Žolinė: metas, kai susitinka vasara su rudeniu

VERS­MĖS

Žo­li­nė: me­tas, kai su­si­tin­ka va­sa­ra su ru­de­niu

Už­ven­čio mies­te­lio bib­lio­te­kos Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riu­je su­reng­ta po­pie­tė Žo­li­nės šven­tei. Į bib­lio­te­ką su­si­rin­ku­siems vai­kams bu­vo pa­pa­sa­ko­ta apie Žo­li­nės šven­tės iš­ta­kas, tra­di­ci­jas ir pa­pro­čius. Vai­kai ak­ty­viai dis­ku­ta­vo kaip jų šei­mo­se yra mi­ni­ma ši šven­tė, ir šiai pro­gai da­rė at­vi­ru­kus.

Įpu­sė­ja pa­sku­ti­nis šios va­sa­ros mė­nuo. Nors va­sa­ros bur­tai dar ke­ri, dar daug ši­lu­mos ir pil­nak­rau­jo gy­ve­ni­mo, ta­čiau die­nos pa­ma­žu trum­pė­ja, sau­lė, le­pi­nu­si sa­vo ši­lu­ma, ims šykš­tė­ti spin­du­lių. Ore pa­si­ro­do vie­nas ki­tas vo­ra­tink­lis – ap­tin­ka­me vis dau­giau ženk­lų, liu­di­jan­čių, kad va­sa­ra ei­na į pa­bai­gą.

Kas­met, jaus­da­mi vis gar­ses­nius ar­tė­jan­čio ru­dens žings­nius, rugp­jū­čio 15-ąją, šven­čia­me Žo­li­nę, ki­taip dar va­di­na­mą Šven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos ėmi­mo dan­gun die­ną. „Tai lai­kas, kai tar­pu­sa­vy­je su­si­pi­na se­no­viš­kos bal­tų apei­gos ir krikš­čio­niš­ki šven­tės ele­men­tai“,– sa­kė vai­kams bib­lio­te­ki­nin­kė Re­gi­na Kar­pie­nė.

Mo­ky­to­ja Gra­ži­na Mont­ri­mie­nė pa­sa­ko­jo, kad se­no­vės bal­tai Žo­li­nės die­ną at­lik­da­vo apei­gas, skir­tas au­ga­li­jos ir gy­vū­ni­jos gim­dy­to­jai dei­vei La­dai ar der­lin­gu­mo dei­vei Že­my­nai. Au­ko­da­vo joms da­lį su­bran­din­to der­liaus.

Priė­mus krikš­čio­ny­bę, į šios dei­vės gim­dy­to­jos vie­tą sto­jo Mo­ti­na – Mer­ge­lė Ma­ri­ja, su­si­for­ma­vo nau­jas pa­pro­tys – da­le­lę su­bran­din­to der­liaus, su­dė­to į puokš­tę, ne­šti šven­tin­ti į baž­ny­čią. Į puokš­tę žmo­gus dė­da­vo tai, ką au­gi­no, o že­mai­čiai dar į puokš­tę įdė­da­vo ir pik­ta­da­gį (šis au­ga­las sim­bo­li­zuo­ja Jė­zaus Kris­taus kan­čią). Ma­ny­ta, kad pikta­da­gį pa­so­di­nus aukš­tyn šak­ni­mis, dir­vo­je ne­ve­šės pikt­žo­lės.

Džio­vin­ta Žo­li­nės puokš­tė na­muo­se bu­vo lai­ko­ma pa­gar­biai – gre­ta šven­tų­jų pa­veiks­lo.

Po­pie­tė­je da­ly­va­vu­si Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos Mi­nu­pių cent­ro veik­los or­ga­ni­za­to­rė Eu­ri­ka Drun­gi­lie­nė sa­kė, kad se­no­liai, gy­ve­nan­tys kai­muo­se, vis dar puo­se­lė­ja se­nuo­sius šven­tės pa­pro­čius, o mies­to gy­ven­to­jai ga­li pa­si­mė­gau­ti dar vie­nu va­sa­ros lais­va­die­niu. Ta­čiau de­rė­tų ne­pa­mirš­ti, kad vi­sais lai­kais svar­biau­sias Žo­li­nės ak­cen­tas bu­vo bend­ruo­me­niš­ku­mas. Šei­mos ir kai­my­nai su­si­rink­da­vo prie vie­no sta­lo, da­ly­da­vo­si tuo, ką užau­gi­no, su­bran­di­no, bend­rau­da­vo, ši­taip pra­tur­tin­da­mi sa­vo dva­sią ir, ti­kė­ti­na, už­si­tik­ri­nę skal­są bei der­liaus gau­są na­muo­se.

Iki šių die­nų yra iš­li­kęs prie­žo­dis: „Kas per Žo­li­nę ne­vie­šės, vi­są gy­ve­ni­mą nie­ko ne­tu­rės.“

Gra­žią tra­di­ci­ją kar­tu rink­ti žo­ly­nus ir su­si­rink­ti drau­gėn ne­sun­ku iš­sau­go­ti ir šian­dien. Ar­tė­jan­čios šven­tės pro­ga E. Drun­gi­lie­nė pa­siū­lė vi­siems su­si­rin­ku­siems į po­pie­tę, pa­da­ry­ti sa­vo ar­ti­mie­siems po do­va­ną – at­vi­ru­ką Žo­li­nės pro­ga, nau­do­jant gė­lė­tas ser­ve­tė­les.

Vai­kai pa­si­rin­ko po vie­ną la­biau­siai pa­ti­ku­sią ser­ve­tė­lę. Jau­nie­ji po­pie­tės da­ly­viai en­tu­zias­tin­gai ėmė­si dar­bo. Ro­dos pri­kli­juo­ti prie po­pie­riaus ser­ve­tė­lę ne­su­dė­tin­ga, bet, pra­dė­ję dirb­ti, vai­kai su­pra­to, kad at­vi­ru­ko kū­ri­mas rei­ka­lau­ja kruopš­tu­mo, kant­ry­bės, kū­ry­bin­gu­mo. Sa­vo dar­bo re­zul­ta­tais vai­kai ga­lė­jo pa­si­džiaug­ti su­ren­gę at­vi­ru­kų pa­ro­dą „Čia su­si­ti­ko va­sa­ra ir ru­duo“.

„Kel­mės kraš­to“ inf.

Už­ven­čio bib­lio­te­kos nuo­tr.

(Iš de­ši­nės) bib­lio­te­ki­nin­kė Re­gi­na Kar­pie­nė mo­ky­to­ja Gra­ži­na Mont­ri­mie­nė ir Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos Mi­nu­pių dau­gia­funk­cio cent­ro veik­los or­ga­ni­za­to­rė Eu­ri­ka Drun­gi­lie­nė su­pa­žin­di­no vai­kus su Žo­li­nės tra­di­ci­ja.