Mokytis padeda robotai

Mokytis padeda robotai

Mo­ky­tis pa­de­da ro­bo­tai

Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jas me­to­di­nin­kas ir ro­bo­ti­kos bū­re­lio va­do­vas Ri­čar­das Ge­čas pir­mą­jį li­ni­jos se­ki­mo ro­bo­tą su­si­konst­ra­vo prieš maž­daug tre­jus me­tus. Po­mė­gis taip įtrau­kė, kad su bend­ra­min­čiais įkū­rė Šiau­lių ro­bo­ti­kos klu­bą, da­ly­vau­ja var­žy­bo­se ir lai­mi. „No­rė­da­mas ga­li bet ką – kad ir iš­ma­nų­jį na­mą su­si­konst­ruo­ti. Svar­biau­sia – no­ras“, – įsi­ti­ki­nęs mo­ky­to­jas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ver­ta iš­ban­dy­ti

Mo­ky­to­jas R. Ge­čas ima į ran­kas pul­te­lį. Kla­sė­je, ties ap­skri­ti­mo for­mos rin­gu, pa­links­ta du moks­lei­viai, abie­jų ran­ko­se – ro­bo­tai. Pat­vir­ti­na, kad ko­vai pa­si­ruo­šę. Mo­ky­to­jas spus­te­li pul­te­lį, ro­bo­tai, aki­mirks­niu pa­dė­ti ant rin­go, pra­de­da ko­vą. Emo­cin­gi šūks­niai, ra­gi­ni­mai. Ga­liau­siai vie­nas ro­bo­tas iš­stu­mia ki­tą – ko­va baig­ta.

Šie moks­lo me­tai R. Ge­čui – pir­mie­ji Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je. Anks­čiau mo­ky­to­jas dir­bo „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jo­je, tu­rė­jo ro­bo­ti­kos bū­re­lį. Pe­rė­jęs į ki­tą mo­kyk­lą, veik­lą pra­tę­sė. Ro­bo­ti­kos bū­re­lį bei pa­mo­kų tu­ri ir Dai­nų pro­gim­na­zi­jo­je.

„La­bai įdo­mu čia pra­dė­ti dirb­ti, nes vėl vis­kas nuo nu­lio“, – šyp­so­si R. Ge­čas.

Į ro­bo­ti­kos bū­re­lį Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je pa­no­ro atei­ti dvy­li­ka moks­lei­vių, iš jų – dvi mer­gi­nos.

Kas pa­trau­kia gim­na­zis­tus? „Kvies­da­mas sa­kiau: nau­jas da­ly­kas, ver­ta iš­ban­dy­ti, gal­būt tai taps ta­vo pro­fe­si­ja ar da­li­mi pro­fe­si­jos. Jei ne, iš­mok­si li­tuo­ti, konst­ruo­ti, ne­bi­jo­si su­ge­dus išar­dy­ti daik­to. Ne­bū­ti­nai tap­si ro­bo­to kū­rė­ju, svar­bu ir bend­ras iš­pru­si­mas“, – mo­ty­vuo­ja mo­ky­to­jas.

R. Ge­čas pa­ste­bė­jo, kad ro­bo­ti­ką daž­niau­siai ren­ka­si tie, ku­rie lin­kę konst­ruo­ti, yra smal­sūs, no­ri vis­ką iš­ban­dy­ti. Šiai kar­tai svar­bu vis­ką grei­tai pa­da­ry­ti: atė­jau ir po pu­sės pa­mo­kos tu­riu vaikš­čio­jan­tį ro­bo­tą. R. Ge­čas ieš­ko moks­lei­vių, ku­rie su­vok­tų: ir mo­ky­tis, ir su­kur­ti ro­bo­tą rei­kės kant­ry­bės, lai­ko.

Pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas bū­re­ly­je pra­si­dė­jo nuo ma­lo­naus už­siė­mi­mo: pa­kuo­ti dė­žes su nau­jai gau­to­mis prie­mo­nė­mis. Pir­mo­ji už­duo­tis – pri­vers­ti mirk­sė­ti lem­pu­tes. Tam rei­kia pa­ra­šy­ti pro­gra­mą.

