Mama džiaugiasi vaikais ir anūkais

Ma­ma džiau­gia­si vai­kais ir anū­kais

Pa­šiau­šė­je gy­ve­nan­ti Ja­ni­na Abar­tie­nė su prieš še­še­rius me­tus mi­ru­siu vy­ru An­ta­nu užau­gi­no ke­tu­rias duk­ras ir pen­kis sū­nus, su­lau­kė 17 anū­kų ir dvie­jų proa­nū­kių.

La­biau­siai ma­ma džiau­gė­si, jog vai­kai tvir­tai sto­vi ant ko­jų, tu­ri dar­bus, ne­vaikš­to iš­ties­to­mis ran­ko­mis pa­šal­pų pra­šy­da­mi. Ir jai šir­dies nė­ra nė sy­kio už­da­vę.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ja­ni­na Abar­tie­nė iš­te­kė­jo jau­na, dvi­de­šim­ties me­tų. Ka­dan­gi abu su vy­ru la­bai my­lė­jo vai­kus, su­lau­kė gau­sios šei­mos.

Pa­me­čiui ir kas ant­ri me­tai, ir kas pen­ke­ri Abar­tų na­muo­se at­si­ras­da­vo po nau­ją gy­vy­bę.

„Taip jau at­si­ti­ko, kad užau­gi­no­me ke­tu­rias duk­ras ir pen­kis sū­nus. Vi­siems už­te­ko vie­tos, vi­si tvir­tai ant ko­jų sto­vi, tu­ri dar­bus, ne­vaikš­to su iš­ties­to­mis ran­ko­mis pa­šal­pų pra­šy­da­mi“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris, pa­ti užau­gu­si su dviem bro­liais ir dviem se­se­ri­mis.

Mo­te­ris pri­si­mi­nė, jog su­lau­ku­si bū­rio vai­kų iš­girs­da­vo pa­žįs­ta­mų kai­my­nių nu­si­ste­bė­ji­mo, net užuo­jau­tos.

„Kai pra­dė­jau dirb­ti Kiau­no­riuo­se vai­kų dar­že­ly­je auk­ly­te, jau at­vi­rai pa­šiau­šiš­kiai pra­dė­jo klau­si­nė­ti, ar man na­muo­se vai­kų per ma­ža. Ką aš pa­da­ry­siu, kad esu to­kia, – prie ma­nęs vi­si vai­kai lip­te lip­da­vo, ir sa­vi, ir sve­ti­mi“, – sa­kė mo­te­ris.

Nuo Pa­šiau­šės iki Kiau­no­rių – ke­li ki­lo­met­rai. Ma­ma ir sa­vo at­ža­las į dar­že­lį nu­si­vež­da­vo au­to­mo­bi­liu. Ja­ni­na Abar­tie­nė sa­kė esan­ti la­bai dė­kin­ga sa­vo ma­mai, ku­ri pa­dė­jo vai­kus au­gin­ti.

„Kol vai­kų bu­vo ne­daug, ma­no ma­ma kar­tu su mu­mis gy­ve­no. Kai šei­ma pa­gau­sė­jo, per­si­kė­lė ki­tur, ne­be­til­po­me vi­si. Bet vė­liau vėl nu­si­pir­ko­me di­des­nį na­mą ir kar­tu ap­si­gy­ve­no­me. Ma­ma ma­ne į dar­bą iš­leis­da­vo. Bu­vau bai­gu­si vi­du­ri­nę, anais lai­kais – kaip ir mo­ky­ta. Dir­bau ko­lū­ky­je ka­si­nin­ke. Su­kau­piau rei­kia­mą dar­bo sta­žą pen­si­jai su vai­kų bū­riu“, – pa­sa­ko­jo.

Vai­kus ne tik la­bai my­lė­jo, bet, pa­sak J. Abar­tie­nės, au­gin­ti pa­dė­jo ir jos vy­ras. Jei ku­ris vai­ke­lis su­si­rgda­vo, po pu­sę nak­ties pa­si­keis­da­mi abu su­pda­vo, ne­šio­da­vo. Ne ma­žiau už sa­vus vai­kus, An­ta­nas Abar­tas my­lė­jo ir anū­kus. Kai anū­kė­liai Pa­šiau­šė­je lan­kė mo­kyk­lą, se­ne­lis, pa­si­kin­kęs ark­lį, į na­mus juos par­vež­da­vo.

„Ir dar­bo vy­ras ne­si­kra­tė, vis ras­da­vo kuo už­siim­ti. Die­ną į lo­vą at­gul­da­vo tik su­ne­ga­la­vęs. Bu­vo ge­ros gai­lios šir­dies“, – apie prieš še­še­rius me­tus mi­ru­sį su­tuok­ti­nį kal­bė­jo mo­te­ris.

Kar­tu Abar­tai iš­gy­ve­no 43 me­tus. Po vy­ro mir­ties J. Abar­tie­nė pa­si­pra­šė kar­tu ap­si­gy­ven­ti sū­nų su mar­čia.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, jog su mei­le užau­gin­ti vai­kai da­bar jos ne­pa­mirš­ta, lan­ko ir lan­ko. Vi­si sa­vait­ga­liai už­pil­dy­ti ne tik suau­gu­sių vai­kų, bet ir 17 anū­kų, dvie­jų proa­nū­kių šur­mu­lio.

Iš de­vy­nių J. Abar­tie­nės vai­kų tik vie­na duk­ra aš­tuo­ne­ri me­tai gy­ve­na Ang­li­jo­je, kom­po­nuo­ja puokš­tes. Bet bū­ti­nai kar­tą per me­tus par­skren­da į Lie­tu­vą. Ir pa­ti Ja­ni­na yra duk­rą ap­lan­kiu­si. Bet pa­bū­na ten sa­vai­tę, ir trau­kia na­mo.

Mo­te­ris su šyp­se­na pri­si­mi­nė lai­kus, kai pa­vy­dė­jo kai­my­nėms, au­gi­nu­sioms po vie­ną ar dvi at­ža­las, ga­lė­ju­sioms ka­da pa­no­rė­ju­sios su­siei­ti, pa­pras­čiau­siai pa­ple­pė­ti. Pa­šiau­šiš­kė apie to­kius da­ly­kus ne­drįs­da­vo ir sva­jo­ti.

„Bet da­bar man pa­vy­di nuo­lat at­va­žiuo­jan­čių vai­kų, ma­lo­naus šur­mu­lio, džiaugs­min­go kle­ge­sio. Joms be­lie­ka daž­niau­siai žiū­rė­ti pro lan­gus ir nie­ko ne­su­lauk­ti“, – sa­kė.

Au­to­rės nuo­tr.

Pa­šiau­šiš­kė Ja­ni­na Abar­tie­nė su prieš še­še­rius me­tus mi­ru­siu vy­ru An­ta­nu do­rais žmo­nė­mis užau­gi­no ke­tu­rias duk­ras ir pen­kis sū­nus. „Abu la­bai vai­kus my­lė­jo­me“, – sa­kė mo­te­ris.