
Naujausios
Knyga ir plyta
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Praėjusį šeštadienį „Šiaulių krašte“ publikuota medikų emigrantų istorija sukėlė komentatorių šurmulį. Vieni džiaugėsi per didelį darbą pasiekta lietuvaičių sėkme užsienyje. Kiti, tarsi kamuojami pagirių, liejo nesuprantamą pyktį, matyt, iš pavydo. Treti apsimesdami kruvinais Lietuvos patriotais stebėjosi, kad tiek daug neigiamų dalykų emigrantai pasakė apie Lietuvą.
Bet kas čia naujo?Juk lietuvišką realybę kasdien patiriame savo kailiu. Ji žinoma ir Briuselyje. Lietuvoje didžiausia socialinė atskirtis visoje Europoje. Vieni mažiausių Europoje atlyginimai ir pensijos. Skursta kas penktas žmogus. Šiemet lietuviška infliacija taip pat didžiausia bendrijoje.
Kelią svetimoje šalyje prasiskynusi jauna šeima Lietuvą turi su kuo palyginti. Jų mintys skatina pamąstyti, kas žmogui svarbiau – vienintelis jam duotas gyvenimas ir atsakomybė už savo vaikų ateitį ar Lietuvos pilietybė. Ir kas esame mes, likusieji Lietuvoje. Patriotai ar aukos, aukojančios savo gyvenimą ir kraunančios naujiesiems milijonieriams turtus?
Tikri patriotai kovoja, kad gyvenimas Tėvynėje būtų geresnis. O mes tik bambame ir pavydime tiems, kurie, nevaidindami patriotų, išvažiuoja, kad susikurtų orų gyvenimą ir senatvę be jokių finansinių rūpesčių galėtų leisti šiltuose kraštuose.
Beje, publikacijos herojai pirštu dūrė ir į juos iš Lietuvos išvariusią problemą. Čia gydytojo, mokytojo ir kitų sričių specialistų aukštasis išsilavinimas ir gebėjimai prilyginami betonuotojo darbui.
Laikraštį sugalvojęs leisti verslininkas ieško žurnalistų. Žada jiems labai gerą atlyginimą – 10 – 15 eurų už straipsnį.
Leidykla leidžia knygą. Ieško rėmėjų, kurie aukotų po kelis šimtus ar net po kelis tūkstančius eurų knygos leidybai. Po to ieško žurnalistų, kurie apie tuos rėmėjus parašytų. Sako, kiek čia truksit: valanda pakalbinti, valanda parašyti. Gal galit nemokamai? O jei negalit, mokėsim po dvidešimt eurų už straipsnį.
Internetiniai portalai kartais irgi ieško tekstų įvairiausiomis temomis rašytojų. Už mažą 300 žodžių straipsnelį žada mokėti 3 eurus. Esą parašykite 100 straipsnelių per mėnesį – uždirbsite 300 eurų. Tiesiog aukso gysla!
Nuo pavyzdžių apie kūrybinio darbo vertinimą pradėjau todėl, kad per kelis dešimtmečius žurnalistės darbo patirties puikiai žinau, kiek laiko reikia sugalvoti įdomią ir aktualią temą, susirasti pašnekovą, suderinti abiem tinkamą laiką, pasiruošti pokalbiui, paskui mažiausiai porą valandų bendrauti, pabendravus tinkamai parašyti. Dažnas pašnekovas nori paskaityti rašinį prieš publikuojant. Vėl tenka derinti laiką, taisyti netikslumus, jei tokių būta.
Jei straipsnis – analitinis, tenka šnekinti kelis specialistus, vartotojus, ekspertus, jei kritinis – išklausyti visas puses. Tai reiškia, jog prie vieno rašinio tenka dirbti keletą dienų po kelias valandas. Ar ne juokingas praktiškų verslininkų siūlomas 15 – 20 eurų atlygis? Juolab, kad kūrybingų žmonių – ne tiek ir daug. Čia ne malkų kapojimas. Deja, dar ir malkų skaldyti bet ko nepasamdysi. Be trisdešimties eurų už dieną skaldytojas neis nė pro vartus.
