Lakūnė bandytoja Lietuvoje atrado savų

La­kū­nė ban­dy­to­ja Lie­tu­vo­je at­ra­do sa­vų

„La­ba die­na!“ – lie­tu­viš­kai pa­si­svei­ki­na ame­ri­kie­tė Sand­ra Mia­rec­ki, ties­da­ma ran­ką lin­ku­vei Ge­no­vai­tei Val­ta­ry­tei. Bu­vu­si JAV ka­riuo­me­nės la­kū­nė-ban­dy­to­ja, per žings­nį ne­ta­pu­si NA­SA ast­ro­nau­te, į Lin­ku­vą (Pak­ruo­jo r.) at­vy­ko ieš­ko­da­ma sa­vo šak­nų. Ir ra­do. S. Mia­rec­ki pro­se­ne­lė Do­mi­ce­lė – G. Val­ta­ry­tės tė­vo pus­se­se­rė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ne­ti­kė­ta vieš­nia

Su 52-ejų Sand­ra Mia­rec­ki ir ją ly­din­čiu ge­nea­lo­gi­jos spe­cia­lis­tu Vi­di­man­tu Ku­ču su­si­tin­ka­me Lin­ku­vo­je.

S. Mia­rec­ki iš ma­ši­nos pa­sii­ma, ko ge­ro, po­ros met­rų ri­ti­nį – šei­mos ge­nea­lo­gi­nį me­dį. Ja­me – ir Ge­no­vai­tės Val­ta­ry­tės, ku­rios na­mų slenks­tį ne­tru­kus per­ženg­si­me, var­das.

Tarp­du­ry­je pa­si­ro­do na­mo šei­mi­nin­kė, per­nai at­šven­tu­si aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį. „Jū­sų gi­mi­nai­tė iš Ame­ri­kos“, – lin­ku­vei vieš­nią pri­sta­to V. Ku­čas. Ir šyp­so­da­ma­sis pri­du­ria: „Mes tuoj tai įro­dy­si­me.“

Ant bal­ta ner­ta stal­tie­se už­deng­to sta­lo sve­čiai iš­sklei­džia gi­mi­nės me­dį.

„Ma­ne tie­siog pra­dė­jo krės­ti“, – su­si­jau­di­nu­si tai į vie­ną, tai į ki­tą sve­čią žvel­gia G. Val­ta­ry­tė. Ir nu­sku­ba at­si­neš­ti aki­nių.

Ži­nia, kad gi­mi­nės li­ni­ja drie­kia­si į Ame­ri­ką, lin­ku­vei bu­vo vi­siš­kai ne­ti­kė­ta. Kai prieš ke­le­tą sa­vai­čių su­lau­kė V. Ku­čo skam­bu­čio ir ži­nios, kad ją no­ri ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­tė iš JAV, ne vi­sai pa­ti­kė­jo. Dėl vi­sa ko pa­pra­šė kai­my­nės užei­ti, kai at­vyks sve­čiai.

„Jū­sų tė­ve­lis bu­vo Po­vi­las, o ma­my­tė Iza­be­lė Dau­pe­rai­tė?“

„Taip!“ – tvir­tai at­sa­ko G. Val­ta­ry­tė. Ati­tin­ka ir bro­lio, se­se­rų var­dai. Kiek il­giau kal­ba su­sto­ja ties G. Val­ta­ry­tės bro­lio Bro­nis­lo­vo žmo­na Al­do­na Val­ta­rie­ne – ži­no­ma kraš­to fo­tog­ra­fe.

Tė­ve­lis Po­vi­las Val­ta­ris (1892–1942) Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais bu­vo pa­te­kęs į vo­kie­čių ne­lais­vę, vė­liau ta­po Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­riu. So­viet­me­čiu šei­mo­je apie tai ne­bu­vo kal­ba­ma: G. Val­ta­ry­tė šiuos fak­tus su­ži­no­jo Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę. Ame­ri­kie­tiš­ka gi­mi­nės is­to­ri­ja ne­bu­vo iš vi­so mi­ni­ma.

