Gaisro ugnis silpnesnė už gyvenimą

Gais­ro ug­nis silp­nes­nė už gy­ve­ni­mą

Kel­mės ra­jo­ne, ato­kia­me Dvar­vie­čių kai­me gy­ve­nan­čių Jad­vy­gos ir Vac­lo­vo Ja­nuš­kų gy­ve­ni­mas du kar­tus pa­ženk­lin­tas gais­rų.

Ta­čiau ug­nis ne­pa­lau­žė darbš­čių ir tvar­kin­gų žmo­nių. Ja­nuš­kos at­si­tie­sė, užau­gi­no tris sū­nus, su­lau­kė pen­kių anū­kų, iki šio­l pa­vyz­din­gai tvar­ko so­dy­bą, ūki­nin­kau­ja.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ke­tu­ri de­šimt­me­čiai džiaugs­mų ir iš­ban­dy­mų

Jad­vy­ga ir Vac­lo­vas Ja­nuš­kos – že­mai­čiai nuo Už­ven­čio kraš­to, drau­ge iš­gy­ve­nę 40 me­tų, užau­gi­nę tris sū­nus, su­lau­kę pen­kių anū­kų.

Dar tvir­ti, darbš­tūs ir tvar­kin­gi žmo­nės puo­se­lė­ja sa­vo so­dy­bą Dvar­vie­čių kai­me, kar­tu su jau­niau­sio sū­naus Vy­gan­do šei­ma ūki­nin­kau­ja.

Ke­tu­ri bend­ro gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čiai Jad­vy­gai ir Vac­lo­vui do­va­no­jo ne vien džiaugs­min­gų aki­mir­kų, bet at­sei­kė­jo ir daug iš­ban­dy­mų.

Pa­tys skau­džiau­si, iki šio­lei iš­ky­lan­tys at­min­ty­je – du gais­rai. Sep­ty­ne­rius me­tus iš­gy­ve­nę ir iš­dir­bę Liu­biš­kiš­kės kai­me, Ja­nuš­kos su vy­riau­siu, pen­kia­me­čiu sū­nu­mi Vir­gi­li­ju­mi, per­si­kė­lė į Dvar­vie­čius. Mo­te­ris bu­vo pa­skir­ta fer­mos, ku­rio­je bu­vo lai­ko­mos vi­sų ko­lū­kio sky­rių mel­žia­mos kar­vės, ver­še­liai, pe­ni­mi gal­vi­jai, ve­dė­ja. Va­do­va­vo dau­giau kaip 20-iai žmo­nių. Vac­lo­vas Ja­nuš­ka dir­bo lau­ki­nin­kys­tės bri­ga­di­nin­ku.

Gy­ve­ni­mas te­kė­jo ra­miai. Ta­čiau ki­lo gais­ras ko­lū­kio skir­ta­me na­me, įta­ria­ma, dėl ne­tvar­kin­gos elekt­ros ins­ta­lia­ci­jos. Su­de­gė pa­sta­tas iki pa­ma­tų. Ki­tą­syk ug­nis įsi­plies­kė spro­gus du­jų ba­lio­nui me­di­nia­me svir­ne. Nau­jo pa­sta­to pa­ma­tai dar tik bu­vo klo­ja­mi, šei­ma svir­ne gy­ve­no.

Per gais­rą šei­mi­nin­kė ap­svi­lo plau­kus ir pa­ty­rė di­džiu­lį šo­ką. Neat­si­me­na, nė kaip gais­ri­nin­kus iš­kvie­tė.

So­dy­ba iš­ki­lo ply­na­me lau­ke

Siau­bin­gi iš­ban­dy­mai ug­ni­mi Jad­vy­gos ir Vac­lo­vo Ja­nuš­kų ne­pa­lau­žė. So­dy­ba, da­bar iš to­lo pra­va­žiuo­jan­čius pri­ver­čian­ti stab­te­lė­ti ir gė­rė­tis gė­ly­nais, ak­me­nų mo­zai­ko­mis, tven­ki­nė­liu, iš­ki­lo ply­na­me lau­ke. Su­de­gu­sio svir­no vie­tą žy­mi įvai­riau­si ak­me­nys.

