Naujausios
Vairuotojas žmogiškumo stotelės nepravažiavo
Ilgametis UAB „Busturas“ autobuso vairuotojas Vidas Aleksandra šiandien turėjo susikeisti su kolega pamainomis, kad galėtų sutartu laiku būti Šiaulių miesto savivaldybėje. Miesto meras padėkos jam už pagalbą neįgaliai merginai, kurią vairuotojas ant rankų įnešė į autobusą. Kitaip ji būtų likusi stovėti gatvėje.
Garine pirtimi virstančiame 23 metų senumo autobuse su vairuotoju Vidu kalbėjomės apie žmogišką atjautą, geltonų dažų kainą ir tai, ką reiškia autobusui 10 centimetrų šaligatvio.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Ne gyvybės, o žmogiškumo klausimas
Tik sustojęs nedidelei pertraukėlei galutinėje stotelėje Vidas perskambina.
„Aš juk ne gyvybę išgelbėjau gaisre ar skęstant. Tik įkėliau į autobusą. Koks čia žygdarbis? Tai labai paprastas žmogiškas poelgis. Ar galėjau palikti stovėti sunkiai judančią merginą stotelėje ir nuvažiuoti?“ – stebisi Vidas, kai norime susitikti.
29 miesto maršruto autobusas įsuka į Gamybos gatvės žiedą. 1994 metų senas miesto „šarvuotis“ gali būti net vyresnis už merginą, kuriai padėjo Vidas. Pamatęs, kaip akimis matuojame aukštį iki pirmo laiptelio, sako, kad merginai, judančiai tik su vaikštyne, įlipti į tokį autobusą būtų buvę absoliučiai neįmanoma.
Nors Vidas beveik visus 29-ojo maršruto keleivius žino, kur kas įlips ir kur išlips, jauną neįgalią merginą vežė pirmą kartą, tiesa, mieste ją matęs ne kartą. Į senus autobusus neįgaliesiems tiesiog neįmanoma patiems įlipti, todėl jie ir vengia jais važiuoti.
Dar važiuodamas į Dainų stotelę Vidas matė, kaip mergina skuba per perėją, šaligatviu, paaiškėjo, kad – į jo vairuojamą autobusą.
„Matau, kad jokių šansų jai į tokį aukštį įlipti. Vaikštynės paleisti negali. Įkėliau ją, vaikštynę įkėlė keleiviai – mormonų maldininkai. Paklausiau, kur važiuoja, nes aišku, kad ji pati neišlips ir vaikštynės neišsikels. Prie autobusų stoties atsisveikinome“, – pasakojo Vidas.
Po šio įvykio jam netrukus paskambino iš Savivaldybės ir pakvietė į susitikimą.
10 centimetrų šaligatvio
Vidas juokiasi, kad pažinti autobuso vairuotojo kasdienybę galima tik bent kartą pervažiavus miestą autobusu. Važiuojame.
Kol kas esu vienintelė keleivė. Iš 90 centų vairuotojui tereikia „atmesti“ 10 centų grąžą.
„Vienas malonumas tokia suma. Įdomiau būna, kai reikia iš dešimties eurų kupiūros atmesti grąžą už 40 centų bilietą“, – sako Vidas.
Jis siūlo stebėti, kodėl autobusų vairuotojus keleiviai bara per toli sustojus nuo šaligatvio. Suka į „trumpąją“ autobusų stotelę. Autobusas visai nerangus: vairą reikia susukti taip, kad autobuso priekis „užliptų“ virš šaligatvio gal net pusmetrį ir tik ištiesinus vairą „prisišvartuojama“ arti šaligatvio. Keleiviui tada lengviau įlipti.
