Jaunos šeimos gaivina Užgludį

Jau­nos šei­mos gai­vi­na Užg­lu­dį

Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­čio se­niū­ni­jo­je, esan­tis Užg­lu­džio kai­mas – vie­nas iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vos kai­mų, ku­ria­me ne ma­žė­ja, o dau­gė­ja gy­ven­to­jų. 2001 me­tais čia gy­ve­no 31, šiuo me­tu – 37 žmo­nės.

Kai­mą gai­vi­na čia lie­kan­tys jau­ni sa­vo kai­mo pa­trio­tai, iš ki­tų kai­mų į Užg­lu­dį at­si­ve­dan­tys su­tuok­ti­nius, sa­vo kai­me au­gi­nan­tys vai­kus.

Vie­na iš to­kių Ni­jo­lės ir Arū­no Poš­kų šei­ma. Užg­lu­dy­je užau­gu­si Ni­jo­lė vy­rą į gim­ti­nę at­si­ve­dė iš Tel­šių ra­jo­no. Ša­lia tė­vų so­dy­bą nu­si­pir­ko ir var­niš­kį vy­rą Man­tą į sa­vo gim­ti­nę par­vi­lio­ju­si Poš­kų duk­ra Ger­da. Da­bar Užg­lu­dy­je gy­ve­na trys šios šei­mos kar­tos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Prie­rai­šu­mas

Sau­lė­ta rugp­jū­čio die­na Užg­lu­džio kai­me. Pa­čio­je kai­me­lio pra­džio­je tie­siog švie­čia dvi gė­lė­mis ir ran­kų dar­bo gro­žy­bė­mis iš­puoš­tos so­dy­bos. Vie­na Ni­jo­lės ir Arū­no Poš­kų, ki­ta jų duk­ros Ger­dos.

Tė­vai kai­my­nys­tė­je esan­čią so­dy­bą nu­pir­ko, kai mi­rė jos šei­mi­nin­kas. Šiek tiek ap­tvar­kė ir ves­tu­vių pro­ga pa­do­va­no­jo sa­vo duk­rai.

Jau­na Ger­dos ir Man­to Ra­ma­naus­kų šei­my­na iš­gra­ži­no na­mų ap­lin­ką, pir­tį iš­puo­šė gė­lė­mis, o ša­lia na­mo pa­tup­dė pa­čios Ger­dos da­ry­tą lėk­tu­vą, pa­na­šų į tą, ku­riuo At­lan­tą per­skri­do S. Da­rius ir S. Gi­rė­nas.

Jau­no­ji so­dy­bos šei­mi­nin­kė Ger­da Ra­ma­naus­kie­nė ima kau­liu­kus iš sa­vo so­do vyš­nių – virs uo­gie­nę. 24 me­tų mo­te­ris stu­di­juo­ja va­dy­bą ir ad­mi­nist­ra­vi­mą. Ir kaip tai be­bū­tų ne­mo­te­riš­ka, meist­rau­ja įvai­rius nau­din­gus da­ly­kus iš me­džio: šu­nų bū­das, su­ve­ny­rus, so­dy­bų puoš­me­nas.

Pa­ma­čiu­si po so­dy­bą vaikš­tant ne­pa­žįs­ta­mus, iš ki­to­je ke­lio pu­sė­je sto­vin­čio ke­tur­bu­čio atei­na se­no­ji, 73 me­tų Ju­ze­fa Baš­kie­nė – Ni­jo­lės Poš­kie­nės ma­ma, čia gy­ve­nan­ti vi­są sa­vo am­žių, čia išau­gi­nu­si vai­kus.

Par­dar­da rei­ka­lus tvar­kę ir pa­tys so­dy­bos šei­mi­nin­kai Ni­jo­lė ir Arū­nas Poš­kai.

„Jau 25 me­tai, kai esa­me ve­dę ir gy­ve­na­me Užg­lu­dy­je, – pa­sa­ko­ja Ni­jo­lė. – Iš pra­džių glau­dė­mės ta­me pa­čia­me ke­tur­bu­ty­je, kaip ir ma­ma. Tė­vai mums nu­pir­ko at­si­lais­vi­nu­sį bu­tą, kad nie­kur iš Užg­lu­džio nei­šei­tu­me.“

Bai­gu­si mo­kyk­lą Ni­jo­lė dir­bo Už­ven­ty­je, siu­vyk­lo­je. Kas­dien 10 ki­lo­met­rų va­ži­nė­da­vo į dar­bą. Kai iš­te­kė­jo, gi­mė vai­kai, mo­te­ris pa­siskyrė mo­ti­nys­tei.