„Ro­bo­ti­ka tu­ri pa­ts do­mė­tis. Mo­ky­to­jas duo­da star­tą, – sa­ko R. Ge­čas. – Kal­bu iš sa­vo pa­tir­ties. Mo­ki­nį rei­kia už­ves­ti, nes ki­taip daik­tas nu­guls stal­čiu­je. Bet jei pa­vyks­ta, ky­la no­ras pa­da­ry­ti dar ge­riau. Svar­biau­sia – no­ras, ta­da ga­li už­si­deg­ti iki be­ga­ly­bės.“

Konst­ruo­ja pa­tys

R. Ge­čą ro­bo­ti­kai „už­ka­bi­no“ se­mi­na­ras ir le­go ro­bo­tai. Pa­ma­tęs, kad le­go ro­bo­to rin­ki­nys kai­nuo­ja apie 400 eu­rų, su­pra­to: mo­kyk­loms to­kia su­ma neį­kan­da­ma. Ėmė su­kti gal­vą, kaip pa­da­ry­ti pa­čiam. Tai bu­vo pi­ges­nis, bet su­dė­tin­ges­nis bū­das. Nors „pi­gu­mas“, įsi­ti­ki­no, są­ly­gi­nis: kuo la­biau įjun­ki konst­ruo­ti, tuo no­ri aukš­tes­nės ko­ky­bės.

Pir­ma­sis R. Ge­čo ro­bo­tas bu­vo li­ni­jos se­ki­mo ro­bo­tas. Jį su­konst­ra­vo maž­daug prieš tre­jus me­tus. Par­si­siun­tė ke­le­tą de­ta­lių, su­si­ra­do ap­ra­šy­mą.

„Pa­da­ry­ti ro­bo­tą yra vie­na, dar rei­kia jį su­prog­ra­muo­ti. Aiš­ku, pir­ma­sis krei­vai kry­pa­vo, – šyp­so­si R. Ge­čas, ro­dy­da­mas pir­mo­jo ro­bo­to vaizdo įrašą. – Da­bar juo­kas ima. Bet jaus­mas yra nuo­sta­bus: nors šis ro­bo­tas ne­vaikš­to, ne­kal­ba su ta­vi­mi, ne­siū­lo at­neš­ti ar pa­duo­ti, bet da­ro tai, ką ap­ra­šei pro­gra­ma, se­ka li­ni­ją, kad ir kaip krei­vai.“

Rug­sė­jį R. Ge­čas su moks­lei­viais da­ly­va­vo di­džiau­sia­me Bal­ti­jos re­gio­ne mo­der­nių­jų tech­no­lo­gi­jų ir vers­lu­mo ren­gi­ny­je #"Swich“.

Bū­re­lio na­rys To­mas So­bu­tas į ren­gi­nį ve­žė­si pa­ties su­konst­ruo­tą ro­bo­tą. R. Ge­čas į ke­lio­nę taip pat pa­siė­mė ke­le­tą ro­bo­tų, iš­da­li­jo mo­ki­niams, kad su­da­ly­vau­tų var­žy­bo­se. Pir­mą­ją vie­tą lai­mė­jo To­mo ro­bo­tas. „Var­žy­bos bu­vo leng­vos ir pel­nin­gos“, – juo­kia­si mo­ky­to­jas.

T. So­bu­tas į bū­re­lį at­si­ne­šė sa­vo ro­bo­tą. Per kiek lai­ko jį su­kū­rė? „Iki 24 va­lan­dų“, – su­skai­čiuo­ja, kiek pa­gal­vo­jęs. Kai įsi­jau­čia, ne­bes­var­bu, die­na ar nak­tis.

Elekt­ro­ni­ka To­mas su­si­do­mė­jo nuo pir­mos kla­sės, o ro­bo­ti­ka nuo šeš­tos. Atei­tį jis sie­ja ar­ba su ro­bo­ti­ka, ar­ba elekt­ro­ni­kos in­ži­ne­ri­ja.

R. Ge­čas di­džiuo­ja­si, kad praė­ju­siais me­tais „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­ją bai­gęs jo mo­ki­nys pa­si­rin­ko ro­bo­ti­kos stu­di­jas Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te. „Už­te­ko pa­ro­dy­ti pra­džią, tru­pu­tį nu­kreip­ti. Da­bar jis yra to­li už ma­no pa­ži­ni­mo ri­bų“, – šyp­so­si mo­ky­to­jas.

