Vasaros prasmė – stovyklos su vaikais

Va­sa­ros pra­smė – sto­vyk­los su vai­kais

Šiau­lie­tis skau­tas, is­to­ri­jos mo­ky­to­jas Ser­ge­jus Sta­pon­kus šią va­sa­rą da­ly­vau­ja jau penk­to­je sto­vyk­lo­je. Ne­se­niai su skau­tais grį­žęs iš Uk­rai­nos, ak­ty­vus šiau­lie­tis iš­vy­ko prie Lūks­to eže­ro su Kur­tu­vė­nų pa­ra­pi­jos vai­kais. Ser­žas nea­be­jo­ja: sto­vyk­lo­se pra­leis­tas lai­kas su vai­kais daug nau­din­ges­nis, nei gu­li­nė­ji­mas pa­jū­ry­je ir brai­dy­mas po šal­tą Bal­ti­jos jū­ros van­de­nį.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ta­po nu­ga­lė­to­jais

S. Sta­pon­kus – pil­nas įspū­džių. Uk­rai­no­je su sep­ty­nių skau­tų (še­ši šiau­lie­čiai ir vie­na pa­lan­giš­kė, pri­klau­san­ti Šiau­lių skau­tų tun­tui) ko­man­da vie­šė­jo lie­pos 23 – rugpjūčio 4 die­nomis. Sto­vyk­la vy­ko My­ko­la­ji­ve, nuo Juo­do­sios jū­ros nu­to­lu­sia­me per 150 ki­lo­met­rų.

Sto­vyk­lo­je „Lais­vės pa­li­kuo­nys“, or­ga­ni­zuo­ja­mo­je Uk­rai­nos jau­ni­mo ir spor­to mi­nis­te­ri­jos, S. Sta­pon­kus da­ly­va­vo ant­rą kar­tą.

Pak­vie­tė vie­nas iš or­ga­ni­za­to­rių – Ser­žo pa­žįs­ta­mas skau­tas. Šiau­lie­čiui bu­vo kiek pa­bo­dęs skau­ta­vi­mas to­se pa­čio­se vie­to­se, "vi­ri­mas sa­vo sul­ty­se", tad no­rė­jo su vai­kais iš­ke­liau­ti to­liau. Są­ly­gos ti­ko: or­ga­ni­za­to­riai fi­nan­sa­vo iš­lai­ky­mą, te­rei­kė­jo su­si­mo­kė­ti už ke­lio­nę iki Ki­je­vo ir at­gal.

„Sto­vyk­lo­je bu­vo ak­cen­tuo­ja­mas pa­trio­tiz­mas, lais­vė. Uk­rai­nie­čiams pa­trio­ti­nis auk­lė­ji­mas, sa­vas­ties iš­ryš­ki­ni­mas da­bar la­bai svar­bus“, – sa­ko S. Sta­pon­kus.

Sto­vyk­lo­je da­ly­va­vo tri­jų ša­lių at­sto­vai: Uk­rai­nos, Lie­tu­vos ir Mol­do­vos, iš vi­so per 120 da­ly­vių. Die­nos bu­vo ku­pi­nos veik­los.

Kiek­vie­na ša­lis tu­rė­jo pri­sta­ty­ti sa­vo na­cio­na­li­nį he­ro­jų. Per­nai sto­vyk­lo­je Šiau­lių tun­to skau­tai pri­sta­tė knyg­ne­šius, šie­met pa­si­rin­ko par­ti­za­ną Juo­zą Luk­šą-Dau­man­tą.

Uk­ra­nie­čiai pla­čiai pri­sta­tė ka­zo­kus: jų gy­ve­ni­mą, bui­tį, ko­vas, žai­di­mus. Pri­sis­ta­ty­da­mi jie ap­si­juo­sė il­gais me­džia­gi­niais dir­žais: jie ro­do, kad as­muo yra „įšven­tin­tas“ į ka­zo­kus. Prieš tai bū­ti­na įveik­ti iš­ban­dy­mus ug­ni­mi, ge­le­ži­mi, stik­lu. Vai­kai pa­de­monst­ra­vo, kaip pui­kiai įval­dę kar­dus, ro­dė iš­tver­mę vaikš­čio­da­mi per ža­ri­jas, gul­da­mie­si ant stik­lų, už­si­mes­da­mi ant kū­no pei­lius.

