
Naujausios
Regionams – kauliukai ir kirvio demokratija
Paskutinysis Šiaulių regiono plėtros tarybos posėdis vyko net ne Šiauliuose, kaip įprasta, o – Akmenės rajone. Į Šiaulių rajono tarybos posėdį šiek tiek pavėlavęs, nes nespėjo grįžti iš Akmenės, Tarybos narys, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Alfredas JONUŠKA akino kolegas rimčiau susirūpinti regionine politika, nes vyksta labai rimti procesai.
Interviu su A. Jonuška – apie „specializuotus“ regionus, „kauliukų“ mėtymą ir „diskusiją“ kirvio principu.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Raginote kolegas kuo greičiau susirūpinti regionine šalies politika. Kažkas keičiasi regionų atžvilgiu?
– Gera žinia yra tai, kad Seimas priėmė Regioninės plėtros įstatymo pataisas ir nustatė, kad socialinių ir ekonominių partnerių pasiūlyti atstovai regionų plėtros tarybose turi sudaryti vieną trečdalį visų narių.
Akivaizdu, kad iki šiol regioninės plėtros tarybos užsiiminėjo labai siauromis funkcijomis – tai buvo iš esmės tik paprasčiausias projektinių pinigų pasidalijimas. Nuo to laiko, kai 2004 metais buvo patvirtintas Regioninės plėtros tarybos vienintelis bendras Šiaulių regiono savivaldybių projektas – Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras. O daugiau viskas regione yra atskirai.
Akivaizdu, kad kažką daryti reikėjo jau seniai, nes net ir dėl akivaizdžių regioninės svarbos objektų dažnai išsiskiria nuomonės ir kiekviena regiono savivaldybė žiūri tik siaurų savo interesų, bet nėra nei bendros regiono vizijos, nei bendro regiono mąstymo.
Tikiuosi, kad šiokio tokio gaivumo į regioninės plėtros tarybas įneš tas trečdalis socialinių ir ekonominių partnerių.
– Manote, kad reali regioninė politika šalyje dar įmanoma?
– Vidaus reikalų ministerijos dokumentuose rašoma, kad nacionalinė regioninė politika – tai „viešosios politikos dalis, kuria daromas diferencijuotas poveikis valstybės regionų socialinei ir ekonominei plėtrai siekiant mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei išsivystymo netolygumus pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą“.
Bet juk tai realiai nevyksta. Sakyčiau, vyksta net atvirkštiniai procesai. Pavyzdžiui, dėl Integruotų teritorijų vystymo programos Šiaulių mieste, skirtos verslui. Kol Šiauliai ruošėsi, programos pinigais jau pasinaudojo Vilnius. Viskas, pinigų jau seniai nebėra! Bandoma dar Šiaulius įkabinti į kažkokį kitą vagoną, bet pinigai jau realiai išleisti.
– Šiauliai patys nespėjo ar kažkas nenorėjo, kad suspėtų?
– Mano galva, vyksta toks žaidimas: paleidžiama žinia – kurkit, renkitės, planuokit, nors jau iš anksto žinoma, kur realiai pinigai nueis.
Kitas pavyzdys, kai Šiaulių regiono plėtros taryba sprendė, kokie projektai bus pripažinti regioninės svarbos projektu, buvo nuspręsta juo pripažinti konkurentą regiono pramonės įmonei. Akivaizdu, kad ir pati Šiaulių regiono plėtros taryba, kokia iki šiol veikė, nesuprato regioninės politikos. Sumanė, kad kažkokiai grupei reikia gauti žemės, ėmėsi daryti bet ką, kad tik gautų tą žemę. Tegul gauna, bet to negalima vadinti regionine politika. Akivaizdūs kiekvienos savivaldybės siauri interesėliai – tu mano palaiminsi, aš – tavo. Kažkokie pasidalijimai, o ne regioninė politika vyksta.
Šiaulių regiono plėtros tarybos darbo reglamente parašyta, kad tai tik pinigų pasidalijimo grupė tarp regiono savivaldybių. Taip ir buvo veikiama.
– Kaip vertinate regioninę politiką ne savivaldybių, o valstybės mastu? Ji vykdoma?