Prieš 14 me­tų nu­si­pir­ko prie­šais ke­tur­bu­tį esan­čią tro­be­lę. „Na­mas bu­vo vos ne per­ma­to­mom sie­nom. Kei­tėm sto­gą, išo­rės ap­dai­lą, re­mon­ta­vo­me vi­dų, įsi­ren­gė­me vi­sus pa­to­gu­mus. Ne­no­rė­jau nie­kur išei­ti. Esu prie­rai­ši. Mū­sų kai­me­ly­je la­bai ra­mu. Ge­ri kai­my­nai. Iš mies­to at­va­žia­vę sve­čiai džiau­gia­si. Ko­kia čia lais­vė! Ga­li ne­si­var­žy­da­mas leis­ti mu­zi­ką“, – pa­sa­ko­ja Ni­jo­lė.

Kai mi­rė kai­my­nas, Poš­kai iš pa­vel­dė­to­jų nu­pir­ko ir jo so­dy­bą. Tro­be­lė taip pat bu­vo men­ka, tvar­tas su­de­gęs. „Ne­no­rė­jom, kad ko­kie pi­jo­kai pa­rei­tų ir ša­lia ap­si­gy­ven­tų. Mū­sų kai­mas da­bar la­bai pa­si­kei­tė. Vi­si žmo­nės gra­žiai tvar­ko sa­vo so­dy­bas“, – aiš­ki­na Poš­kai, su­tvar­kę na­mo išo­rę, o vė­liau ves­tu­vių pro­ga so­dy­bą pa­do­va­no­ję sa­vo duk­rai Ger­dai.

Šei­mos koo­pe­ra­ty­vas

Arū­no Poš­kaus pro­fe­si­jos  – su­vi­rin­to­jas-kal­vis. Sa­vo gim­ti­nė­je Pa­van­de­nės kai­me, pjau­da­vo miš­kus. Kai ve­dė ir at­si­kė­lė į Užg­lu­dį, ku­rį lai­ką pa­gal pro­fe­si­ją dir­bo že­mės ūkio bend­ro­vė­je. Kai dar­bo ne­be­li­ko, te­ko pa­si­kliau­ti sa­vo ūke­liu.

Da­bar N. ir A. Poš­kos ūki­nin­kau­ja. Dar po­nas Arū­nas vyk­do in­di­vi­dua­lią veik­lą – ker­ta miš­kus. „Pra­džia bu­vo sun­ki. Že­mės ne­tu­rė­jo­me. Pra­dė­jo­me nuo nu­lio. Da­bar tu­ri­me 30 hek­ta­rų. Vi­są su­si­pir­ko­me pa­tys. Da­lį ap­so­di­no­me miš­ku. Li­zin­gu pir­ko­me miš­ko trau­ki­mo tech­ni­ką. Kai­na­vo 30 tūks­tan­čių li­tų. Kas mė­ne­sį rei­kė­da­vo mo­kė­ti po pen­kis šim­tus. O dar trys vai­kai. Rei­kia mai­tin­ti, iš­leis­ti mo­kyk­lon“, – me­na Arū­nas.

Va­sa­rą Poš­kų šei­my­na rū­pi­na­si ūkiu. Šiuo me­tu ku­lia kvie­čius. Prib­ręs žir­niai ir avi­žos. Lai­ko gy­vu­lių ir paukš­čių. Žie­mą ūki­nin­kas per­si­kva­li­fi­kuo­ja į ki­tą veik­lą – trau­kia miš­ką. Da­ly­vau­ja bio­ku­ro ruo­ši­mo auk­cio­nuo­se. Dar­buo­ja­si drau­ge su žen­tu Man­tu. Duk­ra Ger­da tvar­ko bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą. Žmo­na Ni­jo­lė rū­pi­na­si ūkiu.

„Tu­ri­me auk­si­nius vai­kus“, – džiau­gia­si Poš­kos. Ger­da li­ko sa­va­me kai­me, pri­si­de­da prie vers­lo bu­hal­te­ri­nė­mis ir kom­piu­te­ri­nė­mis ži­nio­mis. Šiuo me­tu ap­lin­ko­sau­gos stu­di­jas bai­gu­si duk­ra Do­vi­lė ieš­ko dar­bo, ta­čiau neiš­si­ža­da gim­ti­nės. Anot tė­vų, ūky­je mer­gai­tė ką ima tą da­ro. Jau­niau­sias sū­nus Lu­kas lan­kys 11 kla­sę. Jo ran­kos kai­me taip pat pra­ver­čia. Sve­ti­mų dar­bi­nin­kų Poš­kai ne­sam­do.

Prieš ket­ve­rius me­tus Poš­kų šei­ma nu­si­pir­ko tre­je­tą da­nie­lių. Da­bar jų ban­da pa­gau­sė­jo. Ta­čiau už­glu­diš­kiai ne­sku­ba jau­nik­lių par­duo­ti. Di­dins ban­dą dar ke­le­tą me­tų.