Ka­zo­kai, sa­ko Ser­žas, tu­ri gi­lias tra­di­ci­jas ir stip­rią au­rą. Išs­kir­ti­niai bruo­žai – iš­raiš­kin­gi ūsai ir ka­sa. Le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad ka­zo­kai yra tiek pri­si­dir­bę, kad jų lau­kia pra­ga­ras, bet Die­vas juos my­li, tad už plau­kų „uo­de­gė­lės“ pa­gaus ir iš­trauks.

Pa­sak S. Sta­pon­kaus, ka­zo­kai nuo se­no gar­sė­jo ko­vin­gu­mu, ka­rin­gu­mu, mi­ni­mi dai­no­se. Vie­nas iš svar­biau­sių na­cio­na­li­nių he­ro­jų yra ka­zo­kų va­das Bog­da­nas Chmel­nic­kis.

Sto­vyk­lo­je lie­tu­vai­čiai iš­mo­ko ka­zo­kų žai­di­mų. Žai­di­mai la­biau reikalaujantys jė­gos. Žais­da­mi žai­dė­jai sto­ja ra­tu, bet ra­te ne­tu­ri bū­ti pyk­čio, tai – bro­ly­bės ra­tas.

„Pa­ro­dy­ki­te sa­vo ša­lies šo­kį, pa­sa­ky­si­me, ko­kia jū­sų ša­lis“, – sa­kė Mol­do­vos at­sto­vai, šo­kę sa­vo na­cio­na­li­nius šo­kius. Lie­tu­viai sto­vyk­lau­to­jus iš­mo­kė iš pa­tir­ties „ei­na­miau­sių“ lie­tu­vių šo­kių – „Transk­ve­rą“, „Oi­ra oi­ra“.

Svar­bi sto­vyk­los pro­gra­ma – mo­ky­ma­sis. Jau­ni­mas mo­kė­si su­teik­ti pir­mą­ją me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą, tu­riz­mo, iš­gy­ve­ni­mo gam­to­je gud­ry­bių ir bū­ti­ny­bių, sa­vi­gy­nos ir net Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kių.

Su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą mo­kė spe­cia­lis­tai iš rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rų. Pa­sak S. Sta­pon­kaus, lek­to­riai įtai­giai mo­kė­jo pri­sta­ty­ti, kaip svar­bu lai­ku ir tin­ka­mai su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą. Kal­bė­jo ne teo­ri­ja, o ka­ro są­ly­go­mis iš­ban­dy­ta pa­tir­tis. Lek­to­riai ap­gai­les­ta­vo, kad Uk­rai­no­je per du de­šimt­me­čius ne­bu­vo so­cia­li­nės rek­la­mos, ak­cen­tuo­jan­čios pir­mo­sios pa­gal­bos svar­bą. Ši spra­ga iš­ryš­kė­jo pra­si­dė­jus ka­rui.

Sto­vyk­los pa­baig­tu­vė­se bu­vo ren­ka­mi pa­tys ge­riau­sie­ji. Šiau­lie­čių ko­man­da bu­vo ne­pra­len­kia­ma teik­da­ma pir­mą­ją pa­gal­bą.

Pa­gar­ba Vy­tau­tui

Vie­šint My­ko­la­ji­ve, Ser­žui už­kliu­vo mik­ro­ra­jo­no pa­va­di­ni­mas "Vy­tov­ka". „Nu­vyks­ti už be­veik 1 500 ki­lo­met­rų ir iš­siaiš­ki­ni, kad gy­ve­ni ša­lia mik­ro­ra­jo­no, ku­rio pa­va­di­ni­mas mū­siš­kai yra Vy­tau­to vie­ta“, – juo­kia­si is­to­ri­jos mo­ky­to­jas. Vie­ta ke­le­tą kar­tų kei­tė pa­va­di­ni­mą tiek ca­ro, tiek so­viet­me­čio lai­kais, bet žmo­nės ją iki šiol va­di­na "Vy­tov­ka".

