
Naujausios
Oro uosto direktoriui per slidžios politinės gatvės
Rugsėjo 29 dieną iš Šiaulių oro uosto direktoriaus pareigų traukiasi vos 2016 metų sausį konkursą į šį postą laimėjęs klaipėdietis Andrius Daujotas. Šiaulių miestas jam patiko, tik žiemą slidžios gatvės. Direktorius įvardijo – pasitraukimo priežastys yra politinės. Ar iš tiesų prie strateginio Šiaulių objekto telkiamos konservatorių pajėgos?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Įteikęs prašymą išeiti užsiminėte, kad viena pasitraukimo priežasčių – noras įdarbinti Šiaulių oro uoste Savivaldybės administracijos direktoriaus konservatoriaus Antano Bartulio bendrapartietę.
– Tai buvo paskutinis lašas, nes kai jau pradeda darbinti savus, tai jau reiškia – viskas... Pirmiausia, per įmonės valdybą vos ne prievartos būdu įsteigė etatą. Įmonės valdyboje Savivaldybė turi du narius iš keturių. Abu Savivaldybės nariai balsavo už, nors sakiau, kad negalime dabar įsteiginėti naujo etato, kai prieš keletą mėnesių optimizavome įmonę, panaikinome septynis etatus tam, kad sutaupytume lėšų.
– Koks tai etatas?
– Komercijos specialisto. Steigiant jį motyvuota, kad esą su manimi savivaldybės Administracijos direktorius susitarė, jog reikia didinti šį skyrių. Buvo vieną kartą man užsiminta, kad galbūt reikėtų, bet sakiau – projektų turime daug, tik spėkime juos įgyvendinti, o ne kurkime naujus. Ką tik atleidome vieną žmogų, įmonė mokėjo jam algą, bet realiai naudos iš jo...
– Tai taip pat buvo konservatorių žmogus?
– Neįdomi man jo partinė priklausomybė.
– Kodėl teigėte, kad pareigos sukurtos bendrapartietei?
– Kiek žinau, dėl Aurelijos Jakaitienės svarstyta kreiptis pažymos į STT, kurios reikia dirbant oro uoste. Ji dar netapo specialiste, nes aš jos nepriėmiau.
Gali būti, kad tas etatas ir kurtas su intencija patraukti mane ir pastatyti savo žmogų.
– Kuo jūs buvote neparankus?
– Per garsiai kalbėjau, nesutikau su viskuo, kas buvo sakoma. Ateidamas jau nuo pat pradžių įvardijau, kad aš nevyniosiu į vatą, kalbu atvirai ir jeigu su manimi yra kalbamasi žmogiškai, randame bendrą kalbą – dirbame.
Mano stipresni pasisakymai apie kokį nors „bulvių lauką“ oro uoste iš tikrųjų buvo skirti politikams priversti kalbėtis, gal net pykti, bet eiti į dialogą, nes vietoj kalbėjimosi buvo vakuumas.
Su ankstesniu Administracijos direktoriumi, jo buvusiais pavaduotojais iš tikrųjų dirbome kaip komanda. Problema – sprendžiam, bendradarbiaujam. Tie įmonės veiklos rezultatai, kuriuos pavyko pasiekti, yra dėl to, kad buvo sinergija su Savivaldybe, o dabar jos visiškai nėra.
– Apie kokius savo veiklos rezultatus kalbate? Kad pavyko įrodyti, jog reikia Savivaldybės investicijų į infrastruktūrą?
– Taip. Tai yra didžiulis pasiekimas, kad oro uostas išjudėtų iš mirties taško. Vienas investuotojas ateis į sklypų nuomos aukcioną, bet jau šį mėnesį planuoja atvažiuoti dar viena kompanija ir avialinijos nori atvažiuoti, nes jie jau girdėjo, kad bus 5 milijonų Savivaldybės investicija į oro uosto infrastruktūrą. Reikėjo tik vieno realaus žingsnio ir jau kalbos pasklido tarptautiniame lygyje. Tą reikėjo daryti prieš 10 metų, o mes tik trečiam aukcionui patvirtinome tas investicijas.