Tai ne­men­ka in­ves­ti­ci­ja. Už jau­nik­lius mo­kė­jo po 300 eu­rų. Ne­pi­giai at­siei­na ir tvo­ros – vie­nas met­ras apie 3 eu­rus. O už­tver­ti rei­kia bent ke­le­tą hek­ta­rų. Gy­vū­nams spe­cia­liai au­gi­na žir­nių ir avi­žų.

Ta­čiau šei­ma, kol kas be­si­džiau­gian­ti, jog gra­žūs gy­vū­nai puo­šia jų so­dy­bą ir vi­są kai­mą, ti­ki­si, kad atei­ty­je ir šios in­ves­ti­ci­jos at­si­pirks, kaip at­si­pir­ko miš­ko trau­ki­mo tech­ni­kos pir­ki­mas.

Iš gy­vū­nų ra­gų duk­ra Ger­da su­ku­ria įvai­riau­sių gro­žy­bių na­mų in­ter­je­rui ir so­dy­bos ap­lin­kai.

Kai­me­lis, ku­ria­me dau­gė­ja gy­ven­to­jų

Poš­kų šei­ma – ne vie­nin­te­lė Užg­lu­dy­je, ku­rios vai­kai li­ko gim­ti­nė­je ir čia au­gi­na sa­vo at­ža­las. Šiuo me­tu čia au­ga 14 mo­kyk­li­nio am­žiaus ir ma­žes­nių vai­kų. Pers­pek­ty­vo­je jų dar dau­gės, nes ir Poš­kų, ir ki­tos šei­mos su­lauks anū­kų.

Re­ta­me Lie­tu­vos kai­me dau­gė­ja gy­ven­to­jų. Daž­niau­sia kai­mai nyks­ta, iš­tuš­tė­ja, čia lie­ka vien ūki­nin­kų dir­ba­mi že­mės plo­tai. Užg­lu­dy­je – at­virkš­čiai – gy­ven­to­jų dau­gė­ja. 2001 me­tais čia gy­ve­no 31 žmo­gus, 2011 – jau 35, šiuo me­tu se­niū­ni­jos dar­buo­to­jos pri­skai­čiuo­ja 37 gy­ven­to­jus.

Kai­me li­ko ir Va­lių sū­nus Min­dau­gas. Į Užg­lu­dį jis par­si­ve­dė žmo­ną iš Ži­la­kių kai­mo. Jau­na šei­ma čia nu­si­pir­ko so­dy­bą, kurs gy­ve­ni­mą, au­gins vai­kus.

Gim­ti­nė­je li­ko ir ne vie­nas dau­gia­vai­kės Jo­man­tų šei­mos pa­li­kuo­nis. Tė­vai išau­gi­no sep­ty­nis vai­kus. Da­bar Užg­lu­dy­je gy­ve­na dar dvie­jų jų sū­nų šei­mos, par­ve­dę į kai­me­lį mar­čias. Vie­no žmo­na pa­gim­dė sep­ty­nis, ki­to – tris vai­kus.

17 Užg­lu­džio kai­mo gy­ven­to­jų tu­ri Jo­man­tų pa­var­dę.

Au­to­rės nuo­tr.

Gim­ti­nė­je ūkį, vers­lą ir na­mus su­kū­rę Ni­jo­lė ir Arū­nas Poš­kai Užg­lu­dy­je ti­ki­si su­lauk­ti ir sa­vo anū­kų bei proa­nū­kų.

Naš­lė li­ku­si Ju­ze­fa Baš­kie­nė džiau­gia­si, kad duk­ra Ni­jo­lė li­ko Užg­lu­dy­je ir gy­ve­na kai­my­nys­tė­je.

Poš­kų bei Ra­ma­naus­kų so­dy­bas bei vi­są Užg­lu­džio kai­me­lį puo­šia gy­vū­nai.

Per ket­ve­rius me­tus Poš­kų da­nie­lių ban­da ge­ro­kai iš­si­plė­tė.

Jau­no­ji Ra­ma­naus­kų šei­ma pir­tį iš­puo­šė gė­lė­mis.

Se­na kai­mo tro­be­lė, pa­te­ku­si į Ger­dos ir Man­to Ra­ma­naus­kų ran­kas su­švi­to.

Atš­vi­tu­sios Poš­kų ir jų duk­ros so­dy­bos Užg­lu­džio kai­mą da­ro pa­trauk­les­nį.

Ra­ma­naus­kų so­dy­bą puo­šia Ger­dos iš me­džio su­konst­ruo­tas lėk­tu­vas