Naujausios
Kokiems projektams telkiami milijonai eurų?
Šiaulių miesto savivaldybė yra pasirašiusi preliminarias projektavimo paslaugų sutartis už daugiau nei 15 milijonų eurų. Juokaujama, kad už tokią solidžią sumą galima parengti kelis šimtus Šiaulių pėsčiųjų bulvaro rekonstrukcijos projektų ir dar apie šimtą Prisikėlimo aikščių techninių projektų. Kyla ir rimtų klausimų – kam telkiamos didžiulės sumos, kai nesugebama pradėti net ir tų darbų, kuriems techniniai projektai jau yra parengti?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
„Šiaulių kraštas“ gavo dokumentus, 2016 metų gruodžio 15 dieną pasirašytus buvusio Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, miesto mero Artūro Visocko rėmėjo ir bendražygio Eduardo Bivainio. Nors po trijų parų miesto Taryba priėmė sprendimą atleisti E. Bivainį iš šių pareigų, tačiau jo pasirašyti dokumentai – preliminarios projektavimo paslaugų sutartys – galioja. Šiose sutartyse vien už techninių projektų parengimą ir projektų vykdymo priežiūros paslaugas Savivaldybė nuo 2016 metų pabaigos iki 2020 metų pabaigos gali įvairiems projektuotojams ir projektuotojų bendrovėms sumokėti per 15 milijonų eurų.
„Šiaulių krašto“ žurnalistams pradėjus nagrinėti 15 milijonų eurų projektavimo darbams istoriją, rugsėjo 26 dieną rengiama vieša diskusija „Už kiek milijonų ir kas projektuos Šiaulių miesto viešąsias erdves?“. Diskusiją rengia asociacija „Laisvieji piliečiai“, ją moderuos Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza, asociacijos pirmininkas.
– Rengiate viešą diskusiją, kad išsiaiškintumėte 15 milijonų eurų, numatytų išdalyti Kauno ir Vilniaus projektuotojams, istoriją? – „Šiaulių kraštas“ klausė R. Balzos.
– Akivaizdu, kad užkliuvo tos preliminarios sutartys, kurios buvo pasirašytos ir labai keistoku laiku – metų pabaigoje. Pinigų sumos ten yra didžiulės, galbūt už tokias sumas realiai įgyvendinamų sutarčių ir nebus pasirašyta. Sunkiai įsivaizduoju, ką už tokius pinigus būtų galima suprojektuoti, matyt, naują Šiaulių miestą būtų galima pastatyti.
Projektavimo klausimas yra įdomus keliais aspektais.
Pirmiausia, pasigendame vieno labai svarbaus dalyko – ar miesto galvos, Architektūros skyrius, vyriausioji miesto architektė valdo tuos procesus? Juk šiuo metu jau yra projektuojamos pačios pagrindinės miesto viešosios erdvės, kurios realiai duos toną miesto vystymuisi, kurs čia gyvenančių žmonių aplinką keliems dešimtmečiams į priekį. Vargu ar per 30 artimiausių metų mes vėl prieisime prie miesto Prisikėlimo aikštės, bulvaro rekonstrukcijos, Aušros alėjos, P. Višinskio, centrinio parko, Talkšos ežero pakrantės, Saulės Laikrodžio aikštės tvarkymo darbų.
Tvarkomos svarbiausios erdvės mieste ir visuomenei turi kilti klausimas, kodėl šių rekonstrukcijų neprojektuoja, projektuose nedalyvauja Šiaulių miesto architektai, kūrybinė visuomenė, kuri čia gyvena, dirba, pažįsta miestą, pamena, koks jis buvo, iš ko jis išaugo, žino miesto ir jo kultūros kontekstą.
Kodėl istorinės miesto erdvės kažkodėl yra traktuojamos, kaip gatvių sutvarkymas? Kodėl jas inicijuoja kelius projektuojančios įmonės, kurios persamdo vietinius architektus tik kaip subrangovus – nieko nelemiančius, tik įgyvendinančius kažkieno idėjas.
Visos tos erdvės miestui yra labai svarbios, nes būtent jos kuria miesto identitetą. Jas dabar keičiant, rekonstruojant, pertvarkant, keičiasi pats miesto įvaizdis. Vieni projektuotojai projektuos vieną miesto gabaliuką, kiti – kitą, bet ar miesto galvos supranta, kad iš tų gabaliukų suklijuota mozaika gali išeiti keistoka.
Kai atskiros užduotys neturi bendro, vieningo miesto matymo – labai problemiška. Juk paskui erdvių sutvarkymą ateis ir verslas su savo norais, pastatų, sklypų savininkai, kurie taip pat bus įpareigoti čia tvarkyti savo turtą ar plėtoti verslą plėtoti. Kol kas nesimato miesto bendro karkaso kūrimo – tik noras paremontuoti atskirus gabaliukus, erdves, šaligatvius, šiukšlių dėžes, vienus medžius nupjauti – kitus pasodinti.