Reikėjo nuoseklumo ir iš esmės paruošti dirvą investuotojams, nes visiškai akivaizdu, kad niekas neateis į pliką žemę. Namukui statyti plikoje žemėje niekas sklypo nebeperka...
– Kokius savo darbus galėtumėte įvardinti?
– Su vienu investuotoju bendravome apie metus, buvome parengę visą aukciono medžiagą, bet atėjo ir sustabdė, viskas nusitęsė dar septyniems mėnesiams. Ką gali padaryti surištomis rankomis?
Galėjau padaryti tik tai, kas nuo manęs priklausė – sumažinti struktūrą, atsisakyti nereikalingų etatų. Realiai kas mėnesį jau dabar sutaupomi 6 tūkstančiai eurų.
– Iš kokių lėšų šiuo metu gyvena oro uostas?
– Viena dalis – orlaivių aptarnavimas, parduodame kurą, iškrauname ir pakrauname krovinius. Gauname dotaciją iš Savivaldybės aviacijos saugumo funkcijai užtikrinti.
– Kokia prasmė išlaikyti oro uostą iš biudžeto, jeigu jis pats negali išsilaikyti?
– Reikia atsirinkti, ko norima: jeigu Šiauliai nori tik turėti oro uostą, susimokame apie 160 tūkstančių eurų ir turime. Atskrido lėktuvas – priimame, neatskrido – nieko nedarome.
O jeigu norima intensyvios veiklos, pavyzdžiui, po du ar penkis lėktuvus per dieną, mes privalome turėti infrastruktūrą. Gali derėtis, kiek nori, bet mes neturime ko pasiūlyti. Neturime perono – aikštelių orlaiviams. Naudojamės kariškių peronu ir tik viena iš trijų aikštelių, kurią dar reikia patvarkyti. Jeigu toje aikštelėje stovi lėktuvas – kito nebegalime priimti.
Tarkime, į nuomojamą sklypą ateina investuotojas, bet jis net ir tuo esančiu peronu negali naudotis, nes jis fiziškai prie jo neprieina. Jeigu norime ką nors išplėtoti, investuojame arba į senąjį, arba į naująjį peroną. Kadangi į senąjį negalime investuoti, nes tai ne Savivaldybės, o kariškių turtas, peršasi akivaizdi išvada, kad turime daryti savo. Jeigu negalime ar nenorime, tai kitas klausimas. Kalbėkime, bet iš Savivaldybės jokios komunikacijos.
– Laimėjęs rinkimus meras Artūras Visockas labai aktyviai ėmėsi oro uosto reikalų – atleido buvusį direktorių, kvietė susitikimus, ieškojo išeičių.
– Iš pradžių jis rodė iniciatyvą, ne kartą su juo kalbėjausi apie tai, kaip ir ką reikėtų daryti, netgi su juo drauge važiavome į Susisiekimo ministeriją. Jam tikrai tada buvo įdomu. Bet vienu momentu tiesiog viskas nutrūko ir nuo tada jokio realaus rūpesčio nebematėme. Na, atveždavo politikų.
Gerai, kad pagaliau miesto Taryba skyrė infrastruktūrai lėšų. Už tuos 5 milijonus eurų per trejus metus padarys peroną – apie 40 tūkstančių kvadratinių metrų stovėjimo aikštelių bei privažiavimus nuo riedėjimo tako iki aikštelių. Dalis bus naujų privažiavimų, dalis – restauruotų.
– Už 5 milijonus įmanoma tai padaryti?
– Tikslią sumą sužinosime tik parengus projektą. Būtų skyrę projektui keliolika tūkstančių eurų, būtume padarę tikslų projektą.
Kitais metais apie 100 tūkstančių eurų bus skirta parengti techniniam projektui, tada ir sužinosime tikslią sumą centais.
– Bene 20 metų girdime pažadus dėl Šiaulių oro uosto, koks jis bus, kaip jis veiks. Bet iš tiesų stebime beveik Buratino pinigėlio sodinimą stebuklų lauke. Kas gali išsklaidyti abejones, ar Šiauliams oro uostas nėra tik tuščia ambicija ne pagal miesto kišenę ir galimybes?
