
Naujausios
„Viltis“ gimė, kai vilties buvo mažai
Suėjo lygiai 20 metų nuo tos dienos, kai Šiaulių rajono šeimos, auginančios sunkią negalią turinčius vaikus, susibūrė į „Vilties“ bendriją Kuršėnuose. Susibūrė tada, kai turėjo labai mažai vilties, o rūpesčių, skausmo, nesupratingumo ir vienatvės – apsčiai. Per tiek metų sunkiai sergančius vaikus auginančios šeimos šiek tiek atsitiesė ir parodė kelią tiems, kurie dar to kelio pradžioje – vieni su savo rūpesčiais.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Ketvirtadieniais jie dainuoja
Kaskart, kai kuršėniškė sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Šiaulių rajono Viltis“ tarybos pirmininkė Vilma Palubinskienė lydi savo 21-erių metų dukrą Irmantę į autobusą, pavėžėjantį ją nuo namų iki Dienos centro sutrikusio intelekto asmenims, motiną užlieja ramybė. Irmantė noriai, ramiai lipa į autobusiuką. Motina žino – jos vaikui ten gerai, kitaip ji labai aiškiai parodytų, kad nenori važiuoti.
Sunkią negalią turinti mergina išvažiuoja į užsiėmimus visai dienai.
„Ketvirtadieniais Dienos centre jie dainuoja, penktadieniais – šoka. Mano mergaitė net nekalba – koks dainavimas... Bet ten sukuriama nuotaika, kad mūsų vaikams yra gerai. Tos valandos yra bent trumpas atokvėpis tėvams. Aš neįsivaizduoju, jeigu visą gyvenimą – visas dienas ir naktis – be jokio atokvėpio reikėtų būti užsidarius namie“, – stengiasi nepakelti akių, kad nepravirktų.
Vilma Palubinskienė viena iš tų moterų, kurių dėka gyvuoja sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Šiaulių rajono Viltis“ Kuršėnuose. Būtent ši bendrija sugebėjo Kuršėnuose sukurti visas pakopas – nuo darželio iki Suaugusiųjų dienos centro, kad sunkiai sergantys žmonės galėtų būti ugdomi, socializuojami, o jų šeimos galėtų gauti reikiamą pagalbą ir patarimą.
Vieni su savo liga
V. Palubinskienė pasakojo, kad bendrijos „Šiaulių rajono Viltis“ pradžia – kuršėniškės Virginijos Norvaišienės nuopelnas. V. Norvaišienė šiuo metu vadovauja viešajai įstaigai Dienos centrui sutrikusio intelekto asmenims, o tada, prieš 20 metų, ji buvo tik mama, auginanti vaikus. Viena dukrelė – sunkiai serganti.
Virginijos vaikai lankė Kuršėnų „Eglutės“ darželį, auklėtojos ruošė šventinį renginį, kuriame vaikai su tėveliais turėjo dainuoti, o Virginija sprendė tuomet šeimai absoliučiai neįveikiamą problemą – jeigu ji eis su kitais vaikais į šventę, kas prižiūrės sergančią dukrelę? Viena mergaitė negali pabūti nė kelių minučių, jau nekalbant apie kelias valandas. Tokias situacijas šeimos tada išgyveno kasdien – jos buvo pasmerktos uždarai vienatvei.
Virginiją ir dar kelias panašaus likimo mamas suvedė su tuomet Kuršėnų „Eglutės“ darželyje dirbusia vaikų neurologe Aldona Mickevičiene, nes būtent šiame darželyje veikė grupė neįgaliems vaikams. Gydytoja paragino motinas burtis į bendriją: drauge bus lengviau – pasidalyta našta ne tokia beviltiškai sunki.
Pavyzdys jau buvo – veikė respublikinė bendrija „Viltis“ Vilniuje, Šiauliuose, kituose didžiuosiuose miestuose.
Tuo metu Šiaulių rajone nebuvo jokios įstaigos, kuri teiktų paslaugas protinės negalios asmenims ir jų šeimoms. Aktyviems, pasiaukojusiems ir mylintiems tėvams pavyko – 1997 metų lapkričio 24 dieną buvo išduotas pažymėjimas, kad įsikūrė bendrija „Šiaulių rajono Viltis“. Taip stigmatizuotos šeimos pravėrė tylos uždangą ir rado išeitį.
Valdiškų namų baimė
Tuometė „Eglutės“ darželio vedėja Ada Jacikevičienė, gydytoja A. Mickevičienė, V. Norvaišienė, dar kelios mamos, nutarusios burtis, ėjo į šeimas, kur augo sunkiai sergantys vaikai ir kalbėjo apie bendrijos būtinybę. Reikėjo sukurti sistemą, kuri padėtų šeimoms.
„Dabar jau žmonės tarsi perlaužė savo mąstymą – o tada šeimos, auginančios sutrikusio intelekto vaikus, gyveno labai tyliai užsidariusios nuo visuomenės, vienos su savo nesibaigiančiu vargu. O valdiški namai buvo tarsi didžiausias baubas!“ – mena V. Palubinskienė.
Visuomenė taip pat buvo gana atšiauri tokioms šeimoms.
Vilma mena, kaip ilgai teko keisti tėvų nuostatas apie valdiškus namus, nes buvo tokių, kurie nieku gyvu nenorėjo leisti savo sunkiai sergančių vaikų į darželį, mokyklą ar Dienos centrą.
„Ateini pas mamą, kuri dešimtmetį sėdi užsidariusi namie su savo vaiku, ir įrodinėji, kad ten jos vaiko niekas neskriaus, niekas nemuš. Kad ten vaikas bus pavalgydintas! Kažkoks baisus antspaudas yra išlikęs, kad valdiški namai – neduok Dieve!“ – emocingai pasakojo V. Palubinskienė.