„Sta­ty­bas pra­dė­jo­me 1988-ai­siais. Ne vie­ne­rių me­tų pri­rei­kė iki vi­siš­ko gy­ve­na­mo­jo na­mo pa­baig­tu­vių“, – šyp­so­jo­si šei­mi­nin­kai.

Ja­nuš­kos nie­kuo­met ne­no­rė­jo gy­ven­ti nei mies­te, nei gy­ven­vie­tė­je. Abu su­ta­rė gy­ven­ti vien­kie­my­je. Užau­gi­no tris sū­nus: Vir­gi­li­jų, Vil­man­tą ir Vy­gan­dą. La­bai džiau­gia­si, kad ma­žiau­sio­ji at­ža­la su sa­vo šei­ma li­ko tė­viš­kė­je.

Di­džiau­si pa­gal­bi­nin­kai – sū­nūs

Jad­vy­ga ir Vac­lo­vas Ja­nuš­kos ta­ry­bi­niais me­tais triū­sė ko­lū­ky­je. Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je Jad­vy­ga Ja­nuš­kie­nė bu­vo že­mės ūkio bend­ro­vės „Dvar­vie­čiai“ pir­mi­nin­kė.

„1994-ai­siais pa­gim­džiau tre­čią­jį sū­nų Vy­gan­dą, neil­gai tru­kus bend­ro­vė iši­ro. Tuo­met ėmė­me sa­va­ran­kiš­kai ūki­nin­kau­ti“, – sa­kė mo­te­ris.

Ja­nuš­kos nu­si­pir­ko vi­sai ša­lia na­mų esan­čią fer­mą, tu­rė­jo ke­le­tą mel­žia­mų kar­vių. De­šimt kar­vių dar melž­da­vo ran­ko­mis, be jo­kios pa­gal­bos iš pa­ša­lės. Iš sa­vo ban­dos gal­vi­jų pri­si­dau­gi­no iki še­šias­de­šim­ties, nė vie­no ne­pir­ko. Kar­vių pa­gau­sė­jo iki 35.

„Di­džiau­si pa­gal­bi­nin­kai bu­vo tik paau­gę sū­nūs, vi­si iš­mo­ko vai­ruo­ti trak­to­rius, arė ir sė­jo, vi­sus ūkiš­kus dar­bus dir­bo. Ne­si­bo­di kai­mo ir da­bar, nors ir moks­lus bai­gę, ad­vo­ka­tau­jan­tys, už­sii­man­tys vers­lu. Pa­de­da jau­nė­liui bro­liui, jei pri­rei­kia“,– džiau­gė­si tė­vai.

„Pa­ma­tau ko­kią kar­vi­kę, ir by­ra aša­ros“

Jad­vy­ga ir Vac­lo­vas Ja­nuš­kos dar tu­ri 20 hek­ta­rų že­mės, bet praė­ju­sį ru­de­nį jau at­si­sa­kė mel­žia­mų kar­vių.

„Sup­ran­tu, kad taip rei­kė­jo pir­miau­sia dėl svei­ka­tos. Bet kaip sun­ku vi­są gy­ve­ni­mą prie gy­vu­lių dir­bus stai­ga jų ne­be­tu­rė­ti. Pa­ma­tau ko­kią kar­vi­kę, ir by­ra aša­ros“, – net su­si­grau­di­na kal­bė­da­ma.

Vac­lo­vas Ja­nuš­ka sa­kė, jog da­bar, kai ne­be­lai­ko mel­žia­mų kar­vių, ga­li pa­ke­liau­ti, ap­lan­ky­ti įdo­mias vie­tas, pail­sė­ti. Ta­čiau Jad­vy­gai Ja­nuš­kie­nei ge­riau­sias poil­sis – sa­vo so­dy­bo­je.

