Ateities gamykla kuriama jau šiandien

PA­GA­MIN­TA ŠIAU­LIŲ RE­GIO­NE

„Šiau­lių kraš­tas“ pra­de­da pa­sa­ko­ji­mų cik­lą apie re­gio­no vers­lą, jį ku­rian­čius žmo­nes – ir apie vers­li­nin­kus, ir apie dar­buo­to­jus. Re­gio­ne vers­las in­ves­tuo­ja, ku­ria dar­bo vie­tas, mo­ka mo­kes­čius, žen­gia į glo­ba­las rin­kas ir su­tei­kia vil­tį, kad esa­me vie­ni ki­tiems rei­ka­lin­gi. Bū­ki­me kar­tu!

Atei­ties ga­myk­la ku­ria­ma jau šian­dien

Šve­di­jos ka­pi­ta­lo įmo­nės „ROL/Statga“ di­rek­to­rius Ry­tis Di­jo­kas sa­ko, kad Šiau­liai – ge­rai su­ba­lan­suo­tas mies­tas ga­my­bi­nėms kom­pa­ni­joms. Ga­myk­lo­je šiuo me­tu mon­tuo­ja­mos ro­bo­ti­zuo­tos ga­my­bos li­ni­jos: iš­ma­nio­je ga­myk­lo­je bus ga­mi­na­mi iš­ma­nūs sta­lai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Dir­ba ro­bo­tai

Kei­čia­mo aukš­čio sta­lų ga­min­to­ja „ROL/Statga“ įsi­kū­ru­si Šiau­lių in­dust­ri­nia­me par­ke. Mar­ke­tin­go va­do­vas Da­rius Ur­la­kis ly­di po ga­myk­lą pa­ro­dy­da­mas, kaip vyks­ta pro­ce­sas nuo pir­mi­nio ruo­ši­nio iki pa­ga­min­to pro­duk­to pa­ka­vi­mo.

Ga­myk­la 1.0 ir ga­myk­la 2.0 – dvi „ROL/Statga“ erd­vės. Šiuo me­tu kei­čia­mo aukš­čio sta­lai, sto­vai, pre­ky­bi­nė įran­ga, už­sa­ko­mo­ji pro­duk­ci­ja ga­mi­na­ma ga­myk­lo­je 1.0. Plėt­ra vyks­ta ga­myk­lo­je 2.0. Ga­myk­la bus vi­siš­kai ro­bo­ti­zuo­ta – ga­my­bos pro­ce­są vyk­dys su­prog­ra­muo­tos ma­ši­nos, pus­ga­mi­niai ga­my­bos pro­ce­se bus trans­por­tuo­ja­mi sa­vaei­giais krau­tu­vais.

Pa­ma­ty­ti ga­myk­los 2.0 pa­tal­pas da­bar yra iš­skir­ti­nė ga­li­my­bė, nes, kai ga­myk­la bus baig­ta, ži­niask­lai­dos at­sto­vai čia ne­be­ga­lės pa­tek­ti.

Pa­sak D. Ur­la­kio, įmo­nė kei­čia in­ži­ne­ri­nės pra­mo­nės land­šaf­tą, vie­na iš pir­mų­jų Lie­tu­vo­je sta­ty­da­ma fab­ri­ką pa­gal kon­cep­si­ją in­dust­ri­ja 4.0.

„Iš­ma­nio­je ga­myk­lo­je ga­min­si­me iš­ma­niuo­sius sta­lus. Tai yra vi­siš­kai nau­jo ti­po dar­bo vie­tos, kai ga­lė­si val­dy­ti ne tik stal­vir­šio aukš­tį, bet ir vis­ką, ką ga­li­ma pri­jung­ti prie wi-fi, blue­tooth, elekt­ros: ap­švie­ti­mą, šil­dy­mą ap­link dar­bo vie­tą“, – sa­ko D. Ur­la­kis.

Su­lanks­ty­ti, iš­gręž­ti, su­vi­rin­ti – vi­sas tris funk­ci­jas jau da­bar at­lie­ka ro­bo­tai. Šį pro­ce­są pri­žiū­ri vie­nas žmo­gus.

Dar­bas ga­myk­lo­je tri­mis pa­mai­no­mis vyks­ta vi­są pa­rą. Pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja ke­liau­ja po vi­są pa­sau­lį, Lie­tu­vo­je lie­ka apie 4 pro­cen­tus.