Var­žy­bų azar­tas

Ro­bo­ti­kos en­tu­zias­tai yra įkū­rę Šiau­lių ro­bo­ti­kos klu­bą. Ren­ka­si ten, kur dir­ba bend­ra­min­čiai. Įver­ti­na vie­ni ki­tų su­kur­tus ro­bo­tus, iš­ban­do, ap­ta­ria. Kar­tu va­žiuo­ja į var­žy­bas: taip links­miau, pa­pras­čiau, pi­giau.

Šiau­lie­čiai var­žo­si ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir ke­liau­ja į Len­ki­ją, Lat­vi­ją, Es­ti­ją.

„Ro­bo­ti­kos var­žy­bos „ve­ža“. Po var­žy­bų ar­ba džiau­gie­si, ar­ba švei­ti ro­bo­tą ir vėl to­bu­li­ni“, – šyp­so­si R. Ge­čas.

Šiau­lie­tis da­ly­vau­ja dvie­jo­se rung­ty­se: li­ni­jos se­ki­mo (ro­bo­tas tu­ri sek­ti li­ni­ją, tra­są da­ly­viai įpras­tai pa­ma­to tik var­žy­bo­se) ir mi­ni su­mo (rei­kia prie­ši­nin­ko ro­bo­tą iš­stum­ti iš rin­go). Da­ly­viams bū­ti­na lai­ky­tis ro­bo­to dy­džio, svo­rio ap­ri­bo­ji­mų. Pul­te­lis ne­nau­do­ja­mas: ro­bo­tai tu­ri da­vik­lius.

„Uni­ver­sa­lių spren­di­mų nė­ra. Kar­tais, at­ro­do, su­ma­nei kaž­ką la­bai ge­ro, o re­zul­ta­tas var­žy­bo­se – lie­ki 53-ias“, – šyp­so­si R. Ge­čas.

Šiau­lie­čiai yra li­ni­jos se­ki­mo rung­ties ly­de­riai. „At­va­žia­vo­te pri­zų pa­siim­ti?“ – kar­tą iš­gir­do įver­ti­ni­mą, at­vy­kę į Lat­vi­ją.

Per­nai pri­zi­nes vie­tas šiau­lie­čiai šla­vė Es­ti­jo­je vyks­tan­čia­me di­džiau­sia­me Eu­ro­po­je ro­bo­ti­kos fes­ti­va­ly­je „Ro­bo­tex“. R. Ge­čas lai­mė­jo ant­rą vie­tą.

„Var­žy­bo­se azar­tas pa­ky­la! Jei kas iš mū­siš­kių pa­ten­ka į fi­na­lą, rė­kia­me, pa­lai­ko­me, vi­si pa­ruo­šia­me po nau­ją ba­te­ri­ją, kad ga­lė­tu­me pa­gel­bė­ti, jei pri­reiks“, – var­žy­bų at­mos­fe­rą nu­pa­sa­ko­ja R. Ge­čas.

Šie­met, lapk­ri­čio 24–26 die­no­mis, vėl lau­kia „Ro­bo­tex“. Šiau­lie­čiai jam jau ruo­šia­si: „Vi­si po tru­pu­tį trau­kia­me iš stal­čių ro­bo­tus ir ban­do­me.“

Ska­ti­na kur­ti

– Kaip ro­bo­ti­ka pa­de­da mo­ky­mo­si pro­ce­sui?

– Pir­miau­sia – dėl pro­gra­ma­vi­mo. Pa­mo­ka yra vie­na – mo­ki­niui neį­do­mu žiū­rė­ti į juo­dą ek­ra­ną ir skai­čius. Kas ki­ta, kai pro­gra­muo­ji ro­bo­tu­ką, koks jis be­bū­tų. Ro­bo­tu­kas tren­kė­si į sie­ną? Va­di­na­si, pro­gra­mos ko­de kaž­kas ne taip. Tai – pro­gra­ma­vi­mas, ku­rį ga­li pa­čiu­pi­nė­ti, pa­ma­ty­ti.

La­bai ge­ra ini­cia­ty­va penk­to­kams iš­da­ly­ti mic­ro:bit kom­piu­te­riu­kus, skir­tus pro­gra­muo­ti. Kaip penk­to­ką su­do­min­ti pro­gra­ma­vi­mu? Plan­še­čių jis jau ma­tęs, žiū­rė­ti į juo­dą ek­ra­ną nuo­bo­du, ge­riau įsi­jungs „Ang­ry Birds“ – bent bus spal­vo­ta.