– Siekti reikia, bet nuosekliai. Šiauliai jau turi čia žemės, jau turi tarptautinį oro uostą, jau turi specialistų komandą. Reikia tik nusistatymo – jei dirbam, tai dirbam.
Rinkoje jaučiamas oro uostų trūkumas, jeigu vos sužinojus, kad Šiaulių miesto Taryba skyrė lėšų, jau skambinama. Vilnius ir Kaunas užpildyti, be to, ne viskas visiems ten tinka. Ryga – perpildyta. Šiauliai – laisva vieta. Nedidelis oro uostas, bet čia yra NATO bazė, prie kurios yra labai daug norinčių dirbti ir sutinka investuoti. Yra įmonių, kurios nori plėsti veiklą, bet nenori šalia konkurentų. Bet ir miestas turi žengti žingsnį. Juk kompanijos laukė, kad Savivaldybė žengtų žingsnį.
Paskelbtas trečiasis sklypų aukcionas. Man kol kas žinomas vienas realus investuotojas. Jis to laukė.
– Nebėra jokio minų lauko, per kurį reikės pereiti, kol sutartis su investuotojais galės būti pasirašyta, jeigu jis tikrai ateis?
– Aš tikėjausi, kad to nebus jau prieš septynis mėnesius. Maniau, kad buvo noras susiimti ir padaryti tikrą įmonę, o ne vietą politikų skoloms grąžinti.
– Šiauliai ne kartą yra buvę vieta, kur galima pasigražinti savo biografiją ar CV kokios nors įmonės vadovo pareigomis, bet kas iš to Šiauliams? Jūs taip pat tik papuošėte savo biografiją strateginės įmonės direktoriaus įrašu?
– Ateidamas sakiau, kad nesirengiu niekur sėdėti 20 metų ir vaidinti, kad dirbu. Mano tikslas – išaugti ir išauginti, padaryti, ką sutarėme ir eiti toliau.
Atėjęs pamačiau, kad įmonė buvo „pasileidusi“, „sutampėme“ ją, „surišome“, užsidėjome su komanda pliusą, kad parengėme įmonę investicijoms ir einame toliau.
O kalbant apie politinę plotmę – tai jau kitas klausimas. Deja, Šiaulių oro uostas yra politinis objektas. Savininkas yra Savivaldybė, pagal įstatymą Administracijos direktorius yra tiesioginis valdytojas. Deja, jis taip pat yra valdomas politikas. Partija, savi žmonės.
– Politiniu objektu jis tampa ir tada, kai bet kokia kaina stengiamasi išlaikyti oro uostą, nes „pasipuošti“ savo politinę biografiją oro uosto bankrotu nelabai kas nori?
– Uždaryti oro uostą gali būti ir teigiamas dalykas kokio nors politiko biografijoje. Įsivaizduojate, kiek tas žmogus sutaupys pinigų miestui ir kiek investicijų galės nueiti kitur. Tačiau politikams reikia prisipažinti patiems sau – ko jie nori iš šito objekto. Tai nėra mokykla, bandelių fabrikas, tai – strateginis Lietuvos objektas, kuris gali nešti grąžą. Bet pirma – investicija, tada – grąža.
Jeigu gyventojai – tikrieji miesto savininkai – kontroliuos politikus, akylai stebės, ką politikai daro su oro uostu, ši įmonė išaugs. Ji turi didžiulį potencialą.
– Kokius Šiaulius pamatėte klaipėdiečio akimis?
– Aš šiek tiek kitko tikėjausi, nes Šiaulius anksčiau tik pravažiuodavau. Kai stabtelėjau, pamačiau gražų ir malonų miestą. Centras gražus, vietų pasivaikščiojimams yra. Minusas, kad žiemą buvo slidžios gatvės.
Redakcijos archyvo nuotr.
Šiaulių oro uosto direktorius Andrius Daujotas teigia, kad pastaruoju metu Šiaulių mero Artūro Visocko rūpestis įmone gerokai atvėso. „Na, atveždavo politikų“, – sakė A. Daujotas.
Šiaulių oro uostui vadovavimą baigiantis Andrius Daujotas teigia, kad šią įmonę galima išgelbėti, bet ne politiniais instrumentais.