Dešimta diena tėvai nesulaukia sūnaus

De­šim­ta die­na tė­vai ne­su­lau­kia sū­naus

Lapk­ri­čio 26-osios va­ka­rą iš kai­my­no na­mų išė­jo ir į na­mus ne­grį­žo šau­kė­niš­kis Sta­nis­lo­vas Jo­ku­baus­kas. 62 me­tų vy­ras gy­ve­no su tė­vais, Šau­kė­nų mies­te­ly­je 9Kelmės r.) ger­bia­mais žmo­nė­mis, pe­da­go­gais An­ta­ni­na ir Sta­nis­lo­vu Jo­ku­baus­kais.

Pir­ma­gi­mis sū­nus 86 me­tų tė­vams pa­dė­da­vo bui­ty­je, dir­bo. Neat­sa­ky­da­vo pa­gal­bos ir kai­my­nams.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Grį­žę iš eks­kur­si­jos ne­ra­do sū­naus

Tą sek­ma­die­nį An­ta­ni­na ir Sta­nis­lo­vas Jo­ku­baus­kai su Šau­kė­nų kul­tū­ros cent­ro et­nog­ra­fi­niu an­samb­liu, ku­ria­me dai­nuo­ja ir šo­ka, va­žia­vo į eks­kur­si­ją į Šiau­lius. Ap­lan­kė pa­ro­das.

Iš­va­žiuo­da­mi sū­nui Sta­nis­lo­vui pa­sa­kė, jog ne­bus vi­są die­ną. Val­gy­ti te­gu pa­si­ga­mi­na pa­ts.

„Sū­nus dar pa­klau­sė, ką veik­sim Šiau­liuo­se, pa­skui šva­riau ap­si­ren­gė, nu­žiū­rė­jo sa­ve veid­ro­dy­je, ke­ti­no ei­ti pas drau­gą“, – pa­sku­ti­nes su sū­nu­mi pra­leis­tas mi­nu­tes pri­si­me­na A. Jo­ku­baus­kie­nė.

Va­ka­re grį­žę iš Šiau­lių Sta­nis­lo­vo ne­ra­do. Su tė­vais gy­ve­na dar vie­nas po Čer­no­by­lio ava­ri­jos nu­ken­tė­jęs neį­ga­lus sū­nus. Jis tvir­ti­no, jog apie 15 va­lan­dą bro­lis bu­vo pa­rė­jęs na­mo. Šiek tiek pa­mie­go­jo, pa­skui kaž­kur išė­jo.

Iš to, kad išė­jo ap­sia­vęs gu­mi­niais ba­tais ir vil­kė­jo kas­die­ni­niais dra­bu­žiais, tė­vai su­pra­to, jog išė­jo kaž­kur ne­to­li. Gal pas drau­gą, gy­ve­nan­tį maž­daug už po­ros šim­tų met­rų?

Pap­ras­tai kur bei­šei­tų, sū­nus pa­rei­da­vo iki vi­dur­nak­čio. Šį­kart ne­grį­žo. Ne­su­lau­kė ir pir­ma­die­nio ry­tą. Pa­ma­nė – gal už­si­bu­vo pas drau­gus. Sū­nus ne­tu­rė­jo sa­vo šei­mos. Tė­vai su­pras­da­vo, kad bend­rau­ja su drau­gais. Ta­čiau, kai ne­grį­žo ir pir­ma­die­nio va­ka­rą, mat ant­ra­die­nio ry­tą jam rei­kė­jo į dar­bą, tė­vai ne­juo­kais su­ne­ri­mo.

Pa­žiū­rė­jo fil­mu­ką ir išė­jo

Pa­lau­kę ant­ra­die­nio ry­to Jo­ku­baus­kai krei­pė­si į po­li­ci­ją. Pa­rei­gū­nai at­va­žia­vo per pus­va­lan­dį, ap­klau­sė ir pra­dė­jo paieš­ką. Ap­va­žia­vo drau­gus ir pa­žįs­ta­mus. 62 me­tų vy­ro nie­kur ne­bu­vo.

Pas­ku­ti­nis jį ma­tęs žmo­gus – Vy­tau­tas Mar­ti­šaus­kas, gy­ve­nan­tis vi­sai ne­to­lie­se, maž­daug už po­ros šim­tų met­rų nuo Jo­ku­baus­kų na­mų.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad Sta­sys bu­vo atė­jęs apie 19 va­lan­dą va­ka­re, po­rą va­lan­dų pa­bu­vo ir išė­jo na­mo. Kur din­go, nie­kas ne­ži­no.

