Spektaklis ieškos žiaurumo prigimties

Spek­tak­lis ieš­kos žiau­ru­mo pri­gim­ties

Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras (VŠDT) penk­ta­die­nį kvie­čia į pir­mą­ją se­zo­no prem­je­rą – vie­nos da­lies de­tek­ty­vi­nę tra­gi­ko­me­di­ją „Iš­rink­tie­ji“ (N-14). Ak­to­riai sce­no­je at­skleis žiau­ru­mo la­bo­ra­to­ri­ją.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Iš­sis­ki­ria kū­ri­mo pro­ce­su

Va­kar spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je bu­vo pa­ro­dy­ta spek­tak­lio iš­trau­ka. Pir­miau­sia ek­ra­ne trum­pais vaizdais pri­sta­ty­ti „Ge­riau­sio me­tų žmo­gaus“ rin­ki­mų no­mi­nan­tai – spek­tak­lio he­ro­jai.

Vaiz­das per­si­kė­lė į sce­ną. Prie pa­deng­to sta­lo pra­dė­jo rink­tis he­ro­jai, pa­kvies­ti į „Ge­riau­sio me­tų žmo­gaus“ ap­do­va­no­ji­mus. At­mos­fe­ra – ne­rū­pes­tin­ga. Vė­liau ją pa­keis ne­ti­kė­tas įvy­kis: pa­si­gir­dęs pra­ne­ši­mas, kad tarp su­si­rin­ku­sių­jų yra žu­di­kas ar žu­di­kė.

Pa­sak Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­jos No­me­dos Šat­kaus­kie­nės, „Iš­rink­tie­ji“ iš­si­ski­ria kū­ri­mo pro­ce­su, ku­ris įvar­di­ja­mas kaip me­ni­nis ty­ri­mas.

„Kū­rė­jai te­mą ti­ria pa­si­rink­ti­niais me­to­dais: ty­ri­mais, fi­lo­so­fi­ja, ga­li kvies­tis į pa­gal­bą me­ni­nin­kus ar­ba ki­tų sri­čių at­sto­vus“, – sa­kė N. Šat­kaus­kie­nė.

Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re spek­tak­lis, įvar­di­ja­mas me­ni­niu ty­ri­mu, bus ro­do­mas pir­mą kar­tą. Iš ki­tų iš­ski­ria ko­lek­ty­vi­nė kū­ry­ba: jį vie­nu me­tu kū­rė re­ži­sie­rė, dra­ma­tur­gė, ak­to­riai.

Prieš re­pe­ti­ci­jas dra­ma­tur­gė ir pje­sės au­to­rė Gab­rie­lė La­ba­naus­kai­tė tu­rė­jo tik kar­ka­są, siu­že­to rė­mus. Teks­tas, iš da­lies ir per­so­na­žai bu­vo ko­re­guo­ja­mi kū­ry­bi­nio pro­ce­so me­tu. Dra­ma­tur­gė re­pe­ti­ci­jo­se už­ra­ši­nė­jo iš­sa­ky­tas min­tis, dis­ku­ta­vo su kū­ry­bi­ne gru­pe. Ko­man­dą kon­sul­ta­vo psi­cho­lo­gė Vai­va Kli­mai­tė.

Pa­sak VŠDT me­no va­do­vo Pau­liaus Ig­na­ta­vi­čiaus, su­dė­tin­ga yra ko­lek­ty­vi­nė kū­ry­ba, nes bū­ti­nas vi­sa­pu­siš­kas supratimas.

„Ti­kiuo­si, spek­tak­lis bus gy­vas ir pa­sieks tiks­lą, ku­rio no­rė­jo me­ni­nin­kės“, – sa­kė teat­ro me­no va­do­vas.

Ga­lu­ti­nis taš­kas iki šiol ne­pa­dė­tas – dra­ma­tur­gi­ja te­bė­ra gy­va.

Žiau­ru­mo eks­pe­ri­men­tas

Spek­tak­lio žan­ras ar­ti­mas de­tek­ty­vui, bet kar­tu tai – ti­ria­ma­sis žvilgs­nis į žmo­gaus psi­cho­lo­gi­jos gel­mes.

M. Kli­mai­tė spek­tak­lio te­mą api­brė­žė kaip „žiau­ru­mo pla­čią­ja pra­sme la­bo­ra­to­ri­ją“.

Re­ži­sie­rė rė­mė­si moks­li­niais, fi­lo­so­fi­niais ir is­to­ri­niais šal­ti­niais, įro­dan­čiais, kad žiau­ru­mas sly­pi kiek­vie­na­me iš mū­sų. Vie­nas iš žy­miau­sių eks­pe­ri­men­tų – 1971 me­tais Ame­ri­ko­je psi­cho­lo­go Phi­li­po Zim­bar­do at­lik­tas ty­ri­mas, ži­no­mas kaip Zim­bar­do ar­ba Stan­for­do ka­lė­ji­mo eks­pe­ri­men­tas. Jo tiks­las bu­vo iš­tir­ti są­ly­gas ir ap­lin­ky­bes, ku­rios da­ro įta­ką žmo­gaus žiau­ru­mui. Eks­pe­ri­men­tas tu­rė­jo truk­ti še­šias sa­vai­tes, bet bu­vo nu­trauk­tas po dvie­jų.