„O dabar įsivaizduokime, kad stovi keleiviai prie pat šaligatvio krašto, nes juk reikia būtinai pirmam įlipti į autobusą. Vairuotojas nenori turėti reikalų su prokurorais, todėl autobuso kraštas negali kliudyti nė 10 centimetrų šaligatvio. O tai reiškia, kad autobusas sustos toliau nuo šaligatvio ir tada pasigirs pasipiktinimai“, – pasakoja Vidas ir iliustruoja tai net keliose stotelėse, kur yra keleivių ir kur jų nėra arba jei stovi ne prie pat šaligatvio krašto, o atokiau.
Vairuotojo pažymėjimą Vidas turi nuo 1973-iųjų, dar nė pilnai aštuoniolikos nebuvo sulaukęs. Miesto Autobusų parke „baranką“ suka nuo 2002-ųjų. Tikras šiaulietis, patikslina – „šimšinis“.
Ir jo šeima liko Šiauliuose, sūnus – IT specialistas, dirba vienoje Šiaulių įmonėje, dukra – policijos pareigūnė, teisės magistrė. Kai važiuojame pro Purienų gatvėje esantį Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Vidas juokiasi, kad labai nenorėtų čia patekti dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo. Mat dukra Vidui pasakiusi, jeigu jis dėl pažeidimų pateks „į jos kabinetą Purienose, pasigailėjimo nelauk – baus labai griežtai!“
Šypsenos kaina
Sukant sankryžoje į dešinę Vidas kilsteli antakius: lengvasis automobilis į sankryžą įsiveržęs taip, kad autobuso vairuotojas turi tapti juvelyru ir skaičiuoti milimetrus: ar pavyks įsisukti sankryžoje, neužkliudžius lengvojo, ar ne.
Iš Vido pasakojimų sprendžiame, kad mieste be reikalo išleista pinigų dažams, kuriais nubraižyti „geltonieji tinkleliai“, reiškiantys, kad čia negalima sustoti, stovėti. Vidas sako retai sutinkąs vairuotojų, kurie jų paiso. Dažniau – besižvalgančių ir galvą kraipančių, ką gi reiškia tos geltonos linijos, ant kurių jis stovi su savo automobiliu.
Autobusų stotelė ties Kaštonų alėja. Vidas paaiškina, kodėl iš autobuso neretai pasigirsta keleivių pastabų, kad sustoja ne per vidurį stotelės, o kiek pavažiuoja į priekį. Jeigu sustotų taip, kaip priklausytų pagal taisykles, keleiviai po kiekvieno, net ir menkučio lietaus, per vidurines duris liptų į balą – amžiną balą Aušros alėjoje.
„Kartais nelengva būti mandagiam ir visiems šypsotis“, – įveikęs amžinąją balą sako Vidas, autobusą sustabdęs taip, kad keleiviams nereikėtų po ją braidyti.
Nuvažiavome su Vidu vos kelis kilometrus iš 196 jo per vienos dienos reisą mieste.
„Pasidalijau net autobuso šiluma“, – juokiasi ir moja iš garine pirtimi virtusio autobuso geradaris. Apie 23 metų senumo autobuse veikiantį kondicionierių neverta nė kalbėti, net nebe visi langai atsidaro.
Žliaugiant prakaitui, supant ne patiems prabangiausiems kvapams nuo sukaitusių kūnų, labai gerai įsimeni, kodėl vairuotojams verta padėkoti už kelionę, pasisveikinti rytą važiuojant į darbą.
Vidas šypsosi, jog per didžiąsias metų šventes kartais pasitaiko keleivių, kurie nemano, kad autobusus vairuoja robotai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ilgametis UAB „Busturas“ autobuso vairuotojas Vidas Aleksandra rodo, kad neįgaliai merginai įlipti aukštai esančiais laiptais nebuvo įmanoma. Todėl vairuotojas merginą pakėlė ant rankų ir įnešė į autobusą.
UAB „Busturas“ autobuso vairuotojas Vidas Aleksandra sako, jog žmogiški santykiai nėra didvyriškumas. Tai turi būti kasdienybė.