„Su­tik­rin­ki­me fak­tus“, – siū­lo sve­čiai. G. Val­ta­ry­tės at­sa­ky­mai su­tam­pa su po­pie­riu­je iš­spaus­din­tais var­dais, pa­var­dė­mis ir gi­mi­mo bei mi­ri­mo da­to­mis.

„O jė­zau!“ – ne­ga­li at­si­ste­bė­ti mo­te­ris.

Lan­ge­liai su var­dais ir pa­var­dė­mis po­pie­riu­je virs­ta rea­liais gy­ve­ni­mais, kar­ta po kar­tos ar­tė­jan­čio­mis prie pra­džios. Val­ta­riai, sa­ko po­nia Sand­ra, Pak­ruo­jo kraš­te gy­ve­na nuo se­no. Se­niau­sia pa­var­dė ge­nea­lo­gi­nia­me me­dy­je – Kris­tu­po Val­ta­rio, gi­mu­sio apie 1780 me­tus.

Emig­ran­tų ke­lias

S. Mia­rec­ki G. Val­ta­ry­tei pa­sa­ko­ja emig­ra­ci­jos is­to­ri­ją, ku­ri nu­ke­lia į XIX –XX am­žiaus san­dū­rą.

G. Val­ta­ry­tės se­ne­lio Ka­ro­lio se­suo Apo­lo­ni­ja su Jur­giu Ra­ze­vi­čiu­mi su­si­lau­kė tri­jų duk­te­rų. Šio­je is­to­ri­jo­je svar­biau­sia – Do­mi­ce­lė (1874), G. Val­ta­ry­tės tė­vo pus­se­se­rė, Sand­ros pro­se­ne­lė.

1903 me­tais Do­mi­ce­lė Či­ka­go­je iš­te­kė­jo už Vin­cen­to Juk­ne­vi­čiaus, ki­lu­sio iš Gau­rės (Tau­ra­gės r.). Su­si­lau­kė duk­ters Tek­lės, ši iš­te­kė­jo už John Ko­wals­ki. Šei­ma su­si­lau­kė duk­ters Ka­ren, ji šei­mą su­kū­rė su Geor­ge Mia­rec­ki. Jų duk­ra ir yra Sand­ra.

Kaip Sand­ros pro­se­ne­liai Do­mi­ce­lė Ra­ze­vi­čiū­tė ir Vin­cen­tas Juk­ne­vi­čius at­si­dū­rė JAV?

V. Juk­ne­vi­čiaus ke­lio­nė į Ame­ri­ką bu­vo su­dė­tin­ga. Sto­ko­da­mas lė­šų, 1902 me­tais iš Ham­bur­go nu­ke­lia­vo į Ško­ti­ją, ten įsi­dar­bi­no plie­no ga­myk­lo­je. Tik su­tau­pęs pa­kan­ka­mai lė­šų, 1903 me­tais iš Glaz­go iš­plau­kė į Niu­jor­ką. Do­mi­cė­lės ke­lio­nė į JAV 1901 me­tais pra­si­dė­jo iš Ry­gos uos­to.

Gy­ve­ni­mas emig­ra­ci­jo­je bu­vo ne­leng­vas. V. Juk­ne­vi­čius Či­ka­go­je dir­bo sker­dyk­lo­je. Ką to me­to lie­tu­viams at­vy­kė­liams te­ko pa­tir­ti Či­ka­gos sker­dyk­lo­se, ro­ma­ne „Džiung­lės“ ra­šo gar­sus ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jas Up­ton Sinc­lair.

„Pro­tė­viai nu­spren­dė kur­ti gy­ve­ni­mą JAV, kad jų vai­kai, vai­kų vai­kai ga­lė­tų gy­ven­ti ge­riau. Ma­no kar­ta jau gy­ve­na taip“ – sa­ko S. Mia­rec­ki ir pa­ro­do nuo­trau­ką, ku­rio­je ji – ka­rio uni­for­ma.