S. Sta­pon­kus mu­zie­ju­je paieš­ko­jo dau­giau in­for­ma­ci­jos. Tei­gia­ma, kad Vy­tau­to Di­džio­jo įsa­ky­mu šio­je vie­to­vė­je bu­vo pa­sta­ty­ta tvir­to­vė ap­si­gin­ti nuo to­to­rių. Tvir­to­vės ne­li­ko, bet te­ri­to­ri­jo­je bu­vo ras­ta LDK mo­ne­tų. Ki­ta le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad šio­se vie­to­se van­de­nį iš Vy­tau­to šal­ti­nio gė­rė be­si­trauk­da­mas po pra­lai­mė­to Pol­ta­vos mū­šio Šve­di­jos ka­ra­lius.

S. Sta­pon­kui gi­mė idė­ja: ko­dėl ar­tė­jan­čio Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-mečio pro­ga Vy­tov­ko­je ne­pas­ta­čius at­mi­ni­mo ženk­lo? Šia idė­ja pa­si­da­li­jo su ka­zo­ku – mies­to ta­ry­bos na­riu. Ti­ki­si, kad at­gar­sio su­lauks ir iš Šiau­liuo­se iš­rink­tų Sei­mo na­rių. Ki­tas sie­kis – bend­ra kon­fe­ren­ci­ja su uk­rai­nie­čiais.

Pa­gar­ba žu­vu­siems

Po sto­vyk­los skau­tai dar pen­kias die­nas ke­lia­vo po Uk­rai­ną: Ki­je­vą ir va­ka­ri­nę ša­lies da­lį.

Ki­je­ve ap­si­lan­kė Eu­ra­zi­jos skau­tų re­gio­no biu­re. Uk­rai­nie­čių jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos, sa­ko Ser­žas, dau­giau­siai pa­trio­ti­nės, pa­na­šios į mū­sų sa­va­no­riš­kos sau­gos bū­rius. Jau­ni­mo cent­rų, kaip Lie­tu­vo­je, nė­ra. Tra­di­ci­nių skau­tų or­ga­ni­za­ci­ja ne­di­de­lė, ją vie­ni­ja ke­li šim­tai na­rių. Kur kas skait­lin­ges­nė Plast skau­tų or­ga­ni­za­ci­ja, įkur­ta 1912 me­tais. Vien Lvo­ve jos na­rių yra apie 2 000. Dau­gu­ma plas­tų ir bu­vo pir­mie­ji sa­va­no­riai Mai­da­ne ir ka­re.

Apie ka­rą Ry­tų Uk­rai­no­je vie­ti­niai kal­ba drą­siai. Ap­šau­dy­mai vyks­ta nuo­lat, lie­pos mė­ne­sį žu­vo 24 ka­riai.

Pa­sak Ser­žo, mies­tuo­se la­bai daug at­mi­ni­mo len­tų, skir­tų žu­vu­siems ka­re. Jos ka­bo ir cent­ruo­se, ir ant pa­sta­tų, ku­riuo­se žu­vu­sie­ji gy­ve­no.

Net ir sto­vyk­lo­je, pri­sta­ty­da­mos na­cio­na­li­nius did­vy­rius, kai ku­rių uk­rai­nie­čių ko­man­dos pa­ger­bė da­bar­ti­nio ka­ro au­kas iš sa­vo mies­tų.

Mai­da­nas Ki­je­ve iš­li­ko sak­ra­li vie­ta, čia ren­gi­niai ne­beor­ga­ni­zuo­ja­mi, jie per­kel­ti į ki­tą aikš­tę.

Pa­tir­tys ir sko­niai

Ke­lia­vi­mas po Uk­rai­ną, at­krei­pė dė­me­sį Ser­žas, vai­kams kar­tu yra ir ke­lia­vi­mas lai­ku: tiek dėl ap­lin­kos, tiek dėl ap­lin­ki­nių bend­ra­vi­mo. Ži­gu­liai, šiukš­lės, briau­no­tos stik­li­nės ir pik­tos par­da­vė­jos, ku­rios ga­li bal­są pa­kel­ti vien dėl to, kad par­duo­tu­vė­je kle­ga­ma.

