­nus. Ka­re, sa­ko mo­te­ris, yra du kri­ti­niai mo­men­tai: pir­mo­ji mir­tis ir pir­mas už­muš­tas žmo­gus. Po pir­mo­sios mir­ties ku­rį lai­ką aky­se lie­ka rau­do­nas taš­kas – ne­ga­li jo at­si­kra­ty­ti. Kai ša­lia jos bu­vęs ka­rys pir­mą kar­tą nu­šo­vė žmo­gų, me­tė au­to­ma­tą ir puo­lė verk­da­mas į glė­bį. „O aš ne­ga­liu verk­ti. Aš ga­liu verk­ti tik grį­žu­si į ba­zę.“

Na­dia iš­mo­ko, kaip at­pa­žin­ti sig­na­lus, jog ka­rys tu­ri svei­ka­tos pro­ble­mų: pa­tys vy­rai ne­ga­li sau leis­ti bū­ti silp­ni ir pa­žei­džia­mi. Net ir gy­dy­mą mo­te­ris tu­ri pa­siū­ly­ti, taip, kad neį­žeis­tų.

Da­bar Na­dia mo­ko­si per­skai­ty­ti kal­bą iš lū­pų per 50 met­rų at­stu­mą.

Dėl anū­kų

„Ar ne­mie­ga­te? – ty­liai kal­bi­na Gri­gor­je­vi­čius. – Kaip jums mū­sų Uk­rai­na, tur­būt at­ro­do­me, kaip iš XIX am­žiaus?“ Pa­ti­ki­nu, kad uk­rai­nie­čiai – pui­kūs žmo­nės.

At­vy­kęs į fron­tą, vy­ras vel­tui tvar­ko ma­ši­nas. Šį mė­ne­sį, skai­čiuo­ja, fron­te jau ant­rą kar­tą: ne­ti­kė­tai te­ko par­vež­ti sun­kiai su­žeis­tą ka­rį.

Nuo pat ka­ro pra­džios Gri­gor­je­vi­čius Kre­men­ču­ke rin­ko pa­ra­mą, o nuo 2015 me­tų pa­ts va­ži­nė­ja ir tei­kia pa­gal­bą esan­tiems prie­ša­ki­nė­se li­ni­jo­se. Pa­sa­ko­ja, kaip bi­do­nais ver­da uk­rai­nie­tiš­ką ko­pūs­tie­nę, į stik­lai­nius su­pi­la ap­ke­pin­tus rie­ba­luo­se svo­gū­nus – kad sa­va­no­riai ga­lė­tų bent bul­ves pa­gar­din­ti.

Gri­gor­je­vi­čius sa­ko ne­ken­čiąs Uk­rai­nos na­cio­na­li­nės gvar­di­jos. „2014 me­tais na­cio­na­li­nė gvar­di­ja ko­vo­jo. O da­bar Po­ro­šen­ka gvar­di­ją pa­da­rė, – pa­tapš­no­ja per ki­še­nę, – ki­še­ni­ne. Jie gau­na bu­tus, at­ly­gį, yra ap­reng­ti, gink­luo­ti. Kuo Ja­nu­ko­vy­čiaus lai­ku bu­vo „Ber­kut“, tuo da­bar pa­ver­tė gvar­di­ją. Jų prie­ša­ki­nė­se li­ni­jo­se ma­žai, di­džio­ji ma­sė – Ki­je­ve ar­ba sto­vi blok­pos­tuo­se. Pas­to­vė­jo ir už­si­tar­na­vo da­ly­vio ATO (an­ti­te­ro­ris­ti­nė ope­ra­ci­ja – red. past.) var­dą, gau­na leng­va­tas. Koks tu da­ly­vis?! Kiek tai kai­nuo­ja Uk­rai­nai?“

Klau­siu, ko­dėl jis nuo­lat ri­zi­kuo­ja – va­žiuo­ja į fron­tą pa­dė­ti sa­va­no­riams? „Aš tu­riu ke­tu­ris anū­kus. Ne­no­riu, kad jie taip gy­ven­tų“, – sa­ko uk­rai­nie­tis.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Ka­re sa­va­no­riai sa­ko ta­pę šei­ma, jų na­mai – fron­tas.

Au­to­rės nuo­tr.

Vai­kų pie­ši­niai ka­riau­jan­tiems.

Ka­rei­vi­nės įreng­tos gy­ve­na­ma­jame na­me.

Uk­rai­nos sim­bo­liai gy­ny­bos po­zi­ci­jų nu­li­nia­me taš­ke.

Ant šaud­me­nų dė­žių įsi­tai­sęs ka­ti­nas į kul­kos­vai­džio ka­le­ni­mą ne­rea­guo­ja.

Už­ra­šas ru­sų kal­ba in­for­muo­ja: „Čia gy­ve­na žmo­nės“.

Sa­va­no­riai gy­ve­na iš rė­mė­jų au­kų. Mai­še – duo­nos ke­pa­liu­kai.

Virš ap­griau­to pa­sta­to iš­kel­ta Uk­rai­nos vė­lia­va.

Sug­riau­ti na­mai fron­to li­ni­jo­je.

Uk­rai­nie­tis Gri­gor­je­vi­čius nuo­lat vyks­ta į fron­tą. At­la­pe vy­ras se­gi ap­do­va­no­ji­mą.