Naujausios
Darbas su bitėmis – ir verslas, ir poilsis
Šie metai bitininkams nėra patys geriausi, nes dėl prastų orų bitės prineša mažiau medaus. Bet Radviliškio bitininkų draugijos pirmininkei Sigitai Gakštienei svarbesnis džiaugsmas, kurį suteikia darbas su bitėmis. „Žiemą laukiame, kada galėsime eiti prie avilių, pasiilgstame net bičių įgėlimo“, – sakė bitininkė, kurios šeima rūpinasi keturiais šimtais bičių šeimų.
Aistė GADLIAUSKAITĖ
aiste.g@skrastas.lt
– Kodėl šiais metais bitės prineša mažiau medaus?
– Pavasaris šiemet buvo labai šaltas, bitės negalėjo normaliai maitintis ir vystytis. Augalai taip pat neišskyrė nektaro, todėl bitėms nebuvo ko rinkti. O kada atsirado bitėms galimybė rinkti nektarą, viskas pradėjo žydėti vienu metu: ir rapsai, ir sodai, ir kmynai.
Tada bičių šeimos dar nebuvo taip sustiprėjusios, kad galėtų iš karto produktyviai dirbti. Todėl pavasarinio medaus nebuvo labai daug.
Koks skirtumas tarp praeitų ir šių metų pavasarinio medaus derliaus, sunku pasakyti, nes daug kas priklauso nuo bičių šeimų. Viena bičių šeima gali būti stipresnė, kita silpnesnė, bet apytiksliai praeitais metais iš vieno avilio galėjome išimti apie 25 kilogramus pavasarinio medaus, o šiais metais – apie 15 kilogramų.
Lietinga vasaros pradžia irgi nedžiugino. Kai lietus lyja savaitę ar dvi, bitės neskrenda iš avilio ir maitinasi savo susineštu nektaru. Dėl to taip pat gali būti mažiau medaus.
– Su kokiomis problemomis, be blogų orų, susiduria bitininkai?
– Bičių šeimas reikia nuolat stebėti. Bitės, kaip ir žmonės, gali sirgti įvairiomis ligomis. Pavyzdžiui, labai stebime bičių erkėtumą.
Erkes sunku pamatyti. Anksčiau jos prisikabindavo prie bičių nugarėlių, o dabar slepiasi po pilveliais.
Stengiamės erkių atsikratyti, nes jos silpnina bičių imunitetą. Kiekvieną rudenį gydome bites nuo erkių.
Taip pat šiais metais kai kuriuos bitininkus užklupo „gegužinė liga“. Bitės į avilius prisinešė daug žiedadulkių, bet atšalo oras ir jos negalėjo atsinešti vandens atsigerti. Todėl bitės apsinuodijo žiedadulkėmis, pradėjo viduriuoti.
Dar viena problema – bičių spietimas. Stengiamės keisti kas antrus metus bičių motinas, kad suvaldytumėme bičių spietimą. Laikome tokias bičių šeimas, kad būtų nespietlios. Tik ką nors pražiopsosi, išsiderins darnus bičių darbas. Todėl lankome avilius ir stebime, kaip bitės dirba.
– Minėjote, kad bites reikia visada stebėti. Kaip suprantate, kad kažkas ne taip?
– Užtenka prieiti prie avilio ir pažiūrėti ar bitės tvarkingai skraido prie lakos. Jei bitės tvarkingai ir darniai skraido, o ant kojelių matosi žiedadulkės, vadinasi, motina viską prižiūri ir avilyje palaiko tvarką.
Suprasti bičių gyvenimą reikia daug patirties. Bitininkauti pradėjome 2005-taisiais, įsigijome pirmąjį avilį. 2009-taisiais jau turėjome 32 avilius. Taip vis plėtėmės, neapsiribojome tik medumi, pradėjome rinkti žiedadulkes, bičių pienelį, kulti bičių duoną. Mokėmės, lankėme kursus, be to, yra labai daug literatūros apie bitininkystę.
– Bitininkystė – jūsų šeimos verslas, ar reikia ir kitų pagalbos?
– Iš viso turime apie keturis šimtus bičių šeimų. Ūkyje dirba tik šeimos nariai.
Nėra lengva, tik dabar išmokome dirbti įprastomis darbo valandomis.
Vaikai užaugo, todėl pasiskirstome darbus ir viską suspėjame. Stengiamės sudominti bitininkyste ir jauniausią šeimos narį, kuriam 9 metai. Nors kartais ir bijo, bet reikia mokytis.
– Vasarą pagrindinis bičių darbas rinkti nektarą, o jūsų – paimti medų. Ką ir bitės, ir jūs darote žiemą?
– Žiemą vyksta ruošimasis vasarai. Kadangi viską darome savo rankomis, tai ruošiame inventorių: kalame rėmelius, į kuriuos bitės galėtų nešti nektarą, dažome avilius.
Nors bitės ir neskrenda į laukus, bet ir nemiega. Kadangi tai šaltakraujai gyvūnai, jos visada juda avilyje, kad palaikytų pastovią temperatūrą.
Žiemą jos ir gyvena ilgiau, beveik šešis mėnesius. Vasaros laikotarpiu bitė išgyvena tik apie mėnesį. Jos sparneliai sudyla, bitė nebegali paskristi ir numiršta. Žmogui gali ir nereikėti darbo, bet bitė be jo negali išgyventi.
– Kodėl nusprendėte būti bitininkais?
– Prasidėjus ekonominei krizei Lietuvoje, reikėjo ieškoti kitokio pajamų šaltinio. Bandėme įvairias veiklas, tačiau bitininkystė mus sužavėjo. Į šią veiklą galėjo įsijungti visi šeimos nariai ir taip hobis tapo darbu.
Bičių dūzgesys labai ramina, dėl to malonu dirbti, o kai darbas malonus – tada jis ne toks sunkus.
Nusprendėme pasistatyti bičių terapijos namelį. Su vyru dažnai ten nueiname ir pamedituojame. Bičių dūzgesys ir medaus kvapas namelyje labai ramina.
Geriausia namelį aplankyti dieną, nes bitės tada labiausiai dirba. Užtenka pamedituoti 15 minučių ir iš karto pasidaro lengviau.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Sigita Gakštienė sako, kad reikia labai daug dirbti, norint padaryti tokį rėmelį. Bet laiko dėl bičių moteris sako neskaičiuojanti.
Visi Gakščių šeimos nariai įsitraukė į bitininkystę. Vyresni moko jaunesnius, o jaunesni siūlo savo idėjas.
Jaunasis bitininkas Tomas Gakštys sakė, kad savo ateitį planuoja sieti su bitėmis. Visi darbai – kaip ir bičių korių atakiavimas – jam žinomi.
Bičių šeimos dydis priklauso nuo metų laiko, bet vidurkis yra apie 50 tūkstančių bičių. Kuo stipresnė ir didesnė bičių šeima, tuo daugiau medaus ji gali prinešti.
Šeimininkai dažnai lankosi bičių terapijos namelyje norėdami atgauti jėgas po darbų.