Kai­nos lie­tu­viams leng­vai įkan­da­mos. Už maž­daug 6 ki­log­ra­mų ar­bū­zą su­mo­kė­jo tik 1 eu­rą. Ser­žas išsi­kal­bė­jo su vie­ti­niais: mo­ky­to­jo at­ly­gi­ni­mas tė­ra apie 100 eu­rų.

„Uk­rai­na – vie­ta, kur lie­tu­viai ga­li pa­si­jaus­ti ame­ri­kie­čiais“, – taip įver­ti­no moks­lei­viai iš Lie­tu­vos. „Skir­tu­mas tarp mū­sų ir jų lais­vės po­jū­čio – la­bai ryš­kus“, – sa­ko S. Sta­pon­kus. Jis ne kar­tą gir­dė­jo ra­gi­ni­mus: „Pa­žiū­rė­ki­te į lie­tu­vius, ko­kie jie drau­giš­ki!“

„Karš­tas Ki­je­vas, kaip ir vi­sa Uk­rai­na“, – šyp­so­si Ser­žas. Tem­pe­ra­tū­ra pa­kil­da­vo iki +34 laips­nių, o kur dar gau­sy­bė žmo­nių. Ki­je­ve skai­čiuo­ja­ma 3 mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų bei dar 0,5 mi­li­jo­no ne­re­gist­ruo­tų. Tad ma­lo­niau­sia vie­ta sos­ti­nė­je bu­vo įkris­ti į fon­ta­ną. Gel­bė­jo ir gi­liau­siu pa­sau­ly­je va­di­na­mas met­ro.

„Ar ži­no­te, kur da­bar eks­po­nuo­ja­mas di­džiau­sias Žal­gi­rio mū­šio pa­veiks­las? Kur ska­niau­si šon­kau­liu­kai ir slap­tas „bun­ke­ris“, į ku­rį įei­nant, rei­kia su­šuk­ti slap­ta­žo­dį?“ – int­ri­guo­ja Ser­žas.

Žal­gi­rio mū­šio pa­veiks­las eks­po­nuo­ja­mas ar­se­na­le Lvo­ve. Mies­te su­tik­ti lie­tu­viai re­ko­men­da­vo ap­lan­ky­ti ar­se­na­lo užei­gą ir pa­ra­gau­ti šon­kau­liu­kų. Lan­ky­to­jai bu­vo ap­reng­ti šmaikš­čio­mis pri­juos­tė­mis, o val­gy­ti te­ko ran­ko­mis: „Taip dar gar­džiau! Juk sa­ko­ma, kad ir van­duo, ge­ria­mas iš del­no, ska­nes­nis.“ Už 16 eu­rų pa­ska­na­vo aš­tuo­nie­se.

Lvo­ve yra vie­ta, ant ku­rios ne­pa­ra­šy­ta, jog tai – ka­vi­nė. Pa­bel­dus at­si­da­ro lan­ge­lis. Be slap­ta­žo­džio „Sla­va Uk­rayi­ni!“ – nė iš vie­tos.

„Sar­gy­bi­nis“ su „au­to­ma­tu“ įlei­džia į vi­dų. Ka­vi­nės lan­ky­to­jai vaikš­to prie­te­mo­je tu­ne­liais. Pa­sie­niais su­krau­tos dė­žės su šo­vi­niais. Prie tua­le­to įreng­tas kar­ce­ris. In­ter­je­ras pa­sa­ko­ja par­ti­za­nų gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas.

Lvo­vas – mies­tas, turintis va­ka­rie­tiš­kos dva­sios. Čia, sa­ko Ser­žas, ir žmo­nės ki­to­kie. Jei klau­si ru­siš­kai, at­sa­kys uk­rai­nie­tiš­kai ar­ba ang­liš­kai. Ski­ria­si ne tik ar­chi­tek­tū­ra, kal­ba, bet ir re­li­gi­ja – čia dau­giau­siai gy­ve­na grai­kų ka­ta­li­kai. Mies­te dau­gy­bė an­ti­pu­ti­niš­kų šū­kių, su­ve­ny­rų: nuo alaus iki tua­le­ti­nio po­pie­riaus.