– Įdomu tai, kad paskutiniame Šiaulių regiono plėtros tarybos posėdyje buvo įtrauktas klausimas „Dėl regiono plėtros tarybos nuostatų ir darbo reglamento keitimo“, kuriuo buvo siūloma pritarti dalį Šiaulių regiono sekretoriato, vadovaujamo Dalios Dijokaitės, funkcijų perduoti Vidaus reikalų ministerijos skyriui Vilniuje.
Atrodo, smulkmena, bet tai rodo akivaizdų valdžios požiūrį į regioninę politiką... centralizuojant tam tikras funkcijas. Sakoma, kad toms funkcijoms reikia aukštos kvalifikacijos IT specialistų, aukšto lygio. Puiku, jei reikia specialistų, bet jie juk gali dirbti Šiauliuose, kodėl būtinai – Vilniuje? Jie ten Vilniuje dirbs „aukštame lygyje“, o Šiauliuose liks kažkoks žemesnis lygelis...
Gerai, kad dalis apskrities merų palaikė ir šitas klausimas buvo išimtas iš darbotvarkės, nors viceministras Giedrius Surplys, ministerijos specialistė Gintarė Martinkienė aktyviai gynė „centralizaciją“, bet pavyko atsilaikyti.
Daugybėje sričių vyksta tie patys centralizacijos procesai. Juk ir dėl aukštojo mokslo aiškiai pasakyta, kad veiks Vilniaus ir Kauno universitetai, o ten tie du mažiukai regionuose...
Kodėl Švedija Kristianstade, šalies pietuose, išlaiko universitetą, rengiantį maisto gamybos technologus ir iš visos Švedijos ten važiuoja mokytis, nes tik ten ruošia tokio lygio specialistus? Todėl, kad Švedija iš tiesų yra regioninės politikos valstybė. Kaip veikiama Lietuvoje? Gali likti universitetas ir Šiauliuose, bet „krepšeliai“ – finansavimas renkasi tik Vilniaus kryptį, o ne regionus.
Arba urėdijų reforma. ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) nereikalauja, kad tai būtų viena įmonė. Ji reikalauja, kad organizacija būtų nepriklausoma nuo politinių vėjų struktūra. O tai reiškia, kad įmonė gali savarankiškai dirbti pagal aiškiai reglamentuotus įstatymus. Jeigu daromi pažeidimai – yra bausmės. Tai yra valdymo išmanymo klausimas, bet ne naikinimo. Padarysime vieną centrą, valdysime geriau? „Lietuvos geležinkeliai“ kaip tik rodo atvirkštinį atvejį.
O išnaikindami savarankiškas įmones regionuose ir kurdami jas centre, naikiname pačius regionus.
– Veikiama atvirkščiai, nei žadėta per rinkimus?
– Tiesiog nesuprantamas pats regioninės politikos turinys.
Kad ir toks pavyzdys, per paskutinįjį posėdį Šiaulių regiono plėtros taryboje buvo svarstoma, kad reikia ruoštis regionų specializacijai. Vyriausybė ar Vidaus reikalų ministerija griebiasi už šiaudo – kažką arba bet ką pasiūlyti regioninės politikos klausimu?
Tarkime, su Šiaulių rajonu bendradarbiaujančiame Teterovo mieste Rytų Vokietijoje, turinčiame apie 11 tūkstančių gyventojų, yra įkurtas pramonės parkas, kuriame veikia dirbtinės kraujo plazmos, dirbtinių sąnarių gamyklos, plastiko gamykla, medienos apdirbimo įmonės. Jeigu regionui reikia darbo vietų, bet kokią įmonę toje vietoje „tupdyk“, juk svarbiausia – darbo vietos, o vieną kitą ypatingą specialistą galima ir atsivežti. Tai yra regioninė politika.
O kas atsitiktų, jeigu pasiskelbtume specializuotu regionu? Pavyzdžiui, medienos ir baldų arba plastiko. O kas bus, jeigu atsiras norintis statyti metalo apdirbimo gamyklą? Sakysime, ne, tamsta netinki, nes ne pagal mūsų regiono specializaciją. Kam apriboti save ir investicijas? Galbūt galima būtų specializaciją sudaryti tik mokslui pagal išvystytus centrus, turimas technologijas. Galbūt iš dalies galima būtų specializuotis į turistinius ir neturistinius regionus, bet ir tai nebūtų realybė. Kai klausiama, ar Šiauliai – turistinis miestas, sakoma, – ne. Bet juk čia yra vienas labiausiai lankomų Lietuvos objektų – Kryžių kalnas!