Iš pradžių Kuršėnų „Eglutės“ darželyje buvo įkurtos dvi specialios grupės sutrikusio intelekto, raidos sutrikimų turintiems vaikams. Dar po kelerių metų buvusios Kuršėnų aštuonmetės mokyklos patalpose, Ventos gatvėje, įsikūrė kelios klasės, ugdžiusios vaikus mokykloje. O jau išaugusiems ir darželio, ir mokyklos amžių buvo įkurtas Dienos centras.
Nei išgirsti, nei pamatyti
„Eini kryžiaus kelius, įrodinėji ir supranti, kad nei tavęs kas nori girdėti, nei nori padėti. Jei ne respublikinė „Vilties“ bendrija, turbūt nieko nebūtume turėję“, – prisiminė nelengvą 20 metų kelią V. Palubinskienė.
2011 metais V. Norvaišienė, nuo 1998 iki 2010 metų vadovavusi „Šiaulių rajono Vilties“ bendrijai, buvo nominuota metų kuršėniške. Kai nutilo pompastiškos sveikinimo kalbos, nuvyto sveikinimo gėlės, o padėkos raštai buvo sukabinti ant sienos, bendrijos žmonės neteko žado perskaitę vieną padėką, kurią įteikė vienadienis politikas. Jis dėkojo moteriai, kuri neįtikėtinu atkaklumu pramušė tuometės valdžios kurtumą ir abejingumą „už pagalbą“, įkuriant Dienos centrą. Tikrieji kūrėjai vienadienių politikų galvose tapo tik pagalbininkais.
Kartais bendrijos nariams atrodydavo, kad ne jų vaikai, o būtent tuometiniai valdžios pareigūnai turi aklumo ar kurtumo negalią, nes negirdi motinų prašymų, nemato, kad yra tokių vaikų ir kad jiems labai reikia pagalbos.
V. Palubinskienės pasakojimu, šiuo metu Dienos centre Kuršėnuose, Durpyno gatvėje, ugdoma per 20 sutrikusio intelekto asmenų. Šiuo metu mokyklos amžių jau išaugo du negalią turintys jaunuoliai, bet kol kas jiems nėra vietos Dienos centre.
Bendrija turi tikslą atstatyti greta esantį pastatą.
Dienos centre Kuršėnuose veikia ir laikinos priežiūros tarnyba, kurioje neįgalų vaiką galima palikti 10 parų per mokslo metus, bet tarnyba paprastai naudojamasi tada, kai patys tėvai suserga ar bent kartą per metus nori išvykti trumpų atostogų.
Tarnystė
2011 metais bendrijos „Šiaulių rajono Viltis“ vairą perėmė V. Palubinskienė.
Kalbantis apie „Vilties“ bendrijos veiklą, motinų vargus ir džiaugsmus, klausimas apie profesinę karjerą nuskambėjo nejaukiai: Vilma sako net buvo pamiršusi, kad toks žodis apskritai egzistuoja.
Ji – profesionali siuvimo meistrė, baigusi Lengvosios pramonės technikumą. Pirmoji darbovietė – Varnių žemės ūkio technikumas, kur dirbo siuvimo profesijos mokytoja, pusmetis – Kuršėnų profesinėje mokykloje, kol išėjo į motinystės atostogas. O iš jų į siuvimo meistrės profesiją nebegrįžo – Vilmą „įdarbino“ dukros Irmantės negalia.
Irmantė gimė sveikutė. Metukų susirgo meningitu. Gydytojai nenustatė ligos – gydė nuo žarnyno infekcijos...
Buvo prakeikusi tą dieną ir tuos žmones, bet likimas buvo stipresnis už pyktį, skausmą, neviltį.
„Kažkas manęs paklausė, kada aš paskutinį kartą buvau kine. Prieš vestuves. Daugiau nei prieš dvidešimt metų. Kelis kartus buvome išvažiavę į giminaičių šventes. Gerai, kad draugės Larisa, Onutė prižiūrėjo Irmantę. O kiek yra šeimų, kurios sėdi užsidariusios ir tyli, nes tokius sunkius ligonius ne su bet kuo paliksi ir ne bet kas sutiks prižiūrėti“, – pasakoja V. Palubinskienė.
Vilma su Irmante išeina ir į parduotuves, ir į miestą, bet yra sudėtingų atvejų, kai dėl ligos sukeltų pasekmių neįmanoma net išeiti į gatvę.
Kol „Vilties“ vaikai būna Dienos centre, mokykloje ar darželyje, jų mamos drauge kuria rankdarbius iš karoliukų ar dekupažo technika, o iš tiesų buriasi pailsėti nuo kasdienybės minčių ir darbų, nuo per greitai veiduose įsirėžusių metų.
„Ne kartą esu girdėjusi: bepigu mums tokius pinigus gauti už vaikus. Visada tokiais atvejais sakau – keiskimės! Tegul mano vaikas būna sveikas, o jūs imkit visas pašalpas. Viską atiduodu. Irmantės negalią – taip pat“, – lėtai taria Vilma.
Autorės nuotr.
Kuršėniškė, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Šiaulių rajono Viltis“ tarybos pirmininkė Vilma Palubinskienė sako, kad sunkiai vyko lūžis visuomenėje, politikų galvose, kol šeimos, auginančios neįgalius vaikus, nutraukė tylios kančios uždangą.
Vilma Palubinskienė žino, kiek jėgų ir pasiaukojimo reikia auginant neįgalų vaiką.