„Kei­čia­mo aukš­čio vers­le pa­grin­di­nis ko­ky­bi­nis pa­ra­met­ras yra sta­bi­lu­mas. Tu­ri­me už­pa­ten­tuo­tą tech­no­lo­gi­ją: net po 100 tūks­tan­čių aukš­tyn-že­myn cik­lų ant ko­jų ma­to­mo­je vie­to­je ne­ma­ty­ti įbrė­ži­mų, – sa­ko D. Ur­la­kis. – To­kios pat fre­za­vi­mo stak­lės, kaip mū­sų, yra nau­do­ja­mos ir „For­mu­lės-1“, ir kos­mo­so pra­mo­nė­je, kur rei­kia di­džiu­lio tiks­lu­mo.“

Pa­sak D. Ur­la­kio, ga­myk­lo­je vei­kia vie­na efek­ty­viau­sių Bal­ti­jos ša­ly­se da­žyk­la. La­bai svar­bus ro­dik­lis da­žyk­lai – per kiek lai­ko ga­li­ma pa­keis­ti da­žus. „ROL/Statgoje“ tai trun­ka tik 5 mi­nu­tes.

Įmo­nė daug dė­me­sio ski­ria eko­lo­gi­jai. Su­vi­rin­to­jų, šli­fuo­to­jų dar­bo vie­to­se yra su­mon­tuo­tos iš­trau­kia­mo­sios ven­ti­lia­ci­jos.

Kad ne­pa­tir­tų ener­ge­ti­nių kaš­tų ir ne­terš­tų gam­tos šil­dy­da­ma orą, įmo­nė kar­tu su par­tne­riais pri­tai­kė sis­te­mas, ku­rios su­ren­ka dul­kes, dū­mus, filt­ruo­se iš­va­lo iki mik­ro­nų. Oras lie­ka pa­tal­po­se – ener­gi­ja neiš­me­ta­ma lauk. Per me­tus pa­tal­pas te­rei­kia šil­dy­ti dvi sa­vai­tes.

Ki­tais me­tais ant ga­myk­los sto­go pla­nuo­ja­ma su­mon­tuo­ti sau­lės jė­gai­nę. 2020 me­tais sie­kia­ma 100 pro­cen­tų nau­do­ti ener­gi­ją iš šal­ti­nių, ku­rie ga­mi­na­mi gam­tą tau­so­jan­čiais bū­dais. Įmo­nė vie­na pir­mų­jų su­si­mon­ta­vo mo­der­niau­sius ener­gi­ją tau­so­jan­čius le­di­nius švies­tu­vus, at­ku­rian­čius pil­ną švie­sos spekt­rą, į juos in­teg­ruo­ti ju­de­sio da­vik­liai.

Kaip at­ro­do ga­myk­lo­je pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja, ga­li­ma pa­ma­ty­ti eks­po­zi­ci­nė­je sa­lė­je.

D. Ur­la­kis pa­kvie­čia už­suk­ti ir į vie­ną iš dvie­jų ga­myk­lo­je vei­kian­čių val­gyk­lų. Gry­nie­ji pi­ni­gai čia ne­cir­ku­liuo­ja, at­si­skai­to­ma įmo­nės kor­te­le. Nus­ta­ty­ta mo­kė­ji­mo su­ma yra trys eu­rai, pu­sę su­mos den­gia įmo­nė. Ats­ki­ra erd­vė įreng­ta no­rin­tiems ruoš­ti sa­vo at­si­neš­tą mais­tą.

At­ly­gi­ni­mą le­mia na­šu­mas

„ROL/Statga“ di­rek­to­rius Ry­tis Di­jo­kas pa­si­tin­ka ga­my­bi­nė­se pa­tal­po­se. Po­kal­bio pa­kvie­čia į sa­vo ka­bi­ne­tą.

– Koks pro­cen­tas ga­my­bos da­bar yra ro­bo­ti­zuo­tas?

– Jei ma­ni­pu­lia­to­riai yra ro­bo­ti­za­ci­ja, šiuo mo­men­tu vei­kian­čių ro­bo­tų tu­ri­me 20. Su­vi­rin­to­jas, palyginti su ma­ni­pu­lia­to­riu­mi, su­vi­rin­da­vo pen­kis kar­tus ma­žiau.

Pro­duk­ci­ją ga­mi­na 430 dar­buo­to­jų, vie­nas treč­da­lis dar­bo jau da­bar yra au­to­ma­ti­zuo­tas. Ma­nau, kad pa­siek­si­me apie 60 pro­cen­tų.