– Ro­bo­ti­ka ska­ti­na var­to­ti ar kur­ti?

– Kur­ti. Vi­si pri­pra­tę spaus­ti „ne­xt“, įjung­ti, iš­jung­ti, o ro­bo­ti­ko­je tu­ri pa­ts su­gal­vo­ti ir pa­da­ry­ti. Kai sie­ki da­ry­ti kuo ge­riau, net ma­žiau­sia smulk­me­na įgau­na reikš­mę. Svar­biau­sia, no­ras. No­rė­da­mas ga­li bet ką su­si­konst­ruo­ti, kad ir iš­ma­nų­jį na­mą.

– Ku­rio­je sri­ty­je ro­bo­tas dar ne­ga­li pa­keis­ti žmo­gaus?

– As­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me su ro­bo­tu ne­pa­bend­rau­si, kaip su žmo­gu­mi. Bet vi­sus dar­bus jis ga­li at­lik­ti, ar tai bū­tų kon­ve­je­ris, ar ro­bo­tas-žo­liap­jo­vė, ro­bo­tas-siurb­lys, lan­gų va­ly­mo ro­bo­tas. Tai, ką tin­gi­me pa­tys da­ry­ti, pa­leng­vi­ni­mas su­kur­tas, te­rei­kia įjung­ti.

– Koks ro­bo­tas jums bū­tų rei­ka­lin­giau­sias bui­ty­je?

– Ži­nau, to­kio dar nė­ra: marš­ki­nių ly­gi­ni­mo ro­bo­tas!

– Ar jū­sų pa­ties na­mai iš­ma­nūs?

– Ne, aš tu­riu žmo­ną (juo­kia­si). Sū­nui aš­tuo­ne­ri, 3D spaus­din­tu­vas, ro­bo­tas, mi­ni su­mo, li­ni­jos jam įpras­ti žo­džiai. Bet jis la­biau mu­zi­kan­tas, kol kas ro­bo­ti­ka jam nė­ra aist­ra.

– Ar ti­ki­te, kad vie­ną die­ną ro­bo­tas pri­lygs žmo­gui?

– Ne­ži­nau, ne­ma­nau. Aš ga­liu ei­ti ir pra­dė­ti juok­tis gat­vė­je. O ap­ra­šyk šią si­tua­ci­ją ro­bo­tui – to­kių da­ly­kų ne­sup­rog­ra­muo­si.

Gal mes grei­čiau priar­tė­si­me prie ro­bo­to. Ti­kiuo­si, kai bū­siu 87 me­tų, ga­lė­siu nu­bėg­ti į žve­jy­bą įšo­kęs į ko­kį spe­cia­lų kos­tiu­mą, ne­rei­kės puš­kuo­ti su laz­de­le. Ar­ba įsi­dė­siu nak­ti­nio ma­ty­mo akį.

– Jū­sų vi­sas lais­va­lai­kis skir­tas ro­bo­ti­kai?

– Ne, mėgs­tu žve­jo­ti. Iš­kil­tų rim­tas klau­si­mas, jei rei­kė­tų ap­si­spręs­ti, žve­jy­ba ar ro­bo­ti­kos var­žy­bos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jas me­to­di­nin­kas ir ro­bo­ti­kos bū­re­lio va­do­vas Ri­čar­das Ge­čas sten­gia­si su­do­min­ti gim­na­zis­tus ro­bo­ti­ka.

Ri­čar­das Ge­čas ro­do, ko­kie ro­bo­tai da­ly­vau­ja var­žy­bo­se.

„Ro­bo­ti­ka tu­ri pa­ts do­mė­tis. Mo­ky­to­jas duo­da star­tą“, – sa­ko Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jas me­to­di­nin­kas ir ro­bo­ti­kos bū­re­lio va­do­vas Ri­čar­das Ge­čas.

Ri­čar­das Ge­čas duo­da star­tą: ro­bo­tų var­žy­bos tuoj pra­si­dės.

Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos pir­mo­kas To­mas So­bu­tas ro­bo­tą, su ku­riuo da­ly­vau­ja var­žy­bo­se, su­konst­ra­vo ma­žiau nei per pa­rą.