Ki­to­se nuo­trau­ko­se – S. Mia­rec­ki šei­ma. „Čia ma­no vai­kai“, – juo­kia­si ro­dy­da­ma dar vie­ną fo­tog­ra­fi­ją, ku­rio­je įam­žin­tos ka­tės Atė­nė ir Ar­te­mi­dė.

Nei S. Mia­rec­ki, nei G. Val­ta­ry­tė šei­mų ne­su­kū­rė. „Se­se­rys!“ – S. Mia­rec­ki iš­tie­sia pa­spaus­ti ran­ką G. Val­te­ry­tei. Ir šyp­so­da­ma­si pri­du­ria: „Tu­ri­me aukš­tus rei­ka­la­vi­mus!“

Il­ga­me­tė Lin­ku­vos vais­ti­nin­kė G. Val­ta­ry­tė at­ne­ša sa­vo al­bu­mus ir dė­lio­ja šei­mos is­to­ri­jos frag­men­tus. Jos tė­vas P. Val­ta­ris iš­si­mo­kė Ry­go­je bat­siu­viu, įsi­kū­ręs Lin­ku­vo­je, ver­tė­si šiuo ama­tu. S. Mia­rec­ki ati­džiai klau­so ir pil­do už­ra­šus.

„Aš gi­miau šia­me na­me. Čia ir nu­mir­siu“, – sa­ko G. Val­ta­ry­tė. Nu­si­šyp­so­ju­si paat­vi­rau­ja lau­kian­ti 2018 me­tų ir dvi­gu­bos šven­tės – Lin­ku­vos gim­na­zi­jos ir Lie­tu­vos 100-ečio ju­bi­lie­jų.

He­ro­jaus paieš­kos

S. Mia­rec­ki gi­mi­nės paieš­kas pra­dė­jo nuo pai­nios is­to­ri­jos. 1993 me­tais, per se­ne­lio Geor­ge Mia­rec­ki lai­do­tu­ves, mo­te­ris ma­nė pa­ma­čiu­si vai­duok­lį – itin pa­na­šų į se­ne­lį žmo­gų. Iš tie­sų tai bu­vo se­ne­lio pusb­ro­lis Hen­ry.

„Jis priė­jo prie ma­nęs ir pri­si­sta­tė. Aš bu­vau su uni­for­ma, o Hen­ry Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais pri­klau­sė JAV ar­mi­jai. Pak­lau­sė, ar ži­nau, kad mū­sų šei­mo­je yra ka­ro did­vy­ris? Nie­ka­da apie tai ne­bu­vau gir­dė­ju­si“, – pa­sa­ko­ja po­nia Sand­ra. Vė­liau ji ga­vo laiš­ką ir nuo­trau­ką, ku­rio­je įam­žin­tas iš­skir­ti­nis vy­ras su me­da­liais, bei už­ra­šas – Mi­chael Mia­rec­ki, Aust­ri­jos ar­mi­ja. M. Mia­rec­ki – Sand­ros pro­se­ne­lis.

Kai po­nia Sand­ra pa­lin­ko prie šal­ti­nių, paaiš­kė­jo, kad as­muo nuo­trau­ko­je vil­ki len­kų ar­mi­jos uni­for­ma: va­di­na­si, fo­tog­ra­fuo­ta po 1918 me­tų.

To­liau – dar įdo­miau. Ne­pa­vy­ko ras­ti jo­kių įra­šų, ku­rie pa­tvir­tin­tų, kad M. Mia­rec­ki ap­skri­tai bū­tų tar­na­vęs ka­riuo­me­nė­je. Grei­čiau­siai jis tik nu­si­fo­tog­ra­fa­vo su uni­for­ma, ku­ri su­si­de­da iš skir­tin­gų ša­lių uni­for­mų da­lių. Paaiš­kė­jo, kad vie­nas me­da­lis – la­bai žy­mus, yra jį ga­vu­sių­jų žmo­nių są­ra­šas. Są­ra­še M. Mia­rec­ki pa­var­dės taip pat ne­bu­vo.