– Ko­kia žmo­gaus funk­ci­ja atei­ties ga­myk­lo­je?

– Ne­ma­nau, kad vi­si dar­bai bus au­to­ma­ti­zuo­ti. Tik tam tik­ros pra­mo­nės rū­šys. Kaž­ka­da po­pie­rius ran­ko­mis bu­vo ga­mi­na­mas, iš­ra­di­mai at­si­ra­do dėl išau­gu­sio po­rei­kio. Taip ir su šiuo­lai­ki­niais daik­tais. Ga­my­bos ša­kos, ku­rios ga­mi­na kar­to­ti­nius ga­mi­nius, bus au­to­ma­ti­zuo­tos. Au­to­ma­ti­zuo­tuo­se pro­ce­suo­se žmo­nės at­liks pro­gra­ma­vi­mo, au­to­ma­ti­za­vi­mo pro­ce­sų val­dy­mą.

In­dust­ri­jo­se, ku­rio­se dau­giau in­di­vi­dua­lu­mo, liks tos pa­čios spe­cia­ly­bės, tik jų kie­kis su­ma­žės. Po­pie­rių ir šiais lai­kais kaž­kas te­be­ga­mi­na ran­ko­mis. Kal­vys­tė ir­gi ne­din­go.

„Rol/Statga“ yra ga­my­bi­nė plat­for­ma, mes tu­ri­me efek­ty­viai pa­ga­min­ti pro­duk­tus ir ieš­ko­ti, kaip lai­kui bė­gant, pa­ga­min­ti dar pi­giau.

– Jū­sų įmo­nė­je vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas vie­nas di­džiau­sių Šiau­lių re­gio­ne (rek­vi­zi­tai.lt nu­ro­do, jog rug­sė­jį bu­vo 1 109,99 eu­ro). Kas tai le­mia?

– Sten­gia­mės di­din­ti na­šu­mą, kad ga­lė­tu­me da­lin­tis. Mes ku­ria­me ap­lin­ką, dar­bo są­ly­gas, bet ir rei­ka­lau­ja­me, kad na­šu­mas bū­tų di­de­lis, o tuo pa­čiu žmo­gus gau­tų aukš­tes­nį at­ly­gi­ni­mą.

Ar žmo­nės jau gau­na pa­kan­ka­mai, kad gy­ven­tų tin­ka­mai? Ma­nau, at­ly­gi­ni­mai ma­žiau­siai tu­ri dvi­gu­bė­ti. Bet ne­ga­li mo­kė­ti vien dėl no­ro. Kiek­vie­na kai­nos de­da­mo­ji tu­ri su­tilp­ti į sa­vi­kai­ną. Ki­taip, vi­so ge­ro in­ves­ti­ci­jos, vi­so ge­ro aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dar­buo­to­jai.

Ku­rį lai­ką esa­me pa­stri­gę su at­ly­gi­ni­mais, da­bar re­gio­ne esa­me ant­ri. Kad ir ne­kon­ku­ruo­ja­me, bet jau­čia­me spau­di­mą, nes žmo­nės, pa­di­dė­jus inf­lia­ci­jai, ne­be­tu­ri pi­ni­gų ko­ky­biš­kam gy­ve­ni­mui. Kai trans­for­ma­ci­ja įvyks, na­šu­mas pa­di­dės, at­ly­gi­ni­mus kel­si­me.

– Ar su­si­du­ria­te su pro­ble­mo­mis dėl spe­cia­lis­tų, dar­buo­to­jų trū­ku­mo?

– Vi­sa Lie­tu­va su tuo su­si­du­ria. Trū­ku­mą bu­vo­me iš­ko­mu­ni­ka­vę la­biau kaip atei­ties grės­mę. Pa­si­vie­ši­nę ta­po­me la­biau ma­to­mi kaip darb­da­viai, ga­vo­me dau­giau pa­klau­si­mų, ga­li­me rink­tis ge­riau­sius dar­buo­to­jus. Tuo pe­rio­du pa­sie­kė­me tiks­lus.

Bet il­ga­lai­kė­je stra­te­gi­jo­je bu­vo­me nu­ma­tę au­to­ma­ti­zuo­ti pro­ce­sus tam, kad, di­dė­jant apy­var­tai, ne­rei­kė­tų dau­giau dar­buo­to­jų. Ti­ki­mės su tais pa­čiais dar­buo­to­jais pa­siek­ti 50 pro­cen­tų di­des­nę apy­var­tą. Nu­ma­ty­ta, kad pa­di­dė­jus au­to­ma­ti­za­ci­jai ir na­šu­mui, žmo­nių ne­rei­kės at­leis­ti, ti­ki­mės juos iš kar­to užim­ti.

