Derlius, kokio seniai nebuvo

Der­lius, ko­kio se­niai ne­bu­vo

Di­des­nis der­lius – mažes­nės kai­nos. To­kie rin­kos dės­niai ūki­nin­kams jau įpras­ti. Ta­čiau ne­nus­pė­ja­mi gam­tos dės­niai šie­met grū­dų au­gin­to­jus nu­ste­bi­no: der­lius toks, ko­kio se­nai ne­bu­vo.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Ru­giap­jū­tė džiu­gi­no

Grik­pė­džių kai­me ūki­nin­kau­jan­ti Auk­sė Pul­kie­nė ru­giap­jū­tę bai­gė praė­ju­sios sa­vai­tės pa­bai­go­je.

„Už­da­rė­me san­dė­lio du­ris ir išė­jo­me į šv. Ro­ko at­lai­dus“, – džiaugs­min­gai apie svar­biau­sių dar­bų pa­bai­gą sa­ko ūki­nin­kė. Jos žo­džiais, šie­met grū­di­nių kul­tū­rų kū­li­mas tru­ko trum­pai – vos po­rą sa­vai­čių. Dar­bas bu­vo įtemp­tas, sun­kus, bet ne­šė džiaugs­mą.

„Kom­bai­nai iš lau­kų grįž­da­vo apie vie­nuo­lik­tą va­ka­ro, o ry­te sep­tin­tą vėl iš­va­žiuo­da­vo ruoš­tis įtemp­tai dar­bo die­nai. Bet, lai­mei, tech­ni­ka nau­ja, ne­kė­lė pro­ble­mų, dar­bai vy­ko sklan­džiai“, – pa­sa­ko­ja nuo 2002-ųjų ūki­nin­kau­jan­ti mo­te­ris.

„Kai lie­pos pa­bai­go­je ir rugp­jū­čio pra­džio­je bu­vo pa­lan­kūs kul­ti orai, mū­sų ja­vus kul­ti bu­vo dar per anks­ti – ne­bu­vo su­bren­dę. Pas­kui orai ta­po per­mai­nin­ges­ni, ta­čiau vis­ką su­spė­jo­me lai­ku“, – sa­ko A. Pul­kie­nė, nuo ant­ra­die­nio pra­dė­ju­si žie­mi­nių rap­sų sė­ją.

Šie­met ūki­nin­kė be­veik 80 pro­cen­tų grū­di­nių kul­tū­rų lau­kų bu­vo ap­sė­ju­si vė­ly­ves­nės veis­lės ja­vais. Toks spren­di­mas pa­si­tei­si­no su kau­pu, nors va­sa­ra sau­le ir ši­lu­ma ne­le­pi­no nei žmo­nių, nei au­ga­lų.

„Der­lius toks, ko­kio dar ne­bu­vo“, – at­vi­rau­ja pa­ty­ru­si ūki­nin­kė. – Pil­nus bun­ke­rius tuš­tin­ti vos spė­jo ve­žė­jai. Ge­rai, kad žie­mą bu­vo­me su­da­rę grū­dų par­da­vi­mo su­tar­tis, nes kai­nos šie­met stip­riai kri­to“, – apie kai­nas, ku­rias iš da­lies ko­re­guo­ja der­liai, už­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Fi­li­pi­nie­tis – at­sa­kin­gas ve­žė­jas

Emig­ran­tų į Lie­tu­vą ai­das šie­met pa­sie­kė ir A.Pul­kie­nės ūkį. Kai ta­rė­si su ve­žė­jų fir­ma dėl der­liaus iš­ga­be­ni­mo, ši per­spė­jo, jog vie­nas vai­ruo­to­jas bus fi­li­pi­nie­tis, ne­kal­ban­tis lie­tu­viš­kai. A.Pul­kie­nė sa­ko, jog jos vy­ras net su­glu­mo nuo to­kios ži­nios: kaip su­si­kal­bės?

„Fi­li­pi­nie­tis Eduar­do lie­tu­viš­kai su­pra­to tik du žo­džius: su­sto­ti, pil­ti“, – juo­kia­si pri­si­mi­nu­si šios ru­giap­jū­tės įvy­kį Auk­sė. – Bet su­si­kal­bė­jo­me. Jis net pa­pa­sa­ko­jo kaip at­ke­lia­vo į Lie­tu­vą.“

Eduar­do, ro­dy­da­mas į vil­ki­ką, ku­riuo at­va­žia­vo iš­vež­ti grū­dų, pa­sa­kė jog to­kiu vil­ki­ku iš sa­vo­jo kai­mo Fi­li­pi­nuo­se į Eu­ro­pą kar­tu su juo emig­ra­vo 70 žmo­nių. Jų kai­mą nu­plo­vė liū­tis, žmo­nės bu­vo li­kę be pa­sto­gės. Aš­tuo­ni vy­rai įsi­dar­bi­no ve­žė­jų fir­mo­je, kaip ir jis, dir­ba Lie­tu­vo­je.

Grau­di vy­ro is­to­ri­ja Auk­sę su­jau­di­no. Mo­te­ris fi­li­pi­nie­čiui vai­ruo­to­jui iš­tie­sė pi­ni­gų.

