
Naujausios
Spektaklis ieškos žiaurumo prigimties
Valstybinis Šiaulių dramos teatras (VŠDT) penktadienį kviečia į pirmąją sezono premjerą – vienos dalies detektyvinę tragikomediją „Išrinktieji“ (N-14). Aktoriai scenoje atskleis žiaurumo laboratoriją.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Išsiskiria kūrimo procesu
Vakar spaudos konferencijoje buvo parodyta spektaklio ištrauka. Pirmiausia ekrane trumpais vaizdais pristatyti „Geriausio metų žmogaus“ rinkimų nominantai – spektaklio herojai.
Vaizdas persikėlė į sceną. Prie padengto stalo pradėjo rinktis herojai, pakviesti į „Geriausio metų žmogaus“ apdovanojimus. Atmosfera – nerūpestinga. Vėliau ją pakeis netikėtas įvykis: pasigirdęs pranešimas, kad tarp susirinkusiųjų yra žudikas ar žudikė.
Pasak Valstybinio Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjos Nomedos Šatkauskienės, „Išrinktieji“ išsiskiria kūrimo procesu, kuris įvardijamas kaip meninis tyrimas.
„Kūrėjai temą tiria pasirinktiniais metodais: tyrimais, filosofija, gali kviestis į pagalbą menininkus arba kitų sričių atstovus“, – sakė N. Šatkauskienė.
Valstybiniame Šiaulių dramos teatre spektaklis, įvardijamas meniniu tyrimu, bus rodomas pirmą kartą. Iš kitų išskiria kolektyvinė kūryba: jį vienu metu kūrė režisierė, dramaturgė, aktoriai.
Prieš repeticijas dramaturgė ir pjesės autorė Gabrielė Labanauskaitė turėjo tik karkasą, siužeto rėmus. Tekstas, iš dalies ir personažai buvo koreguojami kūrybinio proceso metu. Dramaturgė repeticijose užrašinėjo išsakytas mintis, diskutavo su kūrybine grupe. Komandą konsultavo psichologė Vaiva Klimaitė.
Pasak VŠDT meno vadovo Pauliaus Ignatavičiaus, sudėtinga yra kolektyvinė kūryba, nes būtinas visapusiškas supratimas.
„Tikiuosi, spektaklis bus gyvas ir pasieks tikslą, kurio norėjo menininkės“, – sakė teatro meno vadovas.
Galutinis taškas iki šiol nepadėtas – dramaturgija tebėra gyva.
Žiaurumo eksperimentas
Spektaklio žanras artimas detektyvui, bet kartu tai – tiriamasis žvilgsnis į žmogaus psichologijos gelmes.
M. Klimaitė spektaklio temą apibrėžė kaip „žiaurumo plačiąja prasme laboratoriją“.
Režisierė rėmėsi moksliniais, filosofiniais ir istoriniais šaltiniais, įrodančiais, kad žiaurumas slypi kiekviename iš mūsų. Vienas iš žymiausių eksperimentų – 1971 metais Amerikoje psichologo Philipo Zimbardo atliktas tyrimas, žinomas kaip Zimbardo arba Stanfordo kalėjimo eksperimentas. Jo tikslas buvo ištirti sąlygas ir aplinkybes, kurios daro įtaką žmogaus žiaurumui. Eksperimentas turėjo trukti šešias savaites, bet buvo nutrauktas po dviejų.
„Galiu drąsiai teigti, kad visi esame žiaurūs, tik reikia tam tikrų aplinkybių, kurios tą žiaurumą išprovokuoja“, – sakė režisierė.
Pasak N. Šatkauskienės, žiaurumas, smurtas, prievarta šiandien yra gana „madingos“ temos, jaudinančios menininkus: „Galbūt menininkai nujaučia visuomenėje slypinčias mintis. Žiaurumo tema visada sulaukia kontroversiškų nuomonių, nėra patogi. Pirmiausia tai iššūkis žiūrovui, kuris turės visa tai priimti. Spektaklyje žiūrovų įtraukimas nėra tiesioginis, bet žiūrovas reaguos.“
Spektaklyje vaidina: Politikė – Inga Norkutė, Mokytoja – Vilija Paleckaitė, Emigrantė – Eglė Ancevičiūtė, Verslininkas – Anicetas Gendvilas, Latvis imigrantas – Mindaugas Jurevičius, Hipsteris – Povilas Adomaitis, Šiaulių gezas – Anupras Jucius, Nominantė – Rimanta Krilavičiūtė. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Berta Bocullaitė, kompozitorius – Andrius Kairys.
Išskirtinio veikėjo nėra – visi personažai lygiaverčiai. Personažus režisierė rinkosi stereotipiškus, lengvai atpažįstamus iš socialinės aplinkos.
„Ką šiandien geriausiai mokame, tai klijuoti vienas kitam etiketę“, – sakė M. Klimaitė. Palaipsniui personažai spektaklyje praranda kaukę, o galų gale – supanašėja.
V. Paleckaitė vaidina buvusią mokytoją, kategorišką, griežtą. Už žiaurumą šis personažas buvo pašalintas iš mokyklos.
„Iš pradžių buvau labai sutrikusi, nenorėjau priimti žiaurumo, įsijungė savigyna“, – sakė aktorė.
„Iššūkis, įdomi užduotis, – įvertino I. Norkutė, vaidinanti Politikę. – Buvo smagu, kad galėjau išsirinkti vardą, metus. Kokia ta politikė? Reikėjo griaučius apmėsinti.“
M. Klimaitė sakė norinti, kad žiūrovai atpažintų save situacijose, kai patiems kyla agresija, noras būti žiauriam, o ateityje tam užkirstų kelią: „Norėjosi akistatos su agresija, nes šiandien bukėjame nuo to paties žiaurumo, jis mūsų nebejaudina.“
Režisierės žodžius pavyzdžiu pagrindė V. Paleckaitė. Kai bulvare buvo filmuojamas jaunų vyrų konfliktas, „mokytoja“ stengėsi juos išskirti, prašė žmonių iškviesti policiją. Niekas nesustojo ir nepasiūlė pagalbos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Prie prabangaus stalo renkasi spektaklio „Išrinktieji“ herojai.
Spektaklio režisierės Monikos Klimaitės nuomone, šiandien itin esame linkę į užslėptas ir nematomas žiaurumo formas: psichologinį terorą, moralinį smurtą, „etikečių klijavimą“.
Spektaklio personažai – stereotipiški. Emigrantė – Eglė Ancevičiūtė, Hipsteris – Povilas Adomaitis.