„Pir­mo­jo Pa­sau­li­nio ka­ro me­tais jam bu­vo 65 me­tai. Be to, vie­nas žmo­gus ne­ga­lė­jo tiek nu­veik­ti“, – sa­ko ame­ri­kie­tė.

Jos nuo­mo­ne, is­to­ri­ja bu­vo ge­ro­kai pro­ziš­kes­nė. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro grį­žę JAV ka­riai užė­mė dar­bo vie­tas, o dar­bo rei­kė­jo ir imig­ran­tams. Grei­čiau­siai ši fo­tog­ra­fi­ja bu­vo at­siųs­ta iš Len­ki­jos sū­nui, kad šis ga­lė­tų pa­ro­dy­ti darb­da­viui sa­ky­da­mas: „Man rei­kia dar­bo. Žiū­rė­ki­te, ma­no tė­vas ka­ria­vo ka­re!“

S. Mia­rec­ki bu­vo nu­vy­ku­si į Len­ki­ją įsi­ti­kin­ti, ar nuo­trau­ko­je tik­rai įam­žin­tas Mi­chael. „Žmo­nės pa­tvir­ti­no. Bet nie­kas ne­bu­vo ma­tęs jo su uni­for­ma! Ir nie­kas ne­bu­vo ma­tęs šios nuo­trau­kos, iš­sky­rus vai­kus JAV, – šyp­so­si Sand­ra. – Ši, mū­sų nuo­mo­ne, iš­gal­vo­ta is­to­ri­ja, ir pra­dė­jo ma­no ge­nea­lo­gi­nę ke­lio­nę.“

Žings­nis iki NA­SA

Po­nia Sand­ra Lie­tu­vo­je vie­šė­jo pir­mą kar­tą: „Gra­žus kraš­tas, žmo­nės la­bai drau­giš­ki. Pei­za­žas pri­me­na Vis­kon­si­ną. Kal­vos, miš­kai, ūkiai, kar­vės. Da­bar su­pra­tau, ko­dėl daug lie­tu­vių kė­lė­si gy­ven­ti į Vis­kon­si­ną – kad jaus­tų­si kaip na­muo­se. Nes ir oras toks pat.“

De­šim­ties die­nų ke­lio­nę pra­dė­jo nuo Vil­niaus ir Kau­no, vė­liau vy­ko į Tau­ra­gės ra­jo­ną pro­se­ne­lio V. Juk­ne­vi­čiaus pė­do­mis, ga­liau­siai – į Pak­ruo­jo ra­jo­ną.

Kaip su­tin­ka iki tol ne­ma­ty­ti žmo­nės? „Pir­ma reak­ci­ja: kas tu to­kia? Nuos­ta­ba. Pas­kui ky­la abe­jo­nė: ar tai tik­rai tie­sa? Kai pa­ro­do­me gi­mi­nės me­dį, tam­pu šei­mos da­li­mi. Tuo­met esa­me gau­siai vai­ši­na­mi“, – šyp­so­si ame­ri­kie­tė.

Lie­tu­viš­kos pu­sės is­to­ri­ja, sa­ko vieš­nia, yra mįs­lin­ga, nes vi­si mi­rė jau­ni. Vie­nin­te­lis gi­mi­nai­tis, gy­ve­nęs il­giau, mo­čiu­tės bro­lis Bro­nis­lo­vas Juk­ne­vi­čius. Mo­čiu­tė Tek­lė mi­rė, kai po­nios Sand­ros ma­mai bu­vo 14 me­tų. Neiš­li­ko nie­ko – nei nuo­trau­kų, nei šei­mos re­lik­vi­jų iš Lie­tu­vos.

„Bet ma­no ma­ma ži­no duo­nos re­cep­tą, pe­rim­tą iš mo­čiu­tės, ir ją ke­pa“, – sa­ko S. Mia­rec­ki. Paaiš­kin­da­ma, kaip ke­pi­nys va­di­na­si, ima pin­ti ka­są. Py­nu­tė.