„Ga­liu drą­siai teig­ti, kad vi­si esa­me žiau­rūs, tik rei­kia tam tik­rų ap­lin­ky­bių, kurios tą žiau­ru­mą iš­pro­vo­kuo­ja“, – sa­kė re­ži­sie­rė.

Pa­sak N. Šat­kaus­kie­nės, žiau­ru­mas, smur­tas, prie­var­ta šian­dien yra ga­na „ma­din­gos“ te­mos, jau­di­nan­čios me­ni­nin­kus: „Gal­būt me­ni­nin­kai nu­jau­čia vi­suo­me­nė­je sly­pin­čias min­tis. Žiau­ru­mo te­ma vi­sa­da su­lau­kia kont­rover­siš­kų nuo­mo­nių, nė­ra pa­to­gi. Pir­miau­sia tai iš­šū­kis žiū­ro­vui, ku­ris tu­rės vi­sa tai priim­ti. Spek­tak­ly­je žiū­ro­vų įtrau­ki­mas nė­ra tie­sio­gi­nis, bet žiū­ro­vas rea­guos.“

Spek­tak­ly­je vai­di­na: Po­li­ti­kė – In­ga Nor­ku­tė, Mo­ky­to­ja – Vi­li­ja Pa­lec­kai­tė, Emig­ran­tė – Eg­lė An­ce­vi­čiū­tė, Vers­li­nin­kas – Ani­ce­tas Gend­vi­las, Lat­vis imig­ran­tas – Min­dau­gas Ju­re­vi­čius, Hips­te­ris – Po­vi­las Ado­mai­tis, Šiau­lių ge­zas – Anup­ras Ju­cius, No­mi­nan­tė – Ri­man­ta Kri­la­vi­čiū­tė. Sce­nog­ra­fė ir kos­tiu­mų dai­li­nin­kė – Ber­ta Bo­cul­lai­tė, kom­po­zi­to­rius – And­rius Kai­rys.

Išs­kir­ti­nio vei­kė­jo nė­ra – vi­si per­so­na­žai ly­gia­ver­čiai. Per­so­na­žus re­ži­sie­rė rin­ko­si ste­reo­ti­piš­kus, leng­vai at­pa­žįs­ta­mus iš so­cia­li­nės ap­lin­kos.

„Ką šian­dien ge­riau­siai mo­ka­me, tai klijuoti vie­nas ki­tam eti­ke­tę“, – sa­kė M. Kli­mai­tė. Pa­laips­niui per­so­na­žai spek­tak­ly­je pra­ran­da kau­kę, o ga­lų ga­le – su­pa­na­šė­ja.

V. Pa­lec­kai­tė vai­di­na bu­vu­sią mo­ky­to­ją, ka­te­go­riš­ką, griež­tą. Už žiau­ru­mą šis per­so­na­žas bu­vo pa­ša­lin­tas iš mo­kyk­los.

„Iš pra­džių bu­vau la­bai su­tri­ku­si, ne­no­rė­jau priim­ti žiau­ru­mo, įsi­jun­gė sa­vi­gy­na“, – sa­kė ak­to­rė.

„Iš­šū­kis, įdo­mi už­duo­tis, – įver­ti­no I. Nor­ku­tė, vai­di­nan­ti Po­li­ti­kę. – Bu­vo sma­gu, kad ga­lė­jau iš­si­rink­ti var­dą, me­tus. Ko­kia ta po­li­ti­kė? Rei­kė­jo griau­čius ap­mė­sin­ti.“

M. Kli­mai­tė sa­kė no­rin­ti, kad žiū­ro­vai at­pa­žin­tų sa­ve si­tua­ci­jo­se, kai pa­tiems ky­la ag­re­si­ja, no­ras bū­ti žiau­riam, o atei­ty­je tam už­kirs­tų ke­lią: „No­rė­jo­si akis­ta­tos su ag­re­si­ja, nes šian­dien bu­kė­ja­me nuo to pa­ties žiau­ru­mo, jis mū­sų ne­be­jau­di­na.“

Re­ži­sie­rės žo­džius pa­vyz­džiu pa­grin­dė V. Pa­lec­kai­tė. Kai bul­va­re bu­vo fil­muo­ja­mas jau­nų vy­rų konf­lik­tas, „mo­ky­to­ja“ sten­gė­si juos iš­skir­ti, pra­šė žmo­nių iš­kvies­ti po­li­ci­ją. Nie­kas ne­sus­to­jo ir ne­pa­siū­lė pa­gal­bos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Prie pra­ban­gaus sta­lo ren­ka­si spek­tak­lio „Iš­rink­tie­ji“ he­ro­jai.

Spek­tak­lio re­ži­sie­rės Mo­ni­kos Kli­mai­tės nuo­mo­ne, šian­dien itin esa­me lin­kę į už­slėp­tas ir ne­ma­to­mas žiau­ru­mo for­mas: psi­cho­lo­gi­nį te­ro­rą, mo­ra­li­nį smur­tą, „eti­ke­čių kli­ja­vi­mą“.

Spek­tak­lio per­so­na­žai – ste­reo­ti­piš­ki. Emig­ran­tė – Eg­lė An­ce­vi­čiū­tė, Hips­te­ris – Po­vi­las Ado­mai­tis.