Mes per daug maža valstybė, kad galėtume skirstytis į specializacijas. Padarytume absurdą, jeigu taip būtų nuspręsta. Todėl regiono politikai turi aktyviai diskutuoti šiomis temomis, regiono plėtros tarybos turi tą diskusiją inicijuoti, atverti, nes tikrai „suspecializuos“ ir regionui gali būti rimtų problemų.
– Gal pats Šiaulių regionas rodo per mažai iniciatyvų, kad vyksta lyg ir atvirkštiniai regioninei politikai procesai, nuleidžiami iš centro?
– Pasakymas „ne“ dėl dalies sekretoriato perkėlimo iš Šiaulių į Vilnių gali būti mažytė pradžia. Patys regionai turi aktyviai kelti plačias, išvystytas diskusijas, kad į jas būtų bent kiek sureaguota. Kitaip mums tik dar daugiau „nuleis iš viršaus“ įvairių sprendimų.
– Kodėl įvairių valstybinių institucijų padaliniai iš Šiaulių vis iškeliami į Panevėžį? Kuo Panevėžys už Šiaulius darosi patrauklesnis? Įtakingesni jų vietiniai politikai?
– Pateisinimų neturiu jokių, kodėl įvairių valstybės įmonių, tarnybų padaliniai buvo iškelti ar iškeliami iš Šiaulių į Panevėžį. Juk taip silpninami regionai, sukuriant netolygias sąlygas.
Kalbant apie partijas – jų smegenys juk irgi yra Vilniuje. Ten kuriama trauka, o regionams numetamas kauliukas, kad pažaistume demokratiją.
Tačiau nežiūrint į nieką mes turime judėti ir judinti tą vežimą, nes kitaip mažiukų tikrai niekas negirdės. Jeigu mes tylėsime, bus dar blogiau.
Kita vertus, kai klausiu Joniškio, Radviliškio žmonių, kas jiems yra Šiauliai, trauko pečiais – vieta, kur galbūt vaikai mokosi, gal giminės gyvena, gal į darbą važiuoja. Bet retas kuris mato Šiaulius regiono lyderiu, centru. Laikyti galvą aukščiau už kitus taip pat nereikia, nes šiandien labai svarbu turėti partnerių, kitaip turėsi stebėti, kaip kišami pagaliai į ratus – dabar maždaug taip ir yra.
Regioninė politika turi spręsti kompetencijų augimą regionuose, nes tik su ja augs ir atlyginimai. Turi būti regionų centrai, kurie trauktų investicijas. O valstybės valdžia turi skirti atitinkamą finansavimą tam regionui pasiekti tam tikrų tikslų. O dabar viskas vyksta taip: valstybėje yra maišelis pinigų ir pulkit visi konkuruoti. Kas arčiau ir didesnis – tas ir laimi. Šiuo atveju – Vilnius ir Vilniaus regionas.
– Kokią regiono ateitį matote?
– Reikia rimtos diskusijos, konferencijos regione su stipriu aidu į centrą. Tai, kas dabar vyksta centrinėje valdžioje, gal kažkam ir smagu, įdomu, juokinga stebėti, bet akivaizdu, kad jie save įspraudžia į kampą tokiu tiesmuku kirvio nukirtimu – o dabar bus taip!
Palaukit, gal prieš kertant tuo kirviu reikėtų pasikalbėti, padiskutuoti, ištirti, o tada kirsti – priimti rimtą sprendimą. O kai jau nukirsta ir kyla nepasitenkinimas – tada gal pasikalbam. Kokia begali būti diskusija?..
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Alfredas Jonuška mano, kad kalbantys apie regionų politiką pamiršta jos esmę ir turinį.
Alfredas Jonuška mano, kad atsiradus galimybei regiono plėtros tarybose veikti ne tik savivaldybių vadovams, bet ir socialinių partnerių deleguotiems atstovams, atsirado vilties, jog išsiplės interesai nuo primityvių pinigų dalybų iki regioninio mastymo.