S. Mia­rec­ki gi­mė Či­ka­go­je. Mo­kyk­lo­je la­bai do­mė­jo­si ma­te­ma­ti­ka, tiks­liai­siais moks­lais. Kai per te­le­vi­zo­rių pa­ma­tė ast­ro­nau­tus, pir­mą kar­tą iš­si­lai­pi­nu­sius Mė­nu­ly­je, nu­spren­dė: bus ast­ro­nau­tė!

Kai atė­jo lai­kas rink­tis stu­di­jas, no­ras ne­bu­vo din­gęs. Tik kaip jį įgy­ven­din­ti? Iš ka­riš­kių ga­vo pa­ta­ri­mą, kad pra­džia į ast­ro­nau­ti­ką – ka­riuo­me­nė. Įs­to­jo į ka­ri­nes oro pa­jė­gas, ta­po la­kū­ne-ban­dy­to­ja.

Nu­siun­tu­si pa­raiš­ką į NA­SA, su­lau­kė kvie­ti­mo po­kal­biui. Te­ko pe­rei­ti dau­gy­bę me­di­ci­ni­nių tes­tų: tūks­tan­čiai žmo­nių no­ri tap­ti ast­ro­nau­tais, at­ran­ka yra la­bai griež­ta. Sva­jo­nei iš­si­pil­dy­ti su­truk­dė aler­gi­ja, pa­si­reiš­ku­si daž­nu čiau­du­liu.

S. Mia­rec­ki ne­nu­lei­do gal­vos. Ka­riuo­me­nė­je la­kū­nė-ban­dy­to­ja už­si­tar­na­vo pul­ki­nin­kės lei­te­nan­tės laips­nį. Tes­ta­vo ir skrai­dė po vi­są pa­sau­lį su įvai­riais or­lai­viais: nuo T-37, T-38 iki C-141, B-52 ar C-5 – di­džiau­sio or­lai­vio JAV. Ka­ri­nė­se oro pa­jė­go­se tar­na­vo du de­šimt­me­čius.

Išė­ju­si į at­sar­gą, S. Mia­rec­ki grį­žo prie ki­tos sa­vo aist­ros – moks­lo. Ka­li­for­ni­jos Berk­lio uni­ver­si­te­te ap­si­gy­nė fi­zi­kos moks­lų dak­ta­ro laips­nį. Da­bar gy­ve­na Ko­lo­ra­do vals­ti­jo­je, dės­to JAV ka­ri­nių oro pa­jė­gų aka­de­mi­jo­je Ko­lo­ra­do Springs mies­te. Šių me­tų ato­sto­gas sky­rė gi­mi­nės paieš­koms Lie­tu­vo­je.

Ieš­ko tre­čia-ket­vir­ta kar­ta

Vi­di­man­tas Ku­čas, ge­nea­lo­gi­jos spe­cia­lis­tas:

Lin­ku­vo­je_­Val­ta­ry­tes_­ge­neo­lo­gi­ja_34_GBs

– Šiuo me­tu jau­čia­si di­des­nis su­si­do­mė­ji­mas sa­vo šak­nų paieš­ko­mis. Vaikš­tau į ar­chy­vą ir ma­tau, jog kar­tais skai­ty­to­jams vie­tų nė­ra, rei­kia lauk­ti. Dau­giau­siai ieš­ko pen­si­nio am­žiaus žmo­nės, nes dar­bas di­de­lis, rei­kia tu­rė­ti daug lai­ko. Ži­no­ma, yra ir jau­nų žmo­nių, ku­rie do­mi­si.

Prik­lau­sau Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos drau­gi­jai, esa­me gru­pė žmo­nių, ku­rie į ar­chy­vą su­si­ren­ka­me kaip į dar­bą. Pa­žįs­ta­me vie­ni ki­tus, pa­si­kal­ba­me, pa­si­da­li­ja­me sa­vo pa­tir­ti­mi.

Dau­giau­siai dir­bu su emig­ran­tų pa­li­kuo­ni­mis, ypač – iš JAV. Daž­niau­siai ieš­ko tre­čia-ket­vir­ta kar­ta. Ži­no­ki­te: jei Lie­tu­vo­je su­tin­ka­te kaž­ką kal­ban­tį ang­liš­kai iš Ame­ri­kos, grei­čiau­siai šie žmo­nės tu­ri lie­tu­viš­ko krau­jo. Jei nie­ko bend­ro su Lie­tu­va ne­tu­ri, ne­la­bai ir rū­pi čia va­žiuo­ti.