– Kiek­vie­nas pro­gre­sas nuo pir­mo­sios pra­mo­nės re­vo­liu­ci­jos žmo­nėms su­ke­lia bai­mę, nei­gi­mą. Su­si­du­ria­te su tuo?

– Kai pra­dė­jo­me mo­ky­tis „Lean“ sis­te­mos, kai pra­dė­jo­me trans­for­ma­ci­jas, ži­no­ma, pa­si­prie­ši­ni­mo su­lau­kė­me. Žmo­nės jau­čia­si ne­sau­gūs, nes kaž­kas kei­čia­si. Ta­da la­bai svar­bu ko­mu­ni­ka­ci­ja.

Pa­ma­tė­me, kad ba­zi­nių da­ly­kų, ką mes iš­mo­ko­me, rei­kia mo­ky­ti ir ce­cho dar­buo­to­jus. Ce­che ir­gi yra gru­pių opi­ni­jos ly­de­riai, daž­niau­siai jie yra ge­ri ko­mu­ni­ka­to­riai. Mes juos pa­si­kvie­tė­me įgy­ti tam tik­rų ba­zi­nių ži­nių ir jie ta­po trans­for­ma­ci­jos bend­raau­to­riais.

Lai­mė­ję Eu­ro­pos Są­jun­gos pro­jek­tą mo­ky­mams, ga­vo­me 120 tūks­tan­čių eu­rų, 120 tūks­tan­čių eu­rų įdė­si­me pa­tys. Žmo­nės tu­ri bū­ti ap­mo­ko­mi ne tik „Lean“ įran­kių, kaip tau­py­ti, kaip grei­tin­ti pro­ce­sus, bet ir dirb­ti su nau­jais įren­gi­mais.

Su­ba­lan­suo­tas ga­my­bai

– Šiau­liai – ge­ra vie­ta vers­lui?

– Mes daž­nai nu­ver­ti­na­me sa­vo mies­tą. Tam tik­ros ver­ty­bės ir ži­nios neat­si­ran­da sa­vai­me, jos yra kau­pia­mos. Šiau­liai, kaip ga­my­bi­nė vie­ta, in­ži­ne­ri­nis mies­tas, tu­ri la­bai se­nas tra­di­ci­jas. Mū­sų ga­my­bi­niai sie­kiai, ma­nau, ki­to­se re­gio­nuo­se bū­tų sun­kiau įgy­ven­di­na­mi, žmo­nės tur­būt dar la­biau prie­šin­tų­si po­ky­čiams. Ir toks darb­da­vys, kaip „Rol/Statga“, ki­tuo­se re­gio­nuo­se gal­būt bū­tų ver­ti­na­mas ne kaip na­šu­mo sie­kian­ti įmo­nė, bet kaip žmo­nes spau­džian­ti įmo­nė.

Šiau­lie­tis ir vil­nie­tis – vi­siš­kai skir­tin­gi ti­pa­žai. Vil­niu­je gal­būt la­biau ap­si­mo­ka pre­ky­bi­nis vers­las, daug tu­ris­tų, daug žmo­nių, rei­kia įvai­riau­sių pa­slau­gų. Bet to­kiai or­ga­ni­za­ci­jai, kaip mū­sų, Vil­niu­je, ma­nau, bū­tų ne­sėk­mė. Šiau­liai ga­my­bi­nėms kom­pa­ni­joms ir to­kio po­bū­džio vers­lams la­bai ge­rai su­ba­lan­suo­ti.

– Ar atei­ties ga­myk­la liks Šiau­liuo­se?

– Tik­rai to siek­si­me, ma­nau, tu­ri­me per­spek­ty­vų. Kie­kis žmo­nių, ku­riuos už 240 tūks­tan­čių eu­rų ga­lė­tu­me iš­mo­ky­ti Lie­tu­vo­je, Skan­di­na­vi­jo­je, Ame­ri­ko­je ar kur ki­tur, skir­tų­si kar­tais. Dau­giau iš­mo­ky­tų žmo­nių ga­li pa­siek­ti aukš­tes­nių re­zul­ta­tų. Šiuo mo­men­tu esa­me ge­ro­je po­zi­ci­jo­je.