Vė­liau „Šiau­lių kraš­tui“ Vy­tau­tas Mar­ti­šaus­kas de­ta­liau pa­sa­kos, jog Sta­sys, atė­jęs pas jį no­rė­jo pa­žiū­rė­ti links­mą fil­mu­ką apie gud­ru­tį. Tą va­ka­rą drau­gai be­veik nie­ko ne­šne­kė­ję, nes Sta­sys, fil­mus žiū­rė­da­vo la­bai ati­džiai, daž­niau­siai neat­sa­ky­da­vo net į klau­si­mus.

Vy­tau­to ma­ma Bro­nis­la­va Mar­ti­šaus­kie­nė pa­sa­ko­jo ei­da­ma mie­go­ti no­rė­jo už­si­ra­kin­ti du­ris, lie­pu­si sū­naus drau­gui ei­ti na­mo, ta­čiau šis sa­kęs, jog no­ri pa­baig­ti žiū­rė­ti fil­mą. Žiū­rė­jo dvi se­ri­jas. Tad sa­vo drau­gą iš­lei­do ir du­ris už­ra­ki­no sū­nus.

V. Mar­ti­šaus­kas tvir­ti­no, jog Sta­sys išė­jo na­mo apie 21 va­lan­dą. Neat­ro­dė, kad blo­gai jaus­tų­si, sa­kė, jog ei­siąs na­mo su­tvar­ky­ti laik­raš­čių pre­nu­me­ra­tos do­ku­men­tus.

„Blo­gai jau­čiuo­si, – ap­gai­les­ta­vo din­gu­sio­jo drau­gas. – Sta­sio din­gi­mas – man di­de­lė mįs­lė. Jis bu­vo tai­kus, ra­mus žmo­gus. Vi­sas jo ke­lias – par­duo­tu­vė, drau­gai, na­mai. Nuo mū­sų na­mų iki jo tė­vų dau­gia­bu­čio gal po­ra šim­tų met­rų. Kur ga­lė­jo ding­ti, kol nuė­jo to­kį ne­di­de­lį at­stu­mą? Gai­la drau­go. Ir ne­ma­lo­nu. Jau ket­vir­ta die­na iš ei­lės pas ma­ne lan­ko­si ty­rė­jai. Ap­žiū­rė­jo mū­sų na­mą, vi­sus ūki­nius ir pa­gal­bi­nius pa­sta­tus. Nie­ko nė­ra. Žmo­gus din­go, tar­si bū­tų ada­ta. Ne­bent ko­kie pa­ca­nai, lėk­da­mi ma­ši­na ties po­sū­kiu par­tren­kė? Ta gat­ve va­žiuo­ja daug ma­ši­nų. Ne­to­lie­se ke­pyk­la.“

Din­gu­sio­jo gai­li­si ir Vy­tau­to ma­ma Bro­nis­la­va: „Pa­dė­ti kai­my­nams Sta­sys bu­vo pir­mas. Kai ma­ne ope­ra­vo, jis atei­da­vo pa­kur­ti ug­nį. Ma­no sū­nus Vy­tau­tas – neį­ga­lus. Kar­tais iš­ger­da­vo. Bet tu­rė­jo sai­ką. Pro­tin­gas, darbš­tus, tu­rė­jo at­sa­ko­my­bės jaus­mą.“

Ieš­ko ir po­li­ci­ja, ir šau­kė­niš­kiai

Tė­vus už­jau­čia vi­sas Šau­kė­nų mies­te­lis. Bu­vę pe­da­go­gai ger­bia­mi, nes su­ge­ba su­tar­ti su vi­sais mies­te­lio žmo­nė­mis.

Nors jiems jau po 86 me­tus, abu dar lan­ko me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vus, mėgs­ta pa­si­žval­gy­ti, da­ly­vau­ti eks­kur­si­jo­se, lan­ky­ti pa­ro­das ir kul­tū­ros ren­gi­nius.

Kul­tū­rin­gi, dva­sin­gi, di­de­le to­le­ran­ci­ja pa­si­žy­min­tys žmo­nės dė­kin­gi ir po­li­ci­jai, ir kai­my­nams už at­jau­tą ir pa­gal­bą.