„Kad bū­tu­mė­te ma­tę ko­kios lai­min­gos to žmo­gaus akys bu­vo. Jis ap­ka­bi­no, pa­dė­ko­jo“, – jau­di­nan­čią is­to­ri­ją pri­si­mi­nė ūki­nin­kė.

Mo­te­ris bu­vo nu­ste­bin­ta, kad nu­ve­žęs grū­dus su­pir­kė­jui fi­li­pi­nie­tis apie tai te­le­fo­no ži­nu­te ją in­for­ma­vo, at­siun­tė ir la­bo­ra­to­ri­jo­je gau­tus grū­dų ko­ky­bės duo­me­nis.

„Ne kiek­vie­nas lie­tu­vis vai­ruo­to­jas taip pa­siel­gia, o čia – toks žmo­gaus at­sa­kin­gu­mas... „, – pa­si­džiau­gė ūki­nin­kė.

Bea­ri­mi­nė žem­dir­bys­tė pa­si­tei­si­no

A. Pul­kie­nės ūkis – žem­dir­bys­tės moks­li­nin­kų aki­ra­ty­je. Mo­te­ris pa­si­rin­ko va­di­na­mą­ją bea­ri­mi­nę žem­dir­bys­tę ir su plū­gais į lau­kų ar­ti ne­be­va­žiuo­ja jau aš­tun­tus me­tus. Nuė­mus grū­di­nių kul­tū­rų der­lių į lau­kus Auk­sė siun­čia trak­to­rius su gi­lu­mi­niais sku­tik­liais.

„Ga­liu gin­čy­tis, įro­dy­ti, kad nau­do­jant bea­ri­mi­nes tech­no­lo­gi­jas ga­li­ma užau­gin­ta ge­riau­sią der­lių“, – sa­ko zooin­ži­nie­rės spe­cia­ly­bę tu­rin­ti A. Pul­kie­nė.

Dėl šios že­mės dir­bi­mo tech­no­lo­gi­jos žem­dir­bys­tės moks­li­nin­kai ne­ran­da vie­nin­gos nuo­mo­nės, to­dėl A. Pul­kie­nės ūkis ir gau­na­mi der­liai ne­rai­žant dir­vos plū­gais, yra jų aki­ra­ty­je.

Tvar­kin­gai ūki­nin­kau­jan­ti ir so­dy­bą su šei­ma pri­žiū­rin­ti A.Pul­kie­nė per­nai „Me­tų ūkio“ kon­kur­se pel­nė aukš­čiau­sią įver­ti­ni­mą – jos ūkiui pri­pa­žin­ta pir­mo­ji vie­ta.

Vi­suo­me­niš­ka, nuo­lat to­bu­lė­ji­mui ir ži­nių ba­ga­žui pil­dy­ti žie­mos lai­ką ski­rian­ti ūki­nin­kė, sa­vam kraš­tui ir pa­vel­dė­tai se­ne­lių že­mei ne­sto­ko­ja sen­ti­men­tų.

„Žiū­riu į se­ne­lių že­mę ir gal­vo­ju: jie gal trim ark­liu­kais ją vi­są su­dirb­da­vo, ap­sė­da­vo, o da­bar trys ga­lin­gi šiuo­lai­kiš­ki trak­to­riai sė­ja. Ša­lia ma­no miš­kas – veš­lus, gra­žus , jo gre­ta – vals­ty­bi­nio bū­ta: vi­sas iš­kirs­tas, gal trys ber­že­liai be­li­kę“, – liū­de­sio gai­de­le pra­by­la ap­žvel­gu­si sa­vo ir kai­my­ni­nes „val­diš­kas“ val­das.

A.Pul­kie­nei Grik­pė­džiai, Ma­žu­čiai, Gu­de­liai – gim­tas kraš­tas. Čia gi­mė ji, čia gy­ve­no tė­vai ir se­ne­liai, čia – jų pra­min­ti ta­kai, pra­kai­tu lais­ty­ta že­mė. Tą že­mę da­bar dirbs Pra­no ir Auk­sės duk­ra Aus­tė­ja, A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­to ag­ro­no­mi­jos spe­cia­ly­bės ant­ro kur­so stu­den­tė. Jau­ną­ja ūki­nin­ke ta­pu­siai mer­gi­nai sa­vo žem­dir­biš­ka pa­tir­ti­mi pa­dės tė­tis.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Auk­sė Pul­kie­nė pa­ti­kė­ju­si grū­dus iš­vež­ti emig­ran­tui, dė­kin­ga li­ko jam už at­sa­kin­gu­mą.

Se­ne­lių že­mė­je li­ko tik du di­džiu­liai me­džiai.

Dir­vą ruo­šian­tiems ir žie­mi­nį rap­są sė­jan­tiems Ne­ri­jui Vai­če­ko­niui, Vid­man­tui Ind­ri­šiū­nui, Kons­tan­ti­nui Še­lest nau­ja tech­ni­ka ne­ke­lia ne­ti­kė­tu­mų ir rū­pes­čių.