Tu­rė­jau už­sa­ky­mą ir iš Aust­ra­li­jos, ra­do­me gi­mi­nes. Su­si­ti­ki­mas bu­vo jau­di­nan­tis. Tai bu­vo emig­ra­ci­jos po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­ja.

Bū­na ir la­bai sun­kių at­ve­jų. Pa­da­riau vi­są me­dį, o po to at­ra­dau, kad ve­dė ne tą mer­gi­ną, o ki­tą – to­kio pa­ties am­žiaus, to­kiu pat var­du, pa­var­de, bet iš ki­to kai­mo. Vi­sas dar­bas nuė­jo vel­tui.

Ame­ri­ko­je lie­tu­viš­kų šak­nų ieš­kan­tys žmo­nės yra su­si­bū­rę į drau­gi­ją „Lit­hua­nian Glo­bal Ge­nea­lo­gi­cal So­cie­ty“, jie in­ter­ne­te tu­ri dis­ku­si­jų gru­pę, per ku­rią bend­rau­ja tar­pu­sa­vy­je, vie­ni ki­tiems pa­ta­ria, ke­lia klau­si­mus, ieš­ko at­sa­ky­mų. Gru­pei pri­klau­so per 3 000 na­rių.

Kai įsi­jun­giau į šią gru­pę, pa­ma­čiau, jog la­bai daug žmo­nių ne­ži­no, kas yra iš tik­rų­jų, pa­var­dės, vie­to­var­džiai iš­krai­py­ti. Pa­dė­jau, o vė­liau šia veik­la pra­dė­jau už­siim­ti rim­čiau. Da­bar tu­riu daug už­sa­ko­vų iš JAV, Bra­zi­li­jos, Urug­va­jaus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

Prie gi­mi­nės me­džio pa­lin­ko (iš kai­rės) Sand­ra Mia­rec­ki, Ge­no­vai­tė Val­ta­ry­tė ir Vi­di­man­tas Ku­čas.

Ge­no­vai­tė Val­ta­ry­tė ne­ga­lė­jo at­si­to­kė­ti su­lau­ku­si ne­ti­kė­tos ži­nios ir sve­čių.

Sand­ra Mia­rec­ki kruopš­čiai ren­ka me­džia­gą apie sa­vo gi­mi­nę.

Ge­no­vai­tės Val­ta­ry­tės tė­vas Po­vi­las Val­ta­ris bu­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris.

Val­ta­rių gi­mi­nės ge­nea­lo­gi­nio me­džio frag­men­tas.

Sand­ra Mia­rec­ki ir Ge­no­vai­tė Val­ta­ry­tė – to­li­mos, bet gi­mi­nai­tės.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Sand­ra Mia­rec­ki JAV ka­ri­nė­se oro pa­jė­go­se tar­na­vo la­kū­ne-ban­dy­to­ja.

„Ras­ki­te, kur aš“, – int­ri­guo­ja Sand­ra Mia­rec­ki, po­zuo­jan­ti lėk­tu­vo C-5 va­rik­ly­je.

Sand­ra Mia­rec­ki du de­šim­te­čius tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je, pa­sie­kė pul­ki­nin­ko lei­te­nan­to laips­nį.

Sand­ros Mia­rec­ki šei­ma: bu­vu­si bro­lio drau­gė, tė­vas Geor­ge Mia­rec­ki, ma­ma Ka­ren Mia­rec­ki, Sand­ra Mia­rec­ki. Ant­ro­je ei­lė­je: bro­lis Geor­ge Mia­rec­ki, se­suo She­ryl Mia­rec­ki Ed­wards, She­ryl sū­nus Ni­cho­las Ed­wards, She­ryl duk­tė Syd­ney Ed­wards, She­ryl vy­ras Mi­chael Ed­wards.