Paš­to laiš­ki­nin­kė Gra­ži­na, ne­šio­da­ma laik­raš­čius, klau­si­nė­jo ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jų, gal kas bus ma­tęs nu­kly­du­sį žmo­gų. Kur tik ga­lė­jo ap­vaikš­čio­jo ir pa­tys tė­vai. Vie­ną die­ną ap­link van­dens tel­ki­nius ir ki­to­se vie­to­se pra­din­gė­lio ieš­ko­jo se­niū­nas Al­gi­man­tas Šu­kys, pa­si­tel­kęs ke­le­tą mies­te­lio bend­ruo­me­nės at­sto­vų.

Paieš­kos kol kas ne­da­vė vai­sių. Jas ap­sun­ki­na tai, kad pra­din­gęs žmo­gus ne­pa­siė­mė mo­bi­lio­jo te­le­fo­no. Na­muo­se pa­li­ko vis­ką – ir do­ku­men­tus, ir dra­bu­žius. Pa­siė­mė tik ban­ko kor­te­lę. Ta­čiau ar iš jos im­ta pi­ni­gų po­li­ci­ja kol kas neiš­siaiš­ki­no. Kad pa­tik­rin­tų są­skai­tą, rei­kia pro­ku­ro­ro lei­di­mo.

Už paieš­ką at­sa­kin­gas Kel­mės ra­jo­no Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus vy­riau­sia­sis ty­rė­jas Vir­gi­ni­jus Blu­žas re­dak­ci­jai tvir­ti­no, jog pa­tik­rin­ti mor­gai ir li­go­ni­nės, apieš­ko­tos van­dens tel­ki­nių pa­kran­tės, ne­gy­ve­na­mi na­mai. Jo­kio siū­lo ga­lo už­čiuop­ti ne­pa­vy­ko. Din­gi­mas – tik­rai mįs­lin­gas.

Gal­būt ga­lė­jo pa­dė­ti ki­no­lo­gai su šu­ni­mis? V. Blu­žas tvir­ti­na, jog šu­nys din­gu­sių­jų pėd­sa­kus su­se­ka tik ne­tru­kus po to, kai žmo­gus dings­ta. Šiuo at­ve­ju, kai pra­si­dė­jo paieš­kos, jau bu­vo praė­ju­sios dvi die­nos. Bergž­džias rei­ka­las vež­tis ki­no­lo­gus su šu­ni­mis.

Paieš­kos dar­bai vyk­do­mi pa­gal nu­sta­ty­tą tvar­ką.

Tuo tar­pu ne­ži­nios kan­ki­na­mi tė­vai A. ir S. Jo­ku­baus­kai svars­to – gal jų sū­nus su­ša­lo. Bu­vo ne ­per s­tip­riau­sios svei­ka­tos. Kar­tais pa­ts kal­bė­da­vo, kad il­gai ne­gy­ven­siąs. Gal tam­so­je pa­kly­do, nuė­jo kur nors ne į na­mų pu­sę? O gal pa­sken­do tven­ki­ny­je, va­di­na­ma­me Šau­kė­nų jū­ra?

Šau­kė­nuo­se jau bu­vo toks at­ve­jis, kai ru­de­nį din­go žmo­gus, o pa­va­sa­rį tven­ki­nys ati­da­vė jo kū­ną. Ar­ti­mie­ji vi­są žie­mą kan­ki­no­si ne­ži­nio­je.

Į na­mus Sta­nis­lo­vas Jo­ku­baus­kas tu­rė­jo ei­ti šia neil­ga Pi­liū­no gat­ve­le.

As­me­ni­nė nuo­tr.

62 me­tų Sta­nis­lo­vas Jo­ku­baus­kas lapk­ri­čio 26 -ąją, jau su­te­mus, išė­jo iš drau­go na­mų, bet į sa­vo tė­vų na­mus, esan­čius maž­daug už po­ros šim­tų met­rų, ne­sug­rįž­ta jau de­šimt die­nų.

Au­to­rės nuo­tr.

Mar­ti­šaus­kų na­mas, iš ku­rio lapk­ri­čio 26 –osios va­ka­rą išė­jo drau­gą ap­lan­kęs Sta­nis­lo­vas Jo­ku­baus­kas, neiš­duo­da pa­slap­ties, ko­kia kryp­ti­mi nuė­jo iš jo išė­jęs sve­čias.