Pas­ku­ti­nius ke­lio­nės įspū­džius Ser­žas vaiz­din­gai aprašė so­cia­li­nia­me tink­le: „Grįž­tam. Nors dul­ki­ni, pra­kai­tuo­ti, pa­var­gę, bet ūg­te­lė­ję, pra­plė­tę aki­ra­tį, pa­ži­nę da­le­lę Uk­rai­nos ir sa­ve. Ke­lio­nė­se iš­ryš­kė­ja vi­sos žmo­gaus sa­vy­bės. Ypač sun­kio­mis mi­nu­tė­mis. Ačiū tė­ve­liams (ir se­ne­liams) už pa­si­ti­kė­ji­mą. Ačiū nuo­sta­biai ko­man­dai, ku­rio­je ma­čiau šei­mą. Jais džiau­gė­si tiek sto­vyk­lo­je, tiek sve­čiuo­se, tiek oro uos­te, tiek au­to­bu­sų sto­ty­se. Žmo­nės priei­da­vo ste­bė­da­mie­si ir klaus­da­vo – iš kur jūs? Ste­bė­da­mas juos, dėl Lie­tu­vos atei­ties esu ra­mus.“

Sto­vyk­lų pa­tir­tis

„Bū­na, kad sto­vyk­lo­je su­tik­tas drau­gas, tam­pa bro­liu... Vi­sam gy­ve­ni­mui. Bū­na, kad mi­nu­tė mie­go tam­pa sal­des­ne už ant­rą bu­či­nį“ – to­kia va­sa­ros sto­vyk­lų dva­sia ir ro­man­ti­ka.

Per­nai S. Sta­pon­kus va­do­vu dir­bo sep­ty­nio­se sto­vyk­lo­se, šių me­tų sta­tis­ti­ka – pen­kios. Se­zo­ną pra­dė­jo dar ge­gu­žę su Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jos "Obuo­liu­kų" sto­vyk­la.

Ar sto­vyk­lų se­zo­nas jau bai­gia­si? „Kas čia ži­no“, – juo­kia­si šiau­lie­tis.

„Va­sa­rą sto­vyk­lo­se ir pa­ts pail­si, pra­smin­gai pra­lei­di lai­ką. Vai­kus iš­mo­kai ir pa­ts iš jų mo­kai­si. Tai pra­smin­giau, nei pra­gu­lė­ti prie jū­ros ir pa­brai­dy­ti šal­ta­me van­de­ny­je.“

S. Sta­pon­kaus tei­gi­mu, įgū­džiai, gau­ti tiek sto­vyk­lo­se, tiek skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­je, moks­lei­viams pra­ver­čia jų bend­ruo­me­nė­se, ple­čia aki­ra­tį, už­grū­di­na. O grį­žę iš Uk­rai­nos, pra­dė­jome ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me Lie­tu­vo­je.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Skry­džiui į Ki­je­vą – pa­si­ruoš­ta. Sergejus Staponkus stovi pirmas kairėje.

At­gai­va nuo karš­čio – Ki­je­vo met­ro.

Sto­vyk­los „Lais­vės pa­li­kuo­nys“ da­ly­viai iš Uk­rai­nos, Lie­tu­vos, Mol­do­vos.

Su Ser­žu Sta­pon­ku­mi, vil­kin­čiu skau­tų uni­for­mą, no­rė­jo įsiam­žin­ti gro­žio sa­lo­no ko­lek­ty­vas.

Tei­kia­ma pir­mo­ji pa­gal­ba.

Šiau­lių skau­tai su įspū­din­guo­ju sto­vyk­los ka­zo­ku.

Ka­zo­kiš­kas mo­ty­vas.

At­gai­va per karš­čius – van­duo.

Ki­je­vas šie­met pa­sau­lio dė­me­sį bu­vo at­krei­pęs „Eu­ro­vi­zi­jos“ kon­kur­su.

Prie Žal­gi­rio mū­šio pa­veiks­lo Lvo­ve.