Ti­ki­mės, kad ži­nios leis kū­ry­biš­kai pa­nau­do­ti ro­bo­tus. Da­bar esa­me ga­na stip­riai pri­klau­so­mi nuo vie­nos sa­vo vers­lo ša­kos au­gi­mo, bet no­ri­me žiū­rė­ti į to­li­mes­nę per­spek­ty­vą, kaip ga­lė­si­me pi­gin­ti ki­tų, po­ten­cia­liai nau­jų, vers­lo ša­kų ga­mi­nio sa­vi­kai­nas. Ma­nau, kad ži­nios tu­rė­tų lem­ti sėk­mę ir pa­si­li­ki­mą Šiau­liuo­se.

Klau­si­mai sau

– Tu­ri­te lais­va­lai­kio?

– Ko­ky­biš­ko lais­va­lai­kio – ne. Laiš­kai, spren­di­mai išė­jus iš ofi­so ne­pa­lie­ka ra­my­bė­je. Tei­gia­mų emo­ci­jų, ku­rios lei­džia at­si­pa­lai­duo­ti, nė­ra daug.

Kol sėk­mė lei­džia nau­do­tis sa­vi­mi, kaip įran­kiu, tol lei­di sa­vo lai­ką sėk­mei kal­ti. Klau­si­mas, ar ati­trū­kęs nuo dar­bų, tik­rai jaus­čiau­si ge­riau?

Kai pro­jek­tai ei­na į pa­bai­gą, vi­są lai­ką jau­čiu la­bai di­de­lį stre­są, nes ne­ži­nau, koks bus ki­tas žings­nis, ko­ks ma­no ki­tas vaidmuo. Sa­ve ly­giai tai pat ver­ti­nu pa­gal pro­duk­ty­vu­mą. Na­tū­ra­lu, jei va­do­vas sten­gia­si bū­ti pro­duk­ty­vus, ne­są­mo­nin­gai ir vi­sas ko­lek­ty­vas el­gia­si pa­na­šiai.

O kas to­liau? Kiek man pa­čiam įsi­trauk­ti į mo­ky­mus? Gal iš­mok­ti ro­bo­ti­za­vi­mo spren­di­mų? Ki­ta ver­tus, ne­ga­li bū­ti vi­so­se dar­bo vie­to­se. Ta­da gal­vo­ji: ar ga­lė­tu­mei ves­ti au­to­ma­ti­zuo­tą įmo­nę į ki­tas trans­for­ma­ci­jas, jei ne­tu­ri šių ži­nių? Man da­bar ky­la daug klau­si­mų. Aš ne­ži­nau, ar bū­siu tin­ka­mas va­do­vas trans­for­muo­tai or­ga­ni­za­ci­jai. Ne­ži­nau, ir tai man ke­lia stre­są.

– Ar per įmo­nės gy­va­vi­mo me­tus pa­si­kei­tė jū­sų po­žiū­ris į tai, kas yra vers­lo sėk­mė?

– Man at­ro­do, mes vi­są lai­ką tu­rė­jo­me tą pa­tį po­žiū­rį. Vi­są lai­ką sten­gė­mės pa­ten­kin­ti už­sa­ko­vo po­rei­kius, kad ga­mi­niai bū­tų es­te­tiš­ki. Po­žiū­ris į ga­mi­nio ko­ky­bę, ga­my­bos na­šu­mą, užsakymo įvykdymo terminus bu­vo ir iš­li­ko kaip pa­grin­di­nės ver­ty­bės. Kei­čia­si gal­būt su­pra­ti­mas, kur mū­sų ga­li­my­bių ri­bos.

Kai esi jau­nas, kai daug ne­ži­nai, gal­vo­ji, kad ga­li­my­bės be­veik be­ri­bės. O da­bar pra­de­di su­vok­ti, kad la­bai daug fak­to­rių tu­ri su­kris­ti, kad tai, apie ką gal­vo­ji, įvyk­tų.

Sup­ra­tau, kad la­bai svar­bu il­ga­lai­kis tva­ru­mas. S. Džob­sas dė­jo vi­sas pa­stan­gas, kad or­ga­ni­za­ci­ja ir po jo kuo il­giau iš­lik­tų tva­ri.

Lin­kė­ji­mas Šiau­liams

– Kiek jū­sų įmo­nei tu­ri reikš­mės Šiau­lių uni­ver­si­te­tas?