Bet šito juk maža, nes miestas laukia nuo pat nepriklausomybės paskelbimo, kad taptų jaukesnis, malonesnis. Todėl daugelis tokių rekonstrukcijos ir projektavimo darbų miesto piliečius tikrai neramina.
– Apie kelininkus ir jų projektus ne kartą diskutuota, bet atsakymas buvo vienas – tokios viešųjų pirkimų taisyklės.
– Labai neramina, kad miesto kūrybinė visuomenė yra visiškai nustumta nuo tų procesų. Centrinės miesto viešosios erdvės turi savo istoriją, tačiau, kiek teko susidurti, niekur nėra numatyti jokie istoriniai tyrimai, kurie iš principo su projektavimu kainuotų apie vieną-du procentus nuo bendros sumos. Istoriniai tyrimai sukuria pagrindą suvokti, kaip ta miesto erdvė vystėsi, kas joje yra vertinga.
Dar vienas svarbus momentas, kurį inicijavau ir palaikiau dėl mieste išlikusių modernizmo architektūros statinių, kurių sąrašas buvo pateiktas miesto Tarybai, tuometiniam Administracijos direktoriui. Sprendžiant miesto tvarkymo klausimus, reikia ypatingą dėmesį atkreipti į tuos pastatus, nes būtent jie teikia miestui savitumo, spalvos, kvapo. Tas sąrašas yra numarintas, į jį niekas nekreipia dėmesio, formuojamos projektavimo užduotys, kurios neturi vieningos koncepcijos, vystymosi ideologijos.
Todėl kyla klausimas, kokį jovalą patys savo rankomis susikursime ir kiek investuosime pinigų į miesto centrinę dalį, o po to dūsausime, ką mes padarėme, mes to nenorėjome!
Kalbėtis reikia ne tada, kai jau viskas padaryta, o tada, kai rengiamasi projektuoti.
Žmonės turėtų domėtis, norėtų suvokti, kas yra daroma su miestu. Per "Šiaulių dienas" ir "Šiaulių naktis", Muziejų naktis mieste pilna žmonių, bet kodėl jie menkai dalyvauja sprendžiant esminius miesto reikalus?
Nereikėtų skirstyti žmonių į kažkieno šalininkus ar priešininkus. Turime suvokti, kad miestas traukiasi! Tačiau net ir traukiantis miestui dėmesys miesto centrui turi išlikti unikalus. Šiauliečiai turi suvokti, kad procesai vyksta ir negalima nuo jų nusišalinti, o reikia juose dalyvauti ir labai aktyviai. Spręsti tuos klausimus, kuriuos dar galima išspręsti, nes kai kurie procesai jau pajudėję.
– Jeigu nespręs miestiečiai – spręs už juos?
– Architektai, kurie atvažiavo projektuoti Šiaulių pėsčiųjų bulvaro rekonstrukcijos, prisipažino, kad jie mieste lankosi tik antrą kartą! Džiugu, kad jie išklausė miesto piliečių argumentus ir atėjo į muziejų, paprašė senųjų nuotraukų, informacijos apie miestą. Tai jau yra judesys, nes žmonės pradėjo galvoti, siūlyti kitus sprendinius!
Manau, kad žymiai labiau suaktyvintų žmones, jeigu projektavimo užduotys būtų skelbiamos viešai. Nes dabar visi miestiečiai tampame Viešųjų pirkimų įstatymo įkaitai. Savivaldybė parengia užduotį, viešasis pirkimas atliktas, o laimėjo tas, kuris pasiūlė mažiausią kainą ir dabar projektuos nė karto Šiauliuose nebuvę, o miesto žmonės nieko nebegali keisti?! Palaukit, kam mes tą miestą tvarkome? Žmonėms, kurie čia gyvena ar Viešųjų pirkimų įstatymui? Ar tas įstatymas turi tarnauti bendruomenei, ar bendruomenė turi prie jo taikytis ir negalėti nieko norėti pati?
Bendruomenė turi užduoti toną, ko ji nori. Galbūt norus riboja pinigai? Kaip rodo 15 milijonų eurų, numatytų vien projektavimo darbams, pinigai neriboja, tai bent turėkime galimybę kurti tokius Šiaulius, kurie turėtų savo veidą, o ne sudėjus Kelmės, Akmenės, Kuršėnų ar Šiaulių trinkeles nebežinotumei, kokiame mieste esame ir ar liksime tik „miestelis šalia Kryžių kalno“?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza mano, jog šiauliečius turėtų dominti ne tik numatytos projektuotojams didžiulės sumos pinigų, bet ir tai, kas projektuojama.