Panašiai vertinamas ne tik kūrybinių profesijų, bet ir kitų daug intelekto ir kompetencijos reikalaujančio protinio darbo žmonių laikas.
Neseniai viešojoje erdvėje buvo skelbta apie nedovanotinai mažas mokytojų ir dėstytojų algas. Pradedantis šeimos gydytojas taip pat gauna tik šiek tiek didesnį už minimalų atlyginimą.
Tuo tarpu individualios veiklos pažymą turintis, o kartais net „juodai“ dirbantis apdailininkas už vieno kvadratinio metro sienos išdažymą, tapeto užlipdymą ar parketo plokščių sudėjimą „užsišaukia“ tiek, kiek kai kurie verslininkai vertina žurnalisto straipsnį. „Sumaustė“ vieno kambario grindims parketlentes – ir turi porą šimtų eurų. Išdažė vieną kambario sieną – dar šimtas.
Pabandyk paprieštarauti sakydamas, kad inteligentas tokią sumą uždirba tik per pusę mėnesio ar dešimt dienų. Atšaus: „Dirbk ir tu apdailininku. Kas trukdo? Pamatysi – tai sunkus fizinis darbas.“
Gal ir nelengvas fizinis darbas. Bet inteligentas be didelio vargo, tik įdėjęs kiek daugiau pastangų negu profesionalus statybininkas, išsidažytų sienas ir susidėtų "plaukiojančio" parketo grindis. Juk per vasaros atostogas ne vienas mokytojas važiuoja į užsienį dirbti statybininkais, braškių skynėjais, norvegų namų dažytojais.
O apdailininkas tikrai neparašytų straipsnio, nesuorganizuotų kultūros renginio, nepravestų nė pačios lengviausios pamokos, nepakonsultuotų ligonio.
Protinio darbo nuvertinimą reiškia ir kasdienis rėkimas, jog švietimas ir sveikatos apsauga suryja didžiausią dalį biudžeto. Kartojimas, jog Lietuvoje per daug universitetų, per daug mokyklų, per daug kultūros namų, per daug ligoninių, ambulatorijų ir medicinos punktų. Mokyklas prijungia prie didesnių, po to panaikina. Universitetus taip pat ragina jungtis.
Greitai prieisime išvados, jog per daug kaimų, per daug miestų, o miestuose per daug gatvių. Per daug namų ir butų. Kauną jungsime prie Vilniaus, Šiaulius – prie Panevėžio, Šilutę ir Jurbarką – prie Tauragės, motyvuodami, jog juose gyvena per mažai žmonių.
Sujungus mokyklas, sutaupomas direktoriaus etatas. Tačiau paaiškėja, kad reikia skyriaus vedėjo. Finale sutaupoma pusė etato. O kiek nepatogumų patiria mokiniai, neturėdami mokyklos arti, ligoniai, likę be ambulatorijos ar ligoninės!
Statybininkai prieš kelis dešimtmečius jas statė. Dabar turės darbo griaudami. Apskritai, prognozuojama, kad ateityje statybų bendrovės daugiau uždirbs iš griovimo negu iš statymo.
Nugriautų fermų plytas išsinešiojo pajininkai. Kas nors išsinešios ir nugriautų mokyklų bei ambulatorijų plytas.
Praėjo 470 metų nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo. Tūkstančiai šviesuolių ištisus šimtmečius kovojo už šviesą, žinias.
Bet kartais atrodo, jog dar ir šiandien plyta laimi prieš knygą ir jos nešamą šviesą. Dar gerai, kad knyga – ne stiklinė, nedūžta nuo paleistos plytos.
CITATA: „...kas esame mes, likusieji Lietuvoje. Patriotai ar aukos, aukojančios savo gyvenimą ir kraunančios naujiesiems milijonieriams turtus?“