– Jei jau­ni­mas iš­va­žiuos į ki­tus mies­tus, di­de­lė ti­ki­my­bė, kad ten ir pa­si­liks. Mo­ky­mo įstai­gos Šiau­liuo­se yra kaip siurb­lys, ku­ris pri­trau­kia jau­nus žmo­nes, ku­rie daž­nu at­ve­ju ir lie­ka.

Mes ir taip tu­ri­me kon­ku­ren­ci­ją pa­sau­lio mas­tu, po moks­lų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je daž­nas ne­gal­vo­ja lik­ti Lie­tu­vo­je. Jei­gu su­nai­kin­si­me dar ir ga­li­my­bę da­liai jau­ni­mo pa­si­lik­ti ir mo­ky­tis, ko­kia mies­to per­spek­ty­va?

– Ar ma­to­te mies­to per­spek­ty­vą, kai Šiau­liai ba­lan­suo­ja ant 100 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų ri­bos?

– Kaž­ka­da tai la­bai gąs­di­no. Nor­ve­gų, šve­dų, suo­mių pa­vyz­džiai ro­do, kad ne­bū­ti­nai gau­siai gy­ve­na­mos vie­tos ga­li bū­ti sėk­min­gos. Mies­tas, kaip ma­žė­ja, taip ga­li ir pra­dė­ti aug­ti, jei­gu re­gio­ne at­si­ran­da trau­kos vie­tų. Kau­nas la­bai sėk­min­gai tai da­ro, pri­trau­kia pa­sau­li­nių gran­dų, ku­rie, na­tū­ra­lu, steng­sis pri­trauk­ti aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dar­buo­to­jų su aukš­tes­niais at­ly­gi­ni­mais. Taip re­gio­nas su­si­grą­žins į už­sie­nį iš­va­žia­vu­sius žmo­nes, gal pri­trauks net už­sie­nie­čių. Ma­nau, tolimesnėje per­spek­ty­vo­je Kau­nas pra­dės aug­ti. To lin­kė­čiau ir Šiau­liams.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ro­bo­ti­zuo­ta sta­lų ga­mi­ni­mo li­ni­ja.

„Mes daž­nai nu­ver­ti­na­me sa­vo mies­tą. Tam tik­ros ver­ty­bės ir ži­nios neat­si­ran­da sa­vai­me, jos yra kau­pia­mos. Šiau­liai, kaip ga­my­bi­nė vie­ta, in­ži­ne­ri­nis mies­tas, tu­ri la­bai se­nas tra­di­ci­jas“, – sa­ko „ROL/Statga“ di­rek­to­rius Ry­tis Di­jo­kas.

Ga­myk­lo­je vei­kia vie­na efek­ty­viau­sių Bal­ti­jos ša­ly­se da­žyk­la.

Šve­di­jos ka­pi­ta­lo įmo­nės „ROL/Statga“ į iš­ma­nią­ją ga­myk­lą yra nu­ma­čiu­si 11,9 mi­li­jo­no eu­rų in­ves­ti­ci­jas.

Su­lanks­ty­ti, iš­gręž­ti, su­vi­rin­ti – vi­sas tris funk­ci­jas jau da­bar at­lie­ka ro­bo­tai.

Ga­myk­lo­je di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas dar­bo sau­gai ir svei­ka­tai.

Ga­myk­la bus vi­siš­kai ro­bo­ti­zuo­ta – ga­my­bos pro­ce­są vyk­dys su­prog­ra­muo­tos ma­ši­nos, pus­ga­mi­niai ga­my­bos pro­ce­se bus trans­por­tuo­ja­mi sa­vaei­giais krau­tu­vais.

Ga­myk­los val­gyk­lo­je at­si­skai­to­ma dar­buo­to­jo kor­te­le.

„Iš­ma­nio­je ga­myk­lo­je ga­min­si­me iš­ma­niuo­sius sta­lus. Tai yra vi­siš­kai nau­jo ti­po dar­bo vie­tos“, – sa­ko „ROL/Statga“ mar­ke­tin­go va­do­vas Da­rius Ur­la­kis.

APIE VI­ZI­JĄ:

„Jei ko­lek­ty­ve dirbs daug žmo­nių, bet jie gaus ma­žus at­ly­gi­ni­mus, vi­suo­me­nė ne­bus nei sėk­min­ga, nei lai­min­ga. Tai, kad įmo­nė ga­li priim­ti daug žmo­nių, la­bai ge­rai, bet ki­tas žings­ne­lis – kad įmo­nė ga­lė­tų duo­ti ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą.“