„At­si­ke­liu ry­tą ir net ka­vos neat­si­gė­ru­si ei­nu gy­vu­lių ap­žiū­rė­ti. Su sū­nu­mi tu­ri­me dau­giau kaip šim­tą mė­si­nių ir miš­rū­nų gal­vi­jų. Bet mes – tik pa­gal­bi­nin­kai. Mū­sų abie­jų ūkis – eko­lo­gi­nis“, – pa­sa­ko­jo moteris.

Žą­sys su kil­mės do­ku­men­tais

Ja­nuš­kos dar lai­ko ir 60 žą­sų.

Ne pa­pras­tų, bet viš­ti­nių, su kil­mės do­ku­men­tais, su­nu­me­ruo­tų.

Šei­mi­nin­kė pa­sa­ko­jo, jog viš­ti­nės žą­sys yra lie­ses­nės už ne­kil­min­gą­sias, vi­sai bal­tos. Viš­ti­nės žą­sys nė­ra pik­tos, žą­si­nai ne­puo­la sve­ti­mų.

Žą­siu­kus Ja­nuš­kos pe­ri­na ke­lis kar­tus per me­tus. „Per­nai kil­min­gų žą­sų kiau­ši­nių iš Dot­nu­vos nu­pir­kęs par­ve­žė sū­nus. Pa­vy­ko iš­pe­rin­ti. Vė­liau jau iš sa­vų užau­gin­tų pe­ri­na­me“, – pa­sa­ko­jo. Iš pir­mos va­dos iš­si­ri­to apie 30 žą­siu­kų, bet daug la­pė pa­ga­vo. To­dėl Ja­nuš­kos žą­sų lai­ky­mo te­ri­to­ri­ją ap­tvė­rė.

Au­ga­lų ir ak­me­nų fan­ta­zi­jos

Pa­vyz­din­gai pri­žiū­ri­ma, puo­se­lė­ja Ja­nuš­kų so­dy­ba uži­ma apie 25 arus.

„Kol vie­ną pie­ve­lės pu­sę nu­pjau­na­me, ki­ta jau užau­ga. Sū­nus su trak­to­riu­ku gel­bė­ja, bet jam ki­ti dar­bai gu­la: tai ja­vus kul­ti, tai fer­mos sto­gą deng­ti“, – sa­kė su­tuok­ti­niai.

So­dy­bo­je yra sū­py­nės anū­kams, ži­di­nys, smė­lio dė­žė, pa­vė­si­nė, suo­le­lių. La­bai daug įvai­riau­sių ak­me­nų-ak­me­nė­lių, su­vež­tų, su­neš­tų iš Ja­nuš­kų lau­kų. Ak­me­nys pa­gal šei­mi­nin­kų no­rą ir fan­ta­zi­ją su­gu­lę, gė­lė­mis, au­ga­lais ap­so­din­ti. Gė­lės žy­di ne­be­nau­do­ja­mo­je val­ty­je.

Ja­nuš­kos iš­si­ka­sė ne­di­de­lį tven­ki­nė­lį, įlei­do amū­rų, pla­čia­kak­čių. Kai už­si­ma­no, pa­si­gau­na ko­kią žu­ve­lę. Vac­lo­vas Ja­nuš­ka su­meist­ra­vo ra­tu­kus, „įkin­kė“ ne ark­liu­ką, bet do­va­nų gau­tą el­nią, iš­py­nė tvo­re­lę.

Au­to­rės nuo­tr.

Jad­vy­ga ir Vac­lo­vas Ja­nuš­kos iš Dvar­vie­čių kai­mo drau­ge iš­gy­ve­no 40 me­tų.

Ja­nuš­kų so­dy­ba – tik­ra ak­me­nų ka­ra­lys­tė.

Ne­be­nau­do­ja­ma val­tis pri­so­din­ta gė­lių.

Du kar­tus de­gę Ja­nuš­kos pa­si­sta­tė ir įsi­ren­gė jau­kius na­mus.

Ja­nuš­kos au­gi­na bū­rį viš­ti­nių žą­sų.

Šei­mi­nin­kas iš­py­nė dai­lią tvo­re­lę.

Iš ak­me­nu­kų iš­dė­lio­ta ir gė­lė­mis pra­žy­du­si žuvis – prie